Pieno ūkį vystantys ūkininkai sako: “Svarbiausia – nesiblaškyti, o ką darai – daryk gerai”

Erlėnuose ūkininkaujantys Gražina ir Jonas Stanevičiai šiemet įvykusiame “Metų ūkio” konkurse pelnė III vietą. Patys ūkio šeimininkai galvoja, kad jie vertinimo komisijos buvo pastebėti ne tik už pastangas stiprinti ūkį, bet ir už tai, jog sukurti iš esmės specializuotą ūkį jiems pavykę per pakankamai trumpą laiką.

Erlėniškiai Gražina ir Jonas Stanevičiai sako drąsiai besiorientuojantys į specializuotą – pieno – ūkį, kadangi jų žemės – nederlingos ir sunkios – palankiausios yra vystyti pienininkystei.

Tvirtą sprendimą ūkininkauti Gražina ir Jonas Stanevičiai priėmė prieš ketverius metus. Iki tol, kaip ir visi kaimo žmonės laikė vieną kitą karvę, Gražina dirbo Žemėtvarkos tarnyboje. “Vėliau teko dirbti Salantų pirminiame sveikatos centre. Jutau, kad dirbu ne pagal specialybę, kad atlyginimas – per menkas namams sutvarkyti, vaikams į mokslus išleisti. Vyras tuo metu niekur nedirbo, taigi abiem mums šeimoj reikėjo nuspręsti, ką darysime toliau”, - kalbėjo Gražina Stanevičienė. Jos ir vyro Jono ūkininkavimo pradžia buvo 4 karvės.

Dabar šių ūkininkų ūkyje – 43 melžiamos karvės, iš viso tvarte – 73 galvijai. Žemės ūkininkai deklaruoja 82 ha. Ūkininkų planai – padidinti karvių bandą iki 70 melžiamų. Numatydami ūkio perspektyvą, Gražina ir Jonas Stanevičiai ne per seniausiai nusipirko ir didesnį – 3 tonų talpos šaldytuvą, sėkmingai sudalyvavo Pieno, tebedalyvauja Nitratų direktyvose.

Pašarus ūkininkai gaminasi patys, o kaip dirbti, kokių naujovių esama pieno ūkių padangėse, tariasi su kaimynais Romaldu Karazinu, Mariumi Eglynu.

“Romaldas – kaimyniškas ir draugiškas, jis mums patarė gaminti daugiau siloso, nes rulonuoti žolę, neturint technikos, yra per brangu. Marius mums – naujovių nešėjas: ką naujo sužino, praneša ir mums”, - teigė Gražina Stanevičienė, kuri kartu su vyru, jei tik yra galimybė, nepraleidžia nė vieno įdomesnio seminaro, konferencijos, nuolat bendrauja su konsultantais.

“Taip atsitiko, kad gyvenimas suvedė su dorais, savo darbą išmanančiais ir mėgstančiais specialistais, kuriems rūpi žmogui padėti, o ne pirma prekę įpiršti”, - sakė ūkininkė.

Ji gerai pamena tuos metus, kai, panorusi atsisakyti darbo ir nusprendusi ūkininkauti, išgirdo pačių įvairiausių nuomonių: vieni sveikino, kiti kvailino.

Tačiau dabar, nuo rimtesnio ūkininkavimo pradžios prabėgus ketveriems metams, erlėniškiai ūkininkai – 42-jų Gražina ir 45-erių Jonas - sako, jog dėl savo sprendimo nė kiek nesigaili.

“Buvo momentas, kai laikėme dvidešimt karvių. Matėme, kad mums nieko nelieka. Vadinasi, galvojome, reikia didinti bandą, siekti, kad iš ūkio būtų galima išgyventi”, - prisiminė Gražina Stanevičienė. Moteris prisipažino, kad tokio optimizmo, kaip vyras, ji niekada neturėjusi: būdavo, kad pavargdavo nuo nežinios, nuo laukimo gauti išmokas. Kad ir dabar, prieš Kalėdas, Gražina ir Jonas Stanevičiai, sėkmingai įvykdę Pieno direktyvą, nesulaukia iš Nacionalinės mokėjimo agentūros nei žinių, nei pinigų. O laikas toks, kad ūkininkui prieš Kalėdas reikia pinigų atsiskaitymams, įsipareigojimams prieš tiekėjus įvykdyti.

“Norime pabaigti ir namo remontą. Ūkininko jau tokia dalia – pirma investuoji į ūkį, tik po to – kažką sau”, - kalbėjo ūkininkai.

Viena jų investicijų buvo keletui šeimininkų priklausiusi buvusi ūkio ferma. Pirko ją po metrą, antrą. Visa šeima, kartu su dukterimis Simona ir Egle, kuopė metų metais susikaupusį mėšlą, klojo nugriuvusį stogą, patys remontavo, statė, kaip išmanė. Ferma pasikeitusi neatpažįstamai, tačiau darbų dar laukia daug. Svarbiausias jų – įsirengti mėšlidę, laikantis visų reikalavimų. Jie – griežtesni negu kitose rajono vietovėse, kadangi Gražinos ir Jono Stanevičių ferma patenka į Salantų regioninio parko teritoriją.

“Kaip reikalaus, taip ir tvarkysimės. Aš niekada nepeikiau nė vieno specialisto ar valdininko. Esu įsitikinusi – visur galima rasti kompromisą, reikia tik noro turėti gražiai susitarti”, - sakė Gražina Stanevičienė.

Nemažai ūkininkų šeimai teko investuoti ir norint dalyvauti Pieno bei Nitratų direktyvose. Tačiau jeigu ne šios programos, kažin, kaip pripažino patys ūkininkai, ar jie būtų tiek pažengę į priekį ar ryžęsi į ūkį investuoti dešimtis tūkstančių litų.

Gražinos ir Jono Stanevičių banda laikoma palaidai. Taip galvijas gali gerti ir ėsti kaip nori, ūkininkui lengviau pastebėti gyvulio ligą, rują. Primilžiai – neblogi, iki 7 tūkst. kg iš vienos karvės. Neblogai, sako ūkininkai, kad kyla pieno supirkimo kaina, tačiau tas padidėjimas išvirsta į kitą pusę: brangsta energija, paslaugos.

Gražina ir Jonas Stanevičiai, įregistravę mišrų ūkį, sakė dabar drąsiai besiorientuojantys į specializuotą – pieno – ūkį. “Ūkininkaujame nederlingose žemėse. Mūsų žemė – sunki, molinga, pilna akmenų. Neverta mums blaškytis, kai sąlygos – palankesnės pieno ūkiui. Esame tos nuomonės, jog jeigu ką darai – daryk gerai, ir visada pasidžiaugsi tuo, kai įdirbis bus kurioje nors vienoje srityje”, - teigė Gražina ir Jonas Stanevičiai.

• Rašyti komentarą (0)