|
|
|
Žlugus Odesai gali nelikti ir lietuviškos pilies pėdsakų
Nuo Lietuvos pajūrio iki Juodosios jūros pakrantėje esančios Odesos yra 1,5 tūkst. km. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovai ir kariai Viduramžiais savo žirgus prausė ir vienoje, ir kitoje jūroje, nes LDK tuo metu buvo bene didžiausia Europos valstybė. Tuo metu vietoje Odesos miesto buvo nedidelė kunigaikščio Vytauto Didžiojo įkurta gyvenvietė ir Kačibėjaus pilis. Istorijos šaltiniuose pilis keliais panašiais yra minima nedaug kartų. Į tolimą Juodosios jūros regioną lietuviai atsibeldė po didingos 1362 m. pergalės Mėlynųjų vandenų mūšyje netoli Kijevo. Tada LDK kariuomenė sutriuškino Aukso Ordą, ir Vytautas Didysis nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas palei Dniepro upę iki pat Juodosios jūros. Kačibėjaus pilis buvo labiausiai į pietus nutolusi LDK pilis. Spėjama, kad lietuviai prie Juodosios jūros pastatė iš viso 3–4 pilis, tačiau kol kas pavyko rasti tik netoli Chersono stovėjusios Teginkos pilies pamatus. Juos kasinėję Ukrainos archeologai rado lietuviškų monetų, reikmenų ir nustatė, kad pamatai yra panašūs į Trakų pilies – iki tol čia statytos turkų pilys buvo kvadratinės arba stačiakampės, o jų pagrindiniuose vartuose maldoms buvo įrengta mečetė. Spėjama, kad Odesoje lietuviai Kačibėjaus pilį pastatė anksčiau italų įrengtoje laivų prieplaukoje, pavadintoje Džinestra, mat Italijos kartografas Viskontis rašė, jog 1310–1318 metais toje vietoje buvo itališka gyvenvietė Džinestra. Šiltas Juodosios jūros klimatas į Odesos apylinkes pirmykščius žmones buvo atviliojęs dar prieš 8–14 tūkst. metų. Čia kūrėsi senovės graikų, hunų, moldavų, turkų, italų protėviai, tačiau niekas labai ilgai neužsibūdavo, nes gyvenvietes nuolat puldinėjo stepėse siautėjusios klajoklių gentys. Be to, čia trūko gėlo vandens ir nebuvo statybinių medžiagų gyvenvietei sutvirtinti.
Lietuvių pastatyta Kačibėjaus pilis buvo nedidelė, jos trikampių sienų ilgis siekė 40 m. Spėjama, kad lietuviai buvo įrengę ir uosto prieplauką, nes lenkų kronikininkas Dlugošas 1415 m. rašė, kad karalius Jogaila iš Kačibėjaus siuntė parduoti grūdų prikrautą laivą. 1432 m. sudarytame Švitrigailos miestų sąraše Kačibėjaus gyvenvietė irgi minima. Apie ją rašė ir Jogailos anūkas, karalius Vladyslavas III, kuris laiške Podolę valdžiusiam didikui Teodorykui 1442 m. įsakė suremontuoti apleistą Kačibėjaus pilį, nes planavo kryžiaus žygį į Konstantinopolį. Lietuviai vieni Kačibėjaus pilį valdė apie pusšimtį metų, po to dar beveik šimtą metų kartu su Lenkija. Vėliau, Dviejų Tautų Respublikai susilpnėjus, Kačibėjaus pilyje įsikūrė turkai, kurie ją perstatė ir pervadino į Chačubėjaus pilį. Praėjus dar 200 metų, 1789 m. Rusija įveikė Chačubėjuje įsitvirtinusius turkus ir įkūrė savo uostą – Odesos miestą. Blogiausia, kad carienė Jekaterina II įsakė buvusią pilį susprogdinti taip, kad neliktų jokių jos žymių.
Todėl Odesos archeologams, siekiantiems atrasti Vytauto Didžiojo pilies pamatus, to niekaip nepavyksta padaryti. Odesos pedagoginio instituto Istorijos katedros vedėjas, mokslo daktaras Andrejus Krasnožonas teigė nustatęs, kokioje vietoje pilis buvo. Šį kovą archeologas ketino atlikti lemiamus kasinėjimus, tačiau tam sutrukdė karas. A. Krasnožonas dabar labiausiai išgyvena dėl to, kad, jei Rusija pradės didelio masto Odesos puolimą ir sprogdinimą, Kačibėjaus pilies liekanos gali būti visiems laikams sunaikintos. Mokslininkas baiminasi, kad Maskvos barbarai gali Odesą susprogdinti taip, kaip Mariupolio miestą. „Pietų Ukrainoje pusšimtį metų vienų lietuvių valdytos, o vėliau kartu su Lenkijos karalyste dar keliasdešimt metų turėtos pilys yra svarbi istorijos dalis, ir bus labai gaila, jei per dabartinį karą pilių liekanos galutinai pražus“, – išgyveno istorikas. Ukrainos karo ekspertai nerimavo, kad Odesos šturmą Rusija pradės gegužės 9-ąją, kai Maskva pamini pergalę Antrajame pasauliniame kare. Šturmo nebuvo, nors tą dieną Odesoje beveik be perstojo skambėjo oro pavojau pranešimai ir raginimai gyventojams likti namuose. Tai buvo pati neramiausia para Odesoje per pustrečio mėnesio besitęsiančią Rusijos agresiją. Nors šešias iš Rusijos paleistų raketų Ukrainos priešlėktuvinėms karo pajėgoms pavyko numušti, trys priemiestyje vis dėlto sprogo, per sprogimus vienas žmogus žuvo, penki buvo sužeisti. Odesos meras Genadijus Truchanovas pasisakė, kad yra atsargos karininkas, todėl asmeniškai nebijo nei bombardavimų, nei galimos Rusijos agresijos – išgyvena dėl miestiečių gyvybės ir dėl to, kad nebūtų sugriautas nuostabus Odesos senamiestis.
„Ukrainą užpuolė barbarai, kurie sprogdina ligonines, mokyklas, cerkves, žudo vaikus ir prievartauja moteris, jiems nieko nėra šventa, todėl gali padaryti bet ką, numesti net atominę bombą“, – pareiškė G. Truchanovas. Jis įsitikinęs, kad, net pradėjus masinę Odesos ataką, miesto Rusijai užimti nepavyks – jis yra puikiai įtvirtintas, o gynėjų moralė ir kovingumas yra kur kas didesni negu okupantų. Meras pripažino, kad iš Odesoje gyvenančių 1,1 mln. žmonių apie 200 tūkst. per karą pabėgo iš miesto. Dauguma išvyko pirmą karo savaitę, išsigandę Maskvos gąsdinimų, kad Ukraina bus užimta per kelias dienas. G. Truchanovas gerą žodį skyrė Lietuvai, ypač su Odesa susigiminiavusio Klaipėdos miesto gyventojams už palaikymą, paramą. Klaipėdiečiai Odesai iš miesto biudžeto paaukojo 150 tūkst. eurų, kelis kartus siuntė humanitarinę pagalbą. Klaipėda Odesai padovanojo kelis autobusus, du greitosios medicinos pagalbos automobilius, į kuriuos prikrovė medicininės įrangos, vaistų, elektros generatorių, maisto.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Odesos Ukrainoje
|
|
