|
(1836) 2024-03-12
„Šiandien rytą priėmiau asmeninį sprendimą, juo pasidalinau su visais kolegomis valdančiosios daugumos atstovais Kretingos rajono savivaldybės taryboje, ir galiu pasakyti: Darbėnuose vandenilio ir metanolio gamyklos neleisime statyti“, – penktadienio, kovo 8 dienos, rytą socialiniuose tinkluose paskelbęs, kad šeštą vakaro į Darbėnų gimnazijos salę kviečia gyventojus susitikimui, pranešė Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. „Per socialinius tinklus nenorėjau paskleisti to, ką norėjau išsakyti jums žiūrėdamas į akis, nepergyvendamas, nebijodamas. Visada stengiuosi bendrauti su žmonėmis, o šiandien tai, kas vyksta mūsų visuomeninėje veikloje, ką matome spaudoje, šiek tiek kelia man nerimą. Labai dažnai klausiama, kodėl meras neišsako savo nuomonės dėl šitos vandenilio ir metanolio gamyklos. Išsakyti savo nuomonę gali, jei ją tuo metu turi. Per pusantro mėnesio nuo pat pradžios, nuo pirmojo labai karšto susitikimo, kai mes pakvietėme bendruomenę ir Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos rengėjus, ir jūs, kaip ir aš, neturėjome atsakymo. Negalėjau pasakyti jums, kaip bus: ar taip, ar taip. Per visą tą laikotarpį buvo labai daug susitikimų ir su iniciatyvine grupe, daug bendrauta su ekspertais, diskutuota Taryboje. Matydamas, kas vyksta, ir jau turėdamas duomenis, šiandien galiu pasakyti: Darbėnuose vandenilio ir metanolio gamyklos neleisime statyti. Aš žinau, suprantu, kad Lietuvoje toks objektas bus, bet ne Darbėnuose. Jis kažkur atsiras, tačiau tam pritarti turi visų pirma bendruomenės. Artimiausiu metu susitiksiu su investuotojų atstovais ir pasakysiu, kad gamyklos toje vietoje nebus. Kaip jie elgsis toliau, aš negaliu atsakyti. Taip, PAV procedūra tęsis ir ataskaita turės būti pateikta, tačiau žodis jau pasakytas“, – savo sprendimą darbėniškiams aiškino meras.
Griauti ar ne Salantų tanko postamentą
Salantų miesto centre, Antrojo pasaulinio karo sovietų karių kapinių prieigose, riogso galingas postamentas, ant kurio kelis dešimtmečius kaip Sovietų Sąjungos pergalės ir galybės simbolis buvo iškeltas tankas. Nepriklausomybės pradžioje tankas buvo išgabentas į Orvidų sodybą Gargždelės kaime, bandyta nugriauti ir postamentą, tačiau jis pasirodė besąs kietas riešutas – betono masė pilna armatūros, ir tuomet jo nepavyko įveikti. Pernai gegužę Lietuvoje įsigaliojus Viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymui, buvo pasiūlyta šį postamentą nugriauti. Postamentai, paminklai laikomi vizualine tarša Kaip Lietuvoje laikomasi naujojo įstatymo ir koks jo rezonansas Kretingos rajone, viename posėdžių Savivaldybėje pristatė Kretingos rajono paminklotvarkininkė Meda Skersienė. „Aptarėme, kad Kretingos rajone ypatingų sovietinių paminklų nėra, išskyrus buvusio tanko stovėjimo vietą – jo postamentą prie karių kapinių Salantuose. Gavome Seimo laisvės kovų ir valstybės istorinio atminimo komisijos atstovų – pirmininkės Paulės Kuzmickienės ir Vaido Žuko – kreipimąsi dėl šio postamento. Jie atkreipė dėmesį, kad postamentas nėra meniškas ar vertingas kultūros paveldo atžvilgiu, ir galbūt Savivaldybė imtųsi veiksmų jį nugriauti“, – teigė M. Skersienė. Apie greta esančių karių kapinių iškeldinimą, paminklotvarkininkės žodžiais, nėra svarstoma: kapinės į Kultūros paveldo departamento (KPD) registrą įrašytos kaip palaidojimo vietos, kuriose turi būti saugomas reljefas ir palaikai. Tai būdinga visoms šalies, taip pat – ir Kretingos miesto sovietinių karių kapinėms. Bet jokie kiti sovietiniai paminklai ar postamentai, dažniausiai – betoniniai, nėra vertinami kaip meno kūriniai, o greičiau – kaip vizualinė tarša. Tačiau nugriauti postamentą Salantų miesto karių kapinių teritorijoje nėra taip paprasta: darbus reikėtų derinti su KPD – jei saugomas reljefas, reikia atlikti archeologinius tyrimus. Postamentas stovi kapinių teritorijoje, todėl būtina atsižvelgti, kad griaunat nebūtų pažeistos palaikų palaidojimo vietos.
