Ir po 70 - ties santuokos metų myli viens kitą kaip jaunystėje

Atokiame Tuzų kaimo Imbarės seniūnijos vienkiemyje gyvenantys 88-erių Stanislava ir 91-erių Pranciškus Puidokai su gausiu būriu artimųjų atšventė ypatingai brandų – 70 metų - santuokos jubiliejų.

Lietuvoje tokią sukaktį yra tekę atšvęsti vos keletui porų. Ši sukaktis visu dešimtmečiu perauga deimantinėmis įvardintas vestuves ir joms net nebėra blizgančio pavadinimo. Iki šiol ilgiausiai – 77-erius metus – truko vilniečių Veros ir Konstantino Lapinų santuoka.

Stanislava ir Pranciškus Puidokai atviravo nė patys nepajutę, kaip prabėgo 70 metų bendro gyvenimo. „Visada – bėdoje ir džiaugsme - rėmėmės kits į kitą. Kaip ir dabar: juk nieko brangesnio viens už kitą neturime. Gerai būtų ir numirti kartu“, - santarve ir subrandinta meile džiaugėsi sutuoktiniai.

Senolius tebejungia bendras guolis

„Kai belikom vienudu, meilė vėl tokia pat stipri, kaip ir jaunystėj. Prisiglaudžiu, glostau savo žmogų. Paimu jo ranką, glaudžiu prie krūtinės, sakau: papuneli, mano širdelė silpna bėra, - meiliai žvelgdama į savo sutuoktinį, kalbėjo Stanislava. – Visą gyvenimą vienoje lovelėj pragulėjom: nebuvo nė naktelės, kad gulėtume skyrium. Ir dabar: ar vaistų paduodam, ar vandens kits kitam atnešam“.

Senolis Pranciškus irgi negailėjo gerų žodžių savo mylimajai: „Žmonelė man visuomet buvo pati geriausia. Jeigu nebūtumėm rūpėję viens kitam, šiandien sykiu jau nebebūtumėm“. Vyras atviravo: per 70 santuokos metų, jiedu niekad rimtai nesibarė ir viens kito „su iškeltais kulokais“ aplink trobą negainiojo.

Puikią atmintį išsaugojęs Pranciškus ligi šiol atmena, kaip nusižiūrėjęs kaimynę iš Gintališkės kaimo. Apsiėję be jokių piršlių: porą metų ją merginęs ir šokdinęs, kol susibučiavę. „Abu buvom dideli mėgėjai šokti. Dar ir dabar mokėčiau polkutę sutrenkti, tik kojos jau nebeklauso“, - juokavo gyvybingasis senolis.

Jų vestuvės įvyko 1938-ųjų vasario 25 dieną ir šeimoje buvo dvigubos: vienu metu ištekėjo ir Stanislavos sesuo Adelė. Pranciškus netrukus išėjo į kariuomenę. Jis tarnavo raiteliu „Geležinio vilko“ dragūnų pulke. Prasidėjus karui sesuo Adelė su vyru išbėgo į Vakarus ir dingo. Stanislava ją bandė susirasti, padedant tarptautiniam „Raudonajam kryžiui“, tačiau veltui.

Sugrįžęs iš kariuomenės, Pranciškus parsivedė Stanislavą į savo tėvoniją. Ant jo pečių krito visas ūkis: 18 ha žemės, trobesiai. 17-kos netekęs tėvo, vyriausiasis sūnus Pranciškus perėmė ir tėvo kalvę bei jo amatą – kalvystę. Kolūkio laikais ir dirbo kalviu, o Stanislava – laukų darbus.

Penki šeimos Pranciškai

Abu senoliai kilę iš gausių šeimų: Stanislava – iš 11-kos, o Pranciškus – iš 8 vaikų. Savų susilaukė keturių vaikų: vyriausiam Pranui dabar – 67-eri, viduriniam Liudui – 65-eri, jauniausiam Antanui – 57-eri, o pirmagimis mirė vos dviejų mėnesių. Patys senoliai beturi po vieną savo seserį.

Jiedu sulaukė 6 anūkų ir 11 proanūkių. Ir Pranciškus, ir Stanislava galėtų nė nemirkteldami pasakyti kiekvieno jų vardus ir netgi tikslius gimtadienius. Kiekvienas jų yra laukiamas, kiekvienam senoliai nuo savų pensijų sutaiso po dovanėlę.

Sūnaus Prano šeimoje į penktą kartą yra perduodama senelio bei tėvo vardo tradicija: pastarojo sūnus ir anūkas – taip pat Pranciškai. „Kai suvažiuoja visi, kad nesimaišytų, mane vadina papuneliu, sūnų - Pranu, jo anūką – Pranuku, o vienuoliktoką proanūkį – Praneliu“, - juokėsi Pranciškus.

Stanislava negailėjo šiltų ir nuoširdžių žodžių savo sūnums bei marčioms; „Atvažiuoja, apiplauna, valgyti priveža. Esam viskuo aprūpinti, ko begali daugiau norėti. Per visą amžių nesam taip gerai gyvenę, kaip šiandien“.

Nors gyvena pamiškėj ir atokiai nuo kitų sodybų, tačiau senoliai nė už ką nenorėtų palikti savo brangių vietų. „Čia esu gimęs ir augęs. Karaliaus rūmus jei kas atiduotų, iš čia vis vien nevažiuočiau“, - tvirtino Pranciškus. Vyras dar pats prisineša vandens, prisiskaldo malkų ir iškūrena krosnį. O pernai dar ir daržus apsisodino, bulves nusikasė. „Vaikai norėjo vandenį įvesti – nepasidaviau. Jeigu jau kibiro vandens nebeįsinešiu, nejau sėdėsiu rankas sudėjęs ir „smerties“ lauksiu“, - savo jėgomis dar pasidžiaugė Pranciškus. Stanislava, deja, tokios sveikatos jau nebeturi: po dviejų infarktų šlubuoja jos širdis.

Anot Pranciškaus, paskauda ir jam šis bei tas, akimis jau silpniau bemato. „Ale ko norėti, kitaip nenumirsi, jei niekas neįsimes“, - šmaikštavo nuotaikingasis senolis.

• Rašyti komentarą (0)