|
|
|
Papuošalų kūryba – menas, pomėgis ir poilsis
Kretingiškė, buvusi Kretingos meno mokyklos auklėtinė Kristina Uosytė taip pamėgo papuošalų gamybą, kad sakosi vis dažniau vakarus su teptuku ir dažais išmainanti į valandas su replėmis, karoliais, vielomis.
„Meno mokyklos išleistuvėms norėjau pasipuošti baltais karoliais. Tačiau niekur tokių neradau. Tad ėmiau ir pati apsinėriau įvairaus dydžio karoliukus. Išmokau daryti veltinius papuošalus. O parduotuvėse neberasdama patinkančių auskarų, pamaniau, kad juos galėčiau pabandyti pasidaryti pati“, - pasakojo Jurgio Pabrėžos gimnazijos dešimtokė. Internetu užsisakiusi patikusių karoliukų, auskarų užsegimų ir kitų jų detalių, K.Uosytė ėmėsi kurti pirmuosius auskarus. Pasak jos, nereikia tikėtis, kad iškart išeis puikus papuošalas. „Iš pradžių puošmenos išeina kreivos, nesimetriškos, ne viskas pavyksta. Papuošalų kūrybai reikia įgūdžių. Jie atsiranda tik dažnai kuriant papuošalus. Tai nėra problema – jei turi kantrybės, negali atsitraukti nuo gamybos“, - kalbėjo mergina. Ji prisiminė, kaip ėmėsi pirmųjų bandymų karoliams verti naudodama tėčio reples. „Kuriant papuošalus reikia ne tik kruopščiai suverti karolius, bet ir atidžiai užlenkti vielas, kad jos nekyšotų ir nesimatytų. Iš pradžių reples ėmiau iš tėčio reikmenų meistrui. Tačiau tėtis, pamatęs, kad su tomis replėmis beviltiškai nesiseka, nupirko man nuosavas, mažas reples – su jomis daug patogiau dirbti“, - sakė K.Uosytė. Be minėtų reikmenų, papuošalams reikalinga kantrybė, fantazija ir idėjos. Jų kūrėja ieško internetinėse svetainėse. „Lietuvoje kurti papuošalus - labai populiaru. Vilniuje yra net specializuota karolių parduotuvė, kurioje galima įsigyti visko, kas reikalinga papuošalams. Internete lankosi daugybė tarpusavyje bendraujančių ir idėjomis besidalijančių merginų bei moterų. Jei turi reikmenis, bet neturi minčių – jų visada galima rasti internete“, - mano kūrėja. Ji savo būsimus papuošalus pamato žiūrėdama į karolius – jų spalvas, formas. Pagal jas ir sugalvoja, kaip atrodys auskarai, vėrinys ar apyrankė. O dažnai nutinka ir taip, kad nereikia net galvoti, kokį papuošalą reikės kurti, – K.Uosytė vos spėja pildyti draugių prašymus. „Visos nori atrodyti originaliai. Paprašyti padaryti papuošalą - taip pat puiki išeitis, kai nebežinai, ką padovanoti gimtadienio proga. O aš – geros širdies, imu ir padarau, draugėms tereikia išsirinkti norimos spalvos ir formos karolius“, - pasakojo K.Uosytė. Nutinka ir taip, kad draugėms pagaminti auskarai taip patinka pačiai kūrėjai, kad nebesinori jų atiduoti. „Darbai mano namuose neužsibūna – iškeliauja kaip dovanos, kažkam patikę daiktai. Jei draugei pagamintas papuošalas patinka man pačiai, neliūdžiu, kad jį reikia atiduoti. Juk bet kada tokį pat galiu pasidaryti iš naujo“, - sakė K.Uosytė. Jos talentų sąraše – ir tapyba bei keramika. Pastarajai nebelieka ne tik laiko, bet ir galimybių. Reikia krosnies, patalpų, molio – visa tai buvo Kretingos meno mokykloje, kurią K.Uosytė jau baigė. „Pamenu, mama Adelija man draugiškai pavydėjo, kad aš lankau Meno mokyklą. Ji pati gražiai mezga, neria, tačiau neturėjo galimybių ir laiko mokytis dailės. Todėl labai džiaugėsi, kad aš piešiu, užsiimu kitais menais“, - pasakojo kūrėja. Ji prisipažino: atsiradus pomėgiui kurti papuošalus, tapyba atsidūrė antroje vietoje. Jos piešiniai – spalvoti ir gyvybingi, o papuošaluose vyrauja juoda ir baltos spalvos. „Menui neieškau įkvėpimo. Užsimanau ką nors padaryti – ir padarau. Tik mėgstu ilgai laukti ir ruoštis paveikslui, papuošalui. Paveikslams reikia paruošti dažus, juos išsidėlioti, viską sutvarkyti. Papuošalams vėlgi – reikia pasirengimo. Ilgai ruošdamasi mąstau apie kūrinio išraiškas. O gal tiesiog laukiu įkvėpimo“, - svarstė kūrėja. Jai papuošalų kūryba - ne tik kūrybinis procesas, bet ir poilsis. „Kurti papuošalus man visų pirma - pomėgis. Pareinu iš mokyklos, atsisėdu prie karolių ir atsiriboju nuo visko“, - sakė K.Uosytė.
|
|