Dėlioja mozaiką turistams vilioti
Šį ketvirtadienį įvyko jau antras turizmui Kretingos rajone plėtoti darbo grupės posėdis. Jo dalyviai sutarė, kad, prasidedant naujam turizmo sezonui, bandys iš to, ką šiandieną rajonas turi, sudaryti poilsio, pramogų paketus tikslinėms atostogauti atvykstančiųjų grupėms. Tuo pat metu rengs idėjų turizmui, jo infrastruktūrai rajone vystyti sąrašą. Į šią darbo grupę susibūrė poilsio, sveikatinimo, nakvynės, maitinimo paslaugas teikiančių įmonių, tokių, kaip „Atostogų parkas“, HBH, vandenlenčių parko „313“ Žibininkuose, Japoniško sodo, Baltų mitologijos parko, Kalnių šeimos prie Kašučių ežero sodybos su žirgynu Darbėnų seniūnijoje, „Vienkiemio“ kaimo turizmo sodybos Padvariuose, motelio „Smagratis“ Kretingoje, kitų verslų atstovai. Į grupės veiklą įsijungė Kretingos turizmo informacijos centras (TIC), Kretingos muziejus, mero patarėjas Albertas Barauskas. Grupei vadovauja Savivaldybės tarybos Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas Mindaugas Černeckis. Grupės atsiradimą inspiravo verslininkų pasipriešinimas Savivaldybės valdžios bandymui rajone įvesti naują vietinę rinkliavą – vadinamąjį pagalvės mokestį. Pagalvės mokestis yra įrašytas į Savivaldybės tarybos valdančiosios koalicijos programą. Pagalvės mokestį sumanė ir į savo savivaldos rinkimų programą įtraukė politinis komitetas „Už šviesią Kretingą“, kurio lyderis ir yra M. Černeckis. Mokestis jau buvo įrašytas į Kretingos rajono savivaldybės 2022–2024 metų strateginio veiklos plano projektą. Sukilus verslininkams, Taryba jį iš projekto išbraukė. M. Černeckis, kuris yra vienas šio mokesčio iniciatorių, taip pat pripažino, kad bandymas įvesti pagalvės mokestį buvo skubotas. Verslo atstovai tąsyk tvirtino esantys nusiteikę suremti pečius su Savivaldybe turizmui vystyti, abiem pusėms bendradarbiaujant, tačiau priešinasi ir priešinsis Savivaldybės norams pasipinigauti įvedant naujas, neaiškios naudos rinkliavas. „Kiek galios turės šitos mūsų darbo grupės sprendimai, ar mus kas nors išgirs, ar tik be reikalo čia laiką gaišime? – ketvirtadienį klausė didžiausio rajone poilsio ir sveikatinimo centro „Atostogų parkas“ vadovas Ričardas Jovaiša, akcentavęs karčią patirtį. – Nuo 2010 metų mindome šitos Savivaldybės slenkstį, kiek buvo aptarta idėjų, siūlymų, o rezultatas nulinis.“
Kretingos rajono švietimo centro iniciatyva buvo surengtas forumas-diskusija „Priimti kiekvieną – misija (ne)įmanoma“, kuriame dalyvavo kviestiniai dalyviai, diskutavę 7-iose fokus grupėse. Forumo apibendrinimas buvo transliuojamas gyvai, tad jame išsakytomis mintimis, idėjomis galėjo pasidomėti visi rajono pedagogai. „Pasirinkome netradicinį renginio formatą – atskiras fokus grupes, kurių dalyviai savo įžvalgomis, išvadomis, idėjomis su kitais dalinosi, esminę temą apie įtraukųjį ugdymą išdiskutavę ir išnagrinėję tarpusavyje“, – teigė Kretingos rajono švietimo centro direktorė Loreta Jurgutienė. Renginį vedė Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva, sveikimo žodį tarė rajono vicemerė Vaida Jakumienė, pasidžiaugusi Švietimo centro sudaryta galimybe dalintis ne vien teorinėmis sąvokomis, bet ir praktine patirtimi. Buvo pristatytas ir aptartas praėjusių metų gruodį atliktas tyrimas „Mokytojų ir švietimo pagalbos teikėjų požiūris į įtraukųjį ugdymą Kretingos rajone, kuriame dalyvavo 124 respondentai: 63 mokytojai, 15 mokytojų padėjėjų,45 švietimo pagalbos specialistai. Paaiškėjo, kad atsakydama į klausimą „Kaip mes jaučiamės įtraukiojo ugdymo kontekste?“ didžiausia dalis – 38,1 proc. – pripažino, kad jaučia nerimą, 17,5 proc. – viltį, 13,4 proc. yra pasimetę, 8,2 proc. jaučia nuovargį, 7,2 proc. – nusivylimą, 6,7 proc. – teisingumo jausmą, likusieji 8,9 proc. – abejingumą, liūdesį, pyktį, džiaugsmą.
Kėdainiuose vyko Lietuvos kiokušin karatė jaunių čempionatas, kuriame pirmą dieną startavo 103 pajėgiausi Lietuvos jauniai, antrą – 73 suaugusieji sportininkai iš 23-jų Lietuvos karatė klubų. „Šios varžybos ypatingos tuo, kad prizines vietas užėmę sportininkai užsitikrino teisę dalyvauti Europos jaunių ir suaugusiųjų kiokušin karatė čempionate, kuris gegužės mėnesio pabaigoje rengiamas Ispanijoje“, – paaiškino Kretingos karatė kiokušin mokyklos „Shodan“ vadovas ir treneris Lukas Kubilius, pasidžiaugęs, kad Kretingos karatekos iškovojo po 2 aukso ir sidabro bei 1 bronzos medalį. Varžybos prasidėjo komandine kata (kovos technikos demonstravimo) rungtimi, kurioje Matas Jonauskas kartu komandoje su Greta Intaite laimėjo II v. ir pateko į Europos čempionatą, kuris vyks Valensijoje Ispanijoje gegužės mėnesio pabaigoje. Asmeninėje kata rungtyje Matas Jonauskas iškovojo bronzos medalį. Asmeninėje kata rungtyje Živilė Bružaitė iškovojo čempionės titulą, vadinasi, ir kelialapį į Europos čempionatą. Pirmoje kovoje ji įveikė E. Raščiauskaitę („Takas“), antroje – L. Olšauskaitę („Argus“), pusfinalyje – E. Prokopavičiūtę („Stoikas“), o finale susirungė bei laimėjo prieš bendraklubę Urtę Saunoriūtę. Suaugusiųjų grupėje svorio kategorijoje iki 80 kilogramų aukso medalį ir kelialapį į Europos čempionatą laimėjo Kretingoje treniruotes vedantis „Shodan“ mokyklos treneris Laurynas Vaičikauskas, kuris turėjo įveikti tris varžovus, kad patektų ant čempiono pakylos. Pirmoje atrankinėje kovoje šodanietis įveikė L. Šleinotą („Saulės ženklas“), o pusfinalyje po atkaklių rankų ir kojų smūgių laimėjo prieš J. Kvietką („Saulės ženklas“). Finale Laurynas galingais kojų smūgiais pelnė pergalingą tašką prieš S. Vancevičių iš „Saulės ženklo“ klubo, pasiųsdamas varžovą į nokdauną.
„P. n.“ informacija
Kretingos sporto centre įvyko XIX Lietuvos badmintono taurės I etapo varžybos Bj (U-17) ir Cj (U-15) amžiaus ir pajėgumo grupės. Jose dalyvavo 112 badmintonininkų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Tauragės, Palangos, Kelmės, Šiaulių, Raseinių, taip pat – Vaidos Slušnienės treniruojami Kretingos sporto mokyklai atstovaujantys sportininkai. „Kretingos sporto mokyklos badmintonininkai abiejose grupėse buvo tarp lyderių“, – pasidžiaugė V. Slušnienė, nebejodama, kad prie svarbių pergalių prisidėjo ne tik badmintonininkų noras patekti į finalus, bet ir namų sienos. Cj grupėje (U-15) dvejetų kategorijoje II v. užėmė mergaičių dvejetas Mantė Jablonskytė ir Vakarė Intaitė, o Palangos sporto centro berniukai, kuriuos taip pat treniruoja V. Slušnienė, Benediktas Andrijaitis ir Grigas Šernauskas berniukų dvejetų kategorijoje taip pat buvo antri. Cj (U-15) mergaičių ir berniukų vienetų kategorijoje susitikimai vyko tik pogrupiuose. Po 28 sportininkus trijuose Lietuvos taurės etapuose varžysis tik pogrupiuose, o nugalėtojai ir prizininkai bus išaiškinti per 4-ą, finalinį, etapą, į kurį pateks 16 stipriausių sportininkų. Šiame etape pogrupių nugalėtojais tapo Mantė Jablonskytė ir Kasparas Draukšas, Benediktas Andrijaitis užėmė II v. Bj (U-17) grupėje merginų dvejeto kategorijoje II v. Ditės Kontrimatės ir Liepos Murauskaitės duetas. Smiltės Bistrovaitės ir Marijos Dovgalievos dvejetas po atkaklios 3 setų kovos pralaimėjo bronzą ir užėmė IV v. Merginų vienetų kategorijoje, kurioje varžėsi 20 sportininkių, II v. iškovojo M. Dovgalieva, D. Kontrimaitė užėmė IV v. „Merginos įveikė ne vieną pajėgią sportininkę ir pateko tarp 4-ių stipriausių turnyro vieneto žaidėjų“, – pakomentavo trenerė.
„P. n.“ informacija
Latvijos sostinėje Rygoje šios šalies dziudo federacijos suorganizuotose varžybose dalyvavo ir dvi dziudo sportininkės Emėja Beniušytė ir Gintė Kazlauskaitė. Mergaitės šiame tarptautiniame renginyje apgynė ir Kretingos, ir dziudo sporto klubo „Ardonas“ vardą – sugrįžo su laimėjimais. Emėja Beniušytė startavo U-13 ir U-15 amžiaus grupėse, svorio kategorijoje iki 44 kg. Po šešių kovų tapo ji tapo U-13 vicečempione ir U-15 trečios vietos nugalėtoja. Gintė Kazlauskaitė startavo U-15 grupėje, svorio kategorijoje iki 48 kg. Po 4 kovų tapo šių varžybų trečios vietos nugalėtoja. Mergaičių treneris Erikas Cchovrebovas pasidžiaugė, kad jam su auklėtinėmis pavyko pabuvoti dar ir Rygos senamiestyje, pakilti į Šv. Petro bažnyčią, nuo kurios atsivėrė nuostabi Latvijos sostinės panorama. Kitądien sportininkės viešėjo vandens pramogų parke. „Manau, kad laikas, po varžybų praleistas kartu su auklėtiniais, stiprina trenerio ir sportininkų tarpusavio santykius, pasitikėjimą vienas kitu“, – kalbėjo E. Cchovrebovas, jau planuodamas kitas išvykas į varžybas Alytuje, po to – dziudo stovyklą. Tuo pačiu jis apgailestavo, kad klubui sunkiai randant rėmėjų, talentingi vaikai iš mažiau pasiturinčių šeimų dėl finansių problemų negali išvykti į varžybas, tai riboja ir dalyvaujančiųjų varžybose skaičių. „Dalyvauti varžybose yra labai svarbu ne tik dėl to, kad aš noriu įdiegti suvokimą, kas yra tikrasis dziudo sportas. Kiekvienos varžybos – tai ir savęs išbandymas, be to, taip formuojasi ir vaiko sportininko charakteris“, – neabejojo treneris.
„P. n.“ informacija
Kretingiškius vaikus treniruos Lietuvos čempionė
Gera žinia su rajono sporto bendruomene pasidalino Kretingoje ir Palangoje veikiančio dziudo sporto klubo „Ardonas“ vadovas ir įkūrėjas Erikas Cchovrebovas – su vaikais nuo 8 iki 12 metų vaikais pradėjo dirbti nauja trenerė 23-ejų metų Deimantė Aukštuolytė. Iš Ukmergės atvykusi gyventi į pajūrį, dziudo sportininkė ne per seniausiai dalyvavo Panevėžyje įvykusiose atvirose Lietuvos grappling’o taurės varžybose, kuriose daugkartinė Lietuvos čempionė, Europos prizininkė 53 kg svorio kategorijoje tapo Lietuvos čempione suaugusiųjų grupėje. Prieš čempionatą mergina manė, kad jis būsiąs sunkesnis. „Nebuvau tikra dėl savęs, trūko pasitikėjimo, kadangi paskutinėse varžybose dalyvavau prieš metus. O ir priešininkė iš Estijos finale buvo negirdėta nematyta, niekada prieš tai nebuvau jos sutikusi, vadinasi, nežinojau jos stipriųjų ir silpnųjų pusių“, – čempionė pripažino, kad šiame sporte jai patinka kitoniškumas, individualumas, kai esi atsakingas būtent už save, bet tuo pačiu visada lydi atsakomybės jausmas ir prieš komandą, kuriai svarbus kiekvienas tavo iškovotas taškas. Deimantė į dziudo sportą atėjo gana vėlokai – būdama 16-os metų. Kultivuoja ji ne tik grappling’ą, bet ir dziudo, sambo, brazilų džiu-džitsu. „Pradėjau sportuoti į treniruotes nuėjus broliams – juos lydėdavau, žiūrėdavau ir pati susigundžiau išbandyti“, – prisipažino D. Aukštuolytė, kuri yra šalies sambo jaunimo čempionė, Europos III v. laimėtoja, įvairių turnyrų čempionė ir prizininkė. Merginai atvykus į mūsų kraštą, ją šiuo metu treniruoja E. Cchovrebovas, su kuriuo sportininkė prieš kelerius metus susipažino per vienerias varžybas. „Šiltas malonus bendrauti žmogus“, – bendravimą su treneriu ir kolega apibūdino D. Aukštuolytė.
Sukalė 2,5 tūkst. inkilų, jais aprūpinti ir kaimynai
Valstybinių miškų urėdija tęsia šimtametę miškininkų tradiciją iš svetimų kraštų parskridusiems, pavasarį gimtinėje pranašaujantiems sparnuočiams kovo 15-ąją iškelti inkilus. Kretingos regioninis padalinys šventę „Paukščiai sugrįžta namo“ šiemet surengs Palangos miške, stovyklavietėje „Žibos“. Laukia šventėje prie Palangos „Tikimės sulaukti gamtą ir paukščius mylinčių gyventojų, į kvietimą dalyvauti jau atsiliepė daug ir Kretingos, ir Palangos ugdymo įstaigų“, – pasidžiaugė Urėdijos Kretingos padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė. Vyks edukacija apie paukščių rūšis, bus vaišinamasi aviečių stiebų arbata – svarbiausia atsinešti savo puodelį. Miškininkai papasakos, ir kaip teisingai pagaminti bei pakabinti inkilus. „Pajūrio zonoje statybininkai stato kotedžus žmonėms, o mes, miškininkai, – paukščiams“, – pajuokavo padalinio vadovas Tomas Zaleckis. Padalinio darbuotojas Stanislovas Rudys papasakojo, kad jie kartu su Rimvydu Vaičekausku ir Pranu Kniūkšta „statybos“ darbus pradėjo apie Naujuosius metus – nuo to laiko iš meistrų rankoms gerai paklūstančios eglės medienos sukalė 2,5 tūkst. inkilų, kuriais aprūpinti ir Mažeikių, Telšių, Tauragės, Biržų, Panevėžio, Šilutės regioniniai padaliniai. Kretingos padalinio miškuose, kaip kasmet, bus iškelta apie 400–500 naujų inkilų, kai kurie pernykščiai bus atnaujinti, išvalyti.
Seimo Dirbtinio intelekto darbo grupės misija: išsiaiškinti poveikį valstybės pažangai
Dirbtinis intelektas (DI) vis atkakliau skverbiasi į žmonių gyvenimus. Ekspertai prognozuoja, kad DI ateityje padės optimaliau ir efektyviau naudoti įmonių, visuomenės ir gamtos išteklius. Tai leis sutaupyti, gyventi tvariau, be to, atvers galimybes kurti ir įgyvendinti inovatyvias idėjas, įvairius verslo modelius. Taip pat tikėtina, kad DI turės didesnę įtaką socialiniams klausimams ir viešajai politikai. Šio proceso metu taip pat būtina spręsti svarbius etinius klausimus, susijusius su prieigos teisėmis, diskriminacija, privatumu ir teisingumu. Apie tai kalbamės su LR Seimo nare Rasa Petrauskiene, Seimo Ateities komiteto nare, Dirbtinio intelekto grupės iniciatore ir pirmininke. – Kas Jus paskatino giliau domėtis Dirbtinio intelekto (DI) tema? Ar Jums ši sritis įdomi asmeniškai? – Giliau domėtis dirbtinio intelekto (DI) tema mane paskatino ne tik jo auganti įtaka ir įsiskverbimas į įvairias gyvenimo sritis, bet ir suvokimas, kad ši technologija gali kardinaliai pakeisti mūsų visuomenę ir ateitį. Supratau, kad dirbtinis intelektas turi ne tik didelį potencialą transformuoti mūsų kasdieninį gyvenimą, ekonomiką, bet ir net politiką. Manau, kad politikų užduotis yra ne tik stebėti šią pažangą, bet ir aktyviai formuoti politiką, kuri skatintų teigiamą DI poveikį, užtikrinant etišką ir atsakingą jos naudojimą. Tai įtraukia ir horizontalius, persidengiančius klausimus, tokius, kaip etika, teisingumas, diskriminacija, privatumo saugumas ir kt., kuriuos būtina spręsti taikant šią technologiją. Dirbtinis intelektas įsiterpia į daugelį sričių, pradedant ekonomika ir viešuoju administravimu, baigiant sveikatos apsauga, švietimu, pramonės sektoriumi ir net kosmosu bei gynybos sritimis. Svarbu akcentuoti, kad mano asmeninis susidomėjimas dirbtinio intelekto tema taip pat kyla iš noro įsisavinti naujausias žinias ir būti informuotai apie šiuolaikines technologijas, jų pritaikymą. Tai mane skatina aktyviai sekti šios srities naujienas, domėtis naujausiais moksliniais tyrimais ir inovacijomis, įsitraukti į diskusijas ir veiklą, skirtą šios srities plėtrai ir taikymui. Tai nėra vien tik technologinis iššūkis, bet ir geopolitinis bei egzistencinis, todėl DI tema man yra tiek profesinės, tiek ir asmeninės paskatos, įkvepiančios siekti nuolatinio tobulėjimo ir pažangos, suprantant, kad tai yra neatsiejama mūsų dabartinės ir ateities realybės dalis.
Gyvenimas tarp gražių daiktų
Prabanga ir spalvomis žaižaruojančią parduotuvę ANTIKVA Vytauto gatvėje Palangoje atidarę Airida ir Valdemaras Kecioriai pastebėjo, kad kai kurie praeiviai stabteli ir į vitrinas mieliau dairosi pro langus, tikriausiai manydami, kad viskas turėtų būti labai brangu. Šeimos verslą užsuko baldai „Kartais aš pats, pravėręs duris, padrąsinu užeiti. Sakau, pirkti nebūtina, o jeigu sugalvotumėt, kainos – nuo vieno euro iki kelių tūkstančių“, – juokėsi Valdemaras. Airida pritarė – esą parduotuvėje pažiūrėti geriau negu muziejuje. Ten eksponatų rankomis liesti negalima, o čia imk, pasidžiauk, pagalvok, ar tas daiktas gražus, ar tau patinka. Jų, iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Olandijos, Švedijos, Liuksemburgo, Čekijos turgų bei didmenininkų supirktų ir nuosavu autobusiuku parsivežtų tiek, kad galva sukasi – puodeliai, vazos, lėkštės ir lėkštutės, dėžutės, bižuterija, šviestuvai, atvirukai, kolekcinės knygos, paveikslai, laikrodžiai, taurės... – kas viską suskaičiuos? Ir kiekvienas – retas, o svarbiausia, – vertingas, turi savo „gimimo“ datą ir savo atsiradimo istoriją. Galbūt todėl „Antikvoje“ inventoriaus ieško ir randa filmų kūrėjus aptarnaujantis personalas, o Pagėgių savivaldybės muziejus neseniai įsigijo antikvarinę skalbimo mašiną, kuriai 120 metų. „Niekada daiktų neperkame galvodami vien tik, ar grįžus pelningai parduosim. Svarbiausia, kad žiūrint patiems širdis džiaugtųsi“, – atviravo pašnekovai. Kad netrukdytų vienas kitam ir sutaupytų laiko, tuose turguose jiedu net vaikšto atskirai, mat Airida daugiau laiko skiria tyrinėti prancūzišką ir anglišką porcelianą, krištolą, papuošalus, šilką, rankines, įvairias moteriškas smulkmenėles, na, o Valdemaro dėmesį prikausto metalo ir medžio dirbiniai, iš bronzos nulietos statulos, stilingi reti baldai. Beje, šeimos verslas ir išsirutuliojo būtent nuo senoviškų baldų, kuriuos įstaigų administravimą universitete baigusi Airida prieš kelerius metus sugalvojo restauruoti savo malonumui. Komodų, staliukų, indaujų, fotelių taip pat važiuodavo parsivežti iš užsienio. O besirenkant nori nenori žvilgsnis užkliūdavo už vienos kitos vazelės, jaukios lėkštelės ar angliško porceliano puodelio kavai. Iš vienos kelionės – vieni, iš kitos – kiti indai jau, žiūrėk, ir „apsigyvena“ Keciorių namuose „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje prie Kretingos. Kai visko prisikaupė devynios galybės, nori nenori teko galvoti, ką toliau su tuo gėriu daryti. Taip ir kilo mintis pradėti verslą.
Pirmasis susidomėjimas Lietuvos tautinėmis spalvomis užrašytas per 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą. Tačiau apie tautinę vėliavą Lietuvoje pirmą kartą svarstė Didysis Vilniaus Seimas 1905 m. Trispalvė Lietuvos tautinė vėliava patvirtinta 1918 m. ir iškilmingai suplevėsavo Gedimino pilies bokšte. Lietuvos valstybės vėliava, sudaryta iš trijų – viršutinės geltonos, vidurinės žalios ir žemutinės raudonos – spalvų yra oficialus valstybės simbolis. Oficialiai naudota nuo 1918 m., uždrausta sovietų okupacijos metu, nuo 1989 m. kovo 20 dienos vėl sugrąžinta. Audeklo pločio ir ilgio santykis yra 3:5. Kretingos muziejuje 2024 m. vasario 16 dieną buvo eksponuojamos dvi jau istorinėmis tapusios Lietuvos trispalvės. Šių metų Kovo 11-ajai ši išskirtinė ekspozicija papildyta dar dviejomis unikaliomis vėliavomis – lietuvių išeivijos ir tremtinių išsaugotomis relikvijomis. Kiekvienos vėliavos istorija ura unikali ir verta atskiro pasakojimo. Tarpukario Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava išsaugota pedagogo, kraštotyrininko, muziejininko, Kretingos rajono Garbės piliečio Juozas Juozo Mickevičiaus (1900–1984) yra lininė, austa, siūta ir naudota tarpukariu Žemaitijos regione. Daug gyvenimo mačiusi trispalvė susidėvėjusi, padriskusi, kandžių sužalota, tačiau vis dar nepraradusi pirminio spalvų ryškumo. Juozas Mickevičius daug metų ją slėpė ir net nepridavė į muziejaus fondus. Yra išlikę pasakojimų, kad jis norėjo būti palaidotas į ją įsuptas. Muziejininkai šią vėliavą atrado tik po J. Mickevičiaus mirties, paslėptą muziejuje tarp jo sukauptų tarpukario daiktų. Amerikos lietuvių Lietuvos Respublikos valstybinė vėliava siūta pokario metais (apie 1950–1955 m.) JAV, įmonėje „Annin“, kuri gamina vėliavas nuo 1847 m. ir yra seniausias bei didžiausias vėliavų gamintojas JAV, veikiantis iki šiol. Ant vėliavos išlikusi gamintojo etiketė. Šalia etiketės mėlynu rašalu atspausdinta: „3x5FT“. Šie skaičiai reiškia vėliavos dydį pėdomis (1 pėda=0,3048 m). Šios vėliavos dydis nurodytas 0,9144x1,524 m. Tačiau šiandien ji jau nebeatitinka nurodytų matmenų: aukštis – 152 cm, plotis – 82 cm. Gali būti, kad ji susitraukė, nes austa iš vilnonių siūlų.
Mažytis Vakarų Lietuvos Auksūdžio kaimas Darbėnų seniūnijoje bene labiausiai išgarsino naujausias atsinaujinančios energetikos elektrolizės technologijas, kurios naudojamos metanoliui ir vandeniliui gaminti. Neabejotinai – ši pramonė netolimoje ateityje bus neatsiejama atsinaujinančios energetikos sudedamoji dalis, kurianti kur kas didesnę pridėtinę ekonominę vertę, padėsiančią palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro: gamtinių dujų ir naftos. Lietuvai yra būtina ją diegti, kad turėtume konkurencingą ekonomiką. Kartu būtina plėtoti atsinaujinančią energetiką ne tik sausumoje, bet ir jūroje, kur energetikos gamybos efektyvumas yra kartais didesnis negu žemyne. Žengiant šiuos žingsnius Lietuva 2030 metais turėtų tapti ne importuojančia energetikos (po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo), bet eksportuojančia šalimi. Ką Lietuva laimėtų? Santykinai mažesnes elektros energijos kainas bei, naudojant atsinaujinančią energiją, padidintų pramonės gamybos našumą dėl mažesnių taršos mokesčių. Tačiau, ar dėl šio itin svarbaus prioriteto reikia pamiršti kitus prioritetus? Pavyzdžiui, gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje, turėti subalansuotą ekosistemą, vystyti rekreaciją ir turizmą? Atsakymas turėtų būti labai aiškus – jokiu būdu ne! Todėl vietos parinkimas tokiai chemijos pramonei yra ne mažiau svarbus negu pati pramonė. Sveikas protas suponuoja, kad tokios gamyklos turėtų būti jau dabar veikiančiose pramonės zonose, šalia kitų gamyklų, kur yra jau dabar tam pritaikyta infrastruktūra, pagarbus atstumas nuo gyvenamųjų namų.
|