Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Kartenos valsčiaus valdyba. Antroje eilėje antras iš dešinės sėdi Tadas Simutis. Nežinomas fotografas, apie 1920 m. Kretingos muziejus, KM IF-4127.

Šmilkščiai – vienas iš nedaugelio Kretingos rajono kaimų, kuriuos sovietinė žemėnaudos sistema, padedama melioracijos, nušlavė nuo žemės paviršiaus, palikdama tik dykromis virtusias žemdirbystei skirtas žemes. Prieš šimtmetį Šmilkščiai buvo vienas stambiausių Kartenos valsčiaus kaimų, kuriam priklausė apie 405 ha žemės.

Žemdirbiai tapo baudžiauninkais

Kaimas plytėjo dabartinių Budrių žemės rytinėje dalyje, į rytus nuo Kartenos–Mikoliškių kelio, abipus Kūlupio upelio. Ribojosi su Abakais, Vėlaičiais, Balsiškiais, Bumbuliais ir Budriais. Kaimą juosė Vėlaitynės, Bumbulių ir Margelių miškai. Ties riba su Budriais prie kaimo šliejosi Jašinskės miškelis, į rytus nuo kurio, jau Šmilkščiuose, auga nedidelis Poplėsio miškelis. Pietrytinis žemių kampas kirto Bumbulių mišką ir siekė Tyro durpyną.

Šioje vietovėje seniau plytėjo Kartenos dvarui priklausę miškai, krūmais ir medžiais apaugę drėgni laukai, naudoti ganykloms. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvaro savininkai naujakuriams leido įdirbti ganyklų ir iškirsto miško žemę. Amžininkai teigia, kad čia žemė buvusi bloga, drėgna, duodanti menką derlių, dėl to esą vietovė pavadinta Šmilkščiais.

Iki pobaudžiavinės reformos Šmilkščiai buvo kupetinis kaimas, o jo ištakos siekia XVII a. pirmąją pusę. Tuo metu Šmilkščiai su Budriais ir Abakais priklausė Gudeliškės palivarkui, kurį dvarininkas Mykolas Sapiega 1634 m. atidavė naujai įkurtos Kartenos katalikų bažnyčios klebonijai. Tokiu būdu žemdirbiai tapo ne tik šios bažnyčios parapijiečiais, bet ir baudžiauninkais. Jie 1753–1763 m. dalyvavo Budriuose statant koplyčią, kuriai tapus parapinės bažnyčios filija, į ją žmonės rinkdavosi religinių švenčių metu, krikštijo naujagimius. Rusų valdžiai palivarką 1842 m. nusavinus, žemdirbiai tapo valstybės prievolininkais, baudžiavines prievoles atliekančiais Kartenos valdiniame dvare.

1845 m. Šmilkščiuose buvo surašyti 47 gyventojai – 18 vyrų ir 29 moterys, iš kurių 23 asmenys buvo suaugę, o 24 – vaikai. Iš viso tuo metu gyveno 6 katalikų šeimos: Juozapo Jedinkaus, Prano Simučio, Juozapo Puplesio, Ignoto Sermončio, Juozapo Dirvonskio ir Pranciškaus Šporo. Jose, įskaitant įnamius, buvo nuo 4 iki 11 asmenų.

1849 m. valstybiniame Kartenos dvare lažą atlikinėjo 48 baudžiauninkai. Paleisti iš baudžiavos, jie buvo priskirti valstiečių luomui, o savo interesams Kartenos valsčiaus valdyboje atstovauti kartu su Budrių ir Abakų valstiečiais išsirinkdavo seniūną. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, visos kaimo valstiečių šeimos gavo išsipirkti iki tol dirbtą ariamą žemę. Be to, laisvoje žemėje kūrėsi taip pat iš baudžiavos paleisti Budrių ir kitų vietovių valstiečiai, kuriems savame kaime žemės nebeliko. Už gautą Šmilkščiuose žemę prievoles valstybei 1870 m. atlikinėjo 46 valstiečiai.

Kaimas po Lietuvos žemės reformos. Ištrauka iš Lietuvos kariuomenės kartografų parengtų Palangos–Kretingos ir Kartenos–Plungės apylinkių topografinių žemėlapių. Apie 1939 m.

Žemdirbių daugėjo, ūkiai smulkėjo

1868–1872 m. Šmilkščiuose tebestovėjo 6 sodybos. Iš jų penkios telkėsi centrinėje žemių dalyje, o viena buvo šalia Tyro durpyno. 1887 m. prie Šmilkščių buvo prijungta apie 90 ha Budrių kaimo žemės, kurioje carinė valdžia apgyvendino iš Rusijos atkeltas keturias naujakurių šeimas – Kubilickius, Orlovus, Ušakovus ir Vasiljevus. Šie savo nausėdiją pavadino Voskresenskaja, o vietiniai gyventojai ją praminė Burliokynu.

XIX a. II pusės ir XX a. pradžios žemės reformos turėjo didžiulį poveikį kaimo plėtrai. Po šių reformų Šmilkščiuose 1903 m. gyveno jau 120 žmonių, o 1913 m. buvo 25 viensėdiniai ūkiai. Ūkių skaičiumi kaimas beveik prisivijo šalia esantį seniūnijos centrą Budrius, turėjusius 29 ūkius.

Daugėjant žemdirbių šeimų, smulkėjo kaime esantys ūkiai. Apie tai liudija 1923 m. vykęs gyvenamųjų vietovių surašymas, per kurį buvo įregistruoti 35 ūkiai ir 139 gyventojai. Mokytojas Vincas Jankauskas savo atsiminimuose apie šio kaimo gyventojus rašo, kad A. Dirvonskis, Kostas Jonkus, Antanas Kundrotas-„Kundrotėlis“, Antanas Puplesis ir Tadas Simutis buvo stambūs ūkininkai, o kiti – St. Anužis, Balsevičius, Balsys, Juozas Beinoras, Būtenis, J. Būtenis-„Pypkelė“, Gaudutis, Jašinskas, Steponas Jonkus, Kumpis, Juozas Kundrotas, Pranas Kundrotas, Kupšys, Alfonsas Lūža-„Švarcas“, Narmontas, Kazys Puplesis, L. Rimkus, P. Simutis, Staponkus, M. Stropienė, Šidlauskas, Turauskas, Vaičekauskas, Žilinskis-„Dėdelė“ ir kiti – vidutiniokai ir mažažemiai.

K. Puplesio puspūris – biralų saiko matas. Fot. Algirdas Kubilius, 1967 m. Lietuvos liaudies buities muziejus, LLBM N 1204.

Iš ūkininkų išsiskyrė Tadas Simutis. Jis nuo mažens siekė mokslo žinių, pasimokęs vienerius metus Kartenos rusiškoje valdinėje mokykloje, lietuviškai rašyti ir skaityti iš knygnešių platinamų lietuviškų knygelių mokėsi savarankiškai. Pamėgęs skaityti knygas, pradėjo kaupti asmeninę biblioteką, kurioje 1918 m. buvo apie 600 spaudinių. XX a. pirmajame dešimtmetyje jis tapo daraktoriumi, mokė kaimo vaikus pradinio mokslo ir lietuviško rašto. 1908 m. ėmėsi rašyti dienoraštį, įsijungė į visuomeninį valsčiaus ir parapijos gyvenimą, buvo skiriamas viešosios tvarkos prižiūrėtoju seniūnijoje, tapo lietuvių katalikų spaudos leidyba besirūpinančios Šv. Kazimiero draugijos Kartenos skyriaus nariu, buvo vienas Kartenos parapijos knygyno su skaitykla įsteigimo 1918 m. iniciatorių, iš asmeninės bibliotekos įsipareigojęs paaukoti 300 spaudinių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įsijungė į politinį gyvenimą, buvo renkamas Kartenos valsčiaus valdybos nariu, o 1921 m. išrinktas viršaičiu. Tačiau po poros metų, apkaltinus dokumentų klastojimu, 1923 m. buvo įkalintas. 1926 m. išėjęs iš kalėjimo, toliau ūkininkavo ir tęsė dienoraštį, kuriame aprašė gimtąjį kaimą, įvairius įvykius, kaimiečių darbus ir valgius, papročius ir tradicijas.

Tokios vietovės neliko

Atskiros kaimo dalys – dirbami laukai, pievos, ganyklos, turėjo savo vardus. Šiaurinė žemių dalis šalia Abakų vadinosi Ruzdika. Už Burliokyno buvo Degimai, kuriuose 20 ha dydžio ūkyje šeimininkavo J. Kundrotas. Pagrindinis bendrųjų ganyklų plotas, siekęs 30 ha, vadintas Šilaliu.

Kaimo centre, labiau į rytus, apie 15 ha plote plytėjo pieva apaugusi šlapia loma, vadinta Šlapinėmis, į pietvakarius nuo kurios kilo Kumpio arba Paukštakinės, o rytuose – Patyrio kalvos. Į rytus nuo lomos ariama žemė vadinta Venckynu. Į šiaurės rytus nuo kaimo centro plytėjo samanota pieva, vadinama Kiminynu. Šiaurės rytinėje dalyje driekėsi Kylio pieva, o prie Vėlaitinės miško priėjo Plaktys – apie 20 ha ganyklų, kurias sudarė neišdžiūstančios balos. Iš jų tekėjęs upelis buvo laikomas Kūlupio ištakomis. Į šiaurę nuo Kūlupio buvo Onkūlopio ganyklos, o į pietus – Šv. Jono rėžiai, t. y. trys rėžiai ariamos žemės, kurią valdė J. Puplesis, T. Simutis ir A. Dirvonskis. Centrinėje kaimo dalyje, T. Simučio žemėje, į Kūlupį įtekėjo nuo Tyro durpyno vingiavęs Tyrupio upelis.

K. Puplesio milvelis milui velti. Fot. Steponas Kaštaunas, 1968 m. Kretingos muziejus, KM IF-6384/2.

Į rytus nuo kaimo centro apie 20 ha plote plytėjo Privarčio ganyklos. Pačiame rytiniame pakraštyje, šalia Tyro durpyno, buvo Užkila (Ožkėla) vadinama ariama žemė bei apie 10 ha dydžio Patyrio durpynas. Rytiniame pakraštyje, šiauriau Tyro durpyno, buvusi 10–12 ha dydžio kaimo dalis vadinta Pamargaliu. Į pietryčius nuo kaimo centro buvo 3 ha plotą apimantis Karklų durpynas.

Į pietus nuo kaimo centro ariamos žemės vadintos Babos dešimtine (Babas desetins) ir Viskontine. Į pietvakarius nuo K. Jonkaus ūkio 4 ha plote plytėjo Alksnos durpynas. Į vakarus nuo kaimo centro driekėsi Biržtvų ir Šiekštijų pievos. Į vakarus nuo Biržtvų pievos buvusi Kavarzine vadinama dirva. Nuo Šiekštijų į šiaurę toliau ėjo Bočiaus rėžiu vadinta ariama žemė, o į šiaurę nuo Biržtvų plytėjo A. Miklovui priklausanti pieva, praminta Miklovynu.

1936 m. matininkas Drobelė išskirstė kaimą į vienkieminius ūkius. Skatinant valstiečius iš kaimo centro keltis į naujai išmatuotus vienkiemius, naujakuriams buvo skiriami didesni žemės sklypai. Taip St. Anužis, persikėlęs į Pamargalį, gavo 18 ha, o Antanas Kundrotas, gyvenęs prie Tyro pelkės, tapo stambiausiu kaimo ūkininku, valdžiusiu net 54 ha žemės. Tiesa, didesnę pusę tos žemės sudarė neįžengiamas liūnas, o likusioje valdoje savininkas vos išlaikė porą arklių ir karvių.

Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. spalio 31 d. Kretingos apskrities žemės ūkio komisijos nutarimu dėl Kartenos valsčiaus žemės fondo sudarymo iš Onos Mačiulienės buvo atimti visi 7,17 ha, iš Kosto Jonkaus – 4,97 ha (palikta 30 ha), o iš Tado Žilinsko – 6,54 ha (palikta 11,50 ha) žemės.

Pietos skulptūra iš koplytstulpio T. Simučio kieme. Fot. Juozas Mickevičius, 1971 m. Kretingos muziejus, KM IF-5397/2.

Po karo dalis kaimo vyrų pasitraukė į gretimus miškus ir tapo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais. Iš jų kovoje su okupantais ir kolaborantais žuvo Antanas Beinoras-Liūtas, Adomas Jonkus-Klevas, Ignas Kundrotas-Vitaminas. Sovietų valdžiai ėmus organizuoti taikių gyventojų trėmimus, per antrąją masinę trėmimų operaciją „Priboj“ 1949 m. kovo mėn. į Krasnojarsko kraštą buvo išvežtos Magdalenos Kundrotienės ir Kosto Jonkaus šeimos, kurias sudarė 3 suaugę asmenys ir 5 vaikai. Per paskutiniąją trėmimų operaciją „Osienj“ į Tomsko sritį 1951 m. spalio 30 d. buvo ištremtas Antanas Puplesis su žmona, sūnumi ir dukra.

Kaimas išnyko

Šmilkščių gyventojas Kazys Turauskas pokariu tapo Budrių klubo-skaityklos, nuo 1952 m. – bibliotekos, vedėju, kuriuo dirbo iki 1954 m. Kartu su mokyklos pedagogais jis organizavo apylinkės kaimų gyventojams skirtus kultūrinius renginius, pastatė keletą vaidinimų, tarp kurių buvo scenos veikalai pagal Žemaitės kūrinius „Petras Kurmelis“, „Trys mylimos“ ir „Marti“.

Seniausioje kaimo dalyje po Lietuvos žemės reformos stovėti pasilikę ūkininkų trobesiai buvo senoviški, žemi, statyti XVIII amžiuje. Etnografiškai labai vertinga buvo jau minėto Tado Simučio sodyba, kurioje 1968 m. tebebuvo išlikę visi gyvenamieji ir ūkiniai trobesiai. Kieme stovėjo XX a. pradžios žemaitiškas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir Pietos skulptūra. Be to, sodybos šeimininkas tebesaugojo didelę lietuviškos spaudos ir knygų kolekciją, buvo įsirengęs saulės laikrodį, kurį sudarė lentelė su stulpeliais ir lotyniškais skaičiais.

Kazio Puplesio sodybos tvartas, 1970 m. perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejų. Fot. Algirdas Kubilius, 1966 m. Lietuvos liaudies buities muziejus, LLBM N 1220.

Graži buvusi ir Alfonso Lūžos didžiuliais medžiais apaugusi sodyba su sena troba, klėtimis, kūtėmis (tvartu), jauja (kluonu) ir dviem dideliais kryžiais. Į kultūros paminklų sąrašą buvo įrašyta Kazio Puplesio senovinė vienkieminė žemaičių sodyba, kurioje aplink kiemą stovėjo mediniai, vienaukščiai, tvoromis aptverti trobesiai: 1730 m. statytas namas (žem. troba), 1922 m. suręsta nedidelė ubladė su krosnimi duonai kepti, 1853 m. perstatytas šešiakamaris svirnas (žem. klėtis), XIX a. pradžioje pastatytas ir 1856 m. rekonstruotas tvartas (žem. kūtės) su daržine. Už jų, sodybos rytiniame kampe, buvo tvartelis, o pietrytiniame gale – kluonas (žem. jauja), statytas 1756 m. Visi trobesiai buvo mediniai, vienaukščiai, stačiakampio plano, namo ir klėties sienos – tašytų, ubladės, tvartų ir tvartelio – apvalių gulsčių, o jaujos – pusiau skeltų eglinių statmenų rąstų. Stogai – valminiai, dengti ilginiais šiaudais. Tvartas 1970 m. buvo perkeltas į Rumšiškes, į Lietuvos liaudies buities muziejų, kuriame eksponuojamas Žemaitijos sektoriaus Gondingos sodyboje.

Pokariu kaimo valstiečiai su šeimomis buvo suvaryti į „Aušros“ kolūkį, vėliau prijungtą prie „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio. Plečiantis kolūkio ariamos žemės plotams, kaimas buvęs pasmerktas sunaikinti. Jo gyventojai kėlėsi į Budrius ir kitas gyvenvietes, o žemes melioratoriai pavertė plačiais kolūkio arimais. 1959 m. Šmilkščiuose gyveno 72 žmonės, o prabėgus 20-čiai metų buvo belikę 2 gyventojai.

Sodybų griovimo ir melioracijos vajui pasibaigus, 1986 m. Šmilkščių kaimas buvo išbrauktas iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų. Jo žemė buvusi prijungta prie Budrių, o Bumbulių miške esantis pietrytinis kyšulys, siekiantis Tyro durpyną, atiteko Bumbulių kaimui.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas