|
Vaikas jaučiasi kaltas dėl tėvų skyrybų
Prieš pusmetį išsituokę tėvai kreipėsi pagalbos. Jų pirmokas sūnus tapo liūdnas, dažnai verkdavo. Jis kentėjo ir norėjo tik vieno – kad tėvai vėl būtų kartu. “Psichologo užduotis – padėti vaikui išreikšti savo jausmus, susivokti, kas atsitiko iš tikrųjų, ir tėvus išmokyti bendrauti su savo atžala”, - sakė Kretingos psichikos sveikatos centro psichologė Ingrida Karmazaitė. Apie skyrybas būtina pasakyti vaikui Retas tėvų pas psichologus eina prieš skyrybas. Dažniausiai specialistų prisireikia tuomet, kai suaugusieji pasijunta bejėgiai prieš savo vaiką, kai nebežino, kaip spręsti atsiradusią problemą. Skyrybos, specialistų teigimu, yra labai didelis stresas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Žmogus nesąmoningai gedi to, kurį prarado, ir išgyvena kaltės jausmą. “Apie skyrybas vaiką reikia perspėti iš anksto, - sakė psichologė. – Jo pasaulis buvo nusistovėjęs, jis net neįsivaizdavo, kad galėtų būti kitaip, nežino, kas laukia, ir bijo.” Kaip ir ką vaikui paaiškinti apie tėvų skyrybas, priklauso nuo amžiaus. Darželinukui užtenka paaiškinti, kad tėvai nebegyvens kartu, bet tai visai nesusiję su vaiku, jis dėl to nekaltas. Vyresniems vaikams reikia paaiškinti, kodėl tėvai skiriasi. Kalbantis su vaikais apie skyrybas, būtina aiškinti, kad tėvai skiriasi kaip pora, bet tėvais vaikui jie liks visą gyvenimą. Tai būtina paaiškinti, nekaltinant vienas kito, neįtraukiant vaiko į tėvų konfliktus, santykių aiškinimąsi. Bijo būti paliktas ir antrojo iš tėvų Kai tėvai skiriasi, vaikui lieka mažiau laiko, mažiau dėmesio. Todėl stresą patiria net kūdikiai. Jie buvo pripratę prie abiejų tėvų, tai teikė saugumą. Skiriantis vienas tėvų išeina, o kitas, įsitraukęs į savo paties išgyvenimus, vaikui skiria mažiau dėmesio. Vaikas į tai reaguoja dirglumu, dažniau verkia, gali sutrikti miego, valgymo režimas. Todėl būtina išlaikyti dienos režimą, imti vaiką ant rankų, apsupti tuo pačiu rūpesčiu ir meile. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, suvokusių, kad vieno iš tėvų nebėra, sustiprėja ryšys su antruoju. Bijo su juo išsiskirti, todėl dažnai pradeda verkti, kai suaugusieji jį nuveda į darželį ar kur kitur, kai tik reikia išsiskirti. Vaikui atrodo, kad dings ir antrasis tėvų, kad vaikas liks vienas. Jis nebesijaučia saugus ir kartais dėl to ima pykti, tampa agresyvesnis bendraudamas su kitais vaikais. Neretai trejų – ketverių metų vaikai vėl pradeda šlapintis į kelnes, prašo būti maitinami ir rengiami, nors visa jau mokėjo atlikti savarankiškai. Psichologai tai aiškina kaip vaiko norą grįžti į tą laiką, kai tėvai buvo abu kartu ir juo rūpinosi. Po skyrybų vaikui reikia skirti daugiau dėmesio negu įprastai. Vaikui reikia ir žodinio, ir fizinio kontakto. Vaikui turi būti paaiškinta, kad tėvai juo rūpinsis, tėvai turi pasakyti, kad supranta, ką vaikas jaučia. Skyrybos yra galutinės Pradinukams negalima sukurti iliuzijų, kad vienas iš tėvų kažkur išvyko ir po kurio laiko grįš. Jie ima fantazuoti, ką galėtų padaryti, kad tėvai vėl gyventų kartu. Vaikas mano buvęs blogas, todėl vienas iš tėvų ir išvyko. Tad jeigu jis bus geras – viskas susitvarkys. Toks vaikas ima labai stengtis, bet jis gali išsekti, ateina nusivylimas, jis gali pradėti elgtis priešingai. Specialistų teigimu, suaugusieji daro didelę klaidą, kai, bausdami savo sutuoktinį, neleidžia jam matytis su vaiku. Taip nubaudžiamas ne suaugęs žmogus, o vaikas. “Skiriantis reikia su vaikais kalbėtis apie jų jausmus, mintis, išgyvenimus”, - sakė I.Karmazaitė. Tam padeda pasakos, kuriose vaikas saugiai identifikuojasi su pasakų herojais, kurie išgyvena tėvų skyrybas. Vaikai dažnai slepia nuo bendraamžių, kad tėvai išsiskyrė, nes jaučiasi kalti – buvau negeras, todėl tėvai ir išsiskyrė. Vaikas, anot psichologės, turi suvokti, kad skyrybos yra galutinės. Vaikystės traumos lydi visą gyvenimą Pasak psichologės, skiriantis galima pasitarti su specialistais dėl bendravimo su vaikais, tačiau neretai tėvai teisingai elgiasi intuityviai. Psichologas gali tik padėti patiems susivokti savo jausmuose, geriau įsijausti į vaiko situaciją ir surasti būdą, kaip bendrauti, bet visa priklauso nuo pačių tėvų. Skyrybos yra trauma vaikui. Jeigu su juo niekas nekalbės, neaiškins, neparems ir nepastiprins emociškai, ši trauma, patirta vaikystėje, gali turėti pasekmių ir ateityje. Suaugęs toks vaikas gali stengtis žūtbūt išvengti savo tėvų likimo, siekti idealių tarpusavio santykių, bijoti konfliktų, barnių su savo sutuoktiniu. Tai neįmanoma, todėl toks žmogus pasmerktas nusivylimui. Arba galima priešinga reakcija – jis pradės vengti emociškai artimų santykių, nes bijos pamilti ir kentėti, jeigu teks skirtis. Toks žmogus darosi nebelankstus, spręsdamas kylančias gyvenimo problemas. Paaugliai imasi atsakomybės Po skyrybų paauglys, likęs su vienu iš tėvų, neretai pradeda abu tėvus arba vieną jų kaltinti, pykti, gali pradėti jausti atsakomybę už kito iš tėvų jausmus, finansinių problemų sprendimą, taigi yra tarsi priverčiamas greičiau suaugti. Paauglystėje natūralu siekti atsiskirti nuo tėvų, šiek tiek maištauti, bandyti save įvairiose, kartais ir pavojingose situacijose - taip įgyjamas identitetas – suvokiama, kas aš esu, koks, kokį mane mato kiti, ką aš vertinu, ko sieksiu. Likusiam su vienu iš tėvų paaugliui sunkiau tai padaryti. Maištas nepavyko, mane patį paliko, jaučiuosi nesaugus, mano toks vaikas. Dėl to neretai paauglys ypač pamilsta tą, su kuriuo lieka gyventi, siekia išvengti nesutarimų, lyg tokiu būdu apsaugodamas suaugusį žmogų nuo papildomų rūpesčių. Pasitaiko, kad būtent tą, su kuriuo lieka, paauglys ima kaltinti dėl iširusios šeimos, idealizuoja išėjusįjį. Gali pašlyti mokslas, bendravimas su draugais, pasitaiko ir antisocialaus elgesio. „Apie tėvų skyrybas būtina kalbėti su vaikais, paaiškinti situaciją – kiekvienam pagal jo amžių, įsiklausyti į vaiko nuogąstavimus, pasistengti nuraminti, užtikrinti, kad juo bus rūpinamasi kaip ir anksčiau, - akcentavo psichologė I.Karmazaitė. – Ir nevalia vaiko akivaizdoje kaltinti kito sutuoktinio, o dėl skyrybų - vaiko. Skyrybos yra procesas, kuriame dalyvauja ir vaikas, bet negalima jo įtraukti į tarpusavio santykių su sutuoktiniu aiškinimąsi, negalima vaiku manipuliuoti ir dalintis su juo atsakomybe dėl sprendimų, susijusių su ištuoka.“
|