|
|
|
Skandinavijos atspindžių Lietuvoje – vis daugiau
Buvusi „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narė Justė Stonkutė tikino, kad rašyti tekstus „Kuprinei“ buvo vertinga patirtis, kurią ji vėliau panaudojo per skandinavistikos studijas. Vilniaus universiteto filologijos fakulteto absolventė tvirtino, kad Skandinavijos regiono ženklų Lietuvoje galima pastebėti vis daugiau, o mokytis vienos šio regiono kalbų – perspektyvu.
„Rašyti man visada sekėsi ir patiko. Kai Marijono Daujoto tuometė pagrindinė mokykla susikūrė internetinę svetainę, pradėjome publikuoti įvairius tekstus apie mokykloje vykstančius renginius ar moksleivių pasiekimus. Apie mokyklos įvykius keletas straipsnių buvo publikuoti ir „Pajūrio naujienose“. Vėliau su klasės drauge Kristina Burškyte nusprendėme išbandyti savo jėgas rašydamos straipsnius „Kuprinėje“, – pradžią prisiminė pašnekovė. Anot jos, veikla Jaunųjų žurnalistų akademijoje išmokė kitaip pažvelgti į tekstą ir patį rašymą: „Atėjome su žiniomis, kaip rašyti mokyklinius rašinius, tad pirmiausia gilinomės, kaip parašyti straipsnį, kaip jis turi atrodyti, kokia jo struktūra. Įsiminė ir susitikimai su kitais kupriniečiais bei su mentorės Dovilės pakviestais svečiais, vykome į LNK televiziją, kur iš arčiau pamatėme, kaip atrodo laidų vedėjo darbas.“ Vienas didžiausių iššūkių, kurį mergina prisimena ir šiandien – pašnekovų paieška. „Rašymas „Kuprinėje“ išmokė nenuleisti rankų po pirmos nesėkmės. Atrodo, sugalvoju bent penkias skirtingas temas keliems priedo numeriams, tačiau jos greitai dingsta, kai vienas pašnekovas atsisako kalbėti, su kitu susisiekus, jis ar ji neatrašo. Labiausiai įsiminusi tema – apie mokyklų valgyklų maistą, šis tekstas, turbūt, mažiausiai buvo redaguotas redaktorės, tad man tai tuo metu buvo tarsi maža pergalė“, – tikino kretingiškė. J. Stonkutės tvirtinimu, gebėjimas pateikti faktus labai pravertė ir studijuojant skandinavistiką, rengiant rašto darbus, esė ir analizes, kur konkretumas – būtinas: „Pradėjus rašyti rašto darbus universitete jau žinojau, kokia turėtų būti jų struktūrą ir rašymo stilius.“ Sužavėjo laisvė rinktis Baigusi Pranciškonų gimnaziją, mergina nutarė rinktis skandinavistikos studijas. „Dažnas klausia, su kuo susijusi ši studijų programa – vieniems kyla asociacijų su ekonomika, kitiems – su kitomis sritimis, tačiau skandinavistika visų pirma yra skandinavų kalbų – danų, švedų ir norvegų – studijos“, – apibūdino J. Stonkutė. Paklausus, kas lėmė tokį studijų pasirinkimą, mergina tikino ieškojusi jai labiausiai patinkančių studijų ir to, kas perspektyvu: „Mokykloje sekėsi mokytis kalbų, patiko lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos pamokos. Pagalvojau, kad noriu rinktis filologijos studijas ir svarsčiau, kas yra perspektyvu. Rytų kultūros ir orientalistika manęs netraukė, Europos kalbos man artimesnės, o Skandinavijos regionas atrodė kažkas naujo ir dar visiškai nepažinto.“ Įstojusi į skandinavistiką, mergina trumpai motyvaciniame laiške pateikė argumentus, kurią iš šių trijų kalbų ji nori studijuoti. „Besimokydama mokykoje nemažai skaičiau norvegų literatūros – Henriko Ibseno dramas, keletą Knuto Hamsuno kūrinių, tad ilgai nedvejojusi pasirinkau norvegų kalbą. Šią kalbą mokant nebus sunku ir skaityti tekstus daniškai, ir susikalbėti su švedais“, – atskleidė pašnekovė. Pradėjus studijuoti kretingiškę sužavėjo Skandinavistikos centro atmosfera ir dėstytojų laisvumas: „Su jais bendraujame kaip su draugais. Įstojus per pirmuosius susitikimus dėstytojai mums pasakojo – mes vienas į kitą kreipiamės tu – taip įprasta Skandinavijoje kreiptis ir į menkai pažįstamą žmogų – visi esame kolegos ir nenorime galvoti, kad būdami dėstytojai esame kažkuo pranašesni už savo studentus. Toks santykis tarp studentų ir dėstytojų sukuria visai kitą atmosferą.