Pajūrio naujienos
Help
2021 Birželis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną30°C debesuotumas 1 %
Naktį19°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar jus bedomina viešos rajono valdžios rietenos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kretingos ir Palangos krašto kūrėjas architektas dailininkas Vytautas Moncevičius-Mončys, savo tapybos darbais atspindėjęs vidinę žmogaus dramą.

Iš Kretingos krašto kilęs, Palangoje gyvenęs ir kūręs architektas dailininkas Vytautas Moncevičius-Mončys šį pasaulį prieš penkerius metus paliko taip ir neįgyvendinęs savo didžiausios svajonės – kad pagal jo projektą būtų pastatyta Vydmantų bažnyčia. „Jo svajonė dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių sudužo į šipulius. Sukniubo ir jis pats, nebepakeldamas savo gyvenimo kryžiaus“, – kalbėjo menininko sesuo Rūta Paulikienė, pasidalinusi prisiminimais apie brolį, kuris kaip dailininkas, jos požiūriu, buvo nuvertintas ir nesulaukęs deramo dėmesio.

R. Paulikienės rūpesčiu 5-ųjų V. Moncevičiaus-Mončio mirties metinių proga, padedant Vydmantų parapijos klebonui Karoliui Petravičiui, Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus vedėjai Jolantai Japertienei, Vydmantuose buvo surengta menininko tapybos darbų paroda „Išėjusiems atminti“ – tarsi pavėluota duoklė Vytauto prigimtiniam talentui, jo liūdesiui ir vienišumui...

Nežinojo, bet pasirinko

V. Moncevičus-Mončys gimė 1950-aisiais balandžio 2 d. Darataičių kaime Kretingos rajone – gražioje sodyboje, pastatytoje ant kalnelio, pakalnėj – Akmenos upelis. Tėvai neišvengė Sibiro, kur tremtyje Tomsko srityje išbuvo 1950–1956 m. Ten Vytautas lankė darželį, todėl rusiškai geriau mokėjo negu lietuviškai. „Kai grįžo į Lietuvą, vis klausinėdavo, kada grįšime namo, tai yra į Rusiją, – prisiminė sesuo. – Vaikui tai paliko daug įspūdžių: visą gyvenimą Vytautas skaitė rusų literatūros klasiką, domėjosi ikonomis, rusų dailininkų kūryba – mat, Rusijoje namuose ant sienos buvo pakabintos Savrasovo reprodukcijos, iki gyvenimo pabaigos klausėsi rusiškų dainų.“

Mokėsi anuometinėje Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje, dabartinėje Darbėnų gimnazijoje. Mėgo skaityti knygas, pradėjo jas iliustruoti, mokykloje buvo suorganizuota jo piešinių paroda.

„Jis visada su didele meile kalbėjo apie mokytojus, kurie kaimo vaikams labai daug davė. Ir vadindavo šią mokyklą Darbėnų akademija, taip akcentuodamas aukštą mokyklos lygį, mokinių parengimą, – R. Paulikienė papasakojo, kad brolis labai nenorėjo būti traktorininku, veterinaru, buhalteriu ar kuo kitu, kas susiję su žemdirbyste. – Buvo skaitęs eilėraštį apie Vytuką, kuris norėjo būti architektu. Nežinodamas, kas toji profesija, nesuvokdamas, ką architektai veikia, išvyko į Vilnių, įstojo į statybos technikumą, kur studijavo architektūrą.“

Vėliau V. Moncevičius-Mončys mokėsi Dailės akademijoje, kur įgijo interjero ir įrenginių specialybę, jam suteikta dekoratyvinės dailės dailininko (architekto) kvalifikacija.

Asmenybę formavo tėvai, gamta ir sutikti žmonės

Anot dailininko sesers, Vytauto asmenybę formavo tėvai: aristokratiškos prigimties motina, dirbusi ne tik kaimo moters darbus. „Ji skaitė knygas, vesdavosi vaikus į spektaklius, koncertus, cirką, kartu važiuodavome į Palangą prie jūros. Motina gebėjo piešti – arklį nupiešdavo tarsi būtų fotografuota. Tėvas buvo loginio mąstymo. Nors baigęs tik keturias klases, bet visą gyvenimą dirbo vadovaujamą darbą – buvo kolūkio brigadininkas, Rusijoje – kolūkio pirmininko pavaduotojas“, – gražiu žodžiu tėvus minėjo R. Paulikienė.

Ne mažiau svarbūs V. Moncevičiui-Mončiui buvo jo gyvenimo kelyje sutikti žmonės – jis pagarbiai kalbėdavo apie savo dėstytojus: Liudą Vaineikytę ir Ireną Čepienę, dailininkus Vytautą Ciplijauską, Liudą Truikį, tautodailininkę Stasę Samulevičienę, menotyrininkę Nijolę Tumėnienę, gydytoją Marytę Šidiškienę, kleboną Ferdinandą Žilį, Česlovą Degutį. „Ypač didelį įspūdį jam paliko susitikimas su skulptoriumi Antanu Mončiu, kuri padėjo suprasti, kad svarbiausia visur ir visada yra mintis“, – apie broliui padarytą teigiamą įtaką kalbėjo sesuo, prasitardama, kad Antanas Mončys yra tolimas – gal 5–6 kartos giminaitis.

Beje, V. Moncevičius-Mončys yra nutapęs ir sutiktų, ir savo bičiulių ar artimų žmonių portretų: A. Mončio, kunigo Ferdinando, dailėtyrininkės N. Tumėnienės, tėvų, seserų, močiutės, kitų.

Menininką žavėjo ne tik žmonės, bet ir gamta, ypač pavasarį. Parvažiuodavęs į kaimą tarsi į žydintį pasaulį – tėvai turėjo didelį sodą, ir, kai pražysdavo obelys, vyšnios, slyvos, reginys būdavęs įspūdingas, nepakartojamas. Buvo gamtos žmogus – sugrįžęs pas tėvus eidavęs pasivaikščioti į mišką, neaplenkdavęs markapių... Mėgo klasikinę muziką – Verdžio, Mocarto, ypač „Rekviem“, patiko romų atliekamos dainos – su jais teko gyventi Sibire. Turtingo vidinio dvasinio pasaulio menininkas skaitė ne tik grožinę literatūrą, bet ir Senąjį, Naująjį Testamentą, meno istorijos, filosofijos knygas, Motinos Teresės raštus. Domėjosi Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Pjero Ogiusto Renuaro ir kt. kūryba, bandė perkelti į savo darbus liaudies meistrų dirbinius.

„Palangoje dažnai eidavo semtis įkvėpimo prie jūros, tačiau gamta nebuvo jo tapybos objektas. Mėgo piešti natiurmortus, kurių centre – saulėgrąžos. Tapyboje dominavo religinė tema: Palangos, Kretingos bažnyčios, Pažaislio vienuolynas, Kristaus kančia, Švč. Mergelė Marija. Vienas jo paveikslas „Jonas Krikštytojas“ kabo Vydmantų bažnyčioje šalia altoriaus. Temai pasirinkti įtakos galėjo turėti tėvai, kurie vesdavosi vaiką į bažnyčią, nors sovietų valdžia griežtai draudė, – R. Paulikienė neslėpė, kad brolį slėgė ir kūrybai įtakos taip pat turėjusi gili vienatvė – būsena, kai šeimoje tu ir esi, ir nesi. – Kančia, sakoma, daro žmogų gražų, nes verčia ieškoti sprendimų.“

V. Moncevičiaus-Mončio darbai „Tėvų portretas“, „Antanas Mončys“, „Nukryžiuotasis“, „Kretingos bažnyčia“, „Orantas“, „Saulėgrąžos“.

