Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar žinote, kokios bus savivaldybių naujai išrinktų merų funkcijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kaimas (Godele) Vokietijos kariuomenės kartografų 1915 m. parengtame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje

Gargždelė (žem. Gargždalė) – prie Plungės–Skuodo plento šalia Salantų įsikūręs kaimas. Jame veikia civilinės kapinės, kuriose laidojami Salantų krašto gyventojai, stovi Vytauto Didžiojo paminklas, stūkso jau pusę amžiaus šią vietovę garsinanti unikali akmens meistrų Orvidų sodyba.

Susiformavo vietoje, kur daug gargždo

Alkupio aukštupyje rastas apeiginis akmuo su dubeniu liudija, kad šioje vietovėje priešistoriniais laikais veikusi senovės baltų šventvietė – alka davusi vardą ir per kaimą Salanto link tekančiam upeliui.

Kaimas susiformavo rytinėje istorinių Salantų žemės dalyje. Šioje vietovėje nuo seno plytėjo bendrosios ganyklos, kuriose ganėsi tiek Salantų dvaro, tiek ir miestelėnų galvijai. Ganyklų žemėje buvę gausu gargždo – apvalių, nedidelių akmenų, todėl vietovę imta vadinti Gargždele.

Čia, prie senojo kelio į Plungę, apie XVII a. buvo įrengtos Salantų miestelio kapinės, kuriose laidotos karų, bado, maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, kiti Salantų ir šalia buvusio Jurgaičių kaimo mirusieji. Kapinėse nuo seno stovėjo Šv. Barboros koplyčia. 1750 m. duomenimis, ji buvusi medinė, su vienu altoriumi, o virš stogo kilo nedidelis kupolas su signatūriniu varpu. Šalia stovėjo varpinė, kurią sudarė keturi ąžuoliniai stulpai su malksnomis dengtu stogeliu, po kuriuo kabėjo nedidelis varpas.

Daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvarininkai leido įdirbti plėšininę ganyklų žemę. Tokiu būdu atokiau nuo Salantų, netoli kapinių, prie kelio į Plungę, XVIII a. antroje pusėje įsikūrė kelios naujakurių šeimos, savo nausėdiją pagal vietovės vardą pavadinusios Gargždele. Pirmąkart šis kaimas pažymėtas kanauninko Stanislovo Čerskio 1830 m. Vilniuje išleistuose Salantų parapijos ir Skuodo dekanato žemėlapiuose bei paminėtas teisininko Mykolo Gadono taip pat Vilniuje 1846 m. publikuotame Telšių apskrities vietovių sąraše.

Miestelio kapinės XVIII a. pabaigoje tapo parapinėmis, kuriose laidoti visi Salantų parapijoje mirę gyventojai katalikai. Greta katalikų apie XVIII a. pabaigą buvo įrengtos protestantų kapinės, skirtos evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinusiems vokiečių, latvių, lietuvių ir kitos kilmės dvarų ir valdžios įstaigų tarnautojams, pirkliams, amatininkams, miestelėnams ir žemdirbiams laidoti.

Antano Budrio namas su ūkiniais pastatais po vienu stogu. Fot. Juozas Mickevičius, 1968 m. Kretingos muziejus

Kapinėms tapus parapinėmis, klebono Tado Laurinavičiaus vadovaujamų parapijiečių ir Salantų dvarininko, Telšių apskrities maršalkos Leopoldo Gorskio lėšomis 1824 m. buvo pastatyta nauja erdvi, tinkuoto mūro koplyčia su apskardintu mediniu renesansiniu bokšteliu. Viduje, virš įėjimo, buvo įrengtas choro balkonas su vargonais. Priešingame gale presbiteriją nuo zakristijos perskyrė aukšta pertvara, dekoruota meniškai tapytais ornamentais, vaizduojančiais tris altorius. Juose kabėjo šventųjų paveikslai, o priešais altorius kairėje pusėje stovėjo klausykla su virš jos įrengta sakykla. Kapines parapijiečiai apjuosė akmenų mūro tvora, šalia kurios surentė medinę varpinę.

Priešais koplyčią ir šalia jos buvo laidojami garbingiausi ir labiausiai nusipelnę parapijiečiai: kunigai, bajorai, dvarininkai, turtingi miestelėnai, jų šeimų nariai. Atokiau nuo koplyčios amžinam poilsiui buvo išlydimi eiliniai tikintieji. O už koplyčios esančiame tolimajame patvoryje buvusi vieta, kurioje be kunigo laidoti savižudžiai, paskenduoliai, nekrikštai, laisvamaniai ir pan.

