|
|
|
Pasimatymas po penkiasdešimties metų
Padvarių pensionate gyvenantis Alfonsas Šalnis gyvena laukimu – kada vėl galės pamatyti jaunystės laikų draugę Severiną Galdikienę. Neseniai jie buvo susitikę po penkiasdešimties nesimatymo metų.
Netikėta žinia Pasak A.Šalnio, gyvenimas pensionate - pilkas ir monotoniškas. Gerai, kad nors mintimis galima ištrūkti iš tos kasdienybės. Tačiau netikėtai gautas laiškas taip suvirpino jo širdį ir sujaukė jausmus, tarsi koks šešiolikmetis būtų. Jis ir sapnuoti nesapnavo, kad jo jaunystės laikų draugė po tiek metų ims ir parašys jam laišką iš Klaipėdos rajono. Ir ne bet kada, o per pačias Kalėdas. Severinos laiškas - trumpas, tačiau jame telpa prabėgęs ne vienas dešimtmetis, didžiulė jos gyvenimo dalis. „... iš mūsų draugų bene mes vieni ir likom tarp gyvųjų. Visi mūsų vienmečiai išėjo į aną pasaulį, todėl įdomu rasti savo jaunystės draugą“, - rašė moteris. - Ak, ta Severina! - pažadintas prisiminimų, sunkiai atsidūsta Alfonsas. Pasak Alfonso, perskaitęs laišką jis sužinojo, jog Severinos vyras Antanas, kuris buvo jo geriausias draugas ir su kuriuo jaunystėje į šokius lakstė, - miręs. Ir dabar ji gyvena kartu su dviem sūnumis. Kelionė į Spengius Mintis nuvažiuoti ir susitikti su Severina Alfonsui nebedavė ramybės. Ji sukosi galvoje nuo ryto iki vakaro, neduodama ramiai gyventi. Apie savo nenumaldomą norą aplankyti jaunų dienų draugę jis pasisakė ir pensionate gyvenančiam sūnui. O šis, nieko nelaukęs, paskambino buvusiam kaimynui Petrui Rudžiui, kuris ir pasisiūlė nuvežti Alfonsą pas Severiną.
- Ką gali žinoti. Ne vienai porai esu buvęs už piršlį. Gal ir čia kas nors išeis,- paslaptingai šypsodamasis sakė P.Rudys. Vėliau jis papasakojo, koks šiltas buvo šių dviejų žmonių susitikimas ir kokia neapsakoma meilės ugnelė spindėjo jų akyse. Pasak Alfonso, šis susitikimas buvo tarsi gražus trumpas sapnas. Anot jo, neįmanoma per kelias susitikimo valandas išsipasakoti, ką išgyvenai per penkiasdešimt metų. Atėjus laikui išvažiuoti jam buvo labai liūdna, - Alfonsas nežino, kada vėl galės pamatyti mylimą moterį. Alfonsui išvažiuojant, ji padovanojo pačios numegztas baltas vilnones kojines. Tai, kad Severina jį kvietė apsilankyti dar kartą ir kad P.Rudys pažadėjo jį atvežti, kiek apmalšino išsiskyrimo liūdesį. Vyras teigė, jog metams bėgant Severina išliko jam tokia pat graži, brangi ir mylima. Jaunystėje neturėdamas nuolatinės gyvenamosios vietos, bastydamasis iš vienos vietos į kitą, neišdrįso brautis į Severinos gyvenimą. Skirtingi likimai Alfonso gyvenime buvo visko. Vedė. Dirbo kolūkyje, melioracijoje. Žmona pagimdė šešis vaikus. Tačiau vienas, nesulaukęs nė dvejų metukų, užsidegus prie krosnies rūbeliams, apdegė ir mirė. Kitas, eidamas penktus metus, įkrito į tvenkinį ir nuskendo. Žmona sunkiai išgyveno vaikų netektį. Ji prasitardavo Alfonsui, jog jai atsibodo gyventi. Ir 1989 metais pati pasitraukė iš gyvenimo. Kartu pragyvenus keturiasdešimt metų, žmonos išėjimas iš gyvenimo jam buvo didžiulis smūgis. Kiek atsigavęs, po metų, bijodamas vienatvės, vedė dar kartą. Su antra žmona pragyveno 16 metų. Iš pradžių manęs, jog gyvens kartu iki amžiaus galo, vėliau išsiskyrė. Anot Alfonso, dėl skyrybų kalta žmonos giminė, kuriai rūpėjo tik pinigai. Savo buvimą pensionate Alfonsas bando pateisinti - vaikai turi savus gyvenimus, todėl reikia džiaugtis, jei dar aplanko. - Severinai geriau. Ji gyvena su sūnumis, apsupta anūkų,- sako pašnekovas. Tačiau ta artimųjų žmonių apsuptis Alfonsą neramina. Ar panorės vaikai ir anūkai, kad jis lankytųsi pas Severiną? Tikriausiai jie mano, kad vyresnio amžiaus žmonės nebemoka mylėti. Ir nesupranta, kokia laimė būti kartu su mylimu žmogumi.
|
|