“ Skandinavistikos studijų programos absolventės tikinimu, daug laisvės galima atrasti ir studijų programoje, kai pats studentas sprendžia, ką jis ar ji nori mokytis. „Turime daug pasirenkamųjų dalykų – studijuojama viena kalbų, bet galima mokytis ir kinematografiją, studijuoti ką nors kituose Vilniaus universiteto fakultetuose ar Vilniaus Dailės akademijoje. Besimokydamas privalomųjų dalykų įgyji žinių ir apie Skandinaviją, ir apie vieną skandinavų kalbų, jos ypatumus. Vėliau galima rinktis literatūros ar lingvistikos kryptis ir pagal tai dėliotis, ko norisi iš studijų. Galbūt kai kuriems studentams konkretus studijų planas labiau patinka, tačiau suteikiama pasirinkimo laisvė leidžia labiau gilintis į tai, kas būtent tau yra įdomu“, – studijų programos išskirtinumus įvardijo J. Stonkutė. Galimybė patirti bendrystę Pasak kretingiškės, Skandinavistikos centre yra keletas ilgus metus puoselėjamų tradicijų, kurios sutelkia visą centro bendruomenę. Norvegų kalbą studijuojantys pirmakursiai rengia gegužės 17-osios – Konstitucijos dienos – šventę. „Dainuojame norvegiškas dainas, rengiame įvairius žaidimus. Tai – proga susirinkti visai Skandinavistikos centro bendruomenei ir pabūti. Pirmakursių atliekamas dainas dažnai moka ir vyresnių kursų studentai, ir skandinavų kalbų gimtakalbiai dėstytojai, kurie kartais prabyla lietuviškai ir perskaito keletą eilėraščių. Švedų pirmakursiai gruodžio mėnesį mini Šv. Liucijos šventę, į kurią susirenka taip pat visa Skandinavistikos centro bendruomenė“, – apibūdino pašnekovė. Pasak jos, Skandinavistikos centras palaiko glaudžius ryšius su Norvegijos ambasada Lietuvoje – norvegų kalbos studentai kviečiami savanoriauti ir dalyvauti įvairiuose renginiuose: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprasta, kad pati ambasada kviečia studentus prisijungti prie veiklų, tačiau taip galima užmegzti naudingų pažinčių ir kontaktų, kurie gali praversti ateityje.“ Pirmame kurse norvegų kalbos studentai turėjo išskirtinę galimybę susitikti su Norvegijos karalystės kronprincu Hakonu. „Labai laukėme šio susitikimo ir svarstėme, kaip galėtume pasveikinti kronprincą. Galiausiai išsirinkome jo mėgstamiausią dainą – vėliau sužinojome, kad toks netradicinis pasveikinimas jam labai patiko“, – susitikimo įspūdžius prisiminė kretingiškė. Norvegijoje J. Stonkutė lankėsi kartą – susipažino su Oslu: „Tikrai būtų visai kitoks įspūdis, jei būčiau nuvykusi į šalies vakarus arba į šiaurę. Osle lankiausi žiemą, miestas man priminė Klaipėdą savo vokiškų bruožų turinčia architektūra. Likau sužavėta norvegų svetingumu ir jų aktyvumu – apsistojusi nakvynei išgirdau daugybę pasakojimų apie šalį, jos kultūrą, rajoną, kuriame apsistojau.“ Praėjusią vasarą mergina dalyvavo Bergeno universiteto rengtoje kalbų stovykloje. Nors dėl pandemijos ji vyko nuotoliniu būdu, pašnekovė teigė per mėnesį sustiprinusi norvegų kalbos žinias ir susipažinusi ne tik su skandinavų, bet ir kitų Europos regionų kultūromis ir jų išskirtinumais. „Labai daug dėmesio buvo skirta kalbėjimui, universitete dažniausiai praktikuojamasi paprastomis temomis, pavyzdžiui, kalbame apie savo laisvalaikį, o kalbų stovykloje diskutavome apie visuomenines problemas ir gilesnes temas – socialinę nelygybę, gyvenimo būdo ar kultūrų skirtumus“, – tikino mergina, susipažinusi ne tik su Norvegijos visuomenės ypatumais, bet ir sutikusi bendraminčių iš Rusijos, Italijos ir Kroatijos. Paklausus, kiek Skandinavijos J. Stonkutė randa Lietuvoje, mergina teigė skandinaviškų ženklų pastebinti beveik kasdien: „Kai pradėjau dirbti darbą, susijusį su norvegų kalba, atrodo, kad Vilniuje tos Skandinavijos labai daug. Kartą ėjau pasivaikščioti ir užsukau į Petro ir Povilo bažnyčią, prisėdau ir išgirdau norvegų kalba vedamą ekskursiją, tad Skandinavijos Lietuvoje galima rasti vis daugiau.“
Sigita RAZMUTĖ
|
|
