Viena policininkių pamojo ranka tolėliau perone stovėjusiam vyrui, ir šis atskubėjo prie jų. Jis, kaip vėliau paaiškėjo, stotyje savanoriaujantis psichologas Viktoras Balandinas, raudančiai moteriai pasakė, kad įvyko klaida, jokių problemų nėra, ji su sūnumi galinti lipti į traukinį. Tačiau policininkės vis dėlto man po to pareiškė, kad tas vaikinas į Lenkiją greičiausiai nepateks – viskas esą priklausys nuo to, kas tuomet dirbs pasienyje, ką sugraudins pabėgėlių iš Mariupolio istorija. Jei pasieniečiai nepatikės, vaikinui teks grįžti į Lvovą, kad iš atitinkamų tarnybų gautų įrodymą dėl savo amžiaus – kadangi dalis pabėgėlių iš namų spruko neturėdami jokių dokumentų, pasieniečiai privalo iš akies nuspręsti, ar į užsienį vykstantis jaunuolis gali būti pilnametis.
Ne visi karo pabėgėliai vyksta į užsienį: dauguma važiuoja pas gimines į toliau nuo karo zonos esančius regionus. Iki karo Lvovas garsėjo kaip miestas, kuriame kalbama vien ukrainietiškai, o dabar vyrauja rusų kalba – čia suvažiavo pabėgėliai iš rusakalbiškos Rytų bei Pietų Ukrainos.
Lvovas praranda ramybę
Santaupų turėję ar savo verslus metę ir į Lvovą pabėgę pasiturintys asmenys apsigyveno viešbučiuose, tačiau dauguma žmonių telkiasi pigiuose nakvynės namuose, priversti miegoti stotyje ant grindų. Tie, kurie gyveno nuo algos iki algos arba per bombardavimus prarado absoliučiai viską, kasdien renkasi ilgose eilėse prie humanitarinės pagalbos centro.
| |
Savanoris Vasilijus Parchomenko
|
Su keturiais vaikais atėjusi vaistų paketo pasiimti 32 m. Nina Ščedrina pasakė, kad be humanitarinės paramos pražūtų. Moteris su vaikais pabėgo iš Dnepropetrovsko po to, kai maskoliai raketas paleido į netoliese stovinčios atominės elektrinės prieigas.
Vyras Michailas skubiai šeimą palydėjo iki geležinkelio stoties, o pats liko dirbti kepykloje, kuri dabar esą kepa duoną kariuomenei. Į Lvovą su verkiančiais vaikais atvykusios moters pasigailėjo vienas pensininkas, kuris į geležinkelio stotį atėjo norėdamas pasiūlyti savo kambarį ir priglaudė būtent juos.
Iš humanitarinės pagalbos centro gautu maisto paketu, čiužiniu labai džiaugėsi ir 32 m. Ksenija Gončarenko bei jos 34 m. vyras Jaroslavas, kurie kartu su savo dviem vaikais paspruko iš Kijevo, mat gyveno šalia aerodromo, į kurį jau pirmą karo dieną ėmė kristi priešo raketos.
Šeimai per pažįstamus pavyko išsinuomoti nedidelį butuką po du šimtus eurų už mėnesį, tačiau šis – be jokių baldų ir patalynės. Pora viliasi susirasti kokį nors darbą, tikisi, kad karas greitai baigsis.
Gautu maisto paketu, žaislais dviem vaikams džiaugėsi ir 31 metų Aleksandra Davletova. Ji su vaikais pabėgo iš Krematorsko, kuris yra netoli Rusijos anksčiau nuo Ukrainos atplėštų Donecko ir Luhansko regionų. Moters vyras kovoja Ukrainos armijoje, o Luhanske gyvenantys du pusbroliai kaunasi už Maskvą. „Man širdis plyšta pagalvojus, kad jie gali tapti vienas kito žudikais“, – verkė moteris.
Lvovo gyventojų ramybė, atrodo, irgi baigėsi: pastarąsias dienas oro pavojaus sirenos bėgti į slėptuves ragina kelis kartus per parą – ir dieną, ir naktį. Mieste veikia kavinės, parduotuvės, važinėja viešas transportas, dirba turgūs, tačiau nuo 22 val. iki 6 val. galioja komendanto valanda.
| |
Maisto Lvove netrūksta, tačiau lentynose kartais nėra tam tikrų produktų
|
Maisto parduotuvėse ne visada yra ilgo vartojimo produktų: miltų, kruopų, makaronų, druskos, cukraus, konservų, tualetinio popieriaus. Pirkėjai sakė, kad sumažėjo ir duonos, pieno, mėsos, daržovių, vaisių asortimentas.
Antrame pagal dydį Lvovo supermarkete „Slipo“ 500 gramų duonos kainuoja 0,75 Eur, 1 l pieno – 1,15 Eur, pakelis grietinės – 1,08 Eur. Už 200 g sviesto reikia mokėti 1,7 Eur, vištienos šlaunelių kilogramas kainuoja 2 Eur, 1 kg kiaulienos šoninės 3,9 Eur, 1 kg jautienos šoninės – 7,8 Eur.
Daugėja grįžtančių į Kijevą
Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvovo į Kijevą, nusipirkti galima ir prieš pat išvykimą, mat norinčių važiuoti į sostinę yra gerokai mažiau negu bėgančių iš jos. Vis dėlto nustebau, pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie užėmė beveik pusę traukinio: pastarąsias dienas daugėja norinčiųjų grįžti į Kijevą.
Traukinio bilietai į traukinį palyginti su lietuviškais yra du tris kartus pigesni, jų yra trijų rūšių, tad už 470 km kelionę galima sumokėti nuo 6 iki 42 Eur. Mano bilietas kainavo 15 Eur, traukinys buvo senas, jį šildė anglimi kūrenama krosnelė. Kupė kartu važiavo du vyriškiai – kartu išsiėmėm pasiimtą maistą, pasivaišinom ir išsišnekėjom.
| |
Įėjimas į metro Kijeve
|
Pensininkas Olegas sakė, kad nuvežė žmoną į Lvovą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute negu bėgsiantis nuo maskolių. 25 metų Vasilijus Parchomenko irgi pasisakė į Lvovą nuvežęs aštuntą mėnesį nėščią žmoną. Vaikinas užtat važiavo pasiryžęs įstoti į Teritorinės gynybos pajėgas (TGP) ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių.
V. Parchomenka su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš 100 km nuo sostinės Baltarusijos link nutolusio kaimelio Rozvažil, kuriame vaikinas gimė, ten gyvena jo motina, o netoliese – ir sesers šeima. Pirmą rusų agresijos dieną nusprendė iš Kijevo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Apsiriko – rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į Kijevą, ir kaimo apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.
Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo bazę, į kurią suvažiavo per pusšimčio tankų ir kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Černobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik 50 km, V. Parchomenka išsigando, kad per bombardavimus gali sprogti elektrinė.
Rusų kariai užimtose teritorijose pastatė savo blokpostus, ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami visų telefonus. Taip ieškojo ukrainiečių armijos šnipų. Jei kas į namus neįleido ar žmonės jau buvo pabėgę, išlauždavo duris, vertėsi po spintas, galimai ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų kariai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo. Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.
Pabėgti V. Parchomenkai pavyko todėl, kad jų kaimą atkariavo ukrainiečių kariai. Jis džiaugėsi pasprukęs su nėščia žmona, tačiau labai išgyvena dėl kaime likusios motinos, kitame kaime gyvenančios sesers šeimos. Motina atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai.
Su kupė pakeleiviais rytą bičiuliškai apsikabinom, ir kiekvienas patraukėm sava kryptimi.
Tai, kad Kijeve yra gerokai rimtesnė situacija negu Lvove, pasijuto iš karto. Vos išlipus iš traukinio, policininkai tikrino dokumentus, daiktus, įrašus telefone, nuotraukas.
| |
Psichologui Viktorui Balandinui Lvovo geležinkelio stotyje tenka dažnai guosti karo sukrėstus pabėgėlius.
|
Vos užsiregistravus hostelyje, į jį pasibeldė 6 policininkai, kurie irgi tikrino dokumentus ir telefonus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai hosteliuose ir viešbučiuose vyksta kas rytą.
Pasidėjęs daiktus patraukiau į sostinės Nepriklausomybės aikštę. Pasijutau tarsi vaiduoklių mieste: beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina, nedirbo kavinės, įstaigos, o sukoręs 3 km mačiau tik dvi veikiančias parduotuves ir vieną vaistinę.
Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę patyriau savotišką karo krikštą. Aikštėje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos ir gyvai transliavo naujienas.
Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, kad ant žemės padėtame fotoaparato dėkle palieku bombą, ir pribėgęs pasielgė taip, kaip kino filmuose: laikydamas nutaikytą į mane ginklą, liepė lėtai ir ramiai paduoti dokumentus, praskleisti dėklą. Po to vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.
Taikomo į tave užtaisyto šautuvo vaizdas buvo vienas nemaloniausių gyvenime. Pagalvojau: „Karas, čia vyksta tikras karas.“ Tai netrukus patvirtino ir pasigirdusi oro pavojaus sirena, kuri kitomis dienomis ir naktimis kartojosi kas kelias valandas.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvovo ir Kijevo
