|
|
|
(1841) 2024-03-29Brolis Paulius: „Šis miestas priklauso Jėzui Kristui“
Jau treti metai, kaip nuo karo Ukrainoje pradžios, lyjant, sningant ar kepinat saulei, kasdien vidurdienį – lygiai 12 val., pranciškonas kunigas Paulius Vaineikis su grupe bendraminčių miesto centre, prie paminklo Jonui Karoliui Chodkevičiui, gieda pritardamas gitara ir meldžiasi už Kristaus pergalę Kretingoje, Lietuvoje, Ukrainoje ir visame pasaulyje. Kas penktadienį šis būrys vaikšto po Kretingą ir laimina savojo miesto žmones. Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais brolis Paulius sutiko pasidalinti pamąstymais apie prisiimtos misijos prasmę, siekį ir atskleisti savąjį požiūrį į dramatiškus šiandienos pasaulio įvykius Velykų Prisikėlimo šviesoje. Nenukrypti nuo Viešpaties kurso – Broli Pauliau, kam skirsite savąją šių Velykų ryto maldą? Šito klausėme savo skaitytojų gatvėje, norėtųsi, kad pasidalintumėte ir Jūs. – Dėkosiu Dievui už meilę ir gailestingumą man, Kretingai, mano tautai, Lietuvai. Dėkosiu už tai, kad pasigailėjo mano tautos ir atvedė ją į Prisikėlimą. – Ar šių Velykų Prisikėlimo rytas krikščionims bus šviesus, kai Ukrainoje jis nudažytas kraujo spalva? Kristus, mirdamas ant kryžiaus, pasiaukojo už mus visus, atrodytų, turėtume džiūgauti ir švęsti, tačiau Velykų pilnatvė aptemdyta. Kodėl, Jūsų manymu, vis dar reikia kraujo aukos? – Kalbant apie Prisikėlimą, reikia išskirti 2 kryptis, žvelgiant netikinčio ir tikinčio žmogaus žvilgsniu. Netikintis žmogus lyg ir žino, kad yra kažkokia už jį aukštesnė jėga, bet Jėzaus jis nepažįsta. Tikintysis širdyje turi Jėzų, kuris prisikėlė iš mirties, ją nugalėjęs. Tie pirmieji labai įsijaučia į tai, ką jiems primeta pasaulio galingieji, vadinamieji žinovai, pasitelkę internetą, žiniasklaidą, kitus informacijos būdus. Jie daro didžiulę įtaką, ir žmogui sudėtinga susigaudyti, kur tiesa ir melas, jis blaškosi lyg toji kvaila avis. Mes turime vieną bendrą priešą – Šėtoną, kuris tyčia blaško žmogų ir kuris Biblijoje turi riaumojančio liūto įvaizdį. Jei pasitiki Viešpačiu, suvoki, kad karavanas eina, nepriklausomai nuo tavo valios. Juk Viešpats pasakė: bus karų, ligų, badmečių, bet dar – ne pabaiga. Todėl, jei tikiu, turiu išgirsti ir matyti per Viešpaties vertinimo prizmę: jei nukrypsiu nuo kurso, apims nerimas ir baimė.
Kam skirsite Velykų ryto maldą, kur kreipsite mintis?
Nepritarė vandenilio ir metanolio gamyklos statybai
Vakar Savivaldybės taryba kone vienbalsiai nusprendė nepritarti vandenilio ir metanolio pramonės vystymui Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos Auksūdžio kaime. Balsuojant dėl šio sprendimo projekto susilaikė vienintelis Saulius Šopaga. Sprendime teigiama, kad Taryba atsižvelgė į Strateginį veiklos planą, kuriame šioje teritorijoje chemijos pramonė nėra numatyta ir visiškai nedera su nustatytais Kretingos rajono vystymosi tikslais ir prioritetais, tokios pramonės atsiradimas sumažintų galimybę toliau darniai plėtoti turizmą, aukštos pridėtinės vertės verslą, rajono patrauklumą investicijoms ir darbo vietų kūrimui šiose ekologinio verslo srityse, apribotų galimybę ateityje įgyvendinti Strateginio veiklos plano viziją: „Kretingos rajonas – Vakarų Lietuvos gerovės kraštas, kuriame darniai sąveikauja vietos bendruomenė ir gamta.“ Taryba sprendimą priėmė ir gerbdama, vertindama daugiau nei 9 tūkst. gyventojų raštu išreikštą nuomonę prieš šios gamyklos Auksūdyje šalia Darbėnų miestelio atsiradimą. Sprendimo projektą svarstyti ir tvirtinti pateikė valdančiajai koalicijai nepriklausantys Tarybos nariai Juozas Mažeika, Vitalija Valančiutė, Vaidas Kuprelis, Violeta Turauskaitė, Tomas Abelkis, Gediminas Venckus, Giedrius Petreikis, Arūnas Merkelis, Romualdas Jablonskis, Jolanta Gedvilaitė. Opozicija sprendimo projektą dėl nepritarimo šiai statybai Tarybai buvo pateikusi ankstesniame posėdyje. Tąsyk sprendimo projektą valdančioji dauguma atmetė ir primetė savąjį, kurio esmė buvo ta, kad Taryba ir meras pritars gamyklos statybai, kai investuotojas patenkins teisėtus gyventojų reikalavimus. Gamyklos statybai prieštaraujančius gyventojus toks daugumos politikų vinguriavimas tik dar labiau papiktino, nes jų nusiteikimas buvo vienas ir aiškus – Auksūdžio kaime vandenilio ir metanolio gamyklai vietos nėra. Kas pakeitė Tarybos valdančiųjų iki šiol turėtą gana tvirtą vandenilio ir metanolio pramonės atėjimui į Darbėnus prielankią poziciją? Tarybos posėdyje ketvirtadienį svarstant šį klausimą valdantieji buvo gana tylūs. Pasisakė vienintelė jų atstovė Justė Stonkutė, kuri anksčiau tvirtino, kad savo galutinį sprendimą pareikš, kai bus atliktas galimos gamyklos poveikio aplinkai vertinimas, pateiktos jo išvados. Ketvirtadienio posėdyje Tarybos narė kalbėjo apie tai, kad siekis statyti vandenilio ir metanolio gamyklą Darbėnų seniūnijoje supriešino rajono bendruomenę, apie tai, kad darosi nebesaugi situacija.
„P. n.“ informacija
Rajono politikai pasigerins darbo sąlygas
Vicemerės Vilijos Venckutės-Palaitienės teigimu, rajono Savivaldybės salė, kurioje posėdžiauja rajono Taryba ir komitetai, yra reprezentacinė vieta, bet ji jau nebeatitinka šiandieninių reikalavimų: nėra vėdinimo sistemos, ypač vasarą per karšta, be to, pasenusi ir informacinė įranga – stringa transliuojant posėdžius. Apie būtinybę atnaujinti salę svarstoma seniai, tokių minčių esą turėjo ir ankstesnės kadencijos Savivaldybės administracija. Kelerius metus planuojamos lėšos pernai buvo numatytos tiek Strateginiame plane, tiek biudžete. Kadangi posėdžiai vyksta nuolat, o pakeisti informacinę sistemą užtrunka, salės atnaujinimo darbų procesus reikėjo kruopščiai suplanuoti, kad netrukdytų. Pasak V. Venckutės-Palaitienės, įrangą demontuoti numatyta po paskutiniojo posėdžio, kuris įvyks birželį, ir liepą, kada posėdžiai nevyksta, remontą atlikti salės viduje. „Per Centrinę perkančiąją organizaciją paskelbti viešieji konkursai tiek poreikius atitinkantiems baldams pagaminti, tiek įrangai suprojektuoti. Laukiam laimėtojų, laikysime kumščius sugniaužę, kad tik nepastrigtume su tiekėjais“, – sakė vicemerė. Posėdžių salę tikimasi pabaigti atnaujinti iki rugpjūčio pabaigos. Savivaldybės Ūkio dalies vedėja Jūratė Pliuškienė sakė, kad salėje, kaip ir dabar, bus pastatytas vienas didelis stalas, prie jo – 28-ios kėdės, du staliukai su kėdėmis spaudai ir du – Savivaldybės administracijos darbuotojams – direktoriui, juristui ar pan. Dar pora mažesnių staliukų bus pastatyti vandens buteliukams, kitkam pasidėti, bus viena tribūna, interesantams bus skirtos 6 kėdės su atlenkiamais staliukais ir 12 – be atlenkiamų staliukų,10 atlenkiamų kėdžių, pritvirtintų prie sienos, – klientams, fotografams. Planuojama, kad Tarybos posėdžių salei suremontuoti, informacinėms technologijoms ir baldams pakeisti iš biudžeto reikės 220 tūkst. eurų.
Maloniškiai. Naujam gyvenimui atgimęs kaimas
Kelio Darbėnai–Skuodas kairėje pusėje tarp Auksūdžio ir Nausėdų įsikūręs nedidelis Maloniškių kaimas skaičiuoja jau ketvirtą savo amžiaus šimtmetį. Prieš 30 metų jis buvo panaikintas, o vardas išbrauktas iš gyvenviečių sąrašų ir žemėlapių. Tačiau į tėviškę sugrįžus Juozui Gadeikiui, mūsų laikais kaimas atgimė ir tarsi feniksas iš pelenų pakilo naujam savo istorijos skrydžiui. Apie ištakas Maloniškių kaimas susiformavo dviejų XVII–XVIII a. Auksūdžio kaimo apyrubių – Maloniškių ir Jurgutiškių – teritorijoje. Pirmosios apyrubės vardo kilmė nėra aiški. Galimi du jos variantai: Maloniškiai reiškia vietovę, kurioje yra malonu gyventi, arba vietovardis kilo iš asmenvardžio Malonis (Malonė, Malonius). Panašų pavadinimą – Maloniškis – Lietuvoje turėjo 1986 m. panaikintas viensėdis Anykščių rajono savivaldybės Debeikių seniūnijoje. Jurgutiškiams vardą davė pirmoji apyrubės naujakurių Jurgučių šeima. Šios šeimos palikuonių XVIII a. II pusėje jau nebebuvo. Tačiau maždaug nuo 1860 m. Jurgučiai vėl minimi tarp Maloniškių valstiečių, o gyveno buvusioje Jurgutiškių apyrubėje pasistatytoje sodyboje.
Maloniškių kaimo istorijos ištakos glaudžiai susijusios su jau minėto Auksūdžio praeitimi. Nuo XV a. čia plytėjo Auksūdžio kaimo žemės, kurios buvo Palangos seniūnijos seniūno administruojamų didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdų dalis. Žemdirbystei tinkamoje valstybinėje plėšininėje žemėje Auksūdžio šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje XVII a. II pusėje–XVIII a. pr. susiformavo Maloniškių ir Jurgutiškių apyrubės, t. y. už valakais išmatuotų kaimo ariamos žemės sklypų esantys apibrėžtą teritoriją turintys dirbamos žemės plotai. Maloniškių apyrubė nuo ribos su Laukžemės dvaro Žynelių ir Pelėkių kaimais tęsėsi palei Darbėnų dvaro Nausėdų kaimo pietvakarinį kraštą beveik iki pat Auksūdžio–Nausėdų kelio. Pietuose ji ribojosi su Auksūdžio Plikių ganyklomis ir Jurgutiškių apyrube, įsiterpusia tarp minėtų ganyklų, Auksūdžio Naginalių ariamo sklypo ir Pelėkių kaimo.
Abiejose apyrubėse XVIII a. II pusėje stovėjo trys vienkieminės sodybos. Maloniškių pietvakariniame pakraštyje dešiniajame Narštupio krante gyveno Stanislovas Skripkauskas. Į pietus nuo jo sodybos, jau Jurgutiškiuose, šeimininkavo Jurgis Mockevičius, žemę nuomojęsis Maloniškiuose. Jurgutiškių pietvakarinėje dalyje, į vakarus nuo Narštupio, stovėjo šioje apyrubėje šeimininkavusio Juozapo Joskaudo sodyba. Aplinkui sodybas plytėjo ariamos dirvos. Į vakarus nuo jų, iki pat Laukžemės dvaro valdų, driekėsi šienaujamos pievos, o į rytus – medžiais apaugusios bendrosios Auksūdžio, Maloniškių ir Jurgutiškių ganyklos, vadinamos Plikėmis. Apyrubėse kūrėsi turtingesni valstiečiai, kurie galėjo sau leisti samdyti darbo jėgą plėšininei žemei įdirbti. Jie, kaip ir visi Auksūdžio žemdirbiai, už išsinuomotą žemę Palangos seniūnui mokėjo činšą, o valstybines prievoles atliko Darbėnų dvare.
Mokymai ūkininkams: kodėl svarbu kalkinti dirvą
Įgyvendindamas projektus, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuras grupelei rajono žemdirbių Kartenos seniūnijoje, ūkininko Jono Drungilo sodyboje Gintaruose, surengė seminarą-mokymus apie dirvų kalkinimą. Dalijosi patirtimi Patarimais dalijosi augalininkystės konsultantė Aurelija Narkutė, iš Naujosios Akmenės atvykusi įmonės „Naujasis kalcitas“ vadybininkė Aušra Sviderskė, visoje Vakarų Lietuvoje transporto, kalkių barstymo ir mėšlo kratymo paslaugas teikiančios bendrovės „Paslaugos ūkiui“ vadovas Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas. Pasibaigus teorinei seminaro daliai, už kelių kilometrų Dauginčių kaime esančiuose maždaug 10 ha ploto J. Drungilo laukuose, kuriuose šiuo metu dar styro ražienos, o vėliau bus pasėti, ko gero, žirniai, Rimantas pats, atvykęs su savo technika, ir pademonstravo, kokiu pločiu ir kokiais kiekiais skleisti trupintą klintį. „Dėl kiekio – kiekvienas savo lauką žinom ir užduodam sau klausimą, kada jis paskutinį kartą buvo kalkintas? – kalbėjo R. Paulikas. – Jeigu daugiau, kaip prieš 5 ar 10 metų, tai reikės kur kas daugiau tonų, o po dvejų metų – dar, „palaikymui“, antraip negausit efekto.“ Pernai tokiu laiku jis pats apie 80 ha savo žieminių kviečių lauke išbarstęs apie 8 tonas klinčių. Nors pasėlius vargino sausra, ten, kur buvo pakalkinta, kviečiai užaugę per sprindį aukštesni, žalesni, derlingumas buvęs po 3,5 tonos iš hektaro. R. Pauliko žodžiais, kiekvienas ūkininkas skaičiuoja finansus, todėl geriausia vienais metais neberti kompleksinių trąšų, laukus pakalkinti, o kitais metais vietoj kalkių berti kompleksines trąšas. „Pamatysit, koks bus efektas, mūsų dirvožemiai taigi – rūgštūs“, – kalbėjo R. Paulikas.
Daugiametės pievos – ne pabaiga, ūkininkai eis toliau
Žinių dėl prievolės atkurti daugiametes pievas laukusiems ūkininkams – puikios naujienos: Europos Sąjungos žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryba pritarė Europos Komisijos (EK) priimtam deleguotojo reglamento papildymui, pagal kurį šiemet daugiamečių pievų Lietuvoje atkurti nereikės. Tam, kad daugiamečių pievų išlaikymo problema būtų išspręsta iš esmės, kaip teigė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, reikalingi tolesni ES bazinės teisėkūros pakeitimai, kad, be daugiamečių pievų išlaikymo, būtų pasitelkiami ir alternatyvūs klimato kaitos poveikio mažinimo būdai, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties plotų apželdinimas mišku, nusausintų durpynų ir šlapynių pradinės būklės atkūrimas, perėjimas prie neariminės žemdirbystės ir kitos tvaraus ūkininkavimo praktikos. Tai, kaip sakė K. Navickas, turi būti vertinama kaip alternatyvos, papildančios arba pakeičiančios daugiamečių pievų išlaikymo įsipareigojimus. ES žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje deleguotojo reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimas antradienį buvo patvirtintas balsų dauguma. Teisėkūros procesas bus baigtas, kai nuomonę dėl šio reglamento pareikš Europos Parlamentas balsavimu plenarinėje sesijoje. Tikimasi, kad šis klausimas bus įtrauktas į artimiausią balandžio 10–11 d. plenarinės sesijos darbotvarkę. Dalis jame išdėstytų pakeitimų įsigalios atbuline data nuo 2024 m. sausio 1 d. Pritaikius šiuos pakeitimus, Lietuvoje daugiamečių pievų šiais metais atkurti nereikės.
Menininko dirbtuvėse – žaliasis kampelis
Viešint pas menininką Lietuvos rekordininką Vytautą Kusą, kuris rekordų siekia savo rankomis sukurtais miniatiūriniais kūriniais, jo dirbtuvėse Palangoje greta visokiausių įrankių ir medžiagų nustebino žaliasis kampelis: ant palangių pūpsantys kaktusai, žiedus vazonuose nedrąsiai jau kišančios vadinamosios lavongėlės ir atskirame lovelyje auginami egzotiški azijietiški grybai šitakė (shiitake). „Tų grybų gavau dovanų dėžutėje – pūpsojo joje kaip duonkepalis. Pralaikiau dvi savaites ir nupjovęs išsikepiau – labai skanūs grybai. Jų, iškeptų ant sviesto, skonis labai primena mūsiškius baravykus. Paskui palikau tą kelmą mėnesį laiko ramybėje, leidau vegetuoti. Po to pastačiau ant palangės šiaurinėje pusėje, kad negautų saulės, šiek tiek užpurkšdavau vandens, kad primintų natūralią aplinką. Ir vėl pradėjo lįsti galvos. Kai paūgėjo, vėl nupjoviau, – taip skanavau dviejų derlių šitakė grybus“, – savotišku Rytų Azijos grybų auginimo ir grybavimo patyrimu pasidalijo menininkas. Kiti, sakė jis, užaugina išsyk ir po 3–4 derlius, tačiau jis tokio tikslo nesiekė: „Pabandžiau ir gana. Kaip ir kūryboj. Man džiaugsmas – išbandyti, patirti.“
Šią savaitę, ketvirtadienį, Kretingoje viešėjo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto viceministrė dr. Agnė Kudarauskienė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Profesinio mokymo skyriaus patarėja Dalė Švelnienė. Viešnagę mūsų rajone jos pradėjo Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro Kretingos filiale, kur pabendravo su šios mokymo įstaigos direktore dr. Dalia Martišauskiene, filialo direktore Jurgita Petraitiene, filialo Gimnazijos ir jaunimo skyriaus vedėja Raimonda Laureckiene, Profesinio skyriaus vedėja Rita Andrijauskiene, vėliau viešnios vizitą tęsė Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje, kur buvo surengtas forumas-diskusija „Pasimatuok patinkančią profesiją mokydamasis gimnazijoje“. „Teigiamai atsiliepėme į šį kvietimą – ir mes norime paviešinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos poziciją, kad mums labai svarbi bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo dermė, kad mokyklos kuo anksčiau įvertintų mokinių galimybes ir nukreiptų juos pasirinkti profesinio mokymo modulius profesinėse mokyklose, tam tinkama bazė“, – teigė viceministrė dr. A. Kudarauskienė, kuri yra atsakinga už profesinį mokymą. Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre viešnios išgirdo apie pokyčius, kurie įvyko buvusią Kretingos technologijos ir verslo mokyklą prijungus prie Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro. „Pokyčiai, apie kuriuos čia išgirdome, nuteikė optimistiškai“, – tarė viceministrė dr. A. Kudarauskienė, pažadėjusi, kad ir ministerija stengsis šiai mokymo įstaigai visokeriopai padėti, kad tų teigiamų pokyčių būtų dar daugiau.
„P. n.“ informacija
Festivalį ketina auginti iki tarptautinio
Kretingos meno mokyklos chorinio dainavimo mokytojos Jūratės Norkuvienės iniciatyva ketvirtą kartą buvo surengtas jaunučių ir jaunių chorų festivalis „Spalvinga nata“. „Labai norėtųsi šį festivalį užauginti iki tarptautinio lygio“, – kalbėjo sumanymo autorė, pasidžiaugusi, kad festivalis pamažu įgyja svarumo tarp regiono vaikų chorų. Pirminė festivalio idėja – kad dainuojantiems jaunučiams nėra per daug kur pasireikšti, nes tokio amžiaus vaikams renginių beveik neorganizuojama. „O dar užklupo karantinas, – prisiminė mokytoja. – Kad vaikai visiškai neprarastų noro dainuoti, surengėme jiems festivalį per nuotolį, po to jau susitikome gyvai.“ Šiemet festivalyje dalyvavo 8 kolektyvai: Juozo Karoso meno mokyklos jaunučiai iš Klaipėdos, Salantų meno mokyklos jaunučių choras (vad. Sonata Drakšienė), Gargždų muzikos mokyklos jaunių ir jaunučių chorai, taip pat 4 Kretingos meno mokyklos kolektyvai – Chorinio dainavimo skyriaus jaunių ir jaunučių chorai „Saulainė“ (vad. Violeta Andruškevičienė ir J. Norkuvienė), „Smiltė“ (vad. Lilija Bakšanskienė) ir Kretingos meno mokyklos jaunučių choras (vad. Milda Trušauskaitė).
Dažnai tarp žmonių užsimezga draugystė per kartu vystomą veiklą. Taip nutiko ir dviem meniškos prigimties merginoms – Miglei Matiukaitei ir Ulai Kalvytei, kurios šiemet baigs Palangos senąją gimnaziją. Merginos kartu ėmė kurti ir jau ne kartą pristatė savo drabužių liniją. Kaip abi pripažino, kurti – dar ne viskas: norint pristatyti kolekciją, tenka padaryti daug kitokių darbų, o ruošiantis būna visko, netgi barnių. Būta ir sunkumų, bet bendras tikslas nugalėjo Pirmasis merginų, kaip dizainerių, pasirodymas įvyko tradicinėje viso regiono jaunuosius menininkus kas dvejus metus suburiančioje jaunųjų dizainerių šventėje „Banga“, kurią organizuoja Palangos senosios gimnazijos dailės mokytoja Daiva Stonkuvienė. „Mano vyresnioji sesuo taip pat dalyvavo šiame renginyje su savo kolekcija, tad taip natūraliai išsivystė, kad ir aš patraukiau šia kryptimi. Iš pradžių kolekciją rengiau su kita drauge, bet likau viena, o galiausiai susipažinom su Ula, kuri taip pat meniška. Pagalvojom, kad būtų įdomu kažką kartu sukurti“, – apie užsimezgusią bendrystę pasakojo Miglė. Merginos pripažino, kad iš pradžių būta visko – ir išsiskiriančių nuomonių, bet galų gale jos suprato, kad puikiai papildo viena kitos idėjas. „Visada rasdavome bendrą kompromisą. Net nepradėdavom kažko daryti, kol nepasitardavome“, – patvirtino Ula. Iš pradžių merginos turėjo visai kitokią idėją, galvojo daryti kolekciją, kuri atspindėtų stichijas. Paskui išsirutuliojo kitokia mintis ir atsirado kolekcija „Uždaras vakaras“. Visas kolekcijos pristatymas – tarsi spektaklis. Laimei, merginos atskleidė, tarp pačių modelių, kurie padeda demonstruoti drabužius, atsiranda tokių, kurie padeda judesiais, ritmu, tad visi bendromis jėgomis siekia geriausio rezultato. „Sunkiausia būna su vaikinais, kad eitų ritmingai, kad kontroliuotų savo veidą. O daugiausiai streso būna prieš pat pasirodymus, nes visko būna: ir drabužius tenka taisyti, ir modelius reikia spėti padažyti, rūpintis, kad jiems kokių bėdų neatsitiktų. Bet viską pavyksta sutvarkyti“, – apie bendrą darbą pasakojo merginos.
