|
Karpinių meistrė “žaidžia” su lėlėmis
Kretingiškė tautodailininkė, karpinių meistrė Halina Šakinienė karpinių eskizus kuriam laikui yra palikusi nuošaly. Šiuo metu tautodailininkė “žaidžia” su lėlėmis, kurių jos kolekcijoje – apie 500. Lėlės – nuo miniatiūrinio žaislo iki metro dydžio – yra okupavusios visas spintas ir spinteles, namų kertes ir palanges. “Galbūt vaikystėje nespėjau atsižaisti su lėlėmis”, - apie savo pomėgio ištakas kalbėjo moteris, surandanti laiko ir aistrai kolekcionuoti įdomesnius daiktus.
Lėlė – žmogaus miniatiūra Halinai Šakinienei visos lėlės yra gražios. Kiekviena jų – atskira žmogaus miniatiūra, tik, kaip pati juokais sako, valgyti bei gerti neprašo ir dar – nesikaprizina. “Pati esu “kriaučka” be mokslo. Moku siūti, megzti, nerti. Savo pačios pagamintais rūbais puošdavau savo dukras – Neringą ir Kristiną bei jų lėles. Beje, tų lėlių irgi nesu išmetusi”, - kalbėjo Halina Šakinienė. Kad galėtų restauruoti lėles, tautodailininkė yra sukaupusi visą “arsenalą” priemonių: natūralių plaukų, skiaučių, bižuterijos, sagų. Sugalvojusi, kaip turėtų atrodyti lėlė, moteris imasi darbo: jei suplyšęs sijonas – jį ir restauruoja, jeigu trūksta puošmenų – vėlgi sumaniai jas pritaiko prie lėlės plaukų, veido. Kai kurios lėlės, kaip, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė, turi žieminius ir vasarinius rūbus, ir jų komplektai yra pervelkami pagal metų laiką. Halina Šakinienė teigia, jog jos kolekcijos lėlės yra visos skirtingos, tik barbės – vienodos. Jas tautodailininkė perka tam, kad galėtų pati aprengti. Jeigu tautodailininkė nusiperka aprengtą lėlę, ir jos drabužiai – patenkinami, moteris stengiasi išlaikyti autentiškumą, tik kruopščiai parenka naujas detales, sutvarko prairusias siūles, palopo, jeigu reikia. Kai kurios lėlės turi vardus. Juos moteris suteikia pagal tai, kas lėlę padovanojo. Žinodami Halinos Šakinienės pomėgį, jos draugai ir artimieji gana dažnai padovanoja ne ką kitą, o lėlę. Lėlių kolekcija – ne vienintelė Halinos Šakinienės namuose. Moteris dar renka ženkliukus, akmenis su skylutėmis, saldainių popieriukus, vokų paveiksliukus, pašto ženklus, statulėles, puodelius, lėkšteles. “Man svarbu, kad daiktas, kurį aš priglausiu savo kolekcijoje, būtų įdomus”, - teigė moteris. Dar vienas jos pomėgis – rinkti laikraščių, žurnalų iškarpas, kurias ji atrenka, susistemina ir padaro temines “knygas”. Temos pačios įvairiausios – pradedant politika ir baigiant karikatūromis bei anekdotais. Pirmieji karpiniai – tortams puošti Halina Šakinienė pripažino, jog šiuo metu yra apleidusi karpinius. Nuo jų moteris atitrūko ir tuomet, kai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, po to, kai brolių pranciškonų paprašyta dirbo tikybos mokytoja Simono Daukanto vidurinėje mokykloje. “Atėjau dirbti laikinai, ir tas “laikinai” užsitęsė 7 metus, - sakė Halina Šakinienė. – Tie metai man davė labai daug: supratau, kiek dar vaikams trūksta meilės, dėmesio ir supratimo šeimose”. Halina Šakinienė – buvusi medikė, dirbusi medicinos sesele Kretingos ligoninėje, vaikų skyriuje. Naktimis budėdama, kad neužmigtų, imdavo popieriaus lapą ir karpydavo. Pirmieji karpiniai gi užgimė vaikystėje. Halinos mama kepdavusi labai skanius tortus. Jiems išsinešti žmonės turėdavo medinius padėklus. Kartą dar būdama vaikas Halina paėmė popieriaus ir iškirpo tortinei “aptelius”. Nuo to karto nė vienas Halinos mamos klientas neišsinešdavo torto be tų popierinių “aptų”. Halina Šakinienė pirmuosius karpinius kirpdavo žirklutėmis, po to išmoko juos pjaustyti. Karpinius tautodailininkė visų pirma nusipiešia, tik po to karpo arba pjausto. “Be piešinio dirbti nemoku”, - sakė Halina Šakinienė, rodydama savo karpinių albumus ir jiems daryti parengtus eskizus. Tai reiškia, kad parodas ne tik Kretingoje, bet ir Lietuvoje, užsienyje rengusi tautodailininkė prie karpinių dar turėtų sugrįžti. Nes jie – taip pat šios kūrybingos ir idėjų kūrybai nepritrūkstančios moters gyvenimo dalis.
|