|
|
|
Salantiškis parašė savo giminės istoriją
„Galvojau, ką gi paliksiu savo dukterims ir anūkams: dvaro neturėjau, turtų nesukroviau. Todėl ir sugalvojau parašyti knygas“, - kalbėjo 82-jų salantiškis Alfonsas Fabijonavičius, savo šeimos ir giminės istorijas, prisiminimus bei pasakojimus aprašęs trijose knygose: „Mano prisiminimai“, „Mūsų rašiniai“ ir „Pabendraukime“.
Žodžio kišenėje neieško A.Fabijonavičių salantiškiai vadina vaikščiojančia liaudies enciklopedija: jis kupinas gyvenimiškos išminties, neieškąs kišenėje šmaikštaus žodžio, be to, esąs artistiško būdo. „Turiu Dievo dovaną atsiminti visokias „balabuškas“: juokingas istorijas, įdomius posakius, minkles, anekdotus, priežodžius. Sugalvojau visa tai sudėti į atskirą knygą, - A.Fabijonavičius išvardino tikslius surinktų liaudies išmonės „perlų“ skaičius: dainų – 85, anekdotų – 7, patarlių ir priežodžių – 32, kupletų – 17, minklių – 9, mįslių – 25. – Aš nepretenduoju į rimtų knygų autorius. Niekas tų knygų nerecenzavo, dukterų tuo nė nevarginau. Apsiėjau ir be spaustuvės. Ranka surašiau, o atspausdino ir knygas surišo salantiškis Vaclovas Kaubrys“. Salantiškis juokavo, jog jaunystėje skaityti ir rašyti nemokėjęs, užtat į atmintį visam gyvenimui įkrisdavo visokie “šposai”, nešvankybės. Tėvų ūkyje dirbęs toks dailidė Kazys Kėvišas, beje, kultūros ministro Gintauto Kėvišo dėdė. „Jis buvo pasakorių pasakorius. Buvau gal trylikos, kai išgirdau iš jo eiliuotą pasakojimą apie dėdę Miką. Tie posmai taip „užsivyniojo“, kad ir naktį atsibudęs visą poemą išbelsčiau“, - tikino pašnekovas. Besimokydamas Gruzdžių veterinarijos technikume zootechniku, A.Fabijonavičius vaidino dramos būrelyje. Vėliau su keliais bendraminčiais buvo susibūrę į grupę „Linksmieji vyrukai“ ir su šmaikščia programa važinėdavę po kaimus. Per visą gyvenimą šalia pagrindinių pareigų - dirbant zootechniku Mosėdyje, direktoriumi Kūlupėnų tarybiniame ūkyje, profsąjungos pirmininku - Alkos kolūkyje – salantiškį lydėjo pomėgis dainai, linksmiems posmams. A.Fabijonavičius iki šiol tebedalyvauja Salantų kultūriniame gyvenime: jis dainuoja Salantų kapeloje, su kuria pernai koncertavo TV laidoje „Duokim garo“. Abu su žmona Jadvyga jiedu yra aktyvūs salantiškių klubų – „Paveiziek“ ir „Bičiuliai“ – nariai. „Kaip sakė vienas senas žemaitis: esu ne koks pelės šūds“, - juokavo salantiškis. Jadvyga – šeimos matrona „Aš esu tarsi šeimos matrona. Visą gyvenimą laksčiau paskui vyrą: kur siuntė jį, ten – ir aš. Visą gyvenimą mokytojavau, auklėjau svetimus ir savus vaikus. Man už viską labiausiai rūpėjo namai, - 78-erių J.Fabijonavičienės žodžiuose buvo juntama lengva saviironija. - Tačiau man labai pasisekė: jūs nepatikėsite - mudu per 53-jus santuokos metus nesame net rimtai susibarę, nes per dieną taip pasiilgdavome vienas kito, kad susitikę vos spėdavome išsipasakoti, kaip sekėsi darbe“. Jiedu ir susipažino abu „nutremti“ dirbti į Mosėdį, kur tuo metu nebuvo nė elektros. Susitiko šokiuose. O jau kitądien, anot Jadvygos, Alfonsas atsitempė nuotraukų, prasidėjo jo „balabuškos“. Tuo vaikinas ją, atseit, ir „papirkęs“. Pirmagimę dukterį Jūratę, pašnekovai tikino, jiedu „pasigavę“ Paltelių ežere. „Esu gimusi Aukštaitijoje, augusi prie Lėvens, todėl gerai mokėjau irkluoti. O sykį taip beirkluojant Platelių ežere, mus apibarė rašytojas Antanas Vienuolis. Jis ilsėdavosi Plateliuose pas savo sūnų provizorių, mėgdavo buriuoti. Pamatė, kad irkluoju aš, o ne Alfonsas. Atseit, kaip tau ne gėda, sėdi kaip tranas, o moteris pluša. Jis gi nežinojo, kad man irkluoti ežere yra malonumas“, - prisiminė Jadvyga. Šeimos legendoje gyveno gaidys Šiuris Pasak Jadvygos, Alfonsas buvęs itin geras tėvas, jo rūpesčiu namuose apsigyvendavo pasakų herojai ir paties Alfonso išgalvoti personažai. Visą dviejų dukterų – Jūratės ir Ramunės – vaikystę lydėjo toks gaidys Šiuris. Jis turėjo karietą, ir visur suspėdavo apvažiuoti, kad įduotų lauktuvių mergaitėms. Tačiau jis buvo nematomas, o draugystė su Šiuriu buvo paslaptis aplinkiniams. Užaugo dukterys, ir joms Šiurio likimas tapo tiesiog nebeįdomus. Kaip ir Kalėdų senio. Šeima automobiliu mėgdavo keliauti po Lietuvą. Visą kelią traukdavo dainas, kurias užvesdavo Alfonsas. „Savo nebuvimą namie tėvelis (taip maloniai Jadvyga vadina Alfonsą, - aut. pastaba) kompensuodavo kitaip. Tarkim, sekmadieniais mes su dukromis išeidavome pasivaikščioti, o sugrįžusios atrasdavome padengtą stalą ir garuojančius pietus. Ypač mėgdavome jo kapotą baltą mišrainę“, - moteris tarsi mėgavosi maloniais prisiminimais. Abi J. ir A.Fabijonavičių dukterys pasiekė mokslo aukštumų. 50 – metė Jūratė Lubienė yra Klaipėdos universiteto Filologijos fakulteto docentė, Lietuvių kalbos ir literatūros katedros prodekanė. Abu jos sūnūs – Jonas ir Domantas – Stokholmo universiteto ekonomikos studentai. Vyresnėlis Domantas mokslus jau baigė ir dirba analitiku. 42-jų Ramunė Fabijonavičiūtė, įgijusi pramonės ekonomikos specialybę, dirba Mokesčių departamente. Anapilin jau iškeliavęs Alfonso brolis Juozas Fabijonavičius buvo technikos mokslų žmogus: jis apsigynė technikos mokslų daktaro laipsnį, parašė apie 150 straipsnių apie mokslo bei technikos naujienas. Jo sūnus Algimantas Fabijonavičius – žinomas Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojas. Alfonsas teigė, jog Jadvyga skatino ir jį, jau baigusį Veterinarijos akademiją, dar siekti mokslo aukštumų Leningrade. Tačiau mokslų teko atsisakyti, nes tuomet į pasaulį pasibeldė antroji duktė.
|
|