Nuo negandų vadavosi kurdamas

Baigęs studijas V. Moncevičius-Mončys dirbo Kauno priemiestyje, Palemone, plytų gamykloje dizaineriu ir įrenginių montuotoju, kas jam labai nepatiko. Grįžo į gimtąją Žemaitiją, apsistojo Palangoje, įsidarbino Palangos komprojekte architektu. Dirbo pagal specialybę – projektavo gyvenamuosius namus, sodo namelius, garažus. Ryškiausias jo darbas – restoranas „Floros simfonija“, o Palangoje, Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje, pastatytas Jono Basanavičiaus biustas taip pat suprojektuotas V. Moncevičiaus-Mončio.

Rimčiau pradėjo tapyti dar studijų metais, tačiau trūko žinių – tapyboje V. Moncevičius-Mončys buvo savamokslis, kai ką sužinodavo bendraudamas su jau žinomais dailininkais. „Labai nerimaudavo, kai veždavo savo darbus į parodas, nes neretai vertinimo komisija juos atmesdavo. Į parodas paprastai mes važiuodavome kartu, nes brolis neturėjo vairuotojo pažymėjimo, tad tuo vairuotoju buvau aš. Žemaitijos kraštas buvo jam atšiaurus dėl kūrybos nuvertinimo – grįždavo iš parodos nelaimingas, nes, būdavo, jo paveikslai pakabinami kur nors už durų – niekada nebuvo tam skirta derama vieta. Gal dėl to, kad nebuvo baigęs tapybos mokslų?“ – pasvarstė R. Paulikienė.

Jos teigimu, nuo savo gyvenimo negandų Vytautas vadavosi kurdamas. Šventųjų kančios iškreipti veidai, nukapotos rankos, tamsios spalvos – detalės, atspindinčios autoriaus vidinį pasaulį. Paveikslus jis tik dovanodavo, o kadangi jie būdavo pilni skausmo, kiti tokios dovanos net atsisakydavo. Vertindami V. Moncevičiaus-Mončio kūrybą žmonės net pastebėdavo, kad Nukryžiuotojo veidas atspindi paties dailininko kančią, kuri prasiverždavo ir eilėse – keletas jo eilėraščių, kurių centre – jūra, audra, naktis, vargas, nežinomybėn į tolimus kraštus išlekiantys paukščiai, greit prabėgantys žmogus gyvenimo metai – buvo išspausdinti žemaičių poezijos rinktinėje „Sava muotinu kalbo...“, redaguotoje Danutės Mukienės.

1992 m. V. Moncevičius-Mončys įstojo į Klaipėdos dailininkų sąjungą. Dalyvavo parodose Klaipėdoje, kas ketverius metus savo paveikslus pristatydavo į Pasaulio žemaičių dailės parodas Plungėje. Paskutinės parodos, kuri įvyko 2016 m. liepos 10 d., nebesulaukė – mirė tų pačių metų gegužės 18 d. Į parodą darbus nuvežė R. Paulikienė. Vienas jų „Orantas“ buvo pakabintas tikrai garbingoje vietoje. „Bet... Viskas jau po jo mirties, – apgailestavo menininko sesuo. – „Palaimintoji vizija“ net nebuvo eksponuojama.“

Vytauto Mačernio muziejus yra įsigijęs V. Moncevičiaus-Mončio tapytą Vytauto Mačernio portretą, porą darbų yra įsigijęs Žemaičių dailės muziejus Plungėje, menininko darbais gali pasigėrėti Palangos viešosios bibliotekos lankytojai, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos bendruomenė, svečiai. Beje, Vytautas Moncevičus-Mončys buvo ir šios mokyklos Dailės skyriaus įkūrėjas.

Gražiausiu metų laiku – per patį gamtos atbudimą – prieš penkerius metus amžinybėn išėjęs „liūdnojo veido riteris“ – taip save pats vadindavęs V. Moncevičius-Mončys palaidotas Darbėnų kapinėse.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas