Pajūrio naujienos
Help
2021 Spalis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną8°C debesuotumas 15 %
Naktį6°C debesuotumas 21 %
Apklausa

Ar jus tenkina rajono ir miesto gatvių remonto eiliškumas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Marija Bučkienė sakė, kad laikas nepavaldus jos kūrybos žanrui – nuo poezijos ji krypsta į prozą, o iš šios vėl grįžta prie eilėraščių.

Ilgametė kretingiškė pedagogė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė 64-erių Marija Buškienė, išleidusi 8 kūrybos knygas – 6 poezijos ir apysakų, šiemet kūrybos kraitį papildė eilėraščių ir miniatiūrų rinktine „Kai juodais erškėčiais lijo“.

„Naujojoje knygoje autorė atskleidžia sudėtingus jausmų vingius, sąžinės maištą prieš pilką tuštumą. Knygos lyrinis subjektas žadina tikėjimą, meilę ir viltį. Jis laužo kasdienybės plutą, atsiskleisdamas būties spalvota mozaika“, – knygos „Kai juodais erškėčiais lijo“ anotacijoje rašo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Federavičius.

„Federavičius mums, krašto kūrėjams, yra lyg tėvas, griežtai pamoko, bet ir skatina – pirmyn: rašyk, negalvok apie ligas – visi sergame ir turime bėdų“, – atviravo M. Bučkienė, neslėpdama, kad pastarojo meto sveikatos problemos ir vienatvė per pandemiją savotiškai išmušė ją iš kūrybos vėžių.

Kūrėja neslėpė, kad buvo metas, kai aplinkui – tyla ir tuštuma: „Atrodo, niekam nebesi reikalingas. Ne liga įkalina, o vienatvės pojūtis. Neseniai išsikrausčiau „rakandus“ – fotografijas, aprašus, rankraščius, susikaupusius per 40 mano pedagoginio darbo metų: šitiek būta, keliauta, susitikta. Visur – tarp žmonių, ir staiga – lyg niekas nieko niekam... Nebereikalingas. Bet ar tikrai? Viduje pradėjo kirbėti – rašyk.“

Vėl pajutusi fatališką norą būti išgirstai, nesijausti išmestai už gyvenimo borto, M. Bučkienė sakė sugrįžusi į kūrybą, kuri vėl naujai nuspalvino jos kasdienybę.

Laikas nepavaldus žanrui: šiuo metu kūrėjai norisi grįžti į žmones, atspindėti jų santykius, o ne – į būties apmąstymus, kuriuos dažniausiai perteikianti poetiniu žodžiu. „Atėjus vakarui, užklumpa mintys, jų srautai, nerimstu – ieškau rašiklio ir įjunku rašyti, kartais net iki 3-jų nakties. Laiko neskaičiuoju – visos dabar mano dienos ir mano naktys“, – atviravo jau kelis dešimtmečius kurianti kretingiškė.

Gebėjimą kurti, ji sakė, pajutusi netikėtai – sykį bevaikščiojant po kapines, kai mirė jos kolega: „Netikėta žūtis atrodė beprasmė, kažkas pratrūko ir apsivertė viduje. Betgi nieko nėra be prasmės. Gimė netikėtas prašymas: „Viešpatie, padėk man surasti tikėjimą“. Ieškojau jo, bet per gyvenimą ligi šiol neradau. Didžiausiu tikėjimo pavyzdžiu man buvo mama, ji visąlaik turėjo viltį. O aš ne – vis dar plaikstausi kaip ta drebulė po vėją. Gal tai atsispindi ir mano kūryboje?“ – svarstė pašnekovė.

Iš savo kūrybos ji pati labiausiai vertina apysakas „Dalytė“ ir „Dalia, arba šalia gyvenimo“, kurių prototipais buvo jos pažįstami žmonės ir jų likimai. Dabar, tikino, rašanti trečią apysaką, kurios pagrindas išgalvota istorija – mokyklos laikų draugų meilės ir jausmų drama.

---

Rudens atėjimui

Sužiba raštais

mėlynas skliautas.

Baltos ir balsvos,

melsvos ir rausvos

trikampės žvaigždės.

Ryškiai suspindo

pradžia naujoji.

Geltonas blankiai

spalvų pasaulis.

Akį nušvitins

klevų raudonis.

Balti jurginai

lyg pirmas sniegas.

Pamiškės rusvos,

lapai skaroti.

Keliais smėlėtais

sapnai išeina.

Išeina tyliai

išeina vangiai –

mintis rugsėjui

šalia pakloja.

---

Reikia užmigti, būtinai užmigti.

Kad susapnuotum savąjį sapną.

Brenda mergaitė per pievą gėlėtą.

Suknutė žirniuota, batukai raudoni.

Pieva didžiulė, kiek užmatyti,

Stypčioja gandras – krūmuose varlės.

Vaizdai ryškėja, saulė plevena.

Mergaitė žygiuoja, ją gėlės vilioja,

Akis jai drugeliai gudriai apgaulioja,

Lyg gėlės gėlėti, mėlyni margučiai,

Draiko jai plaukus, lenda į rankoves.

Sapnas – tai sapnas! Ką mylim,

tą ir sapnuojam.

----

Pro mano langą topoliai žiūri.

Suaugo, subrendo, pašlovino parką.

Pavasarį ankstų koralais pražysta.

Gali siūlą baltą suverpti, išmesti.

Nespėji nespėji, laksto po gatvę,

pūkų kamuoliukai šokinėja nuo žemės.

Atversi langą – akim sumirksėsi.

Grindim šokinės topoliniai pūkučiai.

O topoliai auga – į aukštį, į dangų.

Maži voveriukai čia saugiai gyvena.

Rytais dar pro tamsą paukščiai suklūsta.

Skrajūnai tarp medžių susikuria gūžtas.

Pamilę šią vietą, čirikauja, klega.

Prie žaliojo parko pribuvę, pripratę.

Pažįstam kiekvieną medį, savo sodintą.

Nedrįsta niekas laužyti ir kirsti.

Marija BUČKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas