|
|
|
(1795) 2023-10-13Užsikimšusiuose vamzdžiuose – taukai, vata ir daug agurkų
„Nenoriu įvardinti namo, bet per mėnesį tris kartus teko kviesti avarinę tarnybą, kad išvalytų užsikimšusią kanalizaciją“, – sakė ne vienos Kretingoje daugiabučių namų bendrijos pirmininkas Albertas Butenis. Jis kėlė problemą: ką daryti, kad gyventojai suprastų, jog kai kurių atliekų pilti nei virtuvėje į kriauklę, nei į klozetą tualete negalima. Elgiasi neatsakingai arba trūksta žinių „Turbūt reikia man kooperuotis su bendrove „Kretingos vandenys“ ir daugiau viešinti, kito kelio nematau“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė A. Butenis. Kas iš užsikimšusių vamzdžių yra ištraukiama – neatsakingo elgesio rezultatas. Į tualetus gyventojai primeta netirpstančio popieriaus, taip pat netirpstančio kačių kraiko, kuris virsta želė ir vamzdžius užblokuoja panašiai kaip tapetų klijai, vatos skridinėlių, šlapių servetėlių, po didžiųjų metų švenčių – maisto atliekų, o ypač daug randama... agurkų. „Žmonės viską tiesiog įmeta į klozetą, nuleidžia vandenį – atrodo, problemos nėra, o vis dėlto nuo pirmo aukšto pradeda tvinti“, – sakė pirmininkas. Anot jo, Lietuvoj nepopuliaru, bet kai kurie gyventojai jau ir čia kriauklėse yra įsirengę šiukšlių smulkintuvus, kaip kokioje Amerikoje. Smulkintuvai susmulkina, pavyzdžiui, bananų žieves, obuolius, kiaušinius ir visą tą turinį paleidžia į kanalizaciją. Bet vamzdynų sistema Lietuvoje dažnu atveju nepritaikyta, diametras siauras, todėl problema – garantuota. „Aš ir pats nežinojau, kur dėti, pavyzdžiui, vištienos taukus arba aliejų. Kai pirmus kartus su avarine tarnyba valėm vamzdžius, galvojau, kas čia per betono gabalai, užklijavę vamzdžius? O pasirodo, – sustingę taukai“, – sakė A. Butenis. Už avarinės tarnybos paslaugas, kurios yra brangios, moka visi namo gyventojai, nes bendrovė „Kretingos vandenys“ už užsikimšusią kanalizaciją iki pirmo išvado neatsako. Be to, nebėra taip, kaip būdavo seniau, kai avarinės tarnyba budėdavo dieną naktį – paskambini tam tikru telefono numeriu ir iškart išsikvieti elektriką arba santechniką.
UAB Kretingos šilumos tinklai apie 80 proc. šilumos pagamina Melioratorių gatvėje esančioje katilinėje. Du po 50 megavatų galingumo biokuru kūrenami katilinės katilai centralizuotai tiekiama šiluma aprūpinantys visą Kretingos miestą vasarą buvo kapitaliai suremontuoti. Ruošiantis naujam šildymo sezonui šilumininkai atnaujino ir apie 300 metrų šiluminės trasos Salantuose. „Visus darbus padarė mūsų įmonės remonto skyriaus darbuotojai – šaltkalviai Audrius Eglinas, Mindaugas Endriuška, Rimantas Penelis ir ekskavatorininkas Stasys Zobernius, vadovaujami Juliaus Maksvyčio. Jei būtume samdę tiems darbams atlikti rangovus, remonto darbai būtų pabrangę“, – sakė UAB Kretingos šilumos tinklai direktorius Dainius Budrys, pasidžiaugęs, kad ir vamzdžius trasai Salantuose pavyko nupirkti už 19 tūkst. eurų. „Sakė, kad be 30 tūkst. eurų vamzdžių negausite, įvykdėme vamzdžiams pirkti konkursą ir pavyko juos įsigyti visu trečdaliu pigiau“, – tarė jis. Dviejų katilų renovacija kainavo iki 100 tūkst. eurų (šiandieną panašus naujas katilas rinkoje kainuoja apie 1,5 mln. eurų). Šiluminė trasa Salantuose yra apie 1 km ilgio, renovuotas buvo apie 300 m jos ruožas nuo Salantų katilinės Nr. 4 iki Salantų ligoninės. Trasa susidėvėjusi, šilumos nuostoliai joje siekia apie 43 proc. „Pakeitėme tik pagrindinę trasos dalį, nes baiminomės, kad užsimoję atnaujinti ilgesnį trasos ruožą iki šildymo sezono pradžios būtume nespėję“, – aiškino įmonės vadovas, akcentavęs, kad apie 300 metrų trasos renovacijos kaštai irgi buvo prognozuojami gerokai didesni negu apie 35 tūkst. eurų.
Praėjusią savaitę 10 Kurmaičių pradinės mokyklos trečiokų, prižiūrimi trenerio ir kineziterapeuto, mokėsi plaukti bei atliko vandens aerobikos pratimus medicinos centro „Lorna“ baseine Klaipėdoje. Tokia galimybe iki lapkričio iš viso galės pasinaudoti 36 šią ugdymo įstaigą lankantys vaikai. „Mūsų mokiniai gyvena prie Akmenos upės, per vasaros atostogas dažnas daug laiko mėgsta praleisti gamtoje, pliuškenasi vandenyje, bet ne visi moka plaukti. Todėl, kai rajono Savivaldybė paskelbė visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos sveikatinimo projektų konkursą, su pradinių klasių mokytoja metodininke Vilma Petrauskiene nutarėme nepraleisti progos ir dalyvauti. Socialiniu partneriu sutiko būti medicinos centras „Lorna “, – papasakojo mokyklos direktorė Renata Bumblienė.
Projektas, kuriam Kretingos rajono savivaldybė skyrė 1 tūkst. 40 eurų, ir vadinasi: „Mūsų draugas – vanduo“. Pasak R. Bumblienės, tikslas yra nuo mažens formuoti žmogaus požiūrį į fizinio aktyvumo naudą stiprinant sveikatą, taip pat vaikus išmokyti plaukti ir saugiai elgtis vandenyje. Lydimi mokytojų ir mokytojo padėjėjos, į Klaipėdą kiekvieną antradienį I–III klasių mokiniai nuvežami ir parvežami mokykliniu autobusiuku. Per rugsėjį ir spalį baseine surengtose fizinio ugdymo pamokose trečiokai ir antrokai dalyvaus po 3 kartus, o pirmokai – vieną. Po kiekvienos pamokos vandens procedūromis pasimėgavusius mažuosius kurmaitiškius medicinos centras „Lorna“ pavaišina dar ir deguonies kokteiliais.
„P. n.“ informacija
Onkologinę ligą turinčios Liepos mama: „Nėra, kada liūdėti – pozityvus mąstymas veda mus į priekį“
Vėžys – tai diagnozė, sukrečianti ne tik patį ligonį, bet ir visą jo aplinką. Išgirdus tai, rodos, žemė ima slysti po kojomis, tačiau palaipsniui supranti, kad neturi jokio pasirinkimo – tik priimti šią žinią ir judėti pirmyn į kovą. Eglė Seiliūtė-Žukauskienė dalijasi savo šeimos patirtimi apie tai, kaip jie sužinojo apie dukros onkologinę ligą ir kas jiems padeda išlaikyti pozityvumą iki pat šiol. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologė Neringa Eimutienė pataria – svarbu nepamiršti, kad sergantysis pirmiausia yra žmogus, o ne ligonis. Gyvenimas akimirksniu apsivertė aukštyn kojomis Liepos mama Eglė pasakojo, kad apie onkologinę mergaitės ligą šeima sužinojo netikėtai – mat nebuvo jokių matomų ar nerimą keliančių požymių. „Buvo eilinis penktadienis, 2021-ųjų rugsėjo 21 d. Tuomet dar ketverių Liepa buvo darželyje, o grįžusi namo šėliojo su tėčiu ir broliu. Visiems užmigus naktis buvo rami, jokių skundų ar ašarų. Tačiau nubudusi ryte ji jau pati nebepajėgė išlipti iš lovos, nes užėjo ūmus pilvo skausmas, – pasakojo mergaitės mama. – Su „greitąja“ išvažiavę į ligoninę tuomet dar nežinojome, koks ilgas kelias mūsų laukia.“ Po detalių tyrimų galiausiai Liepai buvo nustatyta ekstrarenalinė nefroblastoma – netipinio inkstų vėžio atvejis. Pirmasis gydymas truko beveik metus, kol buvo pasiekta remisija. Tuomet praėjus vos daugiau nei mėnesiui situacija pasikartojo: dėl pilvo skausmų šeima vyko į Regioninę Mažeikių ligoninę, iš ten – į Šiaulius. Antrąjį kartą Eglė paprašė siuntimo į Kauno klinikas, kuriose gydėsi pirmąjį kartą. Ten nuvykus iškart buvo patvirtinta žinia – liga atsinaujino ir yra aptiktas naujas 10 centimetrų darinys. Iškilus grėsmei, skulptūros gabenamos į Kretingos muziejų
Medinio liaudies paveldo – kaimų pakelių ir privačių sodybų skulptūrų – vis labiau gviešiantis ilgapirščiams, rajono vadovai išvien su muziejininkais ėmėsi iniciatyvos suvežti jas saugoti į Kretingos muziejų. Praėjusį savaitgalį, suderinus su šeimininkais, buvo pargabentos dvi skulptūros iš sodybų Juodupėnų ir Naujosios Įpilties kaimuose. Sodybose – šimtametis paveldas Su Marijos Maloningosios skulptūromis, lyg su savo brangiais šeimos nariais, savose sodybose atsisveikino Petras Stanius Juodupėnų kaime ir Vincentas Naugreckis Naujojoje Įpiltyje. Kaune gyvenantis P. Stanius specialiai parvyko į savo tėviškę, kad perduotų savo prosenelių skulptūrą, kaip manoma, išdrožtą 1826 m. – ši data išlikusi ant paties kūrinio. Savininkas buvo įnešęs ją į vidų, kad apsaugotų nuo vagysčių, nes ilgapirščiai jau buvo bandę įsilaužti į jų sodybos koplyčią. O garbaus amžiaus ir vienišas Juodupėnuose gyvenantis V. Naugreckis galutinai apsisprendė 100 metų senumo Marijos skulptūrą perduoti saugoti muziejui po to, kai iš sodybos koplyčios per vieną naktų buvo pavogti du mediniai angelai. Tuomet Mariją jis įsinešė į vidų, o ilgainiui sutiko perduoti ją muziejui. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė sakė, kad per pastaruosius mėnesius iš Kretingos rajono sodybų į muziejų pargabentos 7 skulptūros, dar ketinama perduoti dvi – iš Genčų ir Rūdaičių kapinių koplyčių. Šiemet dar norima parsivežti skulptūrą ir iš Erlėnų. „Rajono kaimų koplyčiose dar likę apie 25–30 vertingų skulptūrų. Tikslaus skaičiaus nė nežinome, nes nuvyksti ir pamatai – nebėra. Taip atsitiko Sūdėnų kaime: dar neseniai buvo, dabar važiuoju ir matau – koplyčia tuščia. Ne visi žmonės sutinka skulptūras perduoti į muziejų. Važiuojame, šnekamės su savininkais. Jiems atrodo, kad iš sodybos niekas nepavogs. Teisinio mechanizmo priversti savininkus perduoti liaudies paveldą nėra, tai – privatus turtas ir, sakyčiau, labiau moralės reikalas. Nors daugumoje sodybų savininkai patys nebegyvena, jos apaugę krūmynais, bet susizgrimba tuomet, kai praranda šeimos, o tuo pačiu – ir tautos paveldą“, – kalbėjo paminklotvarkininkė.
Palangos kurorto muziejaus rinkiniuose saugoma negausi, bet unikali Paulinos Mongirdaitės – atvirukų leidėjos ir pirmosios Lietuvoje fotografės moters – fotografijų ir atvirukų kolekcija, kuriai daugiau nei šimtas metų. Bėgant laikui vertybės prarado pirminę išvaizdą, daugumai iškilo grėsmė sunykti. Artėjant 100-osioms fotografės mirties metinėms, kurios bus paminėtos kitų metų lapkričio 5 d., muziejininkai nori šią unikalią kolekciją pristatyti visuomenei. Šiais metais Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė finansavo muziejaus parengtą projektą „Paulinos Mongirdaitės rinkinio restauravimas ir konservavimas“, kurį vykdant restauruotos ir konservuotos labiausiai laiko pažeistos kolekcijos vertybės: 9 fotografijos ir 18 atvirukų. P. Mongirdaitė gimė 1865 m., bajorų Mongirdų šeimoje, Raseinių apskrityje. Mergina su tėvais Palangoje įsikūrė apie 1885 m. Šeima buvusioje Mėmelio (dab. Vytauto) gatvėje, šalia senosios Palangos vaistinės, įsigijo žemės sklypą su dviem namais. Ji buvo išsilavinusi, mokėjo tris užsienio kalbas: lenkų, prancūzų, rusų. Mėgo siūti, siuvinėti, gražiai piešė. Kurdavo atminimų albumėlius, miniatiūras su Palangos vaizdais. Besisvečiuodama pas seserį Varšuvoje (Lenkija), P. Mongirdaitė mokėsi fotografijos meno. Kretingos muziejaus vyriausioji muziejininkė istorikė Jolanta Klietkutė, tyrinėjanti fotografės biografiją, mini, kad 1889 m. savo namuose atidarė pirmąją meninės fotografijos ateljė Palangoje. P. Mongirdaitė turėjo du fotoaparatus: mažesnį ir didesnį, kurie buvo statomi ant trikojų. Pati gamino chemikalus, reikalingus nuotraukų ryškinimui. Dažnai į pagalbą samdydavo vietinius gyventojus. XIX a. pab.–XX a. pr. fotografė moteris buvo retas reiškinys. Iki P. Mongirdaitės atvykimo į Palangą mieste fotografo nebuvo. Kartais jis atvykdavo iš Telšių. Fotografijų reikėdavo ilgai laukti, kol jas atsiųsdavo paštu. Gal dėl to, kad mieste nebuvo fotografo, o gal dėl savo nuoširdaus bendravimo ir sugebėjimo fotoateljė sukurti jaukią atmosferą, P. Mongirdaitė greitai pritapo prie vietos bendruomenės.
P. Mongirdaitė įamžindavo poilsiautojus, darė portretines, grupines nuotraukas. Ji fotografavo ne tik savo fotoateljė, bet ir vykdavo pas žmones, įamžindavo dvarus, didikų šeimas. Iki pažinties su P. Mongirdaite grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) fotografą atsiveždavo iš Klaipėdos, tačiau, pamatęs jos gebėjimus, pasiūlė tapti jų šeimos fotografe. Labiausiai P. Mongirdaitė mėgo fotografuoti gamtą: Baltijos jūrą, pajūrį, pušis, saulėlydžius. 1911 m. dalyvavo Lvove Ukrainoje įvykusioje parodoje, kurioje buvo apdovanota sidabro medaliu. XIX a. antroje pusėje išpopuliarėjusi antropologinė fotografija – žanras, perteikiantis žmogaus rasę, kilmę, buitį – paskatino P. Mongirdaitę fotografuoti savo krašto žmones, aprangą, gyvenimą. Tuo metu fotografuodama ji atliko kraštotyrinį darbą, kuris įgavo dar didesnę prasmę prabėgus šimtmečiui. Senoviniais žaidimais vienija miesto bendruomenę
Per Moliūgo šventę Kretingoje linksmas klegesys ir smagus šėlsmas ūžavo Rotušės aikštėje, kur greta moliūgų ekspozicijos masyvius medinius stalo žaidimų įrenginius sustatė ir žaidimus prie jų organizavo žinoma baldų gamybos bendrovė „Medis“. Norinčiųjų išbandyti savo proto lankstumą ir kūno reakciją panoro tiek daug miestiečių ir svečių, kad prie žaidimų nusitęsė eilės.
Žaidimai – šalia „Senų kibirų“Bendrovės „Medis“ įkūrėjas ir savininkas Petras Kurmis, paprašytas papasakoti, kaipgi gimė mintis, didžiulėmis apimtimis gaminant baldus, dar kurti žaidimus, patikino, kad jie nėra masinė gamyba, o tik vienetiniai gaminiai. Vadovas sakė, kad kasmet kviečiami dalyvauti Moliūgo šventėje, sugalvodavo kažką įdomaus: kelerius metus iš eilės jis sukviesdavo senų automobilių klubo „Seni kibirai“ narius – o ir pats atvykdavo 1959-ųjų gamybos ševroletu. Tačiau ilgainiui, kad moliūgus ir automobilius apžiūrintiems smalsuoliams būtų dar įdomiau, susibūrę jie linksmiau praleistų laiką, sumanė sudominti senoviniais žaidimais. Tad šiuos ir ėmėsi gaminti savo įmonėje. „Šventę reikia švęsti, o su viso miesto žmonėmis, gausiame būryje dar linksmiau – daug pažįstamų, draugų, svečių susiburia. Norisi, kad žmonėms ta bendrystė būtų smagi, o ne vien kad pilnomis „terbomis“ gėrybių jie išeitų iš mugės, bet namo parsineštų ir gerą nuotaiką. Todėl mes savo įmonėje, prisimindami vaikystę, kai žaisdavome įvairius žaidimus, sugalvojome juos išnešti į aikštę. Be to, jau ir anksčiau buvome pasigaminę stalo žaidimų ir kolektyviai žaisdavome per savo įmonės šventes, kasmet organizuojame Užgavėnes. Šeimų ir giminių rate taip pat nemėgstame gūžius prisikimšę prie stalo sėdėti ar pakilę vien į krepšį pamėtyti, o buriamės prie žaidimų. Žaidžiant gimsta azartas, pakyla nuotaika, išgyvenamas bendras džiaugsmas“, – apie sumanymą žaidimais vienyti žmones kalbėjo P. Kurmis.
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos sudaryta komisija 2023 m spalio 6 d. pasirašė Kretingos sporto centro statybos užbaigimo aktą. Statybos darbai baigti, liko centro veiklai gauti higienos pasą, pastatą įregistruoti Registrų centre, atlikti kitas būtinas procedūras. Kretingos sporto komplekso atidarymo datą planuojama paskelbti artimiausiu metu.
Kretingos rajono savivaldybės informacija
Kūlupėnų bendruomenės centrą pasiekė džiugi žinia – jie laimėjo antrąją vietą konkurse „Ateities kaimo kūrėjai“ nominacijoje „Gerovės kūrėjai“ už įgyvendintą projektą „Nasrėnų bendruomeniniai senjorų namai“. Pasak šio projekto sumanytojos Jūratės Mačernienės, kuri ir vadovauja Nasrėnų senelių globos namams, šiuose namuose šiltą ir jaukią pastogę suranda 17 senyvo amžiaus žmonių, yra įkurtos 9 darbo vietos. „Norėjosi sukurti kokybišką socialinės globos paslaugą su kvalifikuota ir nuoširdžia priežiūra, kasdieniu rūpesčiu globojamais žmonėmis – pas mus teikiamos trumpalaikės ir ilgalaikės globos paslaugos asmenims su sunkia negalia ir senyvo amžiaus žmonėms su negalia. Galvojome ir apie paslaugų gavėjus, ir apie mūsų bendruomenės narius, kuriems sukurtos darbo vietos, taip pat – apie estetinį statinio integravimą į supančią aplinką. Greta – Motiejaus Valančiaus gimtinė, auga ąžuolynas, todėl mums buvo svarbu sutvarkyti ir pastato vidų, kur suremontuotos patalpos, įrengta virtuvė, sumontuoti baldai, bet ir puoselėti aplinką“, – pavykusius projektu džiaugėsi J. Mačernienė. Pirmoji šio konkurso vieta nominacijoje „Gerovės kūrėjai“ atiteko Tiskūnų bendruomenės centrui už projektą „Tiskūnų bendruomenės socialinių paslaugų ir verslo centras“, o trečioji vieta nominacijoje „Jaunimo iniciatyvos“ – Mėnaičių bendruomenės projektui „Pilietinio ugdymo centras“.
„P. n.“ informacija
„Mūsų mokymo įstaigai – tai ne tik dar vienas įvertinimas, bet ir patvirtinimas, kad einame teisingu keliu“, – teigė Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia Martišauskienė po Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų apdovanojimų, kuriuos šiemet, rūmams švenčiant 104-ąjį gimtadienį, lydėjo šūkis „Svarbu nesustoti!“ Dr. Martišauskienės vadovaujamai švietimo įstaigai atiteko neformalioji Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų nominacija „Mes augame“. „Šį apdovanojimą pelnėme už plėtrą, mokymo kokybės gerinimą, manau, rūmų nariai, kurie neformaliąsias nominacijas skiria balsuodami, atkreipė dėmesį į tai, kad nuo šių mokslo metų pradžios savo veiklą plėtojame ir Kretingoje, kur taip pat stengiamės sukurti maksimaliai geras mokymo ir mokymosi sąlygas“, – dr. D. Martišauskienė neslėpė, kad apdovanojimu labai džiaugėsi visa profesinio mokymo centro bendruomenė – pedagogai, profesijos mokytojai, partneriai – visi, kurie dalyvauja mokymo procese ir kartu su mokiniais siekia kuo geresnių rezultatų, ką liudija ir šio profesinio mokymo centro absolventų paklausa uostamiesčio ir Vakarų Lietuvos darbo rinkoje. Tradiciniai Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų apdovanojimai vyksta kasmet, be neformaliųjų nominacijų, už ilgametę narystę, aktyvų dalyvavimą rūmų veikloje verslo atstovams yra įteikiami rūmų padėkos ženklai, o svarbiausi Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų apdovanojimai yra atkurti tarpukario Lietuvos valstybiniai apdovanojimai – sidabro ir bronzos „Darbo žvaigždės“. Vienas tokių apdovanojimų – bronzinė „Darbo žvaigždė“ – praėjusiais metais buvo įteiktas mūsų krašto verslininkui UAB „ProDj“ vadovui Dovydui Bajorui, kuris šiemet tapo nominacijos „Rūmų ambasadorius“ nugalėtoju. Ši nominacija D. Bajorui atiteko už naujas veiklas, projektų idėjas, energiją pritraukiant naujus narius, rūmų veiklos tarp verslo sklaidą. Gi dr. D. Martišauskienė „Rūmų ambasadoriaus“ titulą pelnė praėjusiais metais.
Skandalinga rekonstrukcija
Ne per seniausiai „Pajūrio naujienose“ (2023 09 29) publikuotas Normanto Kontrimo straipsnis „Kada bus tvarka“ paskatino mane rajono gyventojams nušviesti kitą absurdišką rajono ir miesto vadovų požiūrį į teisėtą visuomenės reikalavimą, šįkart į betikslį biudžetinių lėšų švaistymą Petrikaičių kapinėse. Jau įsivažiavo antra kadencija, vadovaujant merui Antanui Kalniui, o šiose kapinėse kolumbariumų prieigų sutvarkymo klausimas taip ir neišspręstas, kaip to teisėtai reikalauja palaidotųjų artimieji. Apgaule, melu, ignoruojant artimųjų nuomonę, vien aukščiausių subiurokratėjusių pareigūnų sprendimu, jau atlikta kapinių rekonstrukcija, kainavusi 20 tūkst. Eur, visiškai prasilenkia su gyventojų reikalavimais. Ne per seniausiai kapinėse apsilankiusi Savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto ir opozicijos narių grupė taip pat nerado nė vieno motyvo, pateisinančio autokratiškai atliktą rekonstrukciją. Įvykusiame Kontrolės komiteto posėdyje iš mero taip ir nesulaukta jokių patikinimų, kad kas nors bus daroma padėčiai taisyti. Tad rajono Tarybos posėdyje merui pateiktas oficialus paklausimas, į kurį šį kartą per 10 dienų jau privaloma tvarka jis turės atsakyti. O padėtis Petrikaičių kapinėse tikrai skandalinga. Rekonstrukcija nepasiteisino nei teisiniu, nei funkciniu-estetiniu, gamtosauginiu, nei juo labiau finansiniu požiūriais – norint atskleisti visas pažeidimų detales, šio straipsnio neužtektų. Kretingoje valdžia jau nebepripažįsta normų – pradedant konstitucinėmis, Savivaldos įstatymo ir baigiant bendražmogiškosiomis. Norma čia tapo viršininkų diktatas. Antraip kaip galima suprasti trejus metus artimųjų keiktą „loviu, ėdžiomis, gelda“ pavadintą suvirintą daiktą „visiems mirusiesiems“, vietoj to pastatant, kaip ant Nežinomo kareivio kapo, brangų (9 tūkst. Eur), net su nikeliuota tvorele, šlifuoto granito postamentą? O juk žmonės prašė tiek nedaug – tik kolumbariumo papėdėje įrengti groteles atneštai žvakei ar gėlių puokštei ties savuoju palaidojimu įtvirtinti. Kaip suprasti valdžios užmojį, išdarkant žalią gamtos aplinką, kloti brangių tašyto akmens plytelių grindinį, lyg čia kažkam reikėtų važinėti ratais ar organizuoti masinius susibūrimus?
|
|
