Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 72 %
Naktį-2°C debesuotumas 10 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Nasrienūs pastatyts paminklos bolbe.

Nuors bolbės i mūsa kraštos atkeliava ne tep sene, be anū sava stala jau nebeisivaizdounam. Valguom ė vėrtas, ė keptas, ė kleckus daruom, ė kuošės maklevuojem. Kumet lietove pradiejė bolbės augintė, nežinuom, ožtat poike žėnuom, kumet anuos atkeliava i Žemaitėje: ton aprašė vyskops Muotiejus Valončius, vo anuo varda muziejou Nasrienūs yr pastatyts ė paminklos bolbe – žemaitiū karaliene.

Pastatė paminkla

Vyskopa Muotiejaus Valončiaus gėmtėnės muziejou Nasrienūs yr daug vėsuokiu paminklu, vėsuokiu iš medė ėšdruožtū skulptūru. Tarp anū aki patrauk daili apvali besėšypsonti medėnė bolbelė, katrou ėšdruožė truopnus žemaitis tautuodailininks Alpuonsos Skiesgėls (Alfonsas Skiesgilas) nu Kretinguos.

Muziejaus direktuorė Violeta Čėsnienė papasakuojė, ka mėslės pastatytė paminkla bolbe i galva atejė apie 2006 metos – tumet sokaka 200 metu nu tuo laika, ka vyskops Muotiejus Valončius sava knyguo „Pasakojimas Antano Tretininko“ (1872 m.) aprašė, kap 1806 metas ūkininks Pilyps Brazdauskis i Nasrienus pėrma karta atvežė bolbės.

„Vėskas iš Valončiaus apsakyma „Nauji išmoniai“: vyskops kap dėdelė naujyna aprašė bolbės ė paminavuojė data, kumet tuos bolbės Nasrienūs atsėrada. Mes ė pamėslėjuom, ka rek ton data pažymietė, ka rek paminkla ė pate bolbe“, – pasakuojė direktuorė.

Ėšdruožtė paminkla bova paprašyts jau ne veina medėnė skolptūra muziejou sukūrės Alpuonsos Skiesgėls – ons sotėka, ė somėslėjė ton bolbė karalienė ožkeltė ont bačkuos – nes tas laikas vėsas naujynas liob nu bačkū skelbtė. Ė ėšdruožė žėidas vainėkouta bolbė, katra nu bačkuos pasėskelbė: „Bulvei Žemaitijoje – 200 metų“.

„Rėnginys bova dikte poikos, „Žemaitiu alkierius“ ė anuo vaduovė Janina Zvonkuvienė parėngė pruograma aplink bolbė kap maista ė vaista. Bova žmuoniū ne tėk ėš Kretinguos, bet ė ėš Skouda, ėš Klaipiedas, ė vėsė dyvuojies, kap mes če tep somėslėjuom, ė džiaugies, ka sožėnuojė, kumet bolbės – ontruoji mūsa douna – i Žemaitėjė atkeliava“, – prėsėmėnė V. Čėsnienė, pridiejosi, ka tuoks paminklos yr vėns pats ne tiktas Žemaitėjuo, bet ė vėsuo Lietovuo.

Pėrmas bolbės – nu Kalvarėjės

Bolbės augintė nebova tep paprasta. Daba, ka dėdoma žmuoniū bolbės perk krautovies, maža kas beatsėmen, kap tas yr pavasari etė paskou arkli ė mestė i kon tėk ėšversta vaga bolbelės, kap anas rek ravietė, apvaguotė, kap paskiau ont keliu atsėklaupus so knabes anas kastė. Maža kas beatsėmen, kuokės yr per bolbakasi laukūs užsėdegos laužieli anuo pelenūs ėškeptas bolbelės – karštas, bėški apdegoses šuonas, paišėnas, ale nesvietėška skanės.

Sava vaikystės bolbakasius da atsėmen ėš Nuotienu kėlosi darbienėškė muokytuojė Justina Vaičikauskienė, so sava muokines parėngosi daug etnuografiniu pruojektu, per katrus pasakuodava ė aplink kaimūs bovosios darbus.

„Senėje žmuonis sakydava, ka šviežės bolbės gal pradietė valgytė nu Kalvarėjės – nu Žemaitiu Kalvarėjuo vykstontiu atlaidū, katrėi būn nu leipas 2 lig 12 deinuos, – pasakuojė muokytuojė. – Bet anū da nekasė, vo roubėniejė: būdava ikėš i kera ronka, apčiopėnies bolbės, didliuosės nuroubs, vo mažesnės palėks augtė. Jegu bolbės būdava vykosės, ožtekdava kuokios tris kerus aproubinietė, ė jau ožtekdava pėitams“.

Tas patės pėrmuosės bolbelės žemaite ne skosdava, vo kaišdava arba vėrdava so nuluopuom. Ė sakydava – pasitaisiem sausa vėrtū bolbiu. Aukštaitems dėdle keista skombiedava – sausa vėrtas bolbės.

Bolbės žėimavuodava kapčiūs

Vo ka bolbiu kerū laiška jau apdžiūdava, prasidiedava bolbakasis.

„Mūsa kraštūs, aplink Platelios, aplink Salontus žmuonis bolbės kasdava so mėntiem. Mėntės bova lapėnės arba so nagas. Lapėnės mentės kaplis bova ožlėnkts ė toriejė lapa forma. Vo nagėnės bova so dom a so trim nagas – anuos bova dėdėlės, patuoge būdava kera ožkabintė, ėšverti – ė nurėnki bolbės. Nurinktas bolbės mesdava i kreži – pas mumis tas dėdėlis ė apvalos bova krežis, vo kiuoces vadėna tuokius posėnius, i katrus diedava cėbulius, žuolelės visuokės arbatuoms džiuovindava. Vo mesdami i krežius bolbės rūšiava – didliuosės i vėina, mažesnės i kėta, siekla ėrgi atskėra“, – sakė J. Vaičikauskienė.

Bolbės kasė baras, po dvė ežės, vo kors būdava mitros, tas ė tris ežės kasdava. Apsėvėlkdava so prastas drabužes – nu tuo laika ė pasakyms atsėrada: „kuoks če ateje kap so bolbakasėnes drabužes“. Prastas kelnės, kor jau būdava kele prakiorė, vo pakėnkle tebier geri, ontrep apsėmaudava, – ė kasė klaupėi, tėk jaunieje statiuom. Talkū nebūdava, vėsė sava toriejė, nebent so sosdiedas sotardava: puora dėinū pas vėina kas, puora dėinū – pas ontra.

Vakams ėrgi lesdava kastė, bet doudava trumpas eželes, kor atara bova. Bekasdami vaka da ė žaislū ėšsėmėslydava, sosėrinkdava keimerios – tuokės bolbės, kor vėsep soaugosės būdava, i kuoki žvierati a gyvolati a i žmuogeli panašės – tuokės vaka vadėna „bolbėnis Zanius“. Vo mažuosės kiaulėnės bolbelės vakams lesdava ont lazdeliu sosėmautė a ont vėrveliu sosėvertė – ėrgi žaisla ėšeidava.

Bolbės nokasos bėški ont lauka padžiuovindava, nešdava i jaujė ė tėn pasklesdava, ka gera nudžiūtom. Kas turiejė sklepa ont žeimuos nešdava anas tėn, vo kas netorieje idiedava i kapčiu: ėškasdava gėluoka doubė, prikluodava šiaudū i tėn pėldava bolbės. Sopėltas viel apkluodava šiaudas, apmesdava so žemė, paskiau apėpėls so nogriebtas lapas, apkraus pagales, ka vies lapū nenopūstom, ė tep bolbės žeimavuodava. Jegu žėima šeimyna pritrūks bolbiu, prakasdava kapčiu ėš pėitū posės, prėsėrinks bolbiu ė viel ožtaisys. Vo je bolbiu nepritrūkdava, ta kapčiu atkasadava pavasari, kuova mienesi.

Ė poudė, ė petelnie, ė po pečiu

Valgiu iš bolbiu žemaite prėsemėslėje galybė. Pradiedava nu sausū bolbiu, da kėtep vadėnamu so marškėnes a so lopenuom, ė anū nieks peiles nelopdava, so nagas skūrelė nokrapštydava. Valgydava so sveisto a i spėrgėnė pasėdažydami, didle skane būdava so kastėnio, so mėrkalo a so kresnuom, ė da rauginto vagorklu prėsėkousdava. Pėrmuosės bolbės po Kalvarėjės ka pradiedava roubtė, būdava pats vagorklu laiks – tumet pasitaisydava žaliū vagorklu so smetuona prėsėkondėmou.

Ont rodėns, ont žeimuos prasidiedava ė bolbynės, ė kleckynės, ė konkuolynės: ėš tarkavuotu bolbiu padėrbdava mažos kleckelios, sopluotus, kap kotlietus, ta tėi ė vadėnuos kleckas, vo maži ė apvali bova konkuolele. Klecka būdava lašėnėne – gaspadėnės sopjaustys lašėnius, pasūdys, pridies cėboliu ė būtėna kvepontiūju pėpėru, ė po žiopsnieli dies i klecka, kap cepelinams, tiktas tep klecku nieks nevadėna. Malta mesa bova prabonga, bet kartas ė tuokios kelckos darydava, ė so varškė dėrbdava. Vo jegu darydava kleckos toštes vėdores, ta tuokios dorneles vadindava. Skane būdava bolbėne plince, viedara, kogelis, no, ė vėsuokės kuošės.

