|
|
|
Kas geriau – išpuoselėta veja ar natūrali pieva
Šalies sostinės sprendimas įvesti naujas vejų priežiūros taisykles, pagal kurias mieste turėtų vyrauti pievos ir savaime želiantys augalai, sukėlė ir diskusijų, ir įvairių svarstymų. Šiandien dar niekas negali pasakyti, ar natūralių pievų mieste koncepcija pasieks ir rajonų centrus, miestelius. „Tačiau kai Vilniuje pradėjo kelią skintis ši naujovė, pasvarstėme, o gal tikrai verta mažinti šienavimo apimtis mieste ir jo prieigose“, – pripažino Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė. Keisti taisykles ir požiūrį Tačiau tam, kad būtų atsisakyta šienavimo ten, kur jis nėra būtinas, reikėtų keisti miesto tvarkymo taisykles, ką gali padaryti tik rajono Savivaldybės taryba. „Mes jau dabar nešienaujame Jauryklos parko, kurį taip pamėgo miestelėnai – žolė pjaunama tik palei takus, vaikų žaidimo aikštelėje. Bet toks ir buvo pradinis sumanymas, kai iš europinės paramos buvo kuriamas parkas, – palikti kuo daugiau natūralios gamtos. Tačiau kas nutiktų, jeigu nešienautume Pastauninko parko, kuris yra vos ne miesto centre, tikrai negalėčiau pasakyti – manau, kad sulauktume labai daug priekaištų iš miesto gyventojų, liktume nesuprasti“, – teigė Kretingos miesto seniūnė. Asmeniškai ji sakė nematanti jokios problemos, jeigu nebūtų šienaujami Pastauninko parko šlaitai ar tos vietos, kur žmogui nė nepatogu vaikščioti. „Mes prižiūrime ir valstybinius žemės plotus, įspėjame gyventojus, kad jie iki liepos 1 dienos nušienautų savo turimus sklypus. Žmonės jau pripratę prie tokios tvarkos, ir, jeigu kas gyvenamųjų namų kvartale nenusišienauja, seniūnija iškart sulaukia skundų: žmonės nenori, kad į jų sklypus skristų piktžolių sėklos, baiminamasi erkių“, – kalbėjo G. Liobikienė.
Bendrovės „Kretingos komunalininkas“ duomenimis, šienavimo sezonas prasideda ir baigiasi nevienodai, viskas priklauso nuo gamtos sąlygų. Tarkim, 2020 m. komunalininkai šienauti pradėjo balandžio pabaigoje, 2021 m. – gegužės viduryje, 2022 m. – nuo gegužės 1 d. Seniūnija užsako šienauti visus viešųjų erdvių žaliuosius plotus: pakeles, skverus, saugos saleles ir kt. 2020 metų šienavimas gegužės–spalio mėnesiais miestui kainavo 141 tūkst. Eur. Bendras šienaujamas plotas sudaro 68 ha. Kai kurie plotai per mėnesį nušienaujami kelis kartus. Pavyzdžiui, Rotušės aikštės žalieji plotai šienaujami kiekvieną savaitę, pagrindinių gatvių, tokių, kaip Melioratorių, Savanorių, Kęstučio, Žemaitės al. žalieji plotai šienaujami 2 kartus per mėnesį, kiti plotai – 1 kartą per mėnesį arba dar rečiau, tačiau šienavimo dažnumas visuomet priklauso ir nuo žolės augimo intensyvumo. Šiais metais pradėjus šienauti nuo gegužės 1 d. per mėnesį buvo nušienauta 66,3 ha žaliųjų plotų ir 62 km pakelių. Miestui šie darbai kainavo 22,3 tūkst. Eur. Savivaldybės įmonė „Kretingos komunalininkas“ šienauja ir Pastauninko parką – jo šienaujami plotai sudaro 17 ha, iš kurių gegužės mėn. nušienauta 14,9 ha už 9,1 tūkst. Eur. Šienaujama 3 traktoriais, dirbama 1–2 savaeigėmis vejapjovėmis, 4 darbuotojai dirba krūmapjovėmis. Klaipėdietė visuomenininkė asociacijos „Žalia banga“ vadovė Dalia Žukienė, keliolika metų dirbusi su gamtosauginiais projektais ir dabar neliekanti jų nuošaly, teigė, kad nepakanka tik pakeisti miesto tvarkymo taisykles. „Būtina keisti ir požiūrį, atsakyti į klausimą, kokių viešų žaliųjų erdvių mes norime, – kalbėjo ji. – Natūralių pievų mieste koncepcija, kuria siekiama palaikyti biologinę įvairovę, saugoti nykstančius augalus, vabzdžių rūšis, vėsinti miestą per karščius, mums yra didelė naujovė, o Europos šalys tai jau taiko. Viską reikėtų daryti raštingai: juk nepaliksi žalių nešienautų plotų, kad juose veistųsi piktžolės ar erkės. Vadinasi, reikia tvirto specialistų, gamtosaugininkų žodžio, domėtis šiais procesais, įvertinti jų pranašumus ir trūkumus.“ Žolynų miestuose įvairovei kai kurios šalys pasitelkia taip vadinamų mauritaniškų vejų idėją: tai yra sudėtinė veja, kurią paprastai sudaro varpinės ir spalvingai žydinčios vienmetės, kartais ir daugiametės gėlės. „Čia jau reikėtų kalbėti apie spalvas, apie sezoniškumą, o kad idėja dėl šienaujamų ir nešienaujamų plotų kelią skintųsi kuo greičiau, sakyčiau, kad savivaldybėse miesto tvarkymo ir priežiūros specialistai galėtų paeksperimentuoti – paskirti plotus, kurie būtų mažiau šienaujami, parinkti augalus ir pakviesti žmones diskusijai: kas jiems gražiau – žydinti pieva ar visiškai nupjauta veja“, – savo pastebėjimus išsakė D. Žukienė, beje, pagyrusi kretingiškius, kad šie gražiai tvarkosi, nebijo naujovių ir prieš kelerius metus su daugiamečiais augalais suformuoti gėlynai yra žingsnis natūralumo link. Ne vienas ir tas pats Įžvalgomis, kokia yra natūralių pievų, žolynų reikšmė ir svarba gamtai, ką reikėtų daryti, kad būtų atkurtos natūralios pievos, pasidalino ir Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus ekologas Antanas Kubilius. Visų pirma jis akcentavo, kad natūralių pievų, ganyklų šienavimas ir viešų erdvių gamtai draugiška priežiūra yra skirtingi dalykai. Natūraliomis laikomos pievos, kuriose augalų bendrijos yra natūralios kilmės ir aptinkamos tipiškos augalų rūšys. Natūralios pievos susiformavimui būtina, kad joje reguliariai būtų ganoma ar šienaujama, nes Lietuvoje apleistos pievos savaime apauga mišku. Taip pat, norint atkurti ar palaikyti palankią natūralių pievų būklę, dažnu atveju reikia iškirsti perteklinius krūmus ir medžius bei šienauti ar ganyti. Pievų ganymas ir šienavimas užtikrina, kad joje nesikaupia negyva žolinė biomasė, auga ir plinta tipiškos augalų rūšys, neįsivyrauja aukštaūgės, sparčiai plintančios žolės, užstelbiančios žemaūgius augalus. Natūralios pievos pasižymi augalų įvairove, o nuo jos priklauso ir vabzdžių įvairovė. Vabzdžiai užima svarbią vietą ekosistemoje, nes apdulkina didžiąją daugumą augalų, įskaitant ir kultūrinius. Nuo natūralių pievų buveinių priklauso daugybė retų ir saugomų rūšių, kurių geriausias pavyzdys yra gegužraibiai augalai. Natūraliose pievose daug sunkiau įsitvirtina invazinės rūšys, nes natūralioje pievoje visos ekologinės nišos yra užpildytos vietinių rūšių, todėl svetimžemės rūšys čia sunkiai įsigali, priešingai negu pažeistose ekosistemose, pvz., karjeruose, dirvonuose. Taip pat natūralios pievos yra pagrindinės vaistažolių augimo vietos, kai kuriose pievose galima aptikti net keliolika vaistinių savybių turinčių augalų. „Natūralių pievų šienavimas ir ganymas yra vertybė, užtikrinanti pievos palankią būklę ir jos ilgaamžiškumą“, – ekologas paaiškino, kad palankiausias biologinės įvairovės apsaugos požiūriu yra vėlyvas šienavimas, tai yra po liepos 1–15 d., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ištęstas šienavimas paskatina aukštaūgių augalų plitimą, kuris blogina pievos struktūrą, šienavimo terminai neturėtų būti nustatyti bendrai – šienavimo datą reikėtų pasirinkti pagal konkrečių metų meteorologines sąlygas ir natūralios pievos tipą. Pastaruoju metu, A. Kubiliaus teigimu, visoje Lietuvos teritorijoje mažėja daugiamečių, kartu – ir natūralių pievų, o didžiausią grėsmę joms išnykti kelia tai, kad jose nebėra ganoma ir šienaujama. „Tvarkant viešų erdvių želdinius vadovaujantis gamtai draugiškais principais, galima pasiekti, kad ten esančios pievos įgautų didesnį natūralumą“, – A. Kubilius įvardino, kad tai galima pasiekti rečiau ir vėliau šienaujant, nenaudojant trąšų, nepersėjant senų žolynų. Jis tęsė mintį: „Artimi natūraliems viešų erdvių žolynai suteikia prieglobstį daugybei rūšių, kurios ne tik džiugina akį, tarkim, drugiai ir paukščiai, bet ir padeda kontroliuoti kenkėjų plitimą: pavyzdžiui, plėšrių vabzdžių ir paukščių buvimas sumažina uodų ar erkių lokalią gausą, nes esant visaverčiam mitybos tinklui, kai viena rūšis valgo kitą, nė viena ekosistemos rūšis neturi galimybės nevaržomai daugintis.“ Ekologo požiūriu, viešų erdvių pievas, kurios tvarkomos gamtai draugiškais principais, reikėtų formuoti nuošalesnėse, didesnėse vietose, kur mažesnis žmonių srautas, prapjaunat kelių metrų pločio pradalges palei takus. Jeigu viešų erdvių želdiniuose aptinkamos invazinių augalų rūšys, jas reikėtų šienauti kuo dažniau, kad svetimžemės rūšys nespėtų subrandinti sėklų – šiuo atveju pateisinamas net ir herbicidų naudojimas. „Kyla poreikis išsaugoti ar atkurti pievų natūralumą, nes didelė dalis visuomenės mato, kad sparčiai pievos verčiamos intensyviai dirbama žeme, todėl natūralu, kad jas norima išsaugoti ar atkurti ten, kur dažniausiai esame. Mano nuomone, tai nėra tik trumpalaikė mada, bet realus visuomenės aplinkosauginio brandumo pavyzdys“, – savo nuomonę išsakė A. Kubilius. Intensyviai šienaujant miestų žaliąsias erdves, dažnai pasitelkiamas argumentas, kad tokiu būdu sumažinama erkių. „Mano asmeniniu pastebėjimu, visų pirma reikėtų pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, nes užkrėstą erkę galima „pasigauti“ ir nuosavame kieme. Erkių gausą dažniausiai lemia ne žolės aukštis, o tai, kad ekosistemoje labai sumažėja jomis mintančių paukščių ir plėšrių vabzdžių. Artimi natūralioms pievoms želdiniai geba užtikrinti, kad ten gyvens bent minimalus plėšrūnų kiekis, kuris atliks natūralią erkių populiacijos kontrolę“, – paaiškino ekologas. --- Augalai, kurie parodo, kad pieva yra natūrali: kiškio ašarėlės, putokšlės, pavasarinė raktažolė, žiognagė, pievinė vingiorykštė, vyriškoji gegužraibė, dvilapė ir žalsvažiedė blandys, rausvoji ir baltijinė gegūnės, sidabražolės, raskilos, paprastasis burbulis, čiobreliai, šlaitinė žemuogė.
|
|
