Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Kretingiškio namuose – trys unikalios kolekcijos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-03-06

Kretingiškis Linas Puškorius, jauniausias iš penkių garsiųjų tautodailininkų – audėjos Birutės ir medžio drožėjo Aniceto Puškorių – sūnų, savo tėvų atminimui namuose įrengė jų kūrybos muziejų. L.Puškorius ir pats drožia: jo kolekcijoje - per 70 šaukštų, ir kiekvienas išdrožtas iš skirtingos medienos. Tačiau pati originaliausia, anot jo, yra nuo vaikystės renkama natūralių akmenukų kolekcija. Akmenys joje – tik keturkampiai ir su skylutėmis.

Lino Puškoriaus, kaip ir kitų Kretingos Puškorių giminės vyrų rankoms, medis paklūsta, įgydamas įspūdingas menines formas. Vienoje vertingiausių medžio skulptūrinių kompozicijų „Istorijos liūne“ tautodailininkas vaizduoja velniams “dūšias” pardavusius Hitlerį ir Staliną.
Tėvų palikimui - priestatas

Lino tėvas Anicetas Puškorius didžiausio pripažinimo pelnė savo drožiniais, kuriuos sukūrė būdamas 50-60 metų. Įvairios dirbančius ir besilinksminančius žmones vaizduojančios jo skulptūros iškeliavo po pasaulį, nemažai jų įsigijo Respublikos muziejai.

„Norėjosi, kad dalis tėvo drožinių kaip gyvas atminimas išliktų ir mums patiems bei mūsų vaikams. Paskutiniųjų tėvo kūrinių – kaukių, skulptūrų, bareljefų - neišpardavėme ir neišdalijome. Tėvas išsaugojo ir jam pačiam labiausiai brangius darbus. Natūralų žmogaus ūgį pranokstančių išdrožtų skulptūrų nebuvo kur tinkamai laikyti, dėl to teko prie namo primūryti priestatą“, - pasakojo muziejų aprodydamas 47-erių Linas ir 46-erių jo žmona Irena.

Anicetas Puškorius, pasak sūnaus, gyveno Atgimimo idėjomis, jį domino bendražmogiškos problemos. Tai atsispindėjo ir drožyboje. Vienas įspūdingiausių tėvo darbų – skulptūra „Nežudyk“, kuria jis pasisako prieš abortus. Namų kolekcijoje – kelios dešimtys Užgavėnių kaukių.

Atskiras kampas namų muziejuje skirtas ir motinos Birutės audiniams: tautiniams kostiumams, rankšluosčiams, lovatiesėms. Itin įspūdingos B.Puškorienės iš karnų nupintos rankinės ir kaukės.

Šalia tėvų drožinių pritapo ir paties Lino išdrožta dekoratyvinė skulptūra „Istorijos liūne“, vaizduojanti peštynių įkarštyje susikibusius Hitlerį ir Staliną, stovinčius ant „velnyno“ – jų kova besimėgaujančių išsišiepusių velnių. „Šią skulptūrą išdrožiau prieš 18 metų, įkvėptas Baltijos kelio akcijos“, - tikino Linas.

Irena ir Linas Puškoriai tikino, jog idėja išdrožti po šaukštą iš skirtingų rūšių medžio gimė bevaikštinėjant po muges ir turgų. „Galvoju – reikia, kad šaukštas būtų skirtas ne tik buičiai, bet būtų kažkuo įdomus ir tiktų kolekcionuoti“, - tvirtino drožėjas.

Pomėgį drožti iš tėvo Aniceto paveldėjo visi keturi jo sūnūs: be Lino – dar Januaris, Benjaminas ir Raimundas. Raimundas su Linu yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai. Toliausiai tėvo pėdomis nusekė Raimundas: jo skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai puošia ne tik Kretingą ir Lietuvą, bet iškeliavo ir į kitas pasaulio šalis.

„Tėvas mus nei vertė drožti, nei ką. Atmenu, nemačiom nuo tėvo kirvį pirmąsyk paėmiau 6-erių. Tėvas kaip tik, saugodamas mūsų pirštus, neleido drožinėti. „Tėvas – iš dirbtuvių, aš – už kirvio. Girdžiu, jau pareina tėvas, o aš tik kaukšt – ir į pirštą. Šmurkštelėjau į virtuvę. Grįžęs melavau, neva, duoną riekdamas įsipjoviau. Tuomet kažkodėl susigalvojau išsidrožti voverę“,- pirmąjį kūrybinį nuotykį prisiminė pašnekovas.

Visas laisvalaikis – miške

„Kai žmona atgavo iš tėvų paveldėtą mišką, susirgau miško liga, tapau miškiniu, - juokavo pašnekovas. – Turime gabalą miško Tveruose, prie Rietavo ir Vaineikių girininkijoje - apie 1,5 ha. Išvaliau mišką, užsodinau tuščius plotus. Dabar tiesiu kelią. Su mišku gali nuolatos kalbėtis, kaip su žmogumi. Rytą jis - gaivus, o nugulus sutemoms – slogus. Tarytum vaikščiotų neramios sielos“. Žmona Irena pridūrė, kad vyras visus miško darbus nudirba vienas: puodais veža statybines atliekas, plytgalius. „Miškas išpuoselėtu grožiu primena parką. Šiemet 4 m aukščio pačių pasodintą ir užaugintą eglę Kalėdoms dovanojome Tverų bažnyčiai. Eglaičių kasmet dovanojome draugams, Motinos Teresės seserims“, - pasakojo matematikos mokytoja dirbanti I.Puškorienė.

Natūralioje gamtoje tokių, vos vėriniams tinkančių keturkampių akmenų su skylutėmis, L.Puškorius jau surado per pusantro tūkstančio.

Bevaikščiodamas po mišką, Linas tikino, surandąs kokią įdomią šaką ar gabalą medžio. Iš jų jis drožia šaukštus. Tų šaukštų jau išdrožta per septynios dešimtys ir visi - iš skirtingos rūšies medžių: obels, slyvos, trešnės, ąžuolo, abrikoso ir t.t. Kiekvieno spalva, raštas – kitoks, mat, ir jų mediena – skirtinga.

Apie kiekvieną šaukštą Linas galėtų papasakoti atskiras istorijas. Iš kokio jis medžio, nustato tik pačiupinėjęs. Rodydamas žalios spalvos šaukštą, tautodailininkas tvirtino, jog jo spalva – natūrali. Šis sluoksnis susiformavo tarp išdūlėjusio gendančio ir sveikojo sluoksnių toje pačioje šakoje.

„Šaukštus drožiu iš tokios medienos, kuri staliui dažniausiai nė netinka, o mane ji kaip tik ir domina savo kitoniškumu. Man - geriausios lauktuvės, jei iš kokios šalies kas parveža kokį medgalį”, - atviravo pašnekovas.

Tautodailininkas tikino, jog savo tėvo 100-ajam gimtadieniui, kuris būtų suėjęs 2011 m., paminėti jis norėtų išdrožti 100 šaukštų iš visų Lietuvoje dabar augančių medžių rūšių.

"Nesu sutikęs kito tokio kolekcionieriaus“,-

tvirtino Linas, rodydamas ant siūlo suvertus natūralių keturkampių akmenukų vėrinius. Dalis akmenų – dėžutėse. Dydžiu jie primena siuvinėjimui skirtus žvynelius, o pro jų skylutę vos tetilptų pati ploniausia adata.

Sunku patikėti, kad vėrinys – ne iš molio, o iš tikrų tikriausių akmenukų. Tai išduoda tik vėrinio svoris. Visi akmenukai – tik kvadratinės formos. O jų skylutės susiformavo natūraliai gamtoje.

„Pirmąjį man įdomų akmenuką suradau būdamas vos šešerių. Buvau labai smalsus: atradęs vieną, užsispyrusiai ieškojau kito. Ir suradau, - Linas vėrinyje netgi parodė, kurį. – Nuo to ir prasidėjo: turėdamas laisvą minutę, akmenų ieškau bet kur: miško keliuose, paplūdimiuose, karjeruose“.

Prie namų atvežė žvyro: žiūriu, Linas jau kapstosi po jį lyg koks gaidys, atlaidžiai pašmaikštavo Irena, patikindama, jog prie vyro keistenybių per du dešimtmečius bendro gyvenimo jau priprato. Dabar netgi palaiko jo pomėgius. „Tik va, žadėjo per vestuves padovanoti tų akmenų vėrinį, bet žodžio netesėjo, - juokavo Irena. Linas jai pritarė, jog būtų padovanojęs, tik nesuradęs tam vėriniui gero užsegimo. Nes pamesti tokį vėrinį – tolygu pamesti milijoną. - Net jeigu kas siūlytų milijoną, aš jo vis vien už jokius pinigus neparduočiau. Nesvarbu, kad neužbaigti namų laiptai ir balkonas“, - linksmai dialogą išvystė Linas ir Irena.

Be šių pomėgių, Linas kartu su broliais nuo vaikystės yra entuziastingas ledo ritulio mėgėjas. Netoli jų namų brolis Raimundas viso miesto ledo ritulio mėgėjas išpylė ledo stadioną.

Linas dar – ir choristas: pasižymėdamas geru balsu jau kelis dešimtmečius jis dainuoja ir gieda miesto ir bažnyčios choruose. Kartu su žmona bei trimis vaikais savo namuose jis glaudžia ir rūpinasi nuo vaikystės neįgaliu vyriausiuoju broliu Povilu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas