|
|
|
(1782) 2023-08-25Sveikatos „stebukladariais“ susidomėjo valstybės tarnybos
Kretingiškiai jau kelintąkart savo pašto dėžutėse aptinka 4 psl. apimties spalvotą leidinį „Sveikatos technologijos“, kuriame pristatomi įvairūs maisto papildai, pagal aprašymus, sakytum, darantys stebuklus. Publikacijų antraštės – skambios ir intriguojančios, tarkim: „90 metų Tibeto vienuolis atskleidė galingos erekcijos paslaptį“; „Aš patvirtinu, kad regėjimą galima atkurti bet kuriame amžiuje...“; „Klausą galima susigrąžinti net po 70 metų“; „Tradicinės kiniečių medicinos guru: „Tik detoks-valymas gali įveikti ligas ir sugrąžinti sveikatą“ ir pan. Preparatų reklamuotojai prisistato „WellMed club“ atstovais, leidinio įžangoje patikindami, kad visi jų gaminiai turi būtinus saugos sertifikatus, o jų gamyboje griežtai laikomasi tarptautinių reikalavimų ir standartų, visuose produkto kūrimo etapuose atliekama daugiapakopė kontrolė. Rašoma, kad visi pristatomi produktai yra išskirtinai natūralios kilmės, ir jų gamyboje naudojamos tik kokybiškos aplinkai nekenksmingos žaliavos, išbandytos nepriklausomose laboratorijose. O „WellMed club“ misija – rūpintis žmonių sveikata. Tačiau tai neįtikino akylių skaitytojų, kurie skambina į redakciją, nuogąstaudami dėl reklamuojamų preparatų patikimumo. „WellMed club“ reklama yra melagingo pobūdžio, nes „sveikatos stebukladariais“ susidomėjo valstybės tarnybos, yra pradėtas tyrimas. Vadovai slypi už kadro Preparatus ir kone magišką jų poveikį leidinyje pristato pašnekovai, kurių nei pavardės, nei jų atstovaujamos medicinos įstaigos nieko nesako. „Kinų detoksikacija pagal senovės kinų metodą yra vienintelis būdas atsikratyti lėtinių ligų ir prailginti savo gyvenimą“, – taip kalbėjo straipsniui kalbintas neva leidinio svečias, tradicinės kinų medicinos specialistas gydytojas Vej Šenli. Apie šlapimo nelaikymo problemą ir kaip to galima atsikratyti vartojant reklamuojamus preparatus, pasakojo Moterų sveikatos ir urologijos centro darbuotojai Louise Holdman ir Claudeu Marot. Klausimas, kokioje šalyje veikia tas centras, ar realiai toks yra? Kaip atsikratyti kojų grybelio, pasakojo neva pirmaujanti (kur ir kame pirmaujanti?) šveicarų mitybos specialistė Elisabeth Andros. Po kiekvienos neva specialisto rekomendacijos pašnekinti žmonės, kuriems vienas ar kitas preparatas padėjo pasveikti kone beviltiškiausiose jų gyvenimo situacijose, su siaubu prisimenamos jų buvusios ligas. Tačiau parinkti pašnekovai – iš Lenkijos, Slovakijos, Serbijos, Vengrijos, Šveicarijos, Austrijos. Kodėl ne iš Lietuvos – juk nuo preparatų platinimo pradžios pasveikusiųjų turėtų būti ir pas mus? Leidinio pabaigoje nurodytos datos ir vietos, kada ir kur produktai parduodami, tarp jų – ir Kretingoje. Informacija apie pardavėją nepateikta, nurodytas tik kontaktinis telefonas, kuris negelbėja, norint, kad pardavėjas atsakytų į skaitytojams iškilusius klausimus. Redakcija bandė susisiekti, tačiau į skambutį atsakęs konsultantas patikino, kad jis komentuoti negalįs, atskambins jų įmonės vadovė Larisa. Tačiau skambučio taip ir nesulaukta.
Išnykę Lukauskių kaimas ir dvaras
Dabartinė Budrių kaimo Tvenkinio gatvė turi gilias istorines šaknis. Jos praeitis glaudžiai susijusi su čia buvusiu Lukauskių kaimu, o vėliau – dvaru, kurio sodyba stovėjo Tvenkinio g. 5, tarp gatvės ir Kartenalės I upelio. Ką liudija žiedinė segė Vietovė rašytiniuose šaltiniuose vadinama Lukauskiais, rečiau – Lukausku, Lukauskais. Vietiniai žemaičiai ją vadino Lokauskėške (Lukauskiške). Nėra abejonių, kad vietovei vardą davė pirmieji šios žemės naujakuriai Lukauskiai. Lukauskių kaimo ir dvaro žemės plytėjo tarp Budrių, Bumbulių, Žutautų, Baublių, Kalno Grikštų ir Kačaičių kaimų. Nuo Tvenkinio g. ir Kartenalės I upės jos buvo įsiterpusios tarp Kačaičių ir Žutautų kaimų iki pat Alksnos miško, kuriuo abipus Alksnupio ir Kartenalės II, įsiterpdamos iš vienos pusės tarp Kačaičių, o iš kitos pusės – tarp Baublių ir Kalno Grikštų, tęsėsi iki Kartenalės I ir Kartenalės II santakos. Vietovės šiaurinėje dalyje kryžiavosi du seni prekybos keliai: nuo Mišučių dvaro pareinantis Kretinga–Kuliai ir nuo Budrių kaimo pareinantis Kartena–Gargždai.
Kartenalės I kairėje pakrantėje, netoli buvusio dvaro tvenkinio, rasta kuršiška žalvarinė pasaginė segė daugiakampiais galais liudija, kad žmonių čia gyventa jau IX–XIII a. Tai patvirtinta ir Kartenalės II bei Kartenalės I santakoje esantis kuršių piliakalnis su priešpiliu, kuris tarpukariu pateko į Kačaičių kaimo ribas, o šiuo metu yra Kalno Grikštų kaimui priklausančioje žemėje. Istorikas Tomas Baranauskas ant šio piliakalnio lokalizuoja 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupo Henriko rašte minimą Ducinės (Duzene, Docene) pilį. Po Melno taikos kuršių žemėse XV a. ėmus kurtis žemaičių žemdirbių kaimams, prie svarbiais prekybos traktais tapusių kelių Kretinga–Kuliai ir Kartena–Gargždai kryžkelės XVII a. atsirado Lukauskių kaimas. Tai, kad jo gyventojai aktyviai dalyvavo prekyboje ir mainuose, liudija šioje vietovėje rasta unikali XVI–XVII a. žiedinė segė, puošta dviejų susikibusių pasisveikinti rankų motyvu. Šio tipo segės atkeliavo Hanzos prekybos keliu iš vokiškųjų žemių. Iki šiol jų rasta tik pajūrio regione – Palangoje, Klaipėdoje. Rygos auksakalių cecho įstatuose šios segės laikomos sužadėtuvių simboliu. Taigi rastoji segė leidžia manyti, kad kažkuris iš Lukauskių gyventojų ją nešiojo norėdamas pabrėžti, kad yra susituokęs – kaip mes šiandien nešiojame vestuvinius žiedus.
Poetas miške randa ir įkvėpimą, ir grybų
„Kaip tu, žmogau, gali būti neįpratęs grybauti, nepažinti grybų, jeigu nuo vaikystės gyveni kaime, prie kurio – miškai?“ – retoriškai klausė jis. Juozas pamena, kad grybauti mėgę ir abu jo tėvai. „Tėvukas išbėgdavo į mišką iš ryto, – viena kita valanda, ir grybų jau pilnas, kaip vadinom, bulvinis krepšys“, – pasakojo pedagogas. Jam irgi ne prasčiau sekasi grybauti – parodė šviežius baravykus, raudonikius, voveraites, kuriuos šiuokart parsinešė iš Žalgirių miškų Skuodo rajone. Tik va, palygino: anksčiau daugelis miškų, po kuriuos ir šiaip gražiu oru smagu pavaikščioti, įkvėpimo paieškoti, buvę kitokie – švaresni, žalesni, jaukesni. O dabar daug kur plyti brūzgynai, grioviai, medžiai iškirsti – tokius tad pėdsakus paliekanti modernioji technika. J. Maksvytis pastebėjo, kad grybai šiemet ypač gausiai rodytis pradėjo po didžiosios liūties, kai ir automobiliai gatvėmis jau nebe važiavo, bet plaukte plaukė kaip upe. „Nulijo smarkiai tada – ir atsirado grybų. Paskui vėl sausra apniko, galiausiai iš naujo truputį palašnojo... Šiluma ir lietūs grybams derėti – pats tas“, – neabejojo Juozas. Paklaustas, kas jam labiau patinka – grybauti ar ragauti, nusijuokė: esą ir taip, ir taip. „Patiekalą pasigaminu pats sau tradiciškai: grybus pirmiau išverdu, pakepu ant sviesto arba aliejaus, dar pridedu grietinės, prikandus šviežių bulvių – gardžiausi pietūs“, – atviravo jis. J. Maksvytis teigė daugiausiai grybautojų pastebintis šeštadieniais – mašinų, anot jo, pilnos pamiškės. Kai kurie grybauja dėl savęs, o kai kurie ir parduoti į turgų nuneša. Už kibiriuką baravykų ir raudonikių po 10 eurų prašo, porą litrų voveraičių ir už 5 eurus parduoda.
Autobusiukas miesto centre tebetraukia pieno mėgėjus
Kiekvieną penktadienį iš ryto kaip dukart du – geltonas autobusėlis su šviežiu pienu jau čia, Kretingos miesto centre. „Rotušės aikštėje gyvenu, pažvelgiu pro buto langą, kad būtų apmažėję žmonių, ir ateinu nusipirkti“, – atviravo Irena Mikutienė. Pieną moteris teigė ne per daugiausiai mėgstanti, bet kartais prireikia košei. Tad ir jos atsinešta tara – nedidelė. Kiti ima po kelis plastiko butelius – paaiškina, jog ir kaimynai užsiprašė to skanaus kaimiško pieno parvežti, juolab kad litras kainuoja 60 centų, kai prekybos centre sumokėtum antra tiek ir daugiau. „Aš pirmąkart Šilalės ūkininkų karvių pieno paragausiu, kad skanus, – iš kitų girdėjau“, – sakė Birutė Simaitienė. Naminis yra naminis – ir šaldytuve ilgai galima laikyti, ir labai gardus, kai suraugini. Nijolė Mažonienė teigė kaimišką pieną čia perkanti nuo tada, kai kritusiomis supirkimo kainomis pasipiktinę ūkininkai pradėjo akcijas. „Pradžioje būdavo didelės eilės, tekdavo lūkuriuoti. Produkto lyginti su parduotuvėje pirktu net neverta: nusigriebiu ir grietinę, pasigaminu varškės, net sūrio“, – sakė moteris. Jai pritarė Angelė Galdikienė, Antanas Gaudutis, Zita Keblienė.
Arbūzų gausa nustebino ir pačią augintoją
„Nežinau, iš kur man ta trauka nuo vaikystės žemei nugarą kasyti, nors tėvai nei ūkininkavo, nei tos žemės apskritai turėjo?“ – atviravo iš Rietavo kilusi, Dupulčiuose gyvenanti Ilona Čepienė. Jųdviejų su vyru Sauliumi plotuose, esančioje už kelių kilometrų nuo namų, ji augina bulves, moliūgus, kopūstus, šparagus, bet įdomiausia, kad dar – ir arbūzus. Pirmasis buvo mandarino dydžio Nežinodamas tų arbūzų, pasislėpusių po lapais, ežiose iškart ir nepastebėsi, o kai pastebėsi ir suskaičiuosi, bus koks 120. Kaip sakė Ilona, maždaug tiek šiemet jų išaugo iš 56 daigų, didžiausias, dar nenuskintas, vaisius jau dabar sveria daugiau kaip 9 kilogramus. Arbūzus auginti I. Čepienė pradėjo prieš ketverius metus, tačiau tik šiais maloniai nustebino toks gausus derlius. O pirmąjį daigą moteris iš nepažįstamos močiutės nusipirko turguje. „Sudomino, galvojau, pabandysiu pasisodinti – tiesiog pažaisiu“, – atviravo ji. Arbūzėlis užaugo dydžio sulig... mandarinu, tačiau skanus. Kai taip, tai ir azartas apėmė, o dar idėjos neatsisakyti paskatino ir vyras, ir sūnūs Tomas su Tadu, abi marčios Evelina ir Aistė. Ilona ėmė domėtis, skaityti, be to, internetu susirado gausią arbūzų augintojų grupę, kurios nariai draugiškai dalijosi patarimais: kokias veisles sodino, kokios kuriam užaugo arba neužaugo, kaip teisingai daiginti sėklas, auginti daigus, paruošti žemę, kurioje tie daigai augs, kuo tręšti, kiek kartų per savaitę laistyti. Pasirodo, arbūzai nemėgsta būti liečiami, tad ravėti geriau, kol dar neužsimezgę vaisiai, o laistyti – su saiku. Vandenį Ilona semia iš čia pat, sklypo teritorijoje, šeimos išsikasto tvenkinio. „Žinoma, bet ką auginant labai svarbu, kad būtų tinkamos gamtos sąlygos ir kad nepultų ligos, tačiau ir be konkrečių žinių neišsiversi“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji teigė naudingos informacijos gavusi iš pačios arbūzų augintojų grupės įkūrėjos, Lietuvoje žinomos, daug metų Panevėžyje arbūzus auginančios Vilmos Rakauskaitės-Žukienės.
Dalelę Danijos neša į Kretingą
Lentynų su siūlomais vietos ūkiuose užaugintais produktais jau galima pamatyti ne tik Danijos salų, bet kai kur ir Kretingos miesto gatvių pakelėse. Tačiau Kvecių ūkininko Rimanto Skipariaus nuomone, tas procesas – per lėtas, galbūt iniciatyvos žmones paskatinti galėtų imtis ir bendruomenės. Kada, jei ne dabar? „Megzti, padainuoti susirinkus kultūros namuose, suorganizuoti puikias vasaros šventes – nesakau, kad blogai, tai yra dvasinis penas. Bet peno reikia ir kūnui“, – teigė R. Skiparius. Anot jo, chemijos pripurkšta miestų dideliuose prekybos centruose pardavinėjama produkcija iš Graikijos, Italijos ar Ispanijos – toli gražu ne geriausias pasirinkimas, norint būti sveikiems. Dažno didesnį ar mažesnį ūkį turinčio mūsų rajono žmogaus šeima visko tiek, kiek užsiaugina, nesuvalgo, tenka išmesti. Tai kodėl šviežiais produktais nepasidalinus su ūkių neturinčiais kaimynais? Kodėl nepasekus Danijos pavyzdžiu ir neįsirengus savitarnos lentynų, kaip yra Samsiu saloje? „Nei tau autobuso laukti, nei į miestą, ypač vyresniam, dėl kopūsto ar braškių trenktis. Dviračiu atmynei čia pat, iki pakelėje esančios kaimyno lentynos, pasiėmei uogų, sūrio, naminių kiaušinių, bulvių, česnakų, morkų, svogūnų ar ko kitko, palikai pinigą – ir namo, žinodamas, kad viską parsiveži tikrai šviežią, ką tik pagamintą ar nuskintą“, – sakė ūkininkas. Tačiau ar mes Lietuvoje iki to esam priaugę? O kaip ten – su sąžinės reikalais? R. Skiparius prisiminė, kad prieš daug metų, sekdamas Danijos pavyzdžiu, lentynas prie savo namų buvo įsirengęs vienas jo buvęs bendradarbis. Po nakties iš tiesų savo lentynas radęs chuliganų nuverstas, išspardytas. Bet juk tai buvę labai seniai, dabar žmonės – kitokie, sąmoningesni, dauguma patys pabuvoję užsieniuose, kai kurie ten ir gyvenę, ir dirbę, daug matę. „Kada mums Lietuvoje bus laikas gyventi civilizuotai, jeigu ne dabar?“ – retoriškai klausė pašnekovas. Nauji mokslo metai – nauji iššūkiai
Šiemet naujuosius mokslo metus Rugsėjo 1-ąją Kretingos rajono ugdymo įstaigose pasitiks 6 tūkst. 156 mokiniai: 1 tūkst. 274 ikimokyklinukų, 424 priešmokyklinukai ir 4 tūkst. 458 bendrojo ugdymo mokiniai, tarp jų 399 pirmokai ir 289 dvyliktokai. Vaikus rajono mokyklose mokys 511 mokytojų. „Naujuosius mokslo metus pradedame gera žinia – visos rajono mokyklos iš esmės sukomplektavo mokytojų komandas, ir rūpestį dėl mokytojų trūkumo kelia vos vienas kitas pavienis atvejis“, – teigė Kretingos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė. Tačiau ji neslėpė: kasmet dirbti ieškoma vis daugiau mokytojų, jų trūkumo problema ryškėja. Mūsų rajone pedagogų amžiaus vidurkis yra 52 metai. „Vadinasi, atsinaujinimo procesas yra labai svarbus“, – pastebėjo Švietimo skyriaus vedėja, pasidžiaugusi, kad Kretingos rajono savivaldybė ėmėsi skatinimo priemonių pritraukti mokytojus į mūsų ugdymo įstaigas: mokytojams bus kompensuojamos kelionės išlaidos į darbą – 1 km kompensacija sudaro 0,1 Eur, numatytos lėšos mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų perkvalifikavimo studijoms finansuoti. Rajono mokytojų darbo krūvio vidurkis yra 0,85 etato, visu darbo krūviu dirba 56,25 proc. mokytojų. „Mažesnėse mokyklose mokytojams nesusidaro visas darbo krūvis dėl mokinių skaičiaus. Todėl, žvelgiant į perspektyvą, galima pamąstyti apie mokyklų infrastruktūros gerinimą, kad mokinys gautų kokybišką mokslą, mokytojai – geras darbo sąlygas“, – A. Burbienės teigimu, mokyklose didėja ir pagalbos mokytojui specialistų poreikis – vienam etatui tenka 114,93 vaiko. Šiais mokslo metais mokyklose papildomai priimta dirbti 13 mokytojų padėjėjų, 3,15 etato logopedo ir 2,5 etato specialiojo pedagogo.
Sugrįžo į šokių pasaulį
Buvęs „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narys 21-erių Arnoldas Jankauskas Vilniaus kolegijoje studijuoja šokio pedagogiką. Nors iš pradžių svarstė dėl studijų pasirinkimo, tačiau vėliau suprato, kad šokis yra teisingas sprendimas, kuris visada buvo širdyje. Šiuo metu A. Jankauskas yra laikinai išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas pagal „Work and Travel“ („Dirbk ir keliauk“) programą. Keitė studijų programą Baigęs mokyklą, A. Jankauskas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (Vilnius TECH) ir pradėjo studijuoti kūrybines industrijas. Vis dėlto po pirmų studijų metų vaikinas suprato, kad yra ne ten, kur turėtų būti, ir jo gyvenime kažko trūksta. „Pakeisti studijas buvo sudėtingas sprendimas, bet esu sau pasakęs, kad nieko nedarau iš reikalo, o kaip tik visus sprendimus stengiuosi išjausti širdimi. Stengiausi sau atsakyti, ką galiu pasiūlyti pasauliui. Išsianalizavęs save supratau, kad be šokių neįsivaizduoju ateities, tad nusprendžiau rizikuoti pasirinkdamas šokėjo kelią“, – atviravo pašnekovas, kuris šį rudenį studijuos antrame šokių pedagogikos studijų programos kurse Vilniaus kolegijoje. A. Jankauskas svarstė stoti į šokio studijų programą iš karto baigęs mokyklą, tačiau pabijojo. Jam atrodė, kad visi klasės draugai stoja į „rimtas“ programas. Taip pat abejonių kilo ir dėl aplinkinių nuomonės – visi atkalbinėjo, sakė, kad tai nenaudinga ir nepelninga. Kretingiškis pajautė, kad per vienerius metus Vilniuje labai pasikeitė ir pradėjo labiau pasitikėti savo nuomone, tapo nebaisu, ką pagalvos kiti. Jis mano, kad pakeisti studijas buvo teisingas sprendimas ir yra laimingas dėl savo pasirinkimo. A. Jankauskas dirbo treneriu sportinių šokių studijoje „Milagro“, esančioje Vilniuje, vedė privačias šokių pamokas moterims Pro / Am kategorijoje. Šioje kategorijoje profesionalūs šokėjai šoka su mėgėjais. Kategorija reikalauja ypatingo trenerio atidumo, kruopštumo, kadangi jis turi ne tik pats šokti su moterimi, kuri neturi patirties, bet dar ją ir mokyti.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete gastroenterologo rezidentūrą pasirinkusi 27-erių iš Erlėnų kilusi Neringa Toliušytė-Domarkė šiandien savo sprendimo nesigaili, tačiau atviravo, kad medicinos studijos buvo išties sudėtingos. Teko priprasti Mokykloje Neringa nesvarstė tapti gydytoja – tuomet ji svajojo apie teisininkės karjerą. „Vienuoliktoje klasėje pasirinkau mokytis biologiją, nuo tada ėmiau svarstyti apie medicinos mokslus. Kad įstosiu, nebuvau visiškai tikra, todėl tarp pasirinkimų įrašiau ir odontologiją“, – studijų pasirinkimą prisiminė kretingiškė. Vis dėlto jai pavyko įstoti į mediciną. Tuomet jos galvoje sukosi mintys apie chirurgiją, tačiau šiandien ji jau ketvirtus metus yra gydytoja rezidentė gastroenterologijos srityje. „Per šešerius medicinos studijų metus teko mokytis apie įvairias sritis, ketvirtame kurse daug dėmesio skirta būtent virškinimo sistemai, tuomet man tai pasirodė įdomi sritis. Taip pat teko atlikti praktiką Vidaus ligų skyriuje Klaipėdoje, kur dirbti teko su endoskopuotoja“, – kaip nusprendė pasirinkti gastroentorologiją, įvardino N. Toliušytė-Domarkė. Neringos šeimoje taip pat nėra dirbančių medicinos srityje. „Iš artimųjų niekas nedirba medikais. Tėtis dar klausė manęs, ar tikrai noriu tapti gydytoja, nes jam tai atrodė sudėtinga sritis, taip pat priminė, kaip man būdavo nemalonu žiūrėti į įvairias žaizdas, kraują“, – pasakojo erlėniškė. Pašnekovė atviravo, kad ankščiau išties jautriai reaguodavo į kraują, tačiau pradėjusi studijuoti prie visko priprato ir jos darbas jai nekelia jokių blogų minčių. „Tapus rezidente teko susidurti su pacientų mirtimi. Šis jausmas pats nemaloniausias. Iš pradžių reagavau labai jautriai, mąstydavau, ar viską padariau tinkamai, kad tas žmogus išgyventų, ilgai analizuodavau viską, – pasidalino N. Toliušytė-Domarkė, tikinusi, kad gydytojo darbas reikalauja daug atsidavimo. – Neretai tenka galvoti apie savo pacientus. Ne kartą yra buvę, kad pamiršti ką nors atlikti ir dėl to vėlai vakare grįžti atgal į Kauno klinikas, kad tai padarytum.“ Baigusi medicinos studijas Neringa tapo medicinos gydytoja, tačiau jai dar reikia pabaigti ir ketverius metus rezidentūros gastroenterologijos srityje, kad įgytų būtent šios specialybės kvalifikaciją ir galėtų savarankiškai gydyti. „Būdami rezidentais mes galime konsultuotis su šios srities profesionalais gydytojais, tačiau tuo pačiu mes jau ir esame gydytojai, dirbantys su savo pacientais“, – paaiškino ji.
Kretingiškis dvidešimt trejų metų Simas Endriekus pasirinko kinologo kelią. Šiandien jis veda individualias ir grupines šunų dresūros pamokas, o neseniai jis tapo ir oficialiu Lietuvos kinologų draugijos (LKD) dresuotoju mūsų mieste. Kaip viskas prasidėjo Šiuo metu dresuotojas užsiima grupinėmis ir individualiomis šunų dresūros pamokomis Klaipėdoje, Palangoje ir Kretingoje. Jis yra Lietuvos kinologų draugijos šunų akademijos dresuotojas. Baigęs mokyklą Simas žinojo, kad stos į gamtos mokslus. Jam teko rinktis tarp dviejų specialybių – žuvininkystės arba kinologijos. Jį nuo pat vaikystės žavėjo gamta, o ypač akvakultūra, šunys. Dar iki pasirinkdamas tapti kinologu, jaunuolis drąsiai svajojo apie nuosavą žuvininkystės verslą, laisvalaikį leisdavo žvejodamas, tačiau atėjus laikui nuspręsti, su kuo sieti ateitį, pakrypo kita linkme. „Pasirinkau kinologiją, kadangi ši sritis man atrodo perspektyvesnė, taip pat daug žinių apie kinologiją jau turėjau prieš studijuojant ją. Priėmęs tokį sprendimą tikrai nesigailėjau, nes šis darbas teikia pačias geriausias emocijas“, – sakė pašnekovas. Simas šunų dresavimu domėjosi dar prieš studijas, apie darbą biure jaunuolis nė nesvarstė. Kretingiškis studijavo Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje gyvūno ir žmogaus sąveiką ir įgijo kinologo specializaciją. Pabaigęs šias studijas S. Endriekus gali dirbti veterinarijos tarnyboje, su gyvūnų maisto gamyba susijusiose įmonėse, kinologu. Vis dėlto kol kas dirbti kinologu policijoje ar Valstybinės sienos apsaugos tarnyboje jaunuolis neketina. „Darbo teisėsaugoje nepasirinkau, kadangi tai nėra vien darbas su šunimis, pirmiausia privalai tapti pareigūnu, tik po to kinologu. Tai pat dirbant teisėsaugoje daugiausia dirbi su savo šunimi ir prarandi malonumą padėti žmonėms spręsti jų problemas, iškylančias dėl augintinių“, – akcentavo jaunuolis, tikinęs, kad neatmeta galimybės ateityje kinologu dirbti ir teisėsaugos struktūroje. Per studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje vaikinas dirbo kaip asistentas, savanoris pas kelis dresuotojus. „Darbas pas juos sustiprino mano įgyjamas žinias studijose“, – tikino S. Endriekus. Norint tapti kinologu, Simo teigimu, studijos nėra privalomos, tačiau jos suteikia žinių ir padeda tapti kompetentingu savo srities specialistu. Štai norint tapti LKD dresuotoju, reikia dvejus metus dirbti asistentu pas vieną šios organizacijos dresuotojų, tada reikia laikyti teorinį ir praktinį dresuotojo egzaminą. „Oficialiai LKD kinologas esu apie metus. Konkrečiai užsiimu šunų dresūra ir elgesio koregavimu. Apskritai dirbu su visomis šunų problemomis – nuo nemokėjimo pabūti ramiai namuose iki agresijos“, – darbo specifiką apibūdino Simas.
Už savanoriavimą – padėkos
Kretingos rajono savivaldybės vicemerė Vaida Jakumienė mero Antano Kalniaus padėkas įteikė 12-ai savanorių, kurie talkino Kėkštų kaime esančioje sodyboje įvykusioje Jaunimo vasaros akademijoje „Kartu mes galime daug!“. Pasak Savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatorės Ingos Biliūnaitės-Rušinskės, iš 19 šalies savivaldybių stovykloje dalyvavo apie 200 jaunimo atstovų, reikėjo rūpintis jų registracija, nukreipti į apgyvendinimo ir maitinimo vietas, padėti virtuvėje gaminant maistą, su Kretingos atviro jaunimo centro darbuotojais organizuojant nealkoholinių kokteilių vakarėlį ir įvairius kitus renginius. Padėkos ir smulkios dovanėlės buvo įteiktos 10-čiai kretingiškių ir dviem tarptautinėms savanorėms: Živilei Ubytei, Beatai Ubytei, Rugilei Riaubaitei, Eglei Pečiulytei, Emilijai Mikaločiūtei, Urtei Endružytei, Livijai Urbanaitytei, Emilei Palšytei, Ulai Gaubei, Aronui Putvinui, azerbaidžanietei Yaman Aliyeva, kuri dabar savanoriauja Dienos veiklos centre, ir prieš metus taip pat Dienos veikos centre savanoriavusiai ukrainietei Karyna Kudelya. Žemaitijos regiono jaunimo tradicija rengti vasaros akademijas – išskirtinė, gyvuoja beveik du dešimtmečius. Kretingos rajone ji buvo suorganizuota antrą kartą, kitąmet toks renginys numatytas Telšiuose.
„Kuprinės“ informacija
Šokantys ir dainuojantys įvairių tautybių jaunuoliai, eilės prie dušų bei tualetų ir Dievo malonė pasitiko į Pasaulio jaunimo dienas atkeliavusius kretingiškius. Su įvairiais iššūkiais susidūrę piligrimai į tėvynę grįžo patenkinti ir kupini naujų įspūdžių. Internacionalizmas Pilnas jaunimo autobusas, kuriame 13 jaunuolių iš Kretingos, Vydmantų, Palangos ir Karklės, važiavo susitikti su Popiežiumi į Portugalijos sostinę Lisaboną. Visą savaitę šiame mieste vyko įvairūs krikščioniški renginiai, skirti jaunimui nuo 14 iki 29 metų. „Tai yra renginys, kuriame jaunimas iš viso pasaulio susirenka gerai praleisti laiką, atrasti naujų pažinčių ir vienokiais ar kitokiais būdais patirti Dievo meilę“, – renginio dvasią perteikti mėgino dešimtokė kretingiškė Viltė Paulauskaitė. Šio renginio tikslas – parodyti, kad Bažnyčia yra skirta visiems, taip pat ir jaunimui. „Norima parodyti, kad Bažnyčioje yra ir jaunų žmonių. Ir kad jie moka džiaugtis, susitikti, bendrauti be svaigalų. Šis renginys keičia jauno žmogaus požiūrį į Bažnyčią“, – apie kai kurių važiavusių lietuvių pakitusį požiūrį į Bažnyčią kalbėjo mokytoja ir lydinčioji vadovė Toma Mackevičienė. Renginyje dalyvavę lietuviai nepraleido progos susipažinti su užsieniečiais. T. Mackevičienė linksmai stebėjosi, kaip dainuojant pakistaniečiams lietuviai šoko. Pribėgę su savo tautybių vėliavomis užsieniečiai norėjo nusifotografuoti su lietuviais, apsikeisti tapatybę atspindinčiomis smulkmenėlėmis. „Išvažiavau galvodama, kad lietuviai bendraus labiau su savais, bet, iš tikrųjų, mes neatsiliekame nuo ispanų ar portugalų, kurie yra labai linksmi, draugiški, turi be galo daug energijos. Kai vienuoliktą valandą vakare ėjome su jais šokti, tai stebėjomės jų energingumu. Jie be galo komunikabilūs. Ką tik sutiktas žmogus, atrodo, jau seniai pažįstamas draugas“, – apie sutiktus užsieniečius pasakojo vienuoliktokė kretingiškė Kamilė Samulionytė.
Pričiupo neva aukų vaikams rinkėją
Antradienį apie 13.30 val. buvo gautas pranešimas, kad Klaipėdoje, Taikos pr., prekybos centre, apsauga sulaikė merginą, kuri galimai apgaudinėja žmones – renka aukas, kurios neva bus skirtos, kaip įtariama, neegzistuojančios, tam tikrą negalią turinčius vaikus Europoje vienijančios asociacijos nacionaliniam pagalbos centrui kurti. Tikslindami įvykio aplinkybes, pareigūnai nustatė, kad 2008 m. gimusi vienos Europos Sąjungos valstybės pilietė uostamiesčio prekybos centre vykdė socialinio pobūdžio renginį neturėdama būtino Savivaldybės leidimo. Kadangi mergina nepilnametė, pareigūnai administracinio nusižengimo protokolą surašė jos 1989 m. gimusiai motinai. Moteriai gresia bauda nuo 30 iki 150 eurų. Pastaruoju metu policijos pareigūnai gauna ir daugiau pranešimų apie įvairiose ne tik uostamiesčio vietose aukas renkančius asmenis, taip pat ir nepilnamečius. Todėl žmones ragina nepasiduoti emocijoms ir įsitikinti, kad pinigai renkami tikrai kilniam tikslui. O kilus įtarimų, kad labdaros rinkimas gali būti sukčių pinklės, prašoma pranešti policijai telefonu 112.
„P. n.“ informacija
Vykdant Gyventojų iniciatyvų projektą, šiemet bus pradėtas kloti 300 m ilgio pėsčiųjų takas palei Akmeną nuo Jauryklos parko pabaigos ligi tiltelio per upę Paupio gatvėje, iš kur patenkama į Paupio stadioną. „Naujuoju taku pasivaikščioti, o ypač – sportuoti mėgstantys kretingiškiai patogiai galės pasiekti stadioną iš Mėguvos ir aplinkinių gatvių kvartalo. Dabar patys žmonės yra prasimynę taką, tačiau jis dažnai pažliunga, yra per siauras ir nepatogus. Įrengus taką su bortais, specialia skalda, pastačius suolelius, bus sutvarkyta dar viena Jauryklos parko arterija, susijungsianti su jau anksčiau įrengta parko poilsio zona“, – kalbėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Povilas Černeckis. Jo žodžiais, dabar vyksta viešųjų pirkimų procesas rangovui parinkti, iš Gyventojų iniciatyvų programos takui palei Akmeną įrengti skirta 25 tūkst. Eur.
„P. n.“ informacija
Kretingos ligoninei reikia politikų sprendimų ir visuomenės paramos
Šią savaitę Kretingos rajono savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komitetas surengė išvažiuojamąjį posėdį, kuris įvyko Kretingos ligoninėje, susitikus su šios gydymo įstaigos vyriausiuoju gydytoju Romaldu Sakalausku, jo pavaduotoju Aleksandru Šalavėjumi, Vidaus medicininio audito grupės vadove Ilona Volskiene. „Mūsų tikslas – pabuvoti vietoje ir įstaigos darbą, problemas pažinti iš arčiau, kartu aptarti tas grėsmes, dėl kurių galime netekti pagrindinės rajone gydymo įstaigos“, – teigė komiteto pirmininkė Tarybos narė Jolanta Girdvainė. Ji komiteto narių vardu teiravosi, kaip šiandien gyvena Kretingos ligoninė ir ką rajono Savivaldybė gali padaryti, kad ši gydymo įstaiga būtų konkurencinga, atlaikytų sveikatos apsaugos reformos iššūkius ir apskritai – toliau tarnautų Kretingos rajono žmonių gerovei. „Iki šiol viską darėme, kad ligoninė dirbtų, kad pacientams būtų geriau negu iki šiol. Įsigijome modernios įrangos – kompiuterinį tomografą, mamografą, chirurginį lazerį, telkiamės, kad galėtume suteikti kuo daugiau paslaugų. Tačiau gaunami Sveikatos apsaugos ministerijos raštai, ministro įsakymai neramina – jie leidžia suprasti, kad rajonų ligoninės turėtų apskritai išnykti, nelikus akmens ant akmens“, – vyriausiasis Kretingos ligoninės gydytojas R. Sakalauskas neslėpė, kad per 2 metus pavyko nuveikti daug darbų, išspręsti daug problemų, o ligoninės kolektyvas žiūri viena kryptimi, ką pradeda vertinti ir kiti. „Maloniai nuteikia atsirandanti simpatija mūsų įstaigai – pacientų sulaukiame ne tik iš Kretingos rajono, bet ir Mažeikių, Tauragės, Plungės, Klaipėdos rajonų. Atvyksta dirbti naujų žmonių, vadinasi, atsiranda naujas požiūris į pacientą, mus susiranda norintys čia dirbti gydytojai, slaugytojai“, – stipriąsias įstaigos puses įvardino ligoninės vadovas.
Modernią įrangą PET pramonei gaminanti kretingiškių bendrovė „FlexBlow“ sukvietė visame pasaulyje dirbančius savo partnerius į tarptautinį sąskrydį, visą šią savaitę vykstantį Kretingoje. Kretingiškių kuriamų technologinių ir inžinerinių inovacijų žinias šiemet gilino Meksikoje, Singapūre, Saudo Arabijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Turkijoje įmonei atstovaujantys agentai. Vytauto gatvėje jau beveik 30 metų veikiančioje „FlexBlow“ gamykloje užsienio svečiai gilino technologines žinias apie čia vystomas PET tarą gaminančias mašinas, PET ruošinius, išsamiai susipažino su įmonės patentuotomis inžinerinėmis inovacijomis ir kūrė pardavimų strategijas. „Per pastaruosius metus „FlexBlow“ tarptautinį pardavimų partnerių tinklą išplėtojome kone dvigubai. Šiuo metu Kretingos įmonei atstovauja apie 30 plastikų rinkose milžinišką patirtį ir potencialą turinčių partnerių“, – sakė Gintautas Maksvytis, „FlexBlow“ verslo plėtros direktorius, užsienio partnerius į Lietuvą sukvietęs jau antrus metus iš eilės. Pasak jo, pirmą kartą Lietuvoje lankęsi svečiai iš užsienio sužavėti tiek Kretinga ir pajūrio regionu, tiek „FlexBlow“ inžinierių ir gamybos komandų gebėjimais. „FlexBlow“ savo gaminamą lanksčiausią pasaulyje PET taros formavimo įrangą eksportuoja visame pasaulyje – nuo Australijos iki JAV – ir nuolat ieško naujų galimybių didinti įmonės pardavimus naujose rinkose.
„P. n.“ informacija
Rugpjūčio 18 d. buvo atlikti Kretingos rajono savivaldybės maudyklų ir maudymosi vietų vandens kokybės mikrobiologiniai tyrimai šiose rekreacinėse zonose: Kretingos dvaro parko I tvenkinio, Juodupėnų tvenkinio, Kašučių ežero, Padvarių tvenkinio ties Kurmaičiais, Darbėnų tvenkinio, Klibių tvenkinio, Vydmantų tvenkinio Nasrėnų žvyrduobės tvenkinys. Buvo tiriami šie mikrobiologiniai parametrai: žarniniai enterokokai (ksv/100 ml) ir žarninės lazdelės (ksv/100 ml). Nustatyta, kad tirtų parametrų vertės atitinka Lietuvos higienos normos HN 92:2018 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ reikalavimus. Tyrimus atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (Klaipėdos skyrius). Kiti vandens mėginiai bus imami rugsėjo 8 d.
„P. n.“ informacija
Kretingos rajone šiuo metu vyksta rinkimai. Sakysite, kokie ir kad aš klystu, – juk rinkimai įvyko ne per seniausiai, o kiti rengiami po metų. Iš tiesų labai tyliai vyksta rinkimai į rajono seniūnijų seniūnaičius. Kas tie seniūnaičiai, ką jie veikia ir kodėl jie yra renkami? Pagal Vietos savivaldos įstatymą, seniūnaitis – gyvenamosios vietovės ar jos dalies bendruomenės išrinktas atstovas, turintis šio įstatymo nustatytas teises ir pareigas. Paprastais žodžiais tariant, tai – pirmasis tarpininkas tarp vietos gyventojų ir seniūnijos, Savivaldybės, o dažnai – ir pirmasis pagalbininkas iškilusioms vietos problemoms spręsti. Seniūnaitis turi įstatyme nustatytas teises ir pareigas, dalyvauja sprendžiant įvairius klausimus, susijusius su jo seniūnija, kaip, pavyzdžiui, Savivaldybės tarybos skiriamų lėšų seniūnijai panaudojimo, remontuojamų seniūnijoje kelių ir gatvių eilės nustatymo, tam tikrų socialinių pašalpų skyrimo ir dar daugelyje kitų, kurie sprendžiami jo gyvenamojoje seniūnijoje. Dažnai valdžios priimtus sprendimus vertiname skeptiškai, todėl seniūnaičio instituciją galėtume vertinti kaip galimybę prisidėti priimant sprendimus, teikiant pasiūlymus, diskutuoti ir rasti geriausius sprendimus.
Šią savaitę Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komitete kilo diskusijos dėl Savivaldybės įmonės „Kretingos turgus“ ateities. Iš kai kurių rajono Tarybos narių išgirdau intencijas įvertinti turgaus privatizavimo galimybę. Mano nuomonė šiuo klausimu aiški – turgus negali būti privatizuotas! Kiek save atsimenu dalyvaujant politikoje, tiek buvo diskutuojama dėl turgaus likimo – jungti su kita Savivaldybės įmone ar leisti veikti kaip atskiram ūkio vienetui, palikti toje pačioje vietoje ar iškeldinti kitur, palikti po atviru dangumi ar įkurdinti paviljone. Pagal kretingiškių atsiliepimus po mano socialiniuose tinkluose paviešinto prašymo išsakyti nuomones šiuo klausimu, galiu teigti, kad žmonėms dabartinė vieta ir prekybos pobūdis yra tinkamiausi. Aš ir pats turiu prekybininko patirties, todėl drąsiai galiu tvirtinti, kad dabartinė turgaus vieta yra patogiausia kretingiškiams: ir prekiautojams, ir pirkėjams. Mūsų turgus tuo ir unikalus, kad jame gali prekiauti ir ūkininkai, ir smulkieji prekiautojai. Ir ko tik čia neatrasi: nuo gėlių, miško ir sodų gėrybių iki gyvo triušio ar vištos. O kur dar garsusis Kretingos blusturgis, kuriame apsilanko ir šalies madų garsenybės.
|
|