Jau devynioliktą kartą rengiamoje akcijoje „Metų knygos rinkimai“ paauglių literatūros kategorijoje varžosi ir palangiškės Agnesos Kenešytės-Gricės knyga „Purslai“. „Vis dar sunku apsiprasti, kai aplinkiniai mane vadina rašytoja. Po pirmosios knygos (2021 m. išleista knyga „Sulaukti aušros“ – red. past.) ilgai kračiausi šio titulo, bet po antrosios jau nebėra kur dingti… „Purslų“ istorija gimė, kai manimi patikėjo Klaipėdos miesto savivaldybė ir skyrė stipendiją rašymui. Nors finansavimas buvo skirtas kūrybai, o ne leidybai, nusprendžiau knygą išleisti savarankiškai mažu tiražu, kad istorija pasiektų Klaipėdos regiono bibliotekas ir jaunimas turėtų galimybę ją perskaityti. Net nekilo mintis, kad „Purslai“ gali tapti knyga-nominante Metų knygos rinkimuose...“, – papasakojo Agnesa. Iš esmės, kaip teigė autorė, tai istorija apie jauno žmogaus patiriamą spaudimą ir kovą prieš artimųjų primestus tikslus. Pagrindinė knygos veikėja – šešiolikmetė plaukikė Jogailė. „Nors apie plaukimą nusimanau nedaug, esu be galo dėkinga Simonui Biliui – plaukikui, olimpiečiui, pasaulio plaukimo čempionui, – kuris konsultavo šio sporto klausimais“, – padėkojo rašytoja. Ji prisipažino: sužinojus, kad „Purslai“ dalyvauja „Metų knygos rinkimuose“, apėmė dvejopi jausmai. „Pirmiausia apstulbau dėl tokio įvertinimo.
Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Emilija Rimutytė Šv. Antano rūmų skaitykloje surengė savo kūrinių – kurtų lėlių – parodą „Skiautinukai“. Ji sutiko papasakoti, kaip atsirado mintys kurti lėles ir kodėl jai tai patinka. Pomėgį sužadino teta siuvėja Pomėgį kurti skudurines lėles, kaip pasakojo Emilija, ji pajuto dar vaikystėje, kai praleisdavo daug laiko prie siuvimo mašinos ir spalvingų medžiagų skiautelių. Tuomet jai kilo noras išbandyti save. „Susidomėjau šiuo pomėgiu anksti, nes turiu tetą, kuri yra siuvėja, visa mano vaikystė buvo supama siuvimo mašinų ūžesio ir įvairiaspalvių skiaučių“, – sakė Emilija. Skudurines lėles moksleivė kuria iš įvairiausių skiaučių. „Kartais perku padėvėtus rūbus, nes patinka medžiaga, kartais panaudoju savo šeimos nebereikalingus drabužius, rankines“, – atskleidė ji. Taip ji gali ne tik sukurti ką nors naujo, bet ir perdirbti nebereikalingas medžiagas.
Kretingos lopšelio-darželio „Žilvitis“ ugdytinės Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – dar tik priešmokyklinukės, bet jau, galima sakyti, patyrusios dainininkės, dažnos viešnios įvairiuose renginiuose. O dabar jos išsikovojo dar ir galimybę dalyvauti legendinėje, šiemet jubiliejinėje 50 metų sukaktį mininčiame konkurse „Dainų dainelė“. Joms tai bus pirmoji „Dainų dainelė“, o jų meninio ugdymo mokytojai Daivai Samalienei šis konkursas jau nebe naujiena, ten išgyventas ir pergalės jausmas, kai jos ugdytinių duetas tapo laureatu. Pastebimos ir kviečiamos „Šiemet penktą kartą važiuosiu į Vilnių, paskutinėje „Dainų dainelėje“, kuri vyko prieš dvejus metus, tuomet ugdytas mergaičių duetas tapo laureatu. Kaip bus šiemet, nežinia. Bet džiaugiamės jau ir tokiu pasiekimu, juolab kad mergaitės yra matomos, kviečiamos į įvairius renginius ir čia. Joms tai puiki galimybė tobulėti“, – kalbėjo jaunųjų talentų gabumus lavinanti mokytoja Daiva. O kalbant apie „Dainų dainelę“, akcentavo mokytoja, konkursas yra labai populiarus, laukiamas talentingų vaikų, mokytojų ir tėvų. „Su „Dainų dainele“ išaugo ne viena karta ir ne vienam dabar žinomam Lietuvos dainininkui tai buvo pirmieji žingsneliai einant į didžiąją sceną. Lopšeliui-darželiui „Žilvitis“ atstovaujantis duetas – Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – talentingos ir gabios mergaitės, daineles atliko dviem balsais, natūraliai, nes tai yra klasikinio dainavimo konkursas“, – patį konkursą ir pasirengimą jam apibūdino D. Samalienė.
Pradžių pradžia – darželyjePasiteiravus, ar sunku išmokyti tokius mažylius koncentruoti dėmesį, atsiminti visus dainų žodžius ir paruošti konkursams, mokytoja Daiva atviravo, kad būna visko, bet jai pačiai darbas teikia malonumą, tad ji geba susitarti su savo ugdytiniais ir net pasiekia didesnių ar mažesnių pergalių. „Daina mus lydi visą gyvenimą. Pradžių pradžia prasideda vaikystėje, darželyje. Dainuoti mokomės nuo trejų metų ir jau tada išryškėja mažieji talentai. Vėliau priklauso jau nuo darbo, įgūdžių, patirties per koncertus, festivalius ir konkursus patiriamo tobulėjimo, laisvumo, drąsos. Dirbant su vaikais ieškau gabių muzikai vaikų, siekdama ugdyti vaikų meno ir kūrybos poreikį, puoselėju akademinio dainavimo tradicijas, meninę saviraišką, įvaizdį. Ilgas pedagoginio darbo stažas duoda savo vaisių, džiaugiuosi savo vaikų pasiekimais, dalyvavimu visuose miesto renginiuose, konkursuose, festivaliuose“, – apie savo įdirbį kalbėjo D. Samalienė.
