|
|
|
Pragyventi galima ir iš vienos karvės
Kai kurie žmonės, gyvenantys kaime teigia, jog karvės laikyti neapsimoka - daugiau vargo negu naudos. Tačiau Jokūbave gyvenanti ir dvi karves laikanti Irena Žutautienė yra priešingos nuomonės.
Pasak metus našlaujančios I. Žutautienės, jei gautų didelę pensiją, o ne 147 litus, gal būdama viena ir nelaikytų dviejų karvių. Dabar ji, pardavusi pieną, gauna papildomų pajamų. Pinigų reikia viskam: duonai, vaistams, susimokėti už telefono pokalbius. Dalį pieno I.Žutautienė parduoda soduose gyvenantiems žmonėms, kitą dalį – pieno supirkėjams. Vasarą supirkėjams pieną neša kasdien, žiemą – kas antrą dieną. Supirkėjai už litrą pieno moka 40 centų. Praėjusiais metais gaudavo keliais centais daugiau. Moteris įsitikinusi, jog už tokią sumą parduotuvėje nenusipirksi net mineralinio vandens. Taip nuvertinamas žmogaus darbas. Iš likusio pieno ji daro sūrį, sviestą, grietinę. Atsargai jų nekaupia ir visą laiką šiuos produktus valgo šviežius. Moteris jų įdeda ir dviem sūnums, atvykstantiems jai padėti dirbti ūkio darbus. I.Žutautienė įpratusi dirbti nuo jaunų dienų, neįsivaizduoja, kaip galėtų gyventi kaime be karvės ar kitų gyvulių. - Tik kai nebepavaikščiosiu - jų nebelaikysiu, - teigė pašnekovė. Išlydėjus vyrą anapilin, visas ūkis užgriuvo ant moters pečių. Nors, anot jos, ir gyvam, bet sunkiai vaikščiojančiam vyrui esant, visus darbus tekdavo dirbti jai. I. Žutautienės darbo diena prasideda penktą valandą ryto. Pamelžusi karves ir pašėrusi gyvulius, skuba prie kitų darbų. Kiek valandų per dieną dirba – neskaičiuoja. Į laikrodį pažvelgia tik todėl, kad laiku pašertų gyvulius. Ji įsitikinusi, jog ir vieną karvę kaime laikyti apsimoka. Ją galima išlaikyti ir turint 3 ha žemės. Ne visos pievos kaime šienaujamos, todėl šienas – ne problema. I.Žutautienei, turinčiai beveik 10 ha žemės, savo šieno pakanka abiem karvėms ir arkliui. Arklys labai praverčia turint daugiau žemės. Su juo aria, akėja. Žiemą į laukus išveža mėšlą. Šiemet moteris jau spėjo beveik visą šieną žiemai suruošti. Nušienauti pievas paprašo kaimynų, turinčių technikos. - Mano žemės pakanka pasėti ir grūdinėms kultūroms, bulvėms,- sakė pašnekovė. Todėl karvėms negaili ir miltų saujos. Anot jos, yra net sakoma, kad „pienas karvei - ant liežuvio“. Juo geriau karvė bus šeriama, tuo daugiau pieno duos. Per dieną iš vienos karvės ji primelžia 15 – 16 litrų pieno. Iškulti javus moteris taip pat prašo kaimynų pagalbos. Anot jos, dabar tokių žmonių, kurie dirbtų už alaus butelį, kaime nerasi. Jei žmogus talkina, tai su juo už darbą ir atsiskaitoma. Pašnekovė įsitikinusi, kad jei nori gerai gyventi - reikia dirbti. Yra žmonių, kurie, anot jos, deklaruoja žemę, bet nenori jos dirbti. Ji pasidžiaugė, jog praėjusiais metais jai buvo atlyginta ir už sausros padarinius. I.Žutautienė į vyro Petro tėviškę Jokūbave atskėlė gyventi 1958 metais. Priprato prie gyvenimo pamiškėje ir nebeįsivaizduoja gyvenimo mieste. Be savo gyvulių, be žydinčių gėlių darželio, be savo šulinio su svirtim jaustųsi tarsi paukštis narve. - Mieste išprotėčiau. Uždusčiau. Visi susvetimėję, kaimynas kaimyno nepažįsta. O kaime - visi bendrauja, žino, kam bėda atsitiko, kam pagelbėti reikia. Čia - ne tik man, bet ir anūkams patinka,- sakė pašnekovė.
|
|
