Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugsėjis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar tikrinate informaciją, paskleistą socialiniuose tinkluose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1679) 2022-08-12

Salanto upė nugriovus užtvanką ir prieš tai.

Vietinių žmonių prieštaringai sutiktas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“, – į pabaigą. Taškas turėtų būti padėtas šį spalį, bet viešojoje erdvėje jau dabar dalijamasi nuotraukomis, kuriose užfiksuoti žavesio nekeliantys vaizdai ir komentarai: sietuvoje dumblo – iki kelių, žadėtų prabangių žuvų – nė kvapo.

Ne dėl žmonių, o dėl gamtos

O juk Salantų regioninio parko direktorius (dabar – Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės patarėjas) Modestas Šečkus žadėjęs, kad, atvėrus žuvų migracijos kelią bei laisvą upės tėkmę ties Salantų užtvanka, bus pilna margųjų upėtakių, mažųjų nėgių ir ovaliųjų geldučių, į naujas nerštavietes neršti sugrįš šlakiai ir upinės nėgės. Tikino, ir kad pagerės visa upės ekosistemos būklė, bus atstatyta pažeista ir sunaikinta Salanto vaga, tekės švarutėlis vanduo, bus atkurtas kraštovaizdis, žmonės maudysis, žvejos, ilsėsis ir džiaugsis.

Prieš pradedant griauti užtvanką besipriešinančių gyventojų nuraminti buvo atvykęs ir pats aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Jis kalbėjo, kad upes sustabdžiusių užtvankų ardymas – tai tarsi skolos vandens gyvybei, bioįvairovei, žuvų populiacijoms grąžinimas. Įgyvendinus didžiausią Lietuvoje upių atlaisvinimo projektą, tai yra išardžius betoninę Salanto užtvarą, žuvims atsivers 46 kilometrai upės ir jos intakų.

„Kur gi visas tas žadėtas gėris?“ – diskutuoja kai kurie salantiškiai. Užtvanka išardyta, upė nusekusi, be žuvų... Tiesa, naujame tvenkinyje maudytis galima.

Aplinkos ministerijos strateginės komunikacijos vyriausiosios specialistės Aistės Gadliauskaitės žiniomis, Salantas niekada negarsėjo itin dideliu vandens debitu, todėl nekeista, kad vasarą, kai karšta, visoje upėje atsidengė akmenys. O buvusio tvenkinio vietoje dar ne visur spėjo suželti žolė, bet, davus gamtai laiko reaguoti į pokyčius, pavasarį vaizdas atrodysiąs estetiškiau. „Visoms sunaikintoms ekosistemoms reikia laiko atsikurti“, – teigė ministerijos atstovė.

Tiesiogiai šiame projekte kaip konsultantas dalyvavęs Klaipėdos universiteto Jūros tyrimo instituto Žuvininkystės ir akvakultūros laboratorijos vadovas Nerijus Nika neabejojo, kad gyventojų komentarai – kur vanduo, kur lašišos – turėtų būti retoriški.

„Lašišos atplauks rudenį, kai aukštai pakils vanduo, o ir niekas jų, be žvejų, nematys. Vertingos žuvys turi savybę slėptis tarp akmenų“, – sakė jis. Mokslininko žodžiais, patinka kam ar nepatinka, bet užtvankų griovimo vajus įsibėgėjo visame pasaulyje, ir tai kelia neigiamas emocijas, ypač šalia gyvenantiems vietiniams ar šiaip sentimentų turintiems. Upės, kurių užtvankos griaunamos, paprastai nedidelės, ilgainiui jos pasikeis, nebebus, kokios buvo, kažkiek apaugs medžiais. „Tačiau viskas, kas daroma, ir yra daroma ne dėl žmogaus, o dėl gamtos. Tokia kryptimi einama Europoje, Amerikoje, Kanadoje...“, – kalbėjo N. Nika. Anot jo, užtat stengiamasi surasti balansą – štai Salantuose praradus gyventojų pamėgtą maudyklą, vietoj jos iškastas gilus tvenkinys, kuriame žmonės maudosi.

Mokslininkas neabejojo, kad nepasitenkinimo bangų bus ir ateityje, ypač, kai po rudens ir žiemos sezono upės vaga neišvengiamai pasikeis. „Ji dabar suformuota, bet pasikoreguos savaip pati gamta po potvynių. O Salante jų būna“, – sakė N. Nika.


Rūta MAČIENĖ:

– Esu patenkinta, gavom palyginti mažą sąskaitą – už išdegintus 250 kilovatų reikia mokėti 40 eurų. Sutartį mes esam sudarę su elektrą tiekiančia įmone „Ignitis“ ir, manau, neapsirikom. Nors, ką gali žinoti, kiek reikės mokėti už šį mėnesį.

Aurelija DĖRINGIENĖ:

– Nežinau, su kuriuo iš pasiūlytų elektros tiekėjų sutartį pasirašė mama. Gyvename pusėje namo Kretingos mieste, nepasakyčiau, kad sąskaita už praėjusį mėnesį didelė, kiek žinau, mama sumokėjo gal 40 eurų. Anksčiau už panašų kiekį kilovatvalandžių mokėdavom 20–30 eurų.

Vytautas MIKELKEVIČIUS:

– Neturiu dar sąskaitos, rašė, kad atsiųs tarp rugpjūčio 10–15 dienos, tai dar laukiu. Sutartį esu sudaręs su įmone „Enefit“, nes žalioji elektros energija buvo patrauklu. Žadėjo skaičiuoti po 25 ar 27 centus už kilovatvalandę. Tikiuosi, kad taip ir bus, juk neturėtų apgauti.

Vika GRIDIAJEVA:

– Sunku pasakyti, kaip reaguosiu į naują sąskaitą. Lig šiol gyvenome bute, o dabar ką tik esame persikraustę į namą. Paprastai elektros išdeginame daug (kiek kilovatvalandžių, tiksliai nepasakysiu), bet anksčiau mokėdavome nedideles sumas.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ


Mokykla rengiasi įkurti meno centrą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Švietimas
Simono Daukanto progimnazijos direktorės pavaduotoja Živilė Sabaliauskaitė, viena menų centro sumanytojų, teigė, kad menas bus pasitelktas kaip įrankis mokytis įvairių disciplinų.

Kretingos Simono Daukanto progimnazija – viena rajono mokyklų, kuri dalyvaus šalies „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje. Gavus finansavimą, progimnazijoje bus įkurtas Tarpdisciplininio meno centras, kuriuos galės naudotis ne tik šios, bet ir kitų ugdymo įstaigų mokiniai, į Simono Daukanto progimnaziją atvyksiantys pagal interaktyvų tvarkaraštį.

„Toks meno centras bus vienintelis rajone, galbūt – ir visoje Lietuvoje, kadangi kol kas nėra patirties, kaip tokie centrai kuriami, nuo ko reikėtų pradėti“, – kalbėjo Simono Daukanto progimnazijos direktorė Sigita Jonaitienė, kuri pripažino, kad įkurti Tarpdisciplininio meno centrą jos vadovaujami mokyklai yra nemenkas, tačiau įdomus iššūkis, kuriam rengiamasi jau dabar.

Direktorės pavaduotoja Živilė Sabaliauskaitė paaiškino, kad šiuo projektu Simono Daukanto progimnazija tarsi įdarbina STEAM santraukos A raidę, tai yra visa, kas ugdant mokinius susiję su menais, o pati tokio centro idėja atėjusi iš kelerių pastarųjų metų patirties, kai mokykloje, pasitelkiant menus, buvo integruojamos skirtingos disciplinos.

„Menus ketiname pasitelkti kaip šiuolaikinį mokymo įrankį ir į meną pažvelgti platesniu aspektu – ne į kaip izoliuotą sritį, o labiau kaip į galimybę, padedančią mokytis ir gilintis į kitus dalykus“, – kaip bus „įdarbinta“ A raidė, sakė Ž. Sabaliauskaitė.


Gintarė Baštunova įspėja – pasyvus ir žalingas gyvenimo būdas kenkia ne tik sveikatai, bet ir visapusiškai gyvenimo kokybei. Nuotr. Iš Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro archyvo

Sveika gyvensena atlieka ypatingą vaidmenį kiekvieno iš mūsų savijautai. Nors sveikatą taip pat lemia genetiniai bei biologiniai veiksniai, aplinka ir sveikatos priežiūra, vis dėlto gyvensenos ir elgsenos įtaka sveikatai yra milžiniška. Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro specialistė Gintarė Baštunova tvirtina – keičiant gyvensenos įpročius, galima pagerinti sveikatą, sumažinti pavojų susirgti ir pailginti gyvenimo trukmę. O apie savo kasdienius įpročius pasakoja aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą puoselėjanti tinklaraštininkė, dietologė Indrė Trusovė.

Visapusiška nauda žmogui

Sveika gyvensena – daugialypė sąvoka, apimanti sveiką ir subalansuotą mitybą, fizinį aktyvumą, emocinę ir dvasinę gerovę, rizikos sveikatai prevenciją.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net 50 procentų gyventojų sveikatos priklauso nuo jų gyvenimo būdo, o vien sveikai maitinantis galima būtų išvengti 90 procentų antrojo tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų ir 30 procentų vėžinių susirgimų.

„Sveikos gyvensenos įpročiai gali padėti sumažinti streso įtaką, leidžia išvengti ar net pakeisti neigiamą lėtinio streso poveikį, padidina endorfinų kiekį organizme, pagerina nuotaiką, stiprina pasitikėjimą savimi, sumažina nusivylimo jausmą neigiamose situacijose“, – sako visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė G. Baštunova.

Fizinis aktyvumas – būtinas kiekvienam

Neatsiejamas geros sveikatos palaikymo veiksnys ir vienas iš patikimų lėtinių neinfekcinių susirgimų prevencijos būdų yra fizinis aktyvumas.

Pasak G. Baštunovos, subalansuota mityba ir pakankamas fizinis aktyvumas tiesiogiai prisideda prie svorio kontrolės, medžiagų apykaitos spartinimo. Buvimas fiziškai aktyviu gerina kognityvines funkcijas, sportuojantys žmonės pasižymi aukštesne saviverte, geresniais mokymosi rezultatais, rečiau turi žalingų įpročių.

„Reguliari fizinė veikla gali skatinti kaulų ir raumenų augimą, lavinti judesių koordinaciją ir pusiausvyrą, stiprinti širdies ir kraujagyslių sistemą, teigiamai veikti kvėpavimo sistemą, virškinimo sistemos darbą, pagerinti medžiagų apykaitą raumenų ląstelėse, judėjimo – atramos aparato struktūrą ir funkcijas, pagerinti sąnarių sandarą ir funkciją, stiprinti širdies raumenį, teigiamai veikti kraujospūdį ir turėti kitų naudų organizmui“, – teigia visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė.


Kraštietė Sandra Janušaitė Zentos vaidmenyje Klaipėdos muzikinio teatro operos „Skrajojantis olandas“ pastatyme, kurį kritikai vertina kaip vieną stipriausių solistės karjeroje.

Vieną pagrindinių – Zentos – vaidmenį pasaulyje originaliu pastatymu Klaipėdos muzikinį teatrą pasaulyje išgarsinusioje Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ atliko mūsų kraštietė, iš Kurmaičių kilusi 48-erių operos solistė Sandra Janušaitė. „Šis vaidmuo man – ypatingai brangus: jis mane išgarsino ir įvairiose pasaulio scenose jį atlieku jau 18 metų. O po pernai išgyventos tragiškos sūnaus netekties Zenta man yra didžiulė meilės jėga, nugalinti visas negandas, moteriškos stiprybės įsikūnijimas“, – „Smiltims“ atviravo operos žvaigždė.

Pakilo ir dainuoja vardan sūnaus atminimo

Kam teko laimė išvysti „Skrajojančio olando“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge – sutemus po atviru dangumi prie ošiančios jūros, žino, kad solistams teko vaidinti tarp metalinių konstrukcijų įrengtose platformose keliasdešimties metrų aukštyje ir senoviniame, tarsi į minią įplaukiančiame laive. Ši išskirtinė scenografija nukelia į kitą realybės, laiko ir erdvės pojūtį. S. Janušaitės sukurtoji Zenta – paslapčių paviliota idealistė, įsimylėjusi siaubą jūreiviams keliantį svetimšalį vaiduoklio laivo kapitoną Olandą. Apkaltinta neištikimybe, Zenta ryžtingai puola į jūros bangas: jos auka nutraukia prakeiksmą ir išgelbsti amžinoms klajonėms pasmerkto Olando sielą.

„Ne tik tie skirtingi scenų aukščiai, gamta, vėjas, iš aukščio krintantis vanduo ir šalia juntama jūros dvasia kūrė ypatingą nuotaiką. Visa ši stichija tarsi atliepia mano vidų draskančią būseną. Prieš metus galėjau išprotėti, netekti balso. Bet įveikiau savo skausmą ir vėl dainuoju. Visa stiprybė slypi mumyse pačiuose. Galvoju: jeigu Dievas man atsiuntė tokį išbandymą, išvengiau beprotybės, atsikėliau, vadinasi turiu gyventi, mylėti, dainuoti vardan sūnaus atminimo“, – atviravo kraštietė.