Salantų gimnazijoje besimokanti šeštokė Saulė Narkevičiūtė – itin veikli. Ji ne tik rašo, groja, mėgsta skaityti ir dainuoti, bet ir labai subtiliai išreiškia meilę tėvynei, dalyvauja etnokultūrinėse veiklose. Paskutinis jos laimėjimas – eilėraščių ir esė konkurso „Švenčiu Lietuvą“, kurį organizavo Europos Parlamento narys Liudas Mažylis, prizinė vieta. Kai dar nemokėjo rašyti Kovo pradžioje gimnazijos bendruomenė pasidžiaugė Saulės laimėjimu jau tradiciniame konkurse, kuriame dalyvavo per 600 mokinių iš Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklų. Salantų gimnazijos VI kl. mokinė Saulė savo 11–14 metų amžiaus grupėje pateko į laimėtojų gretas. Mokinės darbas įvertintas už kūrybiškumą ir meilę Lietuvai. Mokinę kurti paskatino Teksto kūrėjų klubo mokytoja Adelė Žeimytė. O kaip atsirado Saulei poreikis apskritai pradėti rašyti? Saulė pasakojo, kad jau nuo ankstyvos vaikystės ji ėmė bandyti savarankiškai kurti, dar net nemokėdama rašyti. „Nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau „kurti“ spektaklius savo draugams. Kai dar nemokėjau rašyti, diktuodavau mamai – tai būdavo mano scenarijaus kūrimas. Atėjusi į darželį, draugams išaiškindavau, kaip vaidinti. Auklėtoja skaitydavo mano tekstus, o visa mūsų darželio grupė vaidindavo. Mano pačios kūryba ant popieriaus prasidėjo tik išmokus rašyti. Pirmi kūrinukai būdavo trumpi pasakojimai, o vėliau jie pradėjo ilgėti“, – apie savo pirmuosius bandymus papasakojo Saulė. Ji atskleidė, kad jos mylimiausias žanras – esė. „Per esė galiu perteikti savo brangiausias mintis ir išsakyti, kas man yra svarbu. Tuo pačiu galima meniškai išpasakoti visuomenės problemas. Galima pridėti metaforų ir meniškai aprašyti beveik bet ką. Kažkaip manau, jog man esė duoda pakankamai didelę laisvę minčių srautui išlieti ant popieriaus, bet taip pat stengiuosi per daug neišsiplėsti, nes tuomet nuobodu skaityti“, – kalbėjo Saulė, Salantuose savo kūrybiškumą ėmusi plėtoti prieš beveik penkerius metus, kai kartu su tėvais iš Vilniaus atvyko arčiau senelių salantiškių.
Palangos senosios gimnazijos abiturientas Kristupas Kerulis šiemet paskutinį kartą dalyvaus jubiliejinėje „Dainų dainelėje – kartu su mokyklos durimis užsidaro ir šios. Gražus skaičius taps paskutiniu gražiu prisiminimu apie šį konkursą, kuriame vaikinas dalyvauja nuo mažumės. „Man „Dainų dainelė“ – ne darbas, ne rūpestis, o tiesiog šventė. Vykstu į šį konkursą visada kaip į gražią šventę“, – sakė Kristupas. Būgnai atsirado vaikystėje Kristupas papasakojo, kad muzika jį lydi visą jo gyvenimą. Jis pats savęs neatsimena, kad neužsiimtų muzikavimu. „Groju būgnais nuo pat gimimo, galima sakyti, visų pirma pradėjau barškinti puodais – tai buvo pirmieji mano būgnai, o paskui, kai visiems buvo aišku, kad muzika man labai patinka, atsirado ir būgnai“, – šypsodamasis pasakojo Kristupas. Tėvams pastebėjus, kad sūnus mielai imasi muzikavimo, užrašė į būgnų pamokas. Pasimokęs su mokytoju, vėliau Kristupas tobulėjo savarankiškai. Suskaičiavo, kad būgnais groja jau septintus metus. Mielai savo gebėjimą groti būgnais demonstruoja ir viešai. Jį nuo pat mažens, kai tik išmoko groti, kiekvienais metais galima pamatyti J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Mielai tuo užsiima iki šiol. Savo talentus muzikai laiko Dievo dovana K. Kerulis taip pat ir dainuoja. Jis teigė, kad užsiima viskuo kartu – mėgsta ir pagroti, ir padainuoti. „Visada mano gyvenime buvo ir būgnai, ir dainavimas, tai šiuos dalykus labai susiejau ir ta linkme ėjau pirmyn“, – sakė pašnekovas. Kad ir kaip Kristupas šias veiklas suvienijo, jos turi šiokių tokių skirtumų, kurie atrodo taip: grojimas būgnais yra jo pomėgis ir tuo pačiu darbas vasarą J. Basanavičiaus gatvėje, o apie dainavimą jis kalba visai kitaip – kiekvieną savaitę eina į vokalo pamokas ir mokosi dainuoti profesionaliai, taip pat lanko ir chorą, kuris jam teikia didžiulio malonumo.
Iš rungtynių protokolų
Kretingos rajono Didžiosios taurės varžybose lyderiais išlieka „Jokūbavo“ ir „Vydmantų-Granduvos“ komandos, turinčios po 3 pergales, ir šį savaitgalį susitiks tarpusavyje. Treti žengia vieneriomis rungtynėmis mažiau žaidę Salantų „Granito“ krepšininkai, „Sporto mokykla“ sužaidė ketverias rungtynes ir iškovojo dvi pergales, bet patyrė du pralaimėjimus. Po keturis pralaimėjimus patyrė SK „Kūlupėnai“ ir „Kretingalė“. Mažosios taurės A pogrupyje toliau pirmauja „Stafs“ (4 pergalės) ir „Virusas“ (3 pergalės), be pergalių šiame pogrupyje lieka „Karolista.lt“. B pogrupyje vyksta atkaklesnė kova dėl pozicijų, nėra komandos, kuri nebūtų patyrusi pralaimėjimo, kol kas pirmauja „WestTransit“ (4 pergalės, 1 pralaimėjimas), vieneriomis rungtynėmis ir viena pergale mažiau turi SK „Darba“ ir „Kurmaičiai“. Be pergalių šiame pogrupyje lieka SM-2008 komanda.
„P. n.“ informacija
Baigėsi ilgiau negu du mėnesius trukusios Kretingos rajono veteranų krepšinio pirmenybės (gim. 1989 m. ir vėliau), kuriose šiemet, kaip ir pastaruosius kelerius metus, santykius aiškinosi vienas kitą puikiai pažįstantys varžovai – „Urbovita“ ir Salantų „Granitas“. Didįjį finalą sėkmingiau pradėjo „Urbovita“, kuri po pirmųjų dešimties minučių pirmavo 22:16. Vis dėlto antrą kėlinį salantiškiai patys pelnė 22 taškus, varžovams jų leido surinkti dvigubai mažiau ir perėmė iniciatyvą – 38:33. Po pertraukos abi komandos ir toliau žiūrovams dovanojo gražų reginį, „Urbovitos“ komanda kėlinio pabaigoje surengė sėkmingą žaidimą ir prieš paskutinį kėlinį priartėjo prie varžovų per minimalų atstumą 54:53. Paskutinį kėlinį salantiškių puolimas visiškai užstrigo, o „Urbovita“ tęsė savo sėkmingą žygį ir galiausiai palaužė varžovus 71:63 ir po metų susigrąžino stipriausios rajono veteranų komandos vardą. Rezultatyviausiai čempionių komandoje žaidė Edgaras Vigelis (8 atk. kamuoliai, 19 naud. balų) ir Deividas Petravičius (15 atk. kamuolių), surinkę po 15 taškų, „Granito“ komandoje – Alvydas Grikpėdis (5/7 dvitaškiai, 7 atk. kamuoliai, 3 blokai, 10 išprov. pražangų, 18 naud. balų) – 17, Sigitas Einikis – 13. Po finalo „Urbovitos“ komandos vadovas Andrius Urbonas „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo: „Finalas Kretingoje tiek sportine, tiek organizacine prasme puikiai suorganizuotas, pirmą kartą vyko arenoje, pasirodė ir Kretingos šokėjos, tad viskas – aukšto lygio. Rungtynės vyko taškas į tašką, bet ketvirtą kėlinį pagavome sėkmingą momentą ir pavyko atitrūkti nuo varžovų, gal tam turėjo įtakos Salantų lyderio Alvydo Grikpėdžio turėtos keturios pražangos, o mes pataikėme savo metimus. Varžovai finalą pasitiko „nukraujavę“, bet ir mes turėjome savo netekčių – komandai nepadėjo Mindaugas Naudžiūnas, Audrius Mineikis, Gediminas Žalys ir Andrejus Semionovas. Pergalė yra pergalė, manau, turėjome gerą rungtynių planą ir jį gerai išpildėme. Gerai pradėjome rungtynes, vėliau sunkiai sekėsi stabdyti A. Grikpėdį, bet ketvirtą kėlinį perėmėme iniciatyvą ir pavyko laimėti. Su šiais varžovais kasmet keičiamės, pernai jie laimėjo apie porą taškų, užpernai mes, tikimės, kitais metais pavyks laimėti du kartus iš eilės. Šiemet nusprendėm pailsėti ir taurės varžybose nebedalyvauti – ne tie metai.“
Bendrovė „Mirigita“ informavo, kad baigė trečiąjį gyvenamojo kvartalo „Teresiečių slėnis“ Kretingoje projekto vystymo etapą. Anot bendrovės vadovo Andriaus Bertašiaus, šis projektas yra vienas įspūdingiausių nekilnojamojo turto projektų Kretingoje. Per penkerius metus Kretingoje buvo suformuotas naujos kartos gyvenamųjų namų, kotedžų ir daugiabučių kvartalas, kurio bendras plotas viršija 6 tūkst. kv. metrų, o pastatai atitinka A+ klasę. „Tai vienas įspūdingiausių mūsų įgyvendintų projektų. Per penkerius metus ne tik išvystėme pavyzdinės architektūros nekilnojamojo turto projektą, bet ir tam tikra prasme padiktavome tolimesnę naujų projektų raidą Kretingoje, kartu su architektais užkėlę kokybinę kartelę naujam būstui mieste ir kartu prisidėję prie Kretingos atsigavimo”, – sakė bendrovės „Mirigita” bendrovės vadovas Andrius Bertašius. Anot jo, „Teresiečių slėnis“ buvo vystomas keliais etapais, jo architektūra rūpinosi skirtingos architektų studijos – UAB „Progresyvūs projektai“ bei UAB „Ugnius ir architektai“, o pirmieji kotedžai, namai iškilo dar 2019 m. Vėliau buvo pradėti plėtoti daugiabučiai ir dvibučiai, o pabaigoje – išskirtinės architektūros gyvenamieji namai, kuriuos padiktavo pati vieta, viso kvartalo koncepcija. Paskutinis projekto plėtros etapas užbaigtas šį kovą. Visų statinių architektūra išlaikė vientisumą, tad susibūrė ir atitinkama bendruomenė, kuri nuo šiol pati formuos kvartalo identitetą. Plėtojant jį, didelis dėmesys buvo skirtas kvartalo funkcionalumui – įrengtos žaidimų aikštelės, atskiros zonos automobiliams statyti, pasivaikščiojimo erdvės ir pan. Iš viso kvartale Kretingoje buvo suformuoti 82 nekilnojamojo turto vienetai, iš kurių 11 – namai, 17 – dvibučiai ir kotedžai bei 54 butai. Tiek namų, tiek butų gyventojų nekilnojamojo turto vienetai buvo prijungti prie miesto komunikacijų, kiekvienas jų turi atskirus dujinio šildymo mazgus, kas leido būstus padaryti itin ekonomiškus. „Teresiečių slėnis“ yra įsikūręs centrinėje Kretingos miesto dalyje, beveik 2 ha teritorijoje. Projektą vystė UAB „Teresiečių slėnis“, o visus statybos darbus vykdė ir organizavo UAB „Mirigita“. Bendra statybos darbų vertė siekė apie 6,5 mln. eurų, kurių reikšminga dalis atiteko infrastruktūrai – buvo įrengiamos naujos gatvės, gatvių apšvietimas inžinierinės trasos ir mazgai, integruoti į miesto komunikacijų tinklus. Būstai „Teresiečių slėnyje“ – skirtingo dydžio, nuo 50 iki 125 kv. m, vystytojas pardavinėjo klientams juos skirtingo baigtumo lygio, didžioji dalis įsikūrusiųjų – jaunos šeimos ne tik iš Kretingos, bet ir kitų miestų, persikėlusių gyventi ir dirbti į Vakarų Lietuvą.
„P. n.“ informacija
Velykoms išpuošė miesto erdves
Velykine simbolika – margučiais ar jų kompozicijomis – kūrybingų miestiečių iniciatyva pasipuošė Kretingos miestas. Masyvią kompoziciją „Gyvoji gamta“, primenančia lizdą su jame sutūpusiais paukščiais, prie Kretingos rajono kultūros centro sukūrė jo darbuotojai, talkinat Simono Daukanto progimnazijos septintokams ir jų mokytojai Sigitai Dirmeitienei. O erdvė prie Kretingos muziejaus užpildyta lopšelio-darželio „Pasaka“ surengto respublikinio kūrybos darbų konkurso „Velykų margutis“ dalyvių rankdarbiais. Lizdą rankomis apima 10 žmonių Kretingos rajono kultūros centro vadovės Kristinos Rimienės žodžiais, masyvaus susukto lizdo idėja yra visos centro darbuotojų komandos sumanymas, patys jie ir kibo į darbą, dar talkino mokiniai. Iš karklų šakų jie nupynė 15 m ilgio lizdą, kurį susikibę rankomis apimti gali 10 žmonių.
Tarptautinė žaliosios energetikos bendrovė „Ignitis renewables“ nuosekliai tęsia tvarų ir glaudų bendradarbiavimą su bendruomenėmis, kurios yra šalia bendrovės numatytų vystyti atsinaujinančios energetikos projektų. Bendrovė siekia vėjo energiją įgalinti ir Klaipėdos rajone. Svarstoma galimybė vystyti iki 35 vėjo elektrinių parką Vėžaičių ir Endriejavo seniūnijose šalia Ankopčio, Girininkų, Kiaulakių, Pajuodupio, Jokulių, Samališkės, Žemgulių, Žadeikių, Ticikinų kaimų. „Ignitis renewables“ atstovai supažindino Vėžaičių seniūnijos gyventojus su poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaita. Susirinkimai trečiadienį ir ketvirtadienį taip pat vyko Antkopčio bendruomenės namuose bei Žadeikių bibliotekoje. Ir gyvai, ir internetu Viešas visuomenės supažindinimas su Vėžaičių ir Endriejavo seniūnijose planuojamo vėjo elektrinių parko poveikio aplinkai vertinimo ataskaita vyko hibridiniu būdu: Vėžaičių bendruomenės salėje susirinkta gyvai, o taip pat vyko internetinė vaizdo transliacija. Susirinkimo moderatorius, žinomas metereologas Silvestras Dikčius vėžaitiškiams pristatė specialistų būrį iš bendrovės „Ignitis renewables“ ir Pajūrio tyrimo ir planavimo instituto, kuris ir parengė 300 puslapių minėtą ataskaitą. Su ja buvo galima susipažinti ir teikti pasiūlymus bei klausimus susirinkimo salėje, taip pat internetiniu būdu mėnesį prieš susirinkimą. Vėžaičių seniūnijoje numatomos 27 vėjo elektrinių vietos, Endriejavo – 8 vietos. Vėjo elektrinių parko pajungimo į elektros perdavimo tinklą transformatorinės pastotės vieta planuojama Antkopčio kaime. Planuojamų statyti vėjo elektrinių galia sieks iki 8 megavatų (MW). Artimiausia gyvenamoji aplinka ataskaitoje buvo vertinta: vėjo elektrinių stiebo aukštis – 135, 166 ar 180 metrai; išlaikomas atstumas iki gyventojų (keturiskart stiebo aukštis, t. y. 540, 664 ar 720 metrai). Pažymėtina, kad šiame atstume gyvenamų pastatų nėra, o visų alternatyvų atveju į esamus reikalavimus atsižvelgta.
Prieš tris dešimtmečius kovo 24 d. buvusios autotransporto įmonės bazėje Vytauto gatvėje Kretingoje įsteigta uždaroji akcinė bendrovė „Terekas“ šiandieną žinoma plačiai pasaulyje, įmonėje kuriamos ir gaminamos plastiko taros (PET) pūtimo technologijos, universalios PET tarai gaminti mašinos „FlexBlow“ dirba 30 šalių. „Terekas“ yra grynai lietuviško kapitalo, kretingiškio Juozo Maksvyčio šeimos įmonė. Prieš trisdešimt metų J. Maksvyčiui, dabartiniam „Tereko“ generaliniam direktoriui, pasižvalgius Lenkijoje, kilo mintis į plastikinę tarą pilstyti gėrimus. Gėrimus pilstyti pradėjo tuomet Kretingoje dar veikusioje „limonadinėje“ – vaisvandenių ceche. 1994-aisiais „Terekas“ ėmėsi gaminti plastiko butelius, o 1995 m., pasikvietę specialistus iš Vokietijos, pradėjo gaminti ir įrangą PET tarai pūsti. „Terekas“ yra pirmoji kompanija pasaulyje, gaminanti ir PET tarą, ir PET taros formavimo įrenginius. 2012-aisiais su ES parama bendrovė ėmėsi kurti savo įmonės mokslo, technologijų ir technikos pažangos bazę. „Tereke“ kuriamos ir gaminamos universalios PET taros pūtimo mašinos yra pelnę ne vieną Lietuvos metų gaminio aukso, sidabro medalį. 2012 m. Lietuvos pramonininkų konfederacija bendrovei „Terekas“ įteikė „Lietuvos metų eksportuotojo“ apdovanojimą. „Tereko“ produkcija pasiekė tokias kompanijas, kaip „Coca-Cola“, „Carlsberg“, COOP, BUNGE, OLVI, kitas. Naujų savo produkcijos pirkėjų įmonė suranda ir aktyviai dalyvaudama tarptautinėse parodose. „Tereko“ pardavimo pajamos 2022 m. siekė 18 mln. eurų. Didėjant užsakovų ir gamybos apimtims, 2020 metais įmonė toje pačioje teritorijoje pastatė 6 mln. eurų kainavusį naują PET taros pūtimo mašinų gamybos fabriką, kuriame daug gamybos procesų yra automatizuota, robotizuota.
|
|
