|
|
|
(1696) 2022-10-14Prie Kretingos katalikų bažnyčios siautėjo satanistai
Praėjusio penktadienio vakarą būrys 14–16 metų jaunuolių, po užsiėmimų išėję iš Pranciškonų vienuolyno, dar jo kieme išgirdo kažką draskant bažnyčios vartus. Du įtartinai besielgiantys vaikinai prisiartino, prisistatė esą satanistai ir pusvalandį juos psichologiškai terorizavo. Šis įvykis sukėlė rezonansą tarp parapijiečių – ar prieš katalikų tikėjimą nusiteikę asmenys dar labiau nesuaktyvėjo po nuskambėjusio šventvagiško įvykio Palangos bažnyčioje, kuomet viena skandalingiausių Lietuvoje muzikos grupių „Flying Saucer Gang“ joje apgaule nufilmavo klipą „Kultūra“, kuriame repuojama prie altoriaus, po šventovę vaikšto pusnuogės merginos ir propaguojama „žolė“. Spaudė psichologiškai ir pokalbį įrašė „Mes, 5 merginos ir vaikinas, apie 20.20 val. išėjome iš vienuolyno ir pamatėme du įtartinus maždaug 17–18 metų asmenis. Jie elgėsi keistai: draskė vartus, vaikščiojo aplinkui, apžiūrinėjo. Pamatę mus, priėjo ir pradėjo provokuoti: kodėl bažnyčia nedirba 24 valandas, sakė esą satanistai o jų dievas Liuciferis, ieškojo Kretingoje satanistų klubo. Pradėjo tyčiotis iš tikėjimo, ėmė kalbėti apie „kasiakus“ (susuktą rūkomą žolę – aut. past.), LGBT, juodaodžius. Atsistoję priešais mus apie pusvalandį naudojo psichologinį smurtą, pokalbį įrašė“, – pasakojo viena įvykio dalyvių, prašiusi neviešinti vardo ir pavardės. Mergina sakė, kad jie bijoję išprovokuoti neadekvačiai besielgiančių vaikinų fizinį smurtą ir dėl saugumo stovėję, neva bendravę su jais. Po to jiems, matyt, ne itin kalbios merginos nusibodo ir visi pradėjo skirstytis. „Tiedu jaunuoliai atsisėdo ant suolo prie Jurgio Pabrėžos paminklo, o mes, užėję už Turizmo informacijos centro, paskambinome Bendruoju pagalbos telefonu ir paaiškinome, kas ką tik įvyko. Policija pažadėjo atvykti per pusvalandį, mes laukėme, bet ji taip ir nepasirodė“, – teigė liudytoja. Iš matymo merginos vieną vaikinų, kuris joms prisistatė kaip Adamas, lyg ir atpažino, o kitądien po įvykio surado socialiniuose tinkluose ir mano, kad identifikavo jo asmenybę.
Verta paragauti: kimchi Pasimatymas su benamiais apleistuose pastatuose neįvyko
Artėjant šaltajam sezonui, Kretingos priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba bendradarbiaudama su rajono Policijos komisariatu, surengė reidą po apleistus pastatus, kuriuose gali glaustis benamiai. Baiminamasi ir gaisrų, ir griūčių „Norėtume pašnekinti nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius žmones, pranešti apie galimybę laikinai apsistoti Kretingoje esančiuose nakvynės namuose, taip pat papasakoti, kaip elgtis, jeigu pašiūrėse, kuriose jie dar vis apsistoję, netikėtai kiltų gaisras“, – tikslus išvardino tarnybos inspektorius Justas Šedys. Policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Gitana Macienė ruošėsi padalinti dar ir atšvaitus jų neturintiems, taip pat norėjo pasižiūrėti, ar paaugliai laisvalaikio neleidžia mieste esančiuose apleistuose nebetvirtuose pastatuose, nes ten būti nėra saugu, maža akimirka gali lemti griūtį ir nelaimę. Rajono Savivaldybės pateiktame sąraše – apie 40 apleistų objektų. J. Šedžio žiniomis, benamiai daugiausia pamėgę pačiame Kretingos mieste esančius. Antradienį pareigūnai lankėsi penkiuose problemiškiausiuose: ne vienu gaisru pagarsėjusiame gyvenamajame name-vaiduoklyje J. K. Chodkevičiaus g. Nr. 1, kurį renovavus Kretingos evangelikų liuteronų draugija „Sandora“ buvo ketinusi įsteigti vaikų dienos centrą, bet idėjos atsisakė dėl išaugusios projekto įgyvendinimo kainos, taip pat – gyvenamuosiuose namuose Akmenės g. Nr. 29, Vilniaus g. Nr. 5, daugiabutyje Vilniaus g. Nr. 11A, buvusioje radijo stotyje Kluonalių g. Nr. 19A ir netoli šio objekto miškelyje atokiau esančiame plytiniame nežinomos paskirties mažame statinyje.
Etikos komisijos posėdis: vienas tyrimas nutrauktas, kitas – mintyse
Pastarasis rajono Savivaldybės Etikos komisijos posėdis baigėsi be rezultatų: svarstymas dėl tarybos nario Tomo Abelkio elgesio atidėtas ketvirtą sykį, šiuokart nesant kvorumo, o dėl mero Antano Kalniaus elgesio pradėtas tyrimas nutrauktas. Socialdemokratų Augenijos Juknevičienės ir Stepono Baltuonio prašymus skundo dėl mero elgesio nebenagrinėti Etikos komisijos pirmininkė Vaida Jakumienė teigė gavusi prieš pat posėdį. „Jeigu nagrinėtume, būtų nesuprantama, kokiu pagrindu tai darome. Atrodytų, lyg patys rodytumėm iniciatyvą, o mes nerodome“, – nuomonę pareiškė Jūratė Laučiūtė. Jai pritarė dar dvi komisijos narės – Vitalija Valančiutė ir Daiva Pipiraitė. Vis dėlto balsuojant komisijos pirmininkės pavaduotojas Valerijonas Kubilius susilaikė. Rajono tarybos Socialdemokratų partijos atstovai A. Juknevičienė ir S. Baltuonis į komisiją buvo kreipęsi dėl, jų manymu, neteisingos A. Kalniaus pozicijos narpliojant su dabar jau buvusiu Savivaldybės administracijos direktoriumi Egidijumi Viskontu susijusią situaciją, kai šis ne tik aktyviai ragino svarstyti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos skyriaus prašymą, bet ir nenusišalino darbo grupės posėdyje jį svarstant.
Vasaros metu daugelis buvo labiau atsipalaidavę, tačiau prasidėjus šaltajam sezonui ypač svarbu būti socialiai atsakingiems ir laikytis prevencinių ir apsaugos priemonių, padedančių apsisaugoti nuo klastingos COVID-19 infekcijos. Svarbu apsaugoti save ir savo aplinką ir prisiminti, kad neatsakingi veiksmai gali sukelti tik dar didesnę grėsmę visuomenei. Apie imuniteto stiprinimą ir tinkamos asmeninės higienos svarbą pasakoja vaistininkas Tautvydas Endriukaitis. Pasak jo, tinkami įpročiai padeda apsisaugoti ne tik nuo COVID-19 infekcijos, bet ir kitų pavojingų užkrečiamųjų ligų. Rekomenduoja naudoti Vaistininkas pastebi, kad atsakingi žmonės viešose vietose ir transporte vis dar dėvi medicinines veido kaukes arba respiratorius, nors šiuo metu jos yra neprivalomos. „Labai teisingas sprendimas, taip turėtume elgtis visi“, – tvirtina jis ir pataria rinktis kaukes, kurios gerai priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Be to, uždarose viešose erdvėse reikėtų stengtis laikytis saugaus atstumo nuo aplinkinių, dažnai ir kruopščiai plauti rankas, naudoti rankų dezinfekavimo priemones, neliesti akių, nosies, burnos. „Prisiminkime kosėjimo, čiaudėjimo taisykles – tai vertėtų daryti į servetėlę arba sulenktą alkūnę. Taip pat labai svarbu vėdinti gyvenamąsias ar darbo patalpas ir, žinoma, vengti fizinio kontakto su sergančiais asmenimis, kurie turi didesnę riziką sirgti ar turėti sunkias COVID-19 komplikacijas“, – sako T. Endriukaitis. Vaistininkas primena sveikos ir subalansuotos mitybos bei fizinio aktyvumo svarbą: „Nepamirškime grūdintis, tinkamai, sveikai ir visavertiškai maitintis, gerai pailsėti, kuo daugiau judėti gryname ore. Jei jaučiate, kad to trūksta, stiprinkitės vartodami imuninei sistemai skirtus maisto papildus. Labai tinka kompleksiniai papildai su ežiuole, su vitaminais C, D bei kitais vitaminais ir mineralais.“
KŪRYBOS KRAITĖ
Kretingos rajono tautodailės klubo „Verpstė“ vadovė Danutė Šorienė informavo apie pasibaigusį Klaipėdos regiono tautodailės meistrų konkursą-atranką į tradicinę respublikinę parodą – konkursą „Aukso vainikas“, į kurį atrinkti kretingiškių kūrėjų Adolfo Andriejaus Viluckio ir Alioyzo Pociaus darbai. Šį rudenį Klaipėdos regiono tautodailininkų kūrybos darbų paroda „Kai kalba sielos” buvo surengta Dovilų etninės kultūros centre. Savo kūrybos darbus joje eksponavo 10 Kretingos krašto tautodailininkų. Pirmą kartą parodoje savo darbus pristatė kretingiškės savamokslės tapytojos Laimutė Kasparavičienė ir Janina Budrienė. Lietuvos nacionalinio kultūros centro sudaryta komisija tarp geriausių Klaipėdos regiono meistrų laureatais atrinko ir du Kretingos krašto du tautodailininkus: taikomosios dailės srityje – LR meno kūrėją Adolfą Andriejų Viluckį, o meno ir kryždirbystės – salantiškį tautodailininką Alioyzą Pocių. Jų kūrybos darbai toliau bus eksponuojami respublikinėje parodoje – konkurse „Aukso vainikas“, kuris įvyks kitąmet sausio 6-ąją, tradiciškai – per Tris Karalius, Gelgaudiškio dvare Šakių rajone. Respublikinė paroda-konkursas „Aukso vainikas“ rengiamas jau kone du dešimtmečius. Jis buvo organizuotas pirmąkart 2005 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro iniciatyva, ir nuo to laiko rengiamas kasmet. Geriausi iš geriausių liaudies meistrų apdovanojami simboliniais „aukso vainikais“. Vertinama už geriausius 5-erių metų laikotarpiu sukurtus vaizduojamojo (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika, paprotiniai dirbiniai – margučiai, verbos, sodai) meno ir kryždirbystės (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir kt.) darbus. Pretendentų atranka vyksta dviem etapais: pirmajame ture geriausi meistrai išrenkami dešimtyje apskričių, o antrajame, respublikiniame, ture trys iš jų – po vieną taikomosios, vaizdinės dailės ir kryždirbystės atstovą – paskelbiami geriausiais metų meistrais.
„P. n.“ informacija
Negali gyventi be meno
Jaunuosius rašytojus ir dailininkus suburiantį festivalį „Literatūrinės slinktys“, kaip ir kasmet, vainikavo jaunųjų menininkų kūrybos rinkinys. Penkiose jo knygelėse – jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūriniai. Viena dailininkių – kretingiškė 28-erių Verdenė Monika Valkiūnaitė. Norėtų surengti parodą Dailininkė specialiai šiam rinkiniui iliustracijų nekūrė – pasidalino anksčiau sukurtais darbais. Knygelėje publikuojamos 4 iliustracijos: lino raižinys, „Dangaus pelės“, piešinys flomasteriu iš vaisių-daržovių dienoraščio, Ukrainai skirta „Vasario 26 d. interpretacija karo prieš Ukrainą tema“ ir tušu pieštas darbas iš ciklo „Savana“. „Man niekada nebuvo svetima literatūra ir jos žanrai. Kada nors svajoju iliustruoti tikrą knygą. Knygų iliustravimas apskritai yra kita taikomosios grafikos rūšis, kurią norėčiau apčiuopti iš arčiau“, – savo svajones atskleidė V. M. Valkiūnaitė. Dailininkė yra dalyvavusi ne vienoje grupinėje parodoje įvairiuose šalies miestuose, užsienyje, taip pat surengė ir personalinių parodų. „Keturis darbus esu eksponavusi Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje. Turiu planų surengti ir didesnę parodą Kretingoje“, – kalbėjo mergina. Pranciškonų gimnaziją baigusi kretingiškė tapė dar iki mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje (VDA). „Čia supratau, kad į naująsias medijas einu būtent per tapybą, suvokiau, o ir ne kartą sulaukiau dėstytojų komentarų, kad esu „tipiška tapytoja“, – apie save pasakojo Verdenė Monika, pridūrusi, kad būtent tapyba jai leidžia laisvai kvėpuoti, pasipasakoti, išsidėlioti, ji veikia tarsi terapija. – Nežinau, kiek pati pasirinkau meną, kiek labiau negaliu be jo gyventi, be indvidualios raiškos vizualiojo meno medijomis. Kitaip tiesiog krentu į duobę, iš kurios kitaip nepavyksta išlipti.“ Stiliaus paieškos Iki šių metų, dalininkės teigimu, neskaitant eskizų spektakliams ir knygoms, jos paveiksluose sunkiai buvo įmanoma atrasti aiškų naratyvą ar veikėją, daugiausiai dominavo formos ir spalvos: „Balansavau tarp visiškų abstrakcijų ir abstrakcjų su numanomu, dėl to aiškesniu, figūratyvu. Šiuo metu tapomame cikle galima rasti aiškų veikėją, aiški net ir tematika. Kol kas nenoriu atskleisti, kokia – tikiuosi surengti parodą. Tada ir bus matyti.“ Eskizų savo darbams menininkė nepiešia: „Man patinka atrasti vietoje, išgirsti, ką šita konkreti drobė norėtų ant savęs nešioti. Beveik misticizmas, bet toks mano kūrybinis procesas.“ Kūrėjai, jų kūriniai, stilius nuolat keičiasi, dažnai išlieka tik braižas, o pati tematika priklauso nuo asmeninio gyvenimo vingių ir sankryžų. „Stilių iki šiol dar gryninu. Jis labai žaidybiškas, spalvingas, nerimtas, margas. Kūryba nepretenduojanti į rimtumą, vaikiška. Bet, jeigu kalbame apie scenografiją, čia pranyksta žaismingumas, o emociją ir piešimo stilių diktuoja pjesė arba komanda, su kuria dirbu“, – savo stilių įvardijo dailininkė.
Kraštietės eilėse – gyvenimas tarp dviejų kontinentų
Šį spalį kraštietei kūrėjai Aldonai Anužienei, kurios didžioji dalis gyvenimo prabėgo Salantų krašte, o pastarąjį dešimtmetį – Bostone Jungtinėse Amerikos Valstijose, sukaks 80 metų. A. Anužienė yra mūsų laikraščio literatūrinio priedo „Smiltys“ ilgametė bičiulė, atsiunčianti savitų eilių, kurias jubiliejaus proga ketina išleisti vienoje knygoje. Ji taip pat – žemaitiško žodžio puoselėtoja, – Miela Aldona, papasakokite skaitytojams apie save ir savo šeimą: iš kur esate kilusi, ką veikėte iki išvykstant gyventi į JAV. – Gimiau Imbarės kaime per Antrąjį pasaulinį karą 1942-ųjų spalio 18-ąją. Mano tėvas, kilęs iš Skuodo rajono, Žalgirių kaimo, buvo pašauktas atsarginiu į karą, jam teko nukeliauti iki Berlyno. Grįžęs iš karo, dirbo meistru, kolūkio brigadininku, fermose. Mama, kilusi iš Imbarės, verpdavo vilnonius siūlus močiutės audžiamiems kilimams, vėliau dirbo kolūkyje karvių melžėja. Aš turėjau vienintelį brolį Praną. Baigusi Imbarės pradinę, vėliau – Salantų vidurinę mokyklas, įstojau studijuoti matematikos ir braižybos į Valstybinį pedagoginį institutą. Tačiau susirgau tuberkulioze ir studijas teko atidėti. Pradėjau dirbti Imbarės pradinės mokyklos mokytoja, vėliau – Juodupėnų aštuonmetėje 8-erius metus mokiau matematikos. 1964 metais ištekėjau už latvio Konstantino Pušmucan, mūsų šeimoje pamečiui gimė dvi dukros Aina ir Vida. Joms praraugus, siekiau neakivaizdžiai atnaujinti studijas, tačiau dėl nesutarimų šeimoje mokslui įsigytos knygos liko gulėti auditorijoje, ant suolo. Kad nelikčiau be jokio amato, su vyru išsiderėjau, jog mokysiuos netoliese, Klaipėdoje, Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume. Po studijų pradėjau dirbti vyriausiojo buhalterio pavaduotoja Imbarės kolūkyje. Ir vis dėlto siekiau aukštojo mokslo: per 2,5 metų baigiau Žemės ūkio akademiją, įgijau buhalterinės apskaitos ekonomisto profesiją.
Kretingiškė literatė – konkurso poetui Vaidotui Spudui atminti nominantė
Kretingiškė pedagogė literatė dviejų knygų autorė Danutė Dunauskaitė savo poetinį žodį patikėjo poezijos konkursui „Kad būtumei ne skausmas, o daina“, kuris skirtas anksti mirusiam poetui Vaidotui Spudui atminti. D. Dunauskaitės diptikas „Namai“ sulaukė įvertinimo – Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Gražinos Spudienės nominacijos „Už eilėraščio biografiškumą“. Esminis konkurso, kurį kartu su partneriais surengė Pakruojo literatų klubas „Židinys“, tikslas – ne tik prisiminti poetą V. Spudą, bet ir aktualizuoti jo kūrybą, paskatinti domėtis šio autoriaus poezija, sudaryti sąlygas perteikti savo požiūrį į kūrybą, motyvuoti kurti ir poetus profesionalus, ir mėgėjus, paskatinti juos atskleisti savo kūrybinį talentą. Konkursui savo kūrybą patiekė 44 autoriai iš 13-os rajonų. D. Dunauskaitė, šiame konkurse dalyvavusi pirmą kartą, teigė, kad jai šis konkursas buvęs tarsi galimybė sugrįžti į savo gimtąjį kraštą – Pakruojį, dar kartą išgyventi tuos įspūdžius, kurių ji kažkada patyrė, lankydamasi poeto sodyboje, Linkuvos kapinėse, kur jis palaidotas. „Nors Vaidoto Spudo ir nėra mokyklų programose, nors jis ir nėra tiek plačiai žinomas, vis dėlto, Pakruojis, Biržai, Pasvalys, jų apylinkės poeto neužmiršo – jis yra vertinamas. Visi supranta, kad miręs 26-erių nuo užklupusios ligos, jis nespėjo subrandinti savo poetinio žodžio, kuris persunktas žinojimo, kad teks greitai atsisveikinti su gyvenimu, – literatė įsitikinusi, kad tokie konkursai, kaip šis, neleidžia užmiršti tų, kurie gyveno, kūrė, mylėjo. – Konkursai, pakviečiantys pasidalinti savo kūryba, suvirpina poetines mintis, sukelia emocijas. Manau, kad ir jaunieji poetai turi galimybę pajausti, iš ko jie gali mokytis, o to negali padaryti neskaitydamas kitų poezijos, nepažindamas poetinio lauko.“
Iš policijos suvestinių
Pavogė aukų dėžutę Iš Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčios Šventojoje pavogta aukų dėžutė. Kad jos nebėra, Dievo namus prižiūrintys darbuotojai pastebėjo pirmadienį apie 10.40 val. Kadangi įsilaužimo požymių nematyti, manoma, kad nusikaltėliai į vidų galėjo įsibrauti per langą. Palangos policijos komisariato pareigūnai pradėjo tyrimą. Ši parapija nuo vagių nukenčia nebe pirmą kartą. Prieš daugiau kaip 10 metų, išdaužus duris, buvo „apšvarinta“ klebonija, išdaužti parapijos priklausančio automobilio langai.
„P. n.“ informacija
Kretingos dziudo sporto klubo „Ardonas“ vadovas dziudo treneris Erikas Cchovrebovas informavo, kad klubas ne per seniausiai tapo oficialiu Yamasaki akademijos nariu ir pradeda naują savo veiklą. Klubo narys Aleksandras Lukaitis, kuris dziudo treniruojasi jau 7-us metus, – pirmasis, kuris Yamasaki akademiją reprezentavo oficialiose Europos grapplingo pirmenybėse – debiutinėse varžybose 14-metis Aleksandras Lukaitis, pralaimėjęs smaugimo veiksmu, užėmė II v. Grappling imtynės – tai yra mišri sporto šaka, susiformavusi iš įvairių imtynių: brazilų džiudžitsu, dziudo, sambo, kitų kovos rūšių. Imtynių esmė – priversti varžovą pasiduoti taikant laužimo ar smaugimo veiksmus. „Mes, treniruodamiesi dziudo, drąsiai galime save išbandyti ir kitose imtynėse. Matau, kad mano treniruojami sportininkai gerai perpranta kovos menus ir geba greitai adaptuotis prie kintančių kovos sąlygų“, – pasidžiaugė E. Cchovrebovas, vildamasis, kad imtynininkai pasieks ir daugiau pergalių.
„P. n.“ informacija
Dvi dienas senojo Kretingos parko teritorijoje du bendrovės „Kretingos komunalininkas“ traktoriukai grėbė gausiai krentančius medžių lapus. Didžiulės jų krūvos per tris kartus mašina jau šiandien bus išgabentos į Ankštakių sąvartyną. Netrukus tie patys traktoriukai darbą tęs Pastauninko parke. Paklausta, ar lapai grėbiami, kaip dabar madinga, tik nuo takų, ar visoje plačioje parko teritorijoje, nepaliekant medžiams šilto patalo žiemai, laikinoji įmonės direktorė Vaiva Lukošienė teigė, jog darbai vyksta pagal miesto seniūnijos užsakymą. „Takams valyti turime puikias HAKO markės mašinas, tas pačias, kurios vasarą ir nuo šaligatvių surenka sąšlavas, o abu traktoriukus paleidžiame visoje parkų teritorijoje. Vis dėlto dauguma miesto gyventojų parkus arba labiausiai lankomas miesto vietas nori matyti gražias, išvalytas“, – sakė V. Lukošienė. Anot pašnekovės, kiek truks lapų grėbimo darbai, parodys gamta. Didžiąją dalį išgabenus į Ankštakius, likučius kai kuriose vietose sugrėbti bus galima ir rankiniu būdu.
„P. n.“ informacija
Charkovas turbūt yra vienintelis didmiestis Ukrainoje, kurio gatvėse ir toliau stovi barikados, nes priešo puolimas ar grupės diversantų išpuolis čia lieka labai realus. Mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 40 km, visus tiltus ir toliau saugo teritorinės apsaugos kariškiai. Dalis tiltą saugojančių kariškių, taip, kaip ir dauguma kasdienius sprogimus išgyvenančių gyventojų, yra nerimastingi, nekalbūs, tačiau dalis noriai bendrauja. Nors pats nerūkau, bet čia kišenėje visada nešiojuosi cigarečių pakelį, kad pašnekovą galėčiau pavaišinti ir lengviau prašnekinti. Nuvykęs mikroautobusu į toli nuo centro esantį Naujosios Bavarijos mikrorajoną fotografuoti naktinio raketos sugriautų pastatų, irgi užkalbinau čia esančio tilto saugotoją. Vos išgirdęs, kad esu iš Lietuvos, karys nusišypsojo, pradėjo dėkoti visiems lietuviams už pabėgėlių priėmimą ir siunčiamą karinę pagalbą. Vyras prisistatė Romanu ir papasakojo, kad žmona su jų devyniolikamete dukra ir dešimtmečiu sūnumi jau pusmetį gyvena Vilniuje. Visai trijulei pavyko laimingai pabėgti iš Kijevo prieigoje esančio Irpinio, kuriame per Rusijos okupaciją dėjosi košmariški dalykai. „Aš niekuo jiems padėti nebegalėjau, nes pirmą karo dieną pasiprašiau priimamas į gynėjus. Buvau pasiųstas kasti apkasų Kijevo pakraštyje, tad mašiną pabėgėlių kolonoje per taip vadinamą žaliąjį koridorių vairuoti gavo žmona, nors ji iki tol tik iki darbo ir atgal važiuodavo“, – pasakojo Romanas. Vyras iki karo sostinėje dirbo advokatu, o vasario 24-osios rytą atsibudo netikėtai anksti, 4 val., ir įsijungęs „laptopą“ pamatė Rusijos caro Vladimiro Putino pareiškimą apie pradedamą taip vadinamą specialiąją operaciją. Kelias valandas pamąstęs, ką daryti, prasidėjus Maskvos agresijai, Romanas nusprendė vykti į karinį komisariatą ir apsiforminti savanoriu gynėju. Kadangi dėl daugybės į užsienį ar Vakarų Ukrainą bėgančių žmonių Irpinio gatvės buvo užkimštos mašinų, vyras iki komisariato numynė dviračiu. Ten pasakė, kad pagal formalius reikalavimus jie privalo jį visų pirma pasiųsti į medicinos komisiją. Tačiau poliklinikoje pamatęs prasidėjusį sumišimą ir supratęs, kad komisijos praeiti nespės, Romanas sugrįžo į komisariatą, kur, situacijai pasikeitus, jo tik bepaklausė, kur norėtų tarnauti. Pasisakius, kad teritorinėje apsaugoje, netrukus atvyko autobusiukas, kad paimtų jį ir dar kelis savanorius.
Kretingos ligoninė modernėja – įsigijo kompiuterinį tomografą pacientų diagnozėms nustatyti, tikslinti. Į ligoninę atvežtas tomografas veikti turėtų pradėti dar šių metų gruodį. Pagal jau turimą aparatą baigiamos įrengti jam skirtos patalpos. Kai kurias specifines medžiagas patalpoms reikėjo užsakyti pas jų gamintojus, kaip antai, švininę dangą, gaminamą Vokietijoje. „Vykdant dabartinę mūsų valstybės sveikatos politiką, reikalingos neišvengiamos medicininės paslaugos turi artėti prie žmogaus. Kompiuterinis tomografas šiandieną nebėra joks stebuklas“, – sakė VšĮ Kretingos ligoninė vyriausiasis gydytojas Romaldas Sakalauskas. Iki šiol ištikus traumoms, po traumų nesėkmingo gydymo, kitais ligų atvejais, kai prireikia tyrimo kompiuteriniu tomografu, pacientai iš Kretingos siunčiami į Klaipėdos ligonines, kur tyrimo tenka ir eilėje laukti.
„P. n.“ informacija
Pandemija daugelį verslų paskatino imtis netradicinių sprendimų darbuotojų motyvacijai ir sveikatingumui užtikrinti. Visiems savo darbuotojams dar 2020 m. rudenį išdaliję imunitetą stiprinančių vitaminų rinkinius, „Lidl Lietuva“ komanda šiemet tai darys jau trečią kartą iš eilės. Nauja investicija pasiteisino su kaupu, sako įmonės valdybos narė ir personalo vadovė Sandra Savickienė. Visi „Lidl Lietuva“ parduotuvių, Kauno logistikos centro ir administracijos darbuotojai jau artimiausiu metu gaus prekybos tinklo paruoštus imunitetą stiprinančių vitaminų rinkinius. Juose – vitaminas D3, magnio ir kalcio papildai, vitaminas C ir multivitaminai vaikams. „Pirmą kartą vitaminų rinkinius visiems „Lidl Lietuva“ komandos nariams įteikėme pandemijos metu. Tuomet manėme, kad tai bus vienkartinis veiksmas, savotiškas palinkėjimas atsilaikyti prieš siaučiantį virusą, tačiau šis sprendimas sulaukė daugybės darbuotojų reakcijų ir netgi susidomėjimo iš kitų „Lidl“ šalių. Šį rudenį vitaminų rinkinius įmonės kolektyvui dovanojame jau trečius metus iš eilės ir planuojame tokią originalią tradiciją tęsti toliau“, – sako S. Savickienė. Įmonės darbuotojams užtikrinčiau jaustis padeda ir prekybos tinklo suteikiama galimybė nemokamai pasiskiepyti nuo gripo – šia galimybe gali pasinaudoti tiek darbuotojai, tiek jų vaikai iki 14 metų amžiaus.
Kad krosnis šildytų saugiai
Kad kūrenama krosnis nesukeltų gaisro, anot Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausiosios specialistės Sandros Vasiliauskaitės, pakanka dviejų sąlygų: teisingai ją įrengti ir saugiai eksploatuoti. Krosnį mūrija ir įrengia specialistai, o visiems kitiems žmonėms svarbu teisingai kūrenti ir prižiūrėti, prieš šildymo sezoną, o jo metu ne rečiau kaip kartą per ketvirtį iš krosnies ir dūmtraukio išvalyti suodžius. Gaisrai dažniausiai kyla dėl dūmtraukyje atsiradusių įtrūkimų, krosnies perkaitimo, iškritusių žarijų arba degančių malkų. Svarbiausia nepalikti besikūrenančios krosnies be priežiūros, ypač jeigu namuose vieni lieka mažamečiai vaikai. Kai kūrenama ypač intensyviai, o taip būna dažniausiai per didelius šalčius žiemą, krosniai gresia perkaisti. Kad taip neatsitiktų, pakurti rekomenduojama 2–3 kartus per dieną, o kūrenti ne ilgiau kaip pusantros valandos. Baigti kūrenti – ne vėliau, kaip 2 valandos prieš išeinant iš namų. Kad iš krosnies neiškristų degančių žarijų, pakuros durelės turi būti uždarytos. Jeigu durelių nėra, jos atviros arba uždarytos nesandariai, liepsna gali išsiveržti į paviršių, ant grindų gali iškristi nudegusių malkų arba anglių. Į krosnį negalima kišti už pakurą ilgesnių malkų, nes tuomet durelių nepavyks uždaryti sandariai. Kūrenant židinį, reikėtų naudoti lapuočių medžių malkas, nes spygliuočių mediena – sakinga, spragsi svaidydama žiežirbas, lengvai galinčias sukelti gaisrą. Pavojinga šalia krosnies statyti baldus, laikyti įvairius daiktus – arčiau negu 1 metro atstumu nuo krosnies esantys jie gali įkaisti ir užsidegti. Prie pakuros laikomos malkų atsargos taip pat gali užsidegti. „Pavojinga įkurti krosnį lengvai užsiliepsnojančiais ar degiais skysčiais – žibalu, benzinu, mat šliūkštelėjus per daug, netyčia galima apipilti daiktus, esančius prie krosnies arba pačiam žmogui apsilaistyti. Toks neatsargumas gali turėti labai rimtų padarinių“, – teigė S. Vasiliauskaitė. Bet ne tik dėl atviros liepsnos krosnis pavojinga – jeigu sklendė uždaryta, o kuras dar nėra visiškai sudegęs, dėl deguonies stygiaus susidaro labai nuodingos dujos anglies monoksidas, kitaip tariant, smalkės. Todėl baigti kūrenti krosnį reikia ne vėliau kaip 2 valandos prieš einant miegoti. Įvykus nelaimei, gyventojai turėtų skambinti skubios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112. Jeigu gaisras nedidelis, galima pamėginti užgesinti ir patiems, bet įvertinus situaciją, jokiu būdu nerizikuojant. S. Vasiliauskaitė priminė, kad kiekviename individualiame gyvenamosios paskirties pastate privalo būti ne mažiau kaip vienas 4 kg miltelinis gesintuvas.
„P. n.“ informacija
Turgus nuo šiol nėra vienintelė vieta įsigyti šviežių daržovių – tam pasitarnauja elektroninė platforma „Agro Bazaar“. Pasak prekybos tiesiai iš ūkių elektroninės platformos „Agro-Bazaar“ sumanytojo Andriaus Uokos, kurti tokią platformą paskatino galimybė gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Nebuvo patraukli prekyba turguje Kaip teigia elektroninės platformos sumanytojas UAB „Terra Lammato“ direktorius A. Uoka, mintis imtis prekybos virtualioje erdvėje kilo pačiam pradėjus ūkininkauti. Teisinį išsilavinimą turintis vyriškis kartu su mama Elena Uokiene ir žmona Kristina Jasmane nusprendė steigti ūkį Klaipėdos rajone netoli Veiviržėnų, Veiviržos ir Šalpos santakoje. „Nutarėme imtis vienos sudėtingiausių sričių – daržininkystės. Pasistatėme kelis šiltnamius, paruošėme žemę lauko daržovėms. Šiltnamiuose auginome labai įvairių veislių pomidorų, kitų daržovių, uogų. Produkciją reikėjo kažkaip realizuoti. O tam reikia bendrauti su žmonėmis, reikia važiuoti į turgų. Svajojau, kaip būtų gerai, jei atvažiuoja mašina, sukrauname į ją savo produkciją, už ją mums perveda pinigus į sąskaitą ir niekam nieko nereikia įrodinėti. Pasitelkdamas kitus ūkininkus, ėmiausi įgyvendinti savo svajonę“, – pasakoja A. Uoka. Padrąsino paramos galimybė Šiemet E. Uokienės pateiktam projektui, kurį įgyvendinant ketinama Kaune įsteigti logistikos centrą, buvo skirta parama pagal KPP priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Šis centras sutrumpintų žemės ūkio produkcijos nuo lauko iki stalo kelią. „Rengiant projektą aplankiau beveik visos Lietuvos smulkiuosius ūkininkus, susirinkau informaciją, ką jie augina, kokią produkciją gali patiekti prekybai per elektroninę platformą. Susikūrėme daugiau kaip tūkstančio smulkiųjų ūkininkų duomenų bazę. Kadangi KPP finansuojamas projektas labai sudėtingas, prieš imdamiesi jį įgyvendinti nutarėme sukurti bandomąją platformą, kurioje realizuotume Klaipėdos regiono ūkininkų užaugintą produkciją Klaipėdos miesto gyventojams ir organizacijoms. Tam ir buvo sukurta elektroninė platforma, pritaikyta Klaipėdai“, – sako A. Uoka. Elektroninė platforma ūkininkams teikia vilčių, kad ji padės pasiekti daugiau vartotojų, o vartotojai jau džiaugiasi ir pasiūla, ir produktų kokybe. Šiuo metu „Agro-Bazaar“ platformoje yra užregistruota 30 produkciją tiekiančių ūkininkų ir per 400 ją perkančių vartotojų.
Miuziklas „Čikaga“ sugrįžta!
Publikos noras pamatyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) miuziklą „Čikaga“ – neslūgsta. Dėl šios priežasties bene populiariausias visų laikų miuziklas atgimsta ir išvyksta į dar vieną turą per didžiausias šalies arenas. Paskubėkite nusipirkti bilietus, nes gruodžio mėnesį net šimtus žiūrovų talpinančiose arenose ima stigti vietų. Gruodžio 15 d. „Čikaga“ bus rodoma Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, gruodžio 17 d. – Šiaulių arenoje, gruodžio 20 d. – Kauno „Žalgirio“ arenoje. „Šiemet atnaujinta prieš keturis metus KVMT pastatyto Brodvėjaus miuziklo licencija, tad šį spektaklį galime vadinti nauja premjera“,– akcentuoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. Laukžemės dvaras – didingos praeities vaiduoklis
Laukžemė, įsikūrusi už 1 km nuo Lietuvos–Latvijos valstybinės sienos, tarp Darbėnų ir Šventosios, traukė didikų dėmesį nuo seno: dvaras čia minimas jau XVI a., jį valdė ir Sapiegos, vokiečių didikai, o nuo 1913-ųjų jo dalininku tapo liūdno likimo prelatas Konstantinas Olšauskas. Nepriklausomybės laiku dvaro rūmai buvo privatizuoti, dabar ir vėl parduodami. Kažkada buvę įspūdingos išvaizdos, tačiau per laiką išgrobstyti ir apleisti, mūriniai rūmai šiandieną vidury kaimo riogso lyg didingos praeities vaiduoklis. Po žeme – tuneliai ir lobių skrynios Laukžemės senbuvis ir kaimo istorijos žinovas Stasys Baužys prisiminė sovietmečiu dvaro rūmuose buvus aštuonmetę mokyklą, įrengtas klases, kurios buvo kūrenamos krosnimis: kiekvienoje klasėje stovėjo po glazūruotų koklių krosnį, viršuje išpuoštą gražiais ornamentais. Patalpos buvusios aukštos – apie 3,5 m. Parke, priešais rūmų balkoną, stovėjo mergaitės skulptūra-fontanas. „Prisimenu, kaip ji liedavo vandenį iš ąsočio. Po to skulptūrą nugriovė, dalį parko išlygino, nes sugalvojo įrengti krepšinio ir futbolo aikštyną“, – sakė istorijos pedagogo duoną krimtęs, dabar jau užtarnauto poilsio išėjęs 70-metis S. Baužys. Jis tęsė pasakojimą: „Būdami berniūkščiai, landžiodavome po senąjį parką, vakarais šniukštinėdavome palei rūmus – traukė paslaptys, o jų čia buvo apstu. Mano tėvas kaimo bažnyčios vargonininkas Leonas Baužys pasakojo, kad iš rūmų buvę nutiesti 2 tuneliai: vienas vedė bažnyčios link, įrengtas, matyt, tam, kad dvarininkai spėtų pasislėpti nuo pavojaus, o antrąjį žinojau ir aš pats. Antrasis tunelis iš buvusios dvaro virtuvės vedė tiesiai į maisto sandėlį, įrengtą ten, kur dabar dar parke išlikusi kalva – gal, kad tarnams būtų patogiau, o gal, kad maisto niekas neišvogtų“, – svarstė pašnekovas. Jis papasakojo vieną atmintin įstrigusį nuotykį: „Buvo 1963–1965-ieji, mokytojams reikėjo įdirbti žemę ir nusiuntė mus, mokinius, sukasti sklypus. Bekasant kastuvai atsitrenkė į kažką kieto – pasirodė 3 po žeme paslėptos skrynios: viena – su brangiais dekoruotais indais, kita – su drabužiais, o trečiojoje – visokios senienos. Indus išsyk išsidalijo, ir žinau, pas ką jie sudėti indaujose. Drabužius atidavė dramos būreliui, o kur iškeliavo senienos – nežinau. Buvau pasiėmęs ir aš vienus šarvus – tokius iš suvertų žiedelių, vėliau jie man dingo.“
|
|