„Vakams lesdava pluonas griežėneles sopjaustytas bolbės ont rinkiu pasėkeptė – baise skane tuokėi „traškote“ būdava. Vo ka atejė rusa i Lietova, anėi kepdava bolbės petelnie ė vadėna „žarenyj kartofel“, ta žemaite tep ont taukū keptas bolbės pradiejė žareliem vadintė: „Kon taisysem pėitams? Žarelės“, – kon atsėmėnė ėš sava vaikystės ė ėš gėrdietu senū žmuoniū pasakuojėmu, perdavė muokytuojė J. Vaičikauskienė.

---

Vyskops Muotiejus Valončius pasakuojėme „Nauji išmoniai“ rašė:

„Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Štai pirkau Klaipėdoj septynias kartopeles – vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias; mergiate, torielką ėmusi, sugraižyk vieną, paragausim ir suprasim, ar tiesą vokiečiai sako“. Mergaitė tuojau sugraižė vieną žalią kartopelę. Pilypas ir visa šeimyna, su druska apsūdydama, kando, bet praryti negalėjo. Petris, sūnus, dar tarė: „Et, negut vokiečiai gali jas valgyti, ne žmonės!“ Pilypas liepė duoti kiaulei – ta beregint vieną sučiaupiojo. Pilypas atsiliepė: „Penkias likusiąsias įdiekit darže; kad patys negalėsim valgyti, bent kiaules pašersim“. Mergaitė tuojau darže pas numą ir sudiegė. Išdygus stebėjos lapams ir laiškams naujos žolės. Tą pat metą rudeniop atvažiavo iš Liepojos vokietis linų pirkti; tam Brazdauskis tarė: „Pirkau kelias kartopeles, bet nežinau, kaip su jomis apsieiti. Pamokyk mane“. Vokietis apsakė, jogei vėlai rudenį reikia jas rauti, norint valgyti, reikia jas virti ar kepti, per žiemą laikyti arba rūsy, arba kamaroj it batvinius; pavasarį anksti sėti, bet retai. Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusiąsias sėklai užlaikė.

O jogei bulvės yra apvalios kaip ripės, dėl to ir praminė roputėmis. Kitur jas vadina bulvėmis, dar kitur dūlėmis. Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“.

---

Bolbės tautuosakuo:

„Nosipaišės, nositepės kap bolbes kepės“

„Rokuojes kap bolbė apžiuojės“

Bolbės vėrdamas šnek: „Kėik vakū, kėik vakū, kėik vakū“.

„Bolvėinuo neėiškuok varpū, o rogėinuo – bolbiū“.

Aplink nedaili žmuogu sakydava „Bolbanuosis“,

„Akys kap bolbes“.

Aplink neištarnavosi pilnuos tarnybas kareivi sakydava:

„Bolbėnis kareivis“.

Aplink sena žmuogu: „Sorokės kap pernykštė bolbė“.

Aplink laikėnoma: „Tviere kuol bolbės ėšvėrė“.

Aplink netvarkingoma: „Ėšknėsa kap kiaulė bolbes“.

Mėslės: „Vėšta ont žemės, kiauše po žeme“, „Vėsos maitėn, nu bada gėn, vo ana akės ėškabėn“, „Tor daug akieliū, bet nemata“.

Livija GRAJAUSKIENĖ

--------------------------

Mūsa kūriejē

Mozėkontū notėkėma

Mona diedė bova savamuokslis mozėkonts. Žmuonės api tuokius rokava, ka grajėj „ne iš gaidiū, bet ėš keporės.“ Daba sakytu ėš atmintėis. Ons pūtė tuokė rėista triūba. Seniau tėi patys trys a ketorė mozėkonta lioub grajytė ė veselies, ė budynies. Diedė papasakuojė, ka pakavuojus, pagal mozėkontu pasakyma – nopūtus, vėina sena muotrėškelė, nomūs bova pagrabs. Seniau ė budynės, ė pagraba, ė veselės lioub būtė nomūs. Nu šnapšės vėina kėta žonda paraudonava, vo ožvės – žėnta. Dabarčiou ons stuojė i gaspaduorius ton ūkė ė vėsa gyvenėma, dėltuo nikap nabsogebiejė sotorietė sava džiaugsma. Ons pasėlėnkė pri vėina mozėkonta ė nagarse i ausi paprašė, ka anėi pagrajytu „tuoki lieta valsieli.“

„No mes ė grajėjuom“, – sakė diedė. Paskou paleda ė polkeles.

Vo tep kartas būn, ka nagali basoprastė, kor papoule.

BERŽANSKIENĖ Zenutė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas