|
|
|
Mezginių - pilnas vežimas
Lubių kaime gyvenanti Petronėlė Vaišnorienė megzti pradėjo dar vaikystėje. Ji mano, kad sudėjus visus jos mezginius krūvon, jų būtų pilnas vežimas. Nuo kasdieninio mezgimo deformavosi net pirštas: jo galas - su grioveliu.
Megzti išmoko mokykloje P.Vaišnorienė mezga viską: kojines, pirštines, megztinius, lovatieses, kilimėlius, vąšeliu neria staltieses, servetėles, o anksčiau dar ir siuvinėjo, audė. Petronėlė pradėjo megzti, mokydamasi Kalniškių mokykloje. Iš pradžių lėlėms mezgusi rūbus, paskui pradėjo megzti ir sau. Megzti patiko ne tik jai, bet ir jos dviem seserims. - Su viena seserim mes kartu megzdavom megztinį: ji nugarą, o aš – rankoves, arba atvirkščiai. Kitos sesers mezgimas skyrėsi nuo mūsų - buvo laisvesnis,- sakė pašnekovė. Pasak mezgėjos, dabar moterys nebenori megzti ar nerti. O jos jaunystėje visos mergaitės stengėsi to išmokti. Ji net pykdavo ant savo vyresnių seserų, kad šios neleisdavo liesti darbų. Tačiau Petronėlė, nutaikiusi momentą, kada sesuo trumpam palikdavo stakles, sėsdavo į jas. Grįžusi sesuo pastebėdavo, jog judinta šaudyklė ir „užvažiuodavo“ jai per kuprą. Ji pykdavo, kai neleisdavo kepti duonos, pyragų. - Tuomet namiškiams sakydavau: kaip aš visko išmoksiu, kaip aš pasiruošiu gyvenimui, jei niekur manęs neprileidžiate,- prisiminusi tuos laikus pasakojo Petronėlė. Tačiau ji greitai perprato visas audimo, mezgimo ir nėrimo paslaptis. Ir šiandien Petronėlės namuose - begalės megztų dalykų, kurie namams suteikia išskirtinio grožio ir jaukumo. Kambaryje stalą puošia balta didžiulė staltiesė, nerta vąšeliu. Balti pagalvių užvalkalai papuošti mezginiais. O kad matytųsi visas jų grožis, pagalves ji padarė įvairių ryškių spalvų. Dekoratyvinės pagalvėlės siuvinėtos kryžiuku. Išlikę ir anksčiau buvę labai madingi siuvinėti takeliai. Tačiau visa tai - tik mažytė jos rankdarbių dalis. Mezgėja prisipažino, jog daugiausia darbo įdėjo megzdama apklotą dvigulei lovai. Jis numegztas iš įvairių spalvų kvadratų, kuris pradedamas megzti nuo kampo. Pradėjus nuo dviejų akių, jų vis pridedama. Išmezgus penkiasdešimt akių, vėl mažinama iki dviejų. Numegzti kvadratai susiuvami. Petronėlei prireikė beveik metų, kad nusimegztų apklotą. Tokių, tik kiek mažesnių, apklotų ji yra numezgusi ne vieną. Kaip nusimegzti tokius apklotus, ji sugalvojo, dėvėtų rūbų parduotuvėje nusipirkusi tokiu būdu padarytą mažą apklotėlį. Bet daugiausia savo gyvenime Petronėlė yra primezgusi megztinių. Jei jie vienspalviai - tai išmegzti sudėtingiausiais kiauraraščiais, o jei spalvoti - tai įmantriausiais raštais. Kaip išmegzti raštus, mokosi iš žurnalų. P.Vaišnorienė tebeturi ir pačios austą „skrandinę“ paklodę. Audžiant tokią paklodę, reikėjo apausti suktą siūlą. Tai reikalavo įgūdžių ir dėmesio. Namuose lovas dengia pačios austos lovatiesės. Pasak Petronėlės kaimynės – Ritos Viskontienės, moteris mezga ne tik sau. Jos megztais rūbais puošiasi Petronėlės giminės, dukra, anūkai, proanūkiai. Numegztus kilimėlius ji dovanoja kaimynams. Ir tremtyje rado laiko megzti Septynerius metus P.Vaišnorienė su vyru praleido tremtyje Krasnojarsko krašte. Tačiau tai nesutrukdė megzti. Pasak pašnekovės, aplinkui gyveno daug lietuvių. Kai kurios moterys buvo atsivežusios vilnonių siūlų net iš Lietuvos. Važiuodama į tremtį Petronėlė vežėsi ir verpimo ratelį - „kalvaratą“ . Tremtyje lietuvės duodavo Petronėlei siūlų ir prašydavo, kad ji ką nors numegztų. Megzdavo tik grįžusi iš darbo. Keturis metus dirbo plytų fabrike, vėliau buvo siunčiama šienauti, dirbti prie grūdų. - Buvome išardę seną rusišką krosnį ir pasidarę žemą apšildomą mūriuką, ant kurio galėdavome sėdėti. Kadangi buvo elektra, tai vakarais šiltai įsitaisiusi ir megzdavau, - prisiminimais dalinosi pašnekovė. Rusės moterys nemegzdavo. Todėl, kai Petronėlė nuvyko į ligoninę gimdyti, net gydytojas atkreipė dėmesį į jos megztinį, išmegztą tulpių raštais. Petronėlė sakė labai norėjusi iš tremties parsivežti savo verpimo ratelį, tačiau dėl vietos stokos jį teko palikti.
|
|
