|
|
|
(222) 2008-03-28Du viename: Kretingos tualetas ir turizmo informacijos centras
Pernai pastatytą ir birželio pradžioje veikti pradėjusį Kretingos miesto viešąjį tualetą planuojama rekonstruoti, antžeminę pastato dalį pritaikant turizmo informacijos centrui. Idėja pirmame tualeto pastato aukšte įkurdinti miesto svečiams informaciją teikiančią tarnybą kilo rajono Savivaldybės tarybos nariui Steponui Baltuoniui pamačius tualeto projektą - pirmo aukšto stiklo vitrinų sienas, atsiveriančias į Rotušės aikštę. Idėją pasigavo tarybos nariai Algimantas Šoblinskas, Antanas Puodys ir siūlė tarybai, Savivaldybės vadovams ją įgyvendinti. Svarus jų argumentas buvo tas, kad Savivaldybė išspręstų dvi problemas (tualeto bei turizmo informacijos centro patalpų) ir sutaupytų pinigų. Pastatyti tualetą Savivaldybei kainavo beveik pusę milijono litų, itin brangiai atsiėjo požeminių tinklų įrengimas. Vyrų ir moterų tualetai yra rūsiuose, pirmame aukšte - kambarys budėtojui, dušai, tualetas invalidams.
S.Baltuonio nuomone, tualeto rekonstrukcija kainuotų apie 100-150 tūkst. Lt. Siūloma atskirti požemyje esančius tualetus ir pirmąjį aukštą laiptų į požemį aikšteles užklojant perdangomis (padidėtų pirmo aukšto plotas), įėjimą į požemį įrengti iš kitos pusės. Pirmame aukšte liktų tualetas invalidams, kuriuo naudotųsi ir turizmo informacijos centro darbuotojai.
- Neturiu nieko prieš, juk neuždrausi žmogui ieškoti darbo ten, kur jis nori. Pats dabar esu pensininkas, tačiau jei dirbčiau, galbūt ir pats ieškočiau darbo svetur. Juk lietuviai irgi išvažiuoja dirbti kitur. Gal svetimšaliams gyvenimas čia atrodo geras.
- Nėra ko piktintis, juk mes ir patys važiuojame dirbti svetur. Kretingoje pakankamai darbo vietų, kad ir kretingiškiai neliktų be darbo, ir svetimšalius galėtų priimti. Nemanau, kad čia atlyginimai geresni negu užsienyje. Gal svetimšaliams čia tiesiog patogu atvykti, netoli Klaipėda.
- Nemanau, kad svetimšaliai užima darbo vietas, kurias galėtų užimti patys kretingiškiai. Jei kretingiškiai bus išsilavinę, mokės gerai dirbti savo darbą, tikrai neliks bedarbiais. Manau, ir prisitaikyti čia gyventi svetimšaliams nesunku, nes lietuviams patinka bendrauti su užsieniečiais.
- Norėčiau, nes tada visi apie mane sužinotų, tapčiau garsi. Man patiktų gražiai rengtis, darytis šukuoseną, makiažą. Tačiau manau, kad po kiek laiko man nusibostų visuotinis dėmesys, pavargčiau nuo jo. Neužtenka būti vien tik gražiai. Kad į merginą atkreiptų dėmesį, ji turi būti nuoširdi. Vis dėlto, nors trumpam pabūti „Olialia“ mergaite būtų tikrai smagu.
- Norėčiau. Juk „Olialia“ mergaičių tokios gražios nuotraukos, jos pačios atrodo įspūdingai. Man taip pat patiktų keisti šukuosenas, darytis makiažą – manau, jis tikrai pagražina merginas. Malonu, kai visi į tave žiūri ir žavisi. Tačiau būti vien gražia mergina man nepatiktų. Norėčiau dirbti normalų, rimtą darbą. Nemanyčiau, kad gražiems žmonėms geriau sekasi. Sekasi tiems, kurie moka suktis.
- Norėčiau, nes man patinka, kad „Olialia“ mergaitės tokios gražios, žaviuosi jų veikla. Juk jos ir dainuoja, ir vaidina, veda renginius bei daro dar daugybę įdomių dalykų. Pati norėčiau dainuoti. „Olialia“ mergaitei reikia gero makiažo, gražių akių ir ilgų plaukų. Be to, „Olialia“ mergaitė turi būti protinga – kad patekusi į televiziją žinotų, ką ir kaip kalbėti.
- Jei reikėtų, galėčiau pabūti. Didelio noro neturiu, bet paįvairinti gyvenimą būtų visai įdomu. Gražūs drabužiai, šukuosenos, makiažas, įdomi, visiems matoma veikla – visai tai žavi. Man patiktų aplinkinių dėmesys, tačiau jis po kiek laiko tiesiog nusibostų. Klaidinga manyti, kad „Olialia“ mergaitės – neprotingos. Jos turi būti protingos ir gražios ne tik išore, bet ir vidumi.
- Jeigu kas nors paprašytų, sutikčiau. Tačiau pati niekada neišdrįsčiau dalyvauti „Olialia“ mergaičių atrankoje. Žavi tai, kad jos įžymios, puošiasi, yra gražios. Vis dėlto, vien grožio nepakanka – reikia būti išties protingai. Pastebėjau, kad visos „Olialia“ mergaitės – blondinės. Aš pati nenorėčiau keisti savo plaukų spalvos, eksperimentuoti su savo išvaizda.
- Nenorėčiau, nes jos visos vienodos. Tai – neįdomu. Be to, viskas „Olialia“ mergaitėse dirbtina. Jų grožį sukuria drabužiai ir makiažas. O kas po jais? Manau, kad „Olialia“ mergaitės yra protingos, nes kitaip nesugebėtų dirbti televizijoje, kituose projektuose. Iš grožio galima uždirbti. Aš norėčiau būti garsi ir žinoma, tačiau ne tokiu būdu.
Visa Jurgio Pabrėžos gimnazijos abituriento Mato Karaliūno vaikystė ir paauglystė prabėgo Kretingos vaikų ir jaunimo teatre „Atžalynas“. Čia jis vaidina nuo septynerių metų. „Ir kuo tik Matas nebuvo per tą dešimtmetį: jis - ir puikus aktorius, ir įgarsintojas, ir apšvietėjas, ir kojūkininkas. Juo visada gali pasikliauti ir pasitikėti. Matas reikalą supranta iš pusės žodžio“, - taip vaikiną, tarytum scenos žmogų–orkestrą, apibūdino „Atžalyno“ vyriausiasis režisierius Algimantas Verbutas.
Papuošalai iš karoliukų ir veltinių, paveikslų tapyba, tapyba ant šilko, šibori technika papuoštos skarelės – visa tai Pranciškonų gimnazijos mokinės Gintarės Bružaitės laisvalaikis ir pomėgiai. Mergina dar mokosi ir Kretingos meno mokykloje. „Jei labai nori, laiko atsiranda viskam“, - įsitikinusi antrokė gimnazistė.
Po velykinių atostogų sugrįžę į klases, Jurgio Pabrėžos gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai turėjo kuo pasidžiaugti: net keliems jų bendraamžiams pasisekė laimėti pirmąsias vietas Respublikos olimpiadose ir konkursuose.
Dvyliktokė Laura Navasaitytė laimėjo I vietą biologijos, o dešimtokė Milda Pukelytė - III vietą matematikų olimpiadose. Rosita Garškaitė pelnė III vietą jaunųjų filologų ir Eglė Balčiūtė – III vietą filosofijos konkursuose.
Treji metai darbo, nuo pokalbių kaistantis telefonas, šimtai nuvažiuotų kilometrų, dešimtys aplankytų namų, šūsniai nuotraukų ir schemų – taip gimė Mamių kaimo Rojų giminės medis. „Giminės medžio kūrimas yra išties įdomus, tačiau daug laiko ir kantrybės reikalaujantis dalykas. Laiką, kurį užtruksite kurdami medį, lemia tai, kokio dydžio giminė, kiek kartų prisimenate pats ar jūsų giminaičiai. Darbas vertas vargo, nes informacija lieka ateities kartoms“, - mano salantiškis Adolfas Stanevičius, sukūręs savo tėvų giminės medžius.
Žibininkų „Juozo alaus“ pramogų komplekso automobilių stovėjimo aikštelės pašonėje išsirikiavę senoviniai automobiliai, anot jų bei komplekso šeimininko Juozo Matulevičiaus, tai – mūsų sovietinė praeitis. Tarp daugiau kaip dešimties automobilių, išrikiuotų kolona, tik vienas užsienietiškas: tai - trabantas. Visi kiti – moskvičiai, volgos, pobeda, - automobiliai, kokį įsigyti dar prieš porą - trejetą dešimtmečių buvo ne vieno svajonė.
Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.
Kauno aviacijos muziejaus muziejininkas, kolekcininkas Jonas Čepas kartu su operatoriumi Stasiu Dargiu kuria jau antrą dokumentinį filmą apie lietuvių tautos lakūnus, įveikusius Atlantą: prieš metus pasirodė dviejų dalių filmas „Atlanto nugalėtojui Feliksui Vaitkui – 100“. Šiuo metu jiedu kuria dokumentinį filmą apie Darių ir Girėną „Lituanicos didvyriai amžinai gyvi“.
|
|
