Audėjos drobėse ir žiemą kvepia pavasariu

„Čia bus liemenės, - rodydama staklėse ištemptą ryškiai raudonai, juodai, baltai ir žaliai išmargintą audeklą, kalbėjo 75-erių Adolfina Repšienė, gyvenanti Naujojoje Įpiltyje, Darbėnų seniūnijoje. Moteris dar vis tebeaudžia vaikystėje brolio pagamintomis staklėmis. – Nesvarbu, ar pirks kas tuos audeklus, ar ne: mėtai sau nytis, mėgaujiesi gražiom spalvom ir taip trumpini niūrias dienas“.

Naujosios Įpilties kaime pas Adolfiną Repšienę dar gali išvysti prieškariui būdingą Lietuvos kaimo vaizdą: audimo staklėse sėdinti šeimininkė mikliai nardo šaudyklėmis. Šioms staklėms – apie 70 metų.

Motina įsodino Adolfiną į stakles, kai mergaitei buvo vos penkeri. „Motinos staklių jau nebėra – abi jas suaudėme. Iš pradžių ji mane pamokė austi vienanyčius audeklus, paskui išmokau dvinyčius, keturnyčius. „Abrūsus“, staltieses, lovatieses ausdavau ir iš aštuonių nyčių“, - kalbėjo Adolfina.

Per dieną atidirbusi kolūkio laukuose, pabaigusi namų ruošą ir apėjusi gyvulius, Adolfina tik vėlų vakarą beįsėsdavo į savo stakles: kaip sakė, ir širdį atgauti, ir naudos išgauti. Namiškiams austinių - kelnių, sijonų, švarkų – juk pati turėjo parūpinti. O ir - namus išdailinti: ant langų ir šiandien tebekabo Adolfinos dryžėmis išaustos užuolaidos. Ornamentuotos lovatiesės dengia lovą ir sofą, prie durų – šiurkštūs austiniai kilimai iš kiemo atneštam „brudui“ nuvalyti.

Viename A.Repšienės trobos gale sukrauti rietimai margaspalvių audinių. „Negaliu sėdėti sudėjusi rankų. Iš seno dar turiu visokių siūlų, tad ir reikia juos suausti. Tik va, su žaliais siūlais – bėda, nerandu jų kur benusipirkti. O žalio reikia kone kiekvienam audeklui – jis geriau žiūrisi“, - užtikrino moteris.

Keturis vaikus – dvi dukteris ir du sūnus - užauginusi A.Repšienė sakė, jog nė viena jos dukterų nebenorėjo perimti šio senoviško kaimo moterų amato. Anūkė Ingrida, studijuojanti dizainą, vežėsi į mokslus parodyti močiutės darbus. „Sakiau jai: sėsk pati į stakles. Ką parodysi, pati nežinodama, kaip tos nytys šaudo. Atsisėdo, - ale, bepigu sėsti ir austi, kai viskas paruošta. Sunkiausia yra apmesti ir užtaisyti nytis“, - tvirtino audėja.

Anot A.Repšienės, dabar niekam nebereikia tų audimų. Už 1 metrą margo audinio liemenėms, sijonams ji sakė teprašanti 15 Lt, kelninio audinio – 10 Lt. Nebenori žmonės nė tautiškų drabužių, kurie buvo populiarūs pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Ji pati pasiūdino Laukžemės bažnyčiai aštuonis kostiumus, išaudė kostiumų ir Piliakalnio mokyklai.

„Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės, – samprotavo pašnekovė, našlaujanti jau 16 metų. - Senų žmonių kaime nedaug ir belikome: vyriausios esame dviese su Brone Barasiene. Aš čia - ir gimusi: šeimoje buvome keturiolika vaikų. Gyva belikau tik viena. Bet aš nesijaučiu vieniša: sūnūs gyvena netoliese. Ir nenuobodžiauju, nes turiu katiną Picių, du šunelius. Vienas jų dabar išėjęs „į spacieras“. Ir dar - draugę vištą Put put. Negaliu pasirodyt lauke, ši tuoj puola į „skreitą“. Jau jos tai niekaip į puodą negalėsiu įkišti. Leisiu ramiai ir numirti. Jei koks vanagas nenuneš“, - vaizdingai ir sodriai moteris pasakojo apie savo ūkį.

O jos pasakojimas liudijo esant tikrą vienišo kaimo žmogaus draugystę su savo kiemo gyviais.

• Rašyti komentarą (0)