Tėvo Jeronimo parašytai knygai „Bitininkas“ – 100 metų

Lietuvos bitininkų draugijos „Bitė“ valdyba su jos pirmininku t. Jeronimu Pečkaičiu draugijos pagrindiniame bityne, veikusiame Kretingos pranciškonų vienuolyno sode. 1919 m.

Šalia įsimintinų datų ir jubiliejų, kuriuos šiemet švenčia Lietuva ir Kretinga, esama dar vienos sukakties – prieš 100-ą metų, 1921-aisiais, brolis pranciškonas tėvas Jeronimas, arba Jonas Pečkaitis, tarnavęs Kretingos vienuolyne, parašė ir išleido knygą-vadovėlį „Bitininkas“, kuris aktualumo nepraranda iki šių dienų. Ir, nors tai nebuvo pirmoji Lietuvoje bitininkavimo patarimų knyga, ji turėjo didelę reikšmę bitininkystės pažangai. Tą įvardino ir pats autorius: „Lietuvos bitininkavimo pažangai ir rašau šį veikalą. Duok, Dieve, kad veikalas pasiektų jam skiriamą tikslą.“

Vaškas – šviesai, medus – gyvybei

Rašydamas autoriaus žodį, tėvas Jeronimas prisipažįsta: „Kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo užduotį sėkmingai atlikę, jaučiame nepaprastai malonaus įspūdžio. Ką gi bekalbėti, jei tas sąmoningai įvyksta pirmą kartą gyvenime! Aš tokių jausmų esu pilnas, užbaigęs šį pirmą mano gyvenime veikalą „Bitininkas“. O čia dar kaip tik šiandien Kretingoje švenčiama, Dievui dėkojama, kad Lietuva liko nepriklausoma valstybe pripažinta ir galiūnų anglų. O čia vėl sukaktuvės 34 metų amžiaus, čia dar vardo diena.“ (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – aut. past.)

Brolis pranciškonas prašo, kad Dievulis laimintų Lietuvos bitininkavimą, o savo knygą – pirmą plunksnos vaisių – įvardina kaip padėką pirmiesiems bitininkavimo mokytojams – savo tėvams: „Tebūna man šis veikalas atmintimi seniai paėjusių laimingiausių tėvelių globoj dienų, jiem gi – senatvėj – paguoda.“

Kreipdamasis į skaitytoją, bitininką, knygos autorius sako: „Gi Tau, garbus skaitytojau ir Tau stebėtinai atsikėlusi mūsų brangioji Lietuva, te „Bitininkas“ pagelbi, kad bitelės pažangiai tvarkomos pagamintų daug vaško – šviesai, daug medaus – gyvybei.“

Pranciškonų vienuolyno bitynas 1929 m.

Mokė bitininkauti, vienijo bitininkus

Seniausios rašytinės žinios apie bitininkystę pajūryje gyvenusių vakarų baltų krašte siekia IX a. pab. Tuo metu čia lankęsis anglosaksų pirklys Vulfstanas mini, kad vakarų baltų krašte esą labai daug medaus, iš kurio gyventojai gaminasi midų.

Istorinės žinios liudija, kad XIII a. senieji pajūrio gyventojai kuršiai medumi ir vašku mokėjo bažnytines duokles Kuršo vyskupijos bažnyčioms. XV–XVII a. daug bitininkystės produktų buvo eksportuojama. Vien 1605–1611 m. per Klaipėdą buvo išvežta 14 tūkst. 190 litrų medaus ir 6 tūkst. 610 kg vaško. XVII–XVIII a. Kretingos dvaro inventoriuose minimi bartininkai, auginę bites dvaro miškų drevėse. Pusę surinkto medaus jie privalėjo atiduoti dvarui. Sumanę persikelti gyventi kitur, bites jie privalėjo palikti vietoje, o jų priežiūrai surasti kitą bitininką. Iki XX a. pr. Kretingos krašte buvo paplitę neišardomo lizdo kelminiai ir šiaudiniai aviliai, išardomo lizdo aviliai pradėjo atsirasti tik dvarininkų bitynuose.

Bitininkavimo tradicijos Kretingoje siejamos su vienuolyno viršininko ir Lietuvos pranciškonų komisaro tėvo Jeronimo Pečkaičio veikla: į Kretingą jis parsivežė savo bičių avilius ir įsteigė vienuolyno sode bityną, kuriame 1921-aisiais buvo 20 avilių.

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žiniomis, tėvas Jeronimas pradėjo vienyti kretingiškius bitininkus bendrai bitininkavimo veiklai, 1917 m. įkūrė Kretingos bitininkų draugiją „Spiečius“, kurią 1918 m. pavadino „Bite“, 1918–1920 m. įsteigė jos skyrius Darbėnuose, Laukžemėje, Jokūbave, Jurbarke, Kaune, Šakiuose, Vadžgiriuose, Didvyžiuose ir kitur, 1919–1920 m. draugijos veikla apėmė visą Lietuvą, o pati organizacija buvo pavadinta Lietuvos bitininkų draugija „Bitė“. Kretingoje veikė „Bitės“ draugijos vadovybė, centrinis bitynas, avilių dirbtuvės. Suskaičiuota, kad Kretingos ir Darbėnų apylinkėse tūkstančiui gyventojų tuo metu teko 50 bičių šeimų.

Tėvas Jeronimas daug dėmesio skyrė bitininkų švietimui ir mokymui, kultūringam bitininkavimui: nuo 1918 m. kasmet organizuodavo bitininkavimo kursus, o 1921 m. kovą prie vienuolyno atidarė vienmetę bitininkavimo mokyklą, kuri veikė iki 1923 m. Taigi tėvą Jeronimą teisėtai galime vadinti Lietuvos bitininkų draugijos įkūrėju ir bitininkavimo mokyklos pradininku.

„Kiekviena pradžia yra maža. Ko mokomasi ilgus metus, to nejučiomis išmokstama. Bitininkauti išmokti nesunku, bet reikia daug ištvermės ir kantrybės, nes nepasisekimų netrūksta.

Svarbiausia, norint būt bitininkavimo specialistu, reikia tasai amatas pamylėti“, – pasakodamas apie save, kaip pradėjo bitininkauti, savo knygoje „Bitininkas“ rašo tėvas Jeronimas.

Jis prisimena, kaip per vasaros atostogas tėvas jam liepdavęs saugoti bites prieš spiečiant ar kopinėjant medų: „Mat tetušis iš prityrimo žinodamas, kaip skaudžiai piktosios bitės, ypač važiuotą pakeleivį apninka, statydavo, bites kopinėjant, iš abiejų sodno galų mus prieauglius, kad perspėtume pakeleivius. Man tas žinoma nelabai patikdavo, nes stovėt buvo nuobodu ir vėliai rūpėjo, kad nepasivėlinus prie medaus...“

Tėvas Jeronimas Pečkaitis OFM

Būdamas gimnazistas būsimasis pranciškonas jau sugebėdavo tėvui padėti prie avilio, ir „praktika, nors kartais ir skaudi, visgi interesavo ir buvo laukiama.“ Būdamas klieriku ir toliau domėjosi bitininkyste, jau ne tik tėvui ir broliui padėdavo, bet, kaip rašo, „ir užmanymus duodavau ir juos vykdinti drąsydavau. Nekartą net jie prieš mane bent kiek parūgodavo, kad aš tankiai jiems neduodąs ramybės ir popietinio poilsio. Mat pats vienas dar vis neišdrysdavau bičių kopinėti.“

Savarankiškai bitininkauti tėvas Jeronimas pradėjo nuo 1909 metų, tapęs kunigu. Susisiekęs su Varšuvos bitininkų draugija, nusipirko reikalingiausių įrankių, vieną varšavinį avilį, įsigijo dvi bičių šeimas, užsiveisė iki 4-ių – daugiau ir nenorėjo, nes, kaip vikaras, būdavo kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Ir tik nuo 1915 m. jau didoką – iki 20 šeimų – bityną prižiūrėjo Kretingoje.

Ir pradedantiesiems, ir patyrusiems

Bitininkystė – giliausią senovę siekianti namų ūkio šaka, kuria sėkmingai verstis reikalingos specifinės žinios. „Šias žinias senovėje bitininkai perduodavo iš lūpų į lūpas, o atsiradus spausdintam žodžiui, jomis buvo dalinamasi spaudoje“, – J. Kanarskas akcentavo, kad vienas pirmųjų prie bitininkystės puoselėjimo prisidėjo iš Salantų krašto kilęs vertėjas, kunigas Kiprijonas Nezabitauskas-Zabitis, 1823 m. iš lenkų kalbos išvertęs gamtininko Jono Kristupo Kliuko pirmąją knygelę bitininkams „Surinkimas dasekimu par mokintus źmonias, senowias amźiose tikray daritu apey bytes“. Vėliau įvairūs leidėjai irgi nevengė šios temos, platindami bitininkams patarimus, skelbiamus atskirose knygelėse arba kalendoriuose. Kretingiškiai bitininkai tik XIX a. pab.–XX a. pr. pradėjo naudotis bitininkavimo vadovėliais. Kretingą pasiekdavo 1848 m. Peterburge išleista G. D. Settegasto „Naudinga bitiu knygele, taj yra ajszkos pamokimas kajp par iszmintingą gal daug naudos nusipelnyti vissims biteles mylentims ąnt gero“, 1909 m. J. Didžpinigio parašytas „Trumpas pamokinimas apie bites ir medų“, rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) 1906 m. išleista „Bičių knygelė“.

Jeronimo Pečkaičio 1919 m. parašytas, o 1921 m. Tilžėje išleistas „Bitininkas“ buvo pradedantiems ir patyrusiems bitininkams skirtas plačios apimties vadovėlis, kuriame autorius pateikė trumpą bitininkavimo organizacijų kūrimosi Lietuvoje istoriją, aprašė bitininkų naudojamus įrankius, įrenginius ir avilius, bičių individus, fiziologinę-anatominę struktūrą ir veisles, bičių ligas ir puvinio gydymo būdus, bites puolančius parazitus ir kovą su jais. „Autorius daug dėmesio skyrė bitininkystės praktikai, bičių įveisimui, gabenimui, vietos bitynui parinkimui, avilių pastatymui, bitininkavimo darbus pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemos pradžioje. Knygoje jis taip pat aprašė bitininkavimo produktus, medaus naudingąsias savybes, pateikė patarimų, kaip iš vaško pasigaminti žvakes, iš medaus – midų, actą ir meduolius“, – platų autoriaus požiūrį į bitininkavimą apibūdino J. Kanarskas.

Vadovėlio „Bitininkas“ viršelis ir titulinis lapas

Knygos pabaigoje tėvas Jeronimas pateikė ir 10 bitininko priedermių, arba įstatymų, kurių privalo laikytis kiekvienas bitininkas: būti bitininkų draugijos nariu; aktyviai dalyvauti draugijos susirinkimuose; pavyzdingai vesti savo bityną; prenumeruoti, skaityti ir platinti bitininkų laikraštį; turėti bitininkavimo vadovėlį ir jį dažnai skaityti; rūpintis mažiau mokančių apylinkės bitininkų švietimu; stengtis dalyvauti „Bitės“ draugijos paskaitose, kursuose ir pan.; rašyti korespondencijas į bitininkų laikraštį; parduoti atliekamą medų, vašką bitininkų draugijoms; aukotis bitininkavimui, visuomenės reikalams ir Dievo garbei.

Taro kitko, įvadiniame knygos puslapyje nurodyta, kad tai – Dr. „Bitė“ nuosavybė, perspausdinti užginta, o tėvas Jeronimas dar ir pasisakė, kad „apie bitininkavimą man daug lengviau sekdavosi parašyti straipsnių laikraščiuosna, kaip apie ką kitą. Iš 1912, 13 ir 14 metų straipsnių tilpusių Seinų „Šaltinyje“ juos sudėstęs ir stokojamais straipsniais dapildęs, norėjau 1914 metais išleisti bitininkams rankvedį. Okupacija Seinų vokiečiais tą dalyką sutrukdė ir rankraštis lig 1919 metų kas žin kur baldėsi. (...) Šiais metais jisai atrasta, bet jau per vėlu. Nes aš negalėdamas senojo rankraščio prisišaukti, o dar turėdamas senuosius užrašus, taipogi žinodamas, kad per penkerius metus nemaža dalykų bitininkavime yra atsimainę, 1919 metų vasarą pagaminau šį naują rankraštį spaudai.“

Peršalęs tėvas Jeronimas mirė Kauno karo ligoninėje, būdamas 39-erių. Palaidotas Kretingos senosiose kapinėse, vienuolių pranciškonų kapavietėje. Pagerbdami jo atminimą, Kretingos rajono bitininkų draugijos nariai pavieniui ar kartu jo kapą aplanko įvairių sukakčių – bitininkavimo mokyklos, draugijos įkūrimo metinių ir kitomis progomis.

• Rašyti komentarą (0)