Arbatinėje „Špitolė“ surengta pirmoji Jurgio Pabrėžos gimnazijos vienuoliktoko Dariaus Neverausko personalinė paroda „Gyvasis vanduo“.

Fotografija D. Neverauskui – kol kas tik hobis.

Idėja surengti D. Neverausko parodą kilo jo dailės mokytojai Liudai Vyšniauskienei. Ji jaunajam fotografui pasiūlė vandens temą. „Nuotraukas parodai gamtoje dariau gal tik 2 – 3 valandas. Po to atrinkome pačias geriausias“, - pasakojo D. Neverauskas.

Jam labiausiai patinka nuotraukose įamžinti gamtą. „Mėgstu neįprastas situacijas, įdomius gamtos vaizdus. Žmones fotografuoti sudėtingiau. Jie nori žinoti, kaip stovėti, kaip pozuoti, o aš tokių nurodymų portretinėms nuotraukoms dar neišmanau. Kai žmogus nemato, jog jį fotografuoji, nuotrauka išeina geresnė ir asmuo atrodo natūralesnis“, - sakė fotografas. Jis nuotraukų pats neryškina, nes tam reikalinga brangi ir sudėtinga įranga skaitmeniniam aparatui. Fotoateljė tenka prašyti, kad ryškindami specialistai nekeistų nuotraukų duomenų.

Ar nuotrauka bus spalvota ar juodai balta, lemia tai, kas joje pavaizduota. „Dažniausiai nespalvotos nuotraukos atrodo blankiai, neatsiskleidžia jos esmė. Todėl labiau mėgstu spalvotas“, - teigė D. Neverauskas.

Nuotraukas jis padaro kur nors išvykęs, įkvėpimo specialiai neieško. Pamato objektus arba būna sugalvojęs temą tam tikroms progoms. „Dažniausiai mintyse matau, kaip turi atrodyti mano būsima nuotrauka. Žinoma, būna, kad netyčia pavyksta kas nors įdomaus. Stengiuosi, kad nuotraukos išeitų originalios, įdomios, kad kitas to paties nepakartotų, kad tokie vaizdai nebūtų užfiksuoti kitų fotografų. Dirbu su neprofesionalia kamera, kurią gavau iš tėčio dovanų po pirmosios parodos mokykloje. Paprastai fotografuodamas padarau porą kadrų. Jei nežinau, ką noriu išvysti nuotraukoje, – daugiau. Tačiau nežinojimas erzina“, - savo darbo procesą aiškino D. Neverauskas.

Jam nuotraukos pasiseka tada, kai tiksliai žino, ko iš jų nori. „Su gimnazijos fotografijos būreliu važiuojame į parodas, nuotraukas stebiu internetinėse svetainėse. Peržiūrėjus daugybę nuotraukų, kyla viena bendra idėja saviems darbams. Kartais, atvirkščiai, sugalvoji padaryti visiškai priešingai, negu ką tik matei kito fotografo darbuose. Mėgstu daryti nuotraukas, kuriose nebūtų įmanoma atpažinti konkrečios vietos. Galima jas pavadinti ir anoniminėmis“, - kalbėjo D. Neverauskas.

Jo nuomone, naršymas internete padeda ne tik ieškoti idėjų, bet ir yra mokymosi priemonė. „Pamatai, atrodo, tobulą nuotrauką. Pradedi skaityti komentarus – ir išvysti tikruosius trūkumus. Stengiuosi įsidėmėti pastabas ir klaidų nekartoti savo fotografijose“, - sakė D. Neverauskas. Po pirmosios parodos fotografas sulaukė tik gerų atsiliepimų, draugai prašo atsiųsti nuotraukų, domisi jo kūryba.

Vaikinui fotografija - kol kas tik laisvalaikio užsiėmimas. Jam jis gali skirti savaitgalius ar laisvesnį laiką po pamokų. Tačiau D. Neverauskas neatmeta galimybės fotografiją studijuoti. „Dar nesidomėjau fotografijos studijomis, bet manau, kad iš mano hobio gali išeiti kas nors rimto“, - įsitikinęs jaunasis fotografas. Jis mano, kad įmanoma pragyventi vien tik iš fotografijos. Tačiau tokiu atveju reikia atiduoti visą save, kitas darbas būtų tik trukdis.

D. Neverauskas ėmė domėtis fotografijos menu ir fotografuoti prieš devynerius metus, kai į rankas paėmė paprastą fotokamerą.

• Rašyti komentarą (0)