Varpinė – išskirtinė Žemaitijoje

Gargždelės kaimas kūrėsi prie strategiškai svarbaus kelio, jungusio Salantus su apskrities centru Telšiais. Juo, prasidėjus 1831 m. sukilimui, pro kaimą į Salantus traukė pagrindinės Telšių apskrities sukilėlių kariuomenės pajėgos, vėliau žygiavusios Darbėnų ir Palangos link. Šiuo keliu nuo baudžiauninkų, sukilusių dėl nežmoniško elgesio su jais, bandė 1831 m. pasprukti Grūšlaukės dvaro ūkvedys K. Karnilavičius. Tačiau Gargždelėje baudžiauninkai jį pagavo, apkaltino pristatant sukilėliams iš Prūsijos nekokybišką, su aguonomis maišytą paraką, ir čia pat nubaudė mirties bausme.

Patogioje vietoje įsikūręs kaimas greitai augo. 1846 m. jame buvo 10 baudžiauninkų sodybų. Per pobaudžiavinę žemės reformą Gargždelėje kūrėsi į laisvę iš baudžiavos paleisti Salantų miestelio ir panaikinto Jurgaičių kaimo valstiečiai. Kaimo žemės buvo atskirtos nuo bendrųjų ganyklų, o dvarui likusioje ganyklų dalyje jo savininkai įkūrė Salantėlių palivarką. Salantų bažnyčios 1866 m. vizitacijos duomenimis, kaime buvo 25 katalikų kiemai, tačiau Rusijos imperijos kariškių 1872 m. išleistame žemėlapyje nurodyta, kad Gargždelėje esama 13 kiemų. Šis kiemų skaičius išsilaikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1902 m. kaime gyveno 45 valstiečiai, o XX a. pradžioje į pietus nuo kapinių, senojo kelio į Plungę dešinėje pusėje, Salantų dvaro valdytojai pastatė plytinę, kurioje išdegtos plytos naudotos mūrinių dvaro ir miestelio gyvenamųjų ir ūkinių pastatų statybai.

Orvidų sodybos-muziejaus fragmentas. Fot. Julius Kanarskas, 2001 m.

Nugriovus senąją Salantų bažnyčią, 1906 m. į Gargždelės koplyčią buvo perkelta dalis jos įrangos, o kol Salantuose iškilo laikina bažnyčia, vyko ir pamaldos. Kartu su kita įranga koplyčioje atsidūrė 1683 m. pagamintos meniškos stalės – aukšti suolai su atkaltėmis, liaudyje vadinami klaupkomis. Jas puošė pjaustyti ir polichromuoti augalinio motyvo ornamentai, tarp kurių puikavosi 16 aliejinės tapybos paveikslų, vaizduojančių šventuosius. Pastačius naująją Salantų bažnyčią, stalės nebetiko prie jos neogotikinio interjero, todėl buvo paliktos koplyčioje.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Gargždelės varpinė neteko 1810 m. Karaliaučiuje nulieto varpo: jį kaizerio kareiviai išgabeno į Vokietiją. Laiko apnaikintą varpinę XX a. 3-iame dešimtmetyje parapijiečiai perstatė. Iš kitų Žemaitijos regiono varpinių ji išsiskiria tuo, kad statinį sudaro tašytų rąstų karkasas, prie kurio prikaltos statmenos pusapvalės skersinio pjūvio lentos.

Sovietmečiu – kolūkio administracinis centras

Gargždelės kapines iš pietų ir rytų supo šlapios pievos, vadinamos Šlapgaliu. Į pietus nuo kapinių augo nedidelis spygliuočių miškelis. Pasakojama, kad seniau šioje vietoje būta nemažai laukinių obelų, todėl vietovė vadinta Obelynu (žem. Vobelins). Netoli miškelio plytėjo Sūroji – šlapia, kemsuota, vasaromis neišdžiūvanti pelkė. Šį vardą ji gavo dėl to, kad seniau aplink buvusios linmarkos, iš kurių užterštas sūrus vanduo patekdavo į pelkę. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis 1923 m. Gargždelėje registruota 17 ūkių, kuriuose gyveno 88 valstiečiai, o greta esančiame Salantėlių palivarke – 3 kiemai su 9 gyventojais. Tarpukariu Gargždelė buvo seniūnijos administracinis centras. Jos seniūnu 1932 m. dirbo Jonas Rapalis, o padėjėju – Adomas Ronkus.

