|
|
|
Visą gyvenimą – su baltu chalatu
Aldona Vilkienė mediko specialybę pasirinko neatsitiktinai: dar vaikystėje matytas vaizdas kaimo medicinos punkte - felčerė baltu chalatu ir saldainių dėže ant stalo - atrodė truputį paslaptingas ir viliojantis.
Keturiolika metų dirbo akušere Aldona Vilkienė 1963 metais baigė Kauno medicinos mokyklą ir įgijusi akušerės specialybę atvyko dirbti į Kretingą. - Anksčiau naujagimių palatoje kasdien būdavo po 25 – 30 gimusių kūdikių,- prisiminusi tuos laikus sakė pašnekovė. Retenybė būdavo ir nepilnametė mama. Tokios gimdyvės visi eidavo net pasižiūrėti. Nors medicinos mokykloje ir buvo daug ko mokoma, tačiau pradėjus dirbti trūko praktikos. Anot pašnekovės, nesisekė suvystyti ir pirmojo naujagimio – jis tuoj pat išlaisvino rankas ir kojas. Tuomet naujagimiai būdavo taip tvirtai vystomi, kad tik žandukai kyšodavo. Vaikus vystydavo į kvadratinio metro dydžio vystyklus. A.Vilkienė puikiai pamena ir tuos liūdnus atvejus, kai gimė negyvi kūdikiai ar dėl kraujo nekrešėjimo mirė gimdyvės. Nors nuo to laiko prabėgo daug metų, ji iki šiolei prisimena tų moterų veidus ir ką jos kalbėjo. Moterys gimdyti ne visada atvykdavo švarios. Pasitaikydavo ir utėlėtų. Jas reikėdavo išmaudyti, o į jų namus vykdavo žmogus, kad išdezinfekuotų lovos čiužinius. Kartą darbuotojas grįžęs pasakė, jog nebuvo ko ir dezinfekuoti: namuose neradęs nei lovų, nei čiužinių – visi miegoję ant šiaudų krūvos. Reikėdavo išklausyti ir gimdyvių priekaištų, kodėl jų vaikai verkia. Kai motinos išvesdavo iš kantrybės, tekdavo joms paaiškinti, jog kūdikiai - ne lėlės ir gali verkti. - Buvome jauni, jei darbe ir nubraukdavome ašarą, tai mintis, kur nubėgti į šokius, praskaidrindavo gyvenimą,- sakė pašnekovė. Ji prisiminė ir jau Anapilin iškeliavusią gydytoją Janiną Raubienę. Pasak A.Vilkienės, ši gydytoja buvo be galo reikli. Nesidrovėdavo ji patikrinti ir pačių darbuotojų švaros. Nors praėjo daug metų, tačiau kartą žemesniam personalui pasakyti jos žodžiai „einat kaip drambliai, žvengiat kaip arkliai ir smirdit kaip šeškai“ lig šiolei liko nepamiršti. Anot pašnekovės, tikriausiai ji karste apsiverstų, jei pamatytų, kaip šiandien vaikšto besilaukiančios mamos – nuogais pilvais ir su auskarais įvairiausiose kūno vietose. Nebuvo anksčiau ir tokio artimo, kaip dabar, bendravimo tarp gydytojų ir medicinos seserų. Atvykus iš Suvalkijos, nebuvo lengva priprasti ir prie žemaičių tarmės. Kartais atsitikdavo ir kuriozinių situacijų. Į darbą ėjo kaip į šventę 1977 metais A.Vilkienė pradėjo dirbti laborante kraujo perpylimo skyriuje. Per metus buvo paimama apie 800 litrų gryno kraujo. Kasdien kraujo duodavo nuo 30 iki 60 žmonių. Kelis kartus per metus iš kolūkių atvykdavo ir po 100 žmonių. Būdavo net planai, kiek žmonių kolūkyje turi duoti kraujo. Kartais donorai, davę kraujo, eidavo atšvęsti. Donoras, davęs kraujo, gaudavo 10 rublių ir išeiginę dieną, medikai – dvi išeigines dienas. Raudonasis kryžius donorams organizuodavo sąskrydžius. Nebelikus kolūkių, sumažėjo ir donorų. Tada per dieną apsilankydavo 10 – 15 žmonių. Anksčiau imant kraują buvo laikomasi griežtų reikalavimų: donorai buvo aprengiami baltais chalatais, kepurėmis, reikėjo šveisti adatas, sterilizuoti visas priemones kraujui imti. Tik vėliau atsirado vienkartinės priemonės. Ne kartą kraujo tekdavo duoti ir patiems medikams. Penkiasdešimt kartų kraujo yra davusi ir A.Vilkienė. Už tai ji apdovanota Garbės donoro ženklu, Rusijos Raudonojo kryžiaus įkūrėjo N.I. Pirogovo medaliu ir kt. Kartais donorai pasipasakodavo, ką pirks už gautus pinigus. Vėliau donorams už 400 ml kraujo buvo pradėta mokėti 50 litų. Kraujo donorais tapo ir bedarbiai. - Kartą žmogus sakė, jog už gautus pinigus pirks anglių,- sakė pašnekovė. Dabar Aldona Vilkienė, žvelgdama į praeitį, sako, jog jos amžiaus žmonės – pokario vaikai, neišlepinti ir matę vargo. Atvykusi į Kretingą ji nenusivylė – šokiuose sutiko savo vyrą Vytautą, susilaukė dviejų vaikų ir, visą gyvenimą į darbą ėjusi kaip į šventę, net nepajuto, kaip sulaukė pensijos.
|
|