Neslėpdama savo skausmo, ji papasakojo, kad pernai sausio 29-ąją netoli namų surado 25 dūriais, iš jų – 5 giliais, subadyto ir sudeginto savo 24-erių sūnaus Edvardo Iljoičio kūną. „Absurdas, apkaltino sūnų savižudybe, dėl to esu pikta ant sistemos: buvo pandemija, niekas įvykio netyrė. Ištvėrėme netektį ir dar plius neteisybę. Jeigu ne didžiulis vyro Artūro, jaunėlio sūnaus Edmundo ir kolegų palaikymas, maldos ir tikėjimas, kurį padėjo sustiprinti Žvėryno Švč. Mergelės Marijos parapijos kunigas Vytautas Rapalis, nebūčiau pakilusi, – pradėjus dainuoti, balsas dingdavo ties antra oktava“, – išgyvenimais pasdalijo pašnekovė.



Originalūs, įtraukiantys, stebinantys ir šokiruojantys šiauliečio menininko Vilijaus Vaišvilos paveikslai šiuo metu eksponuojami Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje.

Visą rugpjūtį Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje veiks originalų braižą ir savitą požiūrį į gyvenimą turinčio šiauliečio dailininko Vilijaus Vaišvilos tapybos darbų paroda „Minčių kronikos“.

V. Vaišvilos aliejine technika tapytuose darbuose dominuoja asociatyvus meninis vaizdas, mitologizuota simbolika, ironija ir sarkazmas, komiškumas ir tragizmas. Paveikslai kuriami kaip romanai – su savo herojais, siužetu. Naudojamos literatūrinės alegorijos, metaforos, simboliai. Paradoksaliais sugretinimais atskleidžiamos netikėtos psichologinės ir filosofinės būsenos. Manipuliavimas epochomis bei įvaizdžiais, balansavimas tarp realaus ir nerealaus, priešybių jungimas į vieną visumą, uždara kompozicija – visa tai padeda sukurti romantizuotą vaizdų filosofiją. Pagrindinis herojus – žmogus su savo jausmais. Stilistikos požiūriu V. Vaišvilos tapyba artima fantastiniam realizmui, kai realus objektas atsiduria nerealiose situacijose, priartėja prie sapnų vizijos, romantizuoto siurrealizmo.


Linas Daugėla – perspektyvus kuriantis ne tik krašto, bet ir Lietuvos jaunasis kūrėjas, kuriam paklūsta poezija, proza ir fotografija.

Būsimas antrakursis 20-metis Vilniaus universiteto filologas Linas Daugėla, kuriam pavaldi poezija, proza ir fotografija, per pirmuosius studijų metus išbandė save ne tik krašto, šalies, bet ir užsienio jaunųjų kūrėjų konkursuose, skaitymuose, susibūrimuose, kur jo kūryba buvo puikiai įvertinta.

Kukliai savo kūrybą vertinantis ir socialinėje erdvėje dažnai ją „pasibuvinėjimais“, „susiskaudėjimais“, „akmenų kalbinimu“, „vėjo gaudymu“ ir panašiais epitetais vadinantis kretingiškis sakė, kad kūryba jam esanti kaip pats gyvenimas, nes buvinėjimai, o juolab susiskaudėjimai gimsta iš bendrystės su kitu žmogumi, jo skausmo pažinimu ir perkeitimu. Kūryba jam – lyg šachmatų partija paties su savimi. O gyvenimas be kūrybos jam būtų tuščias.

Tad nuo to „Smiltys“ ir pradėjo pokalbį su Linu, kurio kūryba mūsų leidinyje buvo spausdinama dar nuo mokyklos suolo, kai mokėsi Pranciškonų gimnazijoje, o jo lietuvių kalbos mokytoja ir pirmoji kūrybos skatintoja buvo Daiva Ataitė.

– Galbūt pačiam jau paaiškėjo, kuri iš trijų kūrybos mūzų – poezijos, prozos ir fotografijos – Jūsų gyvenime lyderiauja?

– Visa trijulė – poezija, proza ir fotografija – yra visuma, neišskirčiau kurios nors iš jų, nė viena jų nėra viršesnė už kitą. Rašau bet kur ir bet kada, net ir stovėdamas stotelėje – gimsta mintis, prabėga įstrigdama atmintin. Arba pamatau fragmentą – jis mane tiesiog ištinka – ir privalau jį užfiksuoti. Nors būna, kad ir sąmoningai išeinu į gatvę ar laukus su fotoaparatu, tačiau kadrų negaliu suplanuoti: jie nutinka arba – ne. Kuriant man nėra kažkas lengviau ar sunkiau, man tai yra tiesiog gyvenimas, kuris nestovi vietoje, kinta kas akimirksnį.


Iš Kartenos kilusi mokslininkė Urtė Starkevič, parašiusi ir išleidusi pirmąją savo knygą „Mikropolis“, kūrybiniame kelyje sustoti neketina.

Kraštietė iš Kartenos miestelio kilusi 36-erių Urtė Starkevič, ne per seniausiai parašiusi ir išleidusi knygą vaikams „Mikropolis