Vytauto Didžiojo paminklas Petrauskų sodyboje. Fot. Julius Kanarskas, 2010 m.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, Gargždelė buvusi išskirstyta į vienkieminius ūkius. To paties likimo susilaukė suvalstybintas ir išparceliuotas Salantėlių palivarkas. Jo žemėje įsikūrę naujakuriai savo naująją gyvenvietę pavadino Perkūnkaimiu (Perkunkaimio, Perkūnų kaimu). Esą toks vietovardis buvo pasirinktas todėl, kad šią vietovę pažymėjo perkūnas, trenkęs į palivarke stovėjusią dvaro daržinę. Prie Perkūnkaimio taip pat buvo priskirta pora išparceliuoto Salantų dvaro žemės sklypų bei dalis Gargždelės kaimo ūkių. Perkūnkaimio pietinėje dalyje, kairėje senojo kelio į Plungę pusėje, plytėjo Šilas (žem. Šėls) – durpynu virtusi pelkė, apėmusi 44 ha dydžio plotą. Iš pradžių durpyną eksploatavo Salantų dvaras, o per žemės reformą jis buvo perduotas Žemės ūkio ministerijos miškų valdybai. Šiuo metu jo vietoje auga Šilu vadinamas vienintelis Gargždelėje nedidelis miškas, apimantis apie 5,6 ha dydžio plotą, o iš buvusio durpyno išteka dešinysis Blendžiavos intakas Kūlupis.

Po Antrojo pasaulinio karo Gargždelė tapo apylinkės ir 1949 m. įkurto kolektyvinio ūkio „Už Taiką“ administraciniu centru. Sovietmečiu kaimas plėtėsi, prie jo buvo prijungtas Perkūnkaimis. Tokiu būdu Gargždelei atiteko visos rytinės buvusio Salantų dvaro ganyklų žemės. Sovietų valdžiai 1948–1949 m. nusavinant bažnyčių turtą, Šv. Barboros koplyčia su varpine buvo nacionalizuota ir atiduota Salantų valsčiaus (vėliau – Salantų miesto) savivaldybei. Ja naudotis leista Kretingos kraštotyros muziejui, įrengusiam čia savo fondų saugyklas. Titulinis Šv. Barboros paveikslas ir puošniosios stalės 1964 m. iškeliavo į Vilnių. Viena stalių dalis šiuo metu eksponuojama Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje. Tik prasidėjus Atgimimui, koplyčia ir varpinė 1989 m. buvo grąžintos parapijai.

Pirmojo sovietų okupacijos dešimtmečio socialinės pertvarkos ir negandos didesnės įtakos kaimo plėtrai neturėjo. Skirtingai nuo kitų kaimų, gyventojų skaičius Gargždelėje nuolat augo: 1959 m. gyveno 104, o 1979 m. – 120 žmonių. Tačiau vėliau, nežiūrint to, kad kaimas atsidūrė Salantų priemiesčio zonoje, demografinė situacija ėmė nepalankiai keistis: 1989 m. čia gyveno 95 žmonės, o 2011 m. buvo belikę 56 gyventojai, t. y. beveik perpus mažiau nei prieš pusšimtį metų. Šiandien Gargždelei priklauso 348,82 ha žemės, kuri ribojasi su Laivių, Tuzų, Žeimių, Gedgaudžių ir Žvainių kaimais bei su Salantais.

Iš senųjų, etnoarchitektūrinių kaimo trobesių išsiskyrė ir ilgiausiai išsilaikė XIX a. statytas mažažemio valstiečio namas (žem. troba) su ūkinėmis patalpomis po vienu stogu, priklausęs Antanui Budriui. Šis namas buvo dvigalis, su dviem priemenėmis ir erdviu moliniu kaminu ties pastato viduriu, kuriame ant atviro ugniakuro buvo ruošiamas maistas šeimynai ir jovalas gyvuliams. Trobesio vakariniame gale buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o rytiniame gale veikė ūkinės patalpos: tvartas (žem. kūtės), daržinė ir sandėlis. Sovietmečiu namas buvo paskelbtas vietinės reikšmės liaudies architektūros paminklu.

Su Gargždele susiję net trys Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. Kaime gimė, o Laižuvoje užaugo, Nepriklausomybės karų dalyvis, tarpukario Mažeikių miesto valdybos sekretorius Juozas Adakauskas. Tarp Perkūnkaimio naujakurių buvo kariai savanoriai, broliai Ignas ir Antanas Ereminai, kilę iš Kaukolikų kaimo. Vienas jų, atsargos puskarininkis Antanas Ereminas, su bendraminčiais 1941 m. birželio 23–24 d. surinko Salantų partizanų būrį, kuris tarpuvaldžiu palaikė miestelyje ir valsčiuje viešąją tvarką, saugojo be šeimininkų likusį nekilnojamąjį turtą ir valdžios įstaigų pastatus.

Apeiginis akmuo su dubeniu. Fot. Julius Kanarskas, 2011 m.

Kunigaikščio vardas – iš kartos į kartą

Labiausiai Gargždelę išgarsino Salantų krašto akmens meistrų Orvidų dinastija. Jos pradininku tapo nagingas akmentašys Jonas Orvidas (1872–1939) iš Gruzdžių miestelio. Salantų parapijos administratoriaus kanauninko Prano Urbonavičiaus kvietimu, nuo 1906 m. jis dalyvavo statant naują neogotikinę bažnyčią. Likęs gyventi Salantuose, 1937 m. Perkūnkaimyje nusipirko 16 ha žemės. Jam mirus, ūkį ir akmenkalio amatą paveldėjo sūnus Kazimieras Orvidas (1905–1989), kurio sūnus, akmens skulptorius Vilius Orvidas (pranciškonas br. Gabrielius OFS; 1952–1992), tėvų sodyboje 1973–1992 m. įkūrė bei puoselėjo unikalų akmens ir medžio konstrukcijų, kompozicijų ir skulptūrų muziejų, išgarsinusį jo kūrėją toli už Salantų ir Lietuvos ribų.

Vėliau akmentašystės tradicijas kaime tęsė savamokslis skulptorius Juozas Karčiauskis, savo dirbtuvėse sukūręs ne vieną dekoratyvinę skulptūrą, papuošusią Salantų miesto aikštę ir parką.

Gargždelės civilinės kapinės. Vaizdas atvažiuojant nuo Salantų. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.

Gargždelės katalikų kapinės sovietmečiu tapo civilinėmis. Prie jų 1985 m. buvo prijungtos ir apleistos protestantų (evangelikų liuteronų) kapinės. Civilinių kapinių senąją dalį puošia didinga Šv. Barboros koplyčia, metaliniai paminklai su šventųjų skulptūromis, lietuviškos spaudos draudimo metais nulieti antkapiniai ketaus kryžiai su epitafijomis žemaičių kalba, mediniai smulkiosios architektūros statiniai – koplytėlės, kryžiai, koplytstulpiai, sukurti arba atnaujinti Alioyzo Pociaus, Liudo Ruginio, Mariaus Domarko ir kitų meistrų. Vietos gyventojai tikėjo, kad prie tvoros šalia varpinės 1900 m. statytoje koplytėlėje (ją 2017 m. atnaujino A. Pocius) buvusi Marijos Sopulingosios skulptūra turi stebuklingą galią. Todėl prie koplytėlės per Gegužines pamaldas jie giedodavo Mariją šlovinančias giesmes, ateidavo prašyti išgydyti įvairias ligas bei pagelbėti ištikus bėdai.

Gargždelė didžiuojasi dar ir tuo, kad ji patenka tarp nedaugelio Lietuvos, Baltosios Rusios ir Lenkijos vietovių, monumentais pagerbusių Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Čekijos karalių Vytautą. Vytauto Didžiojo paminklas senai jau išdidžiai stovi atokiau nuo plento esančioje Petrauskų, kurių šeimoje iš kartos į kartą vyriausieji sūnūs gaudavo Vytauto vardą, sodyboje. Monumentą sudaro ant kolonos užkeltas biustas, pagamintas pagal skulptoriaus Juozo Zikaro 1930 m. sukurtą Vytauto Didžiojo paminklo Kaune skulptūrą. Jo priekiniame skyde esantis užrašas skelbia: „VYTAUTAI / DIDIS / Tu gyvas tol / kol bus gyvas / bent vienas / lietuvis“.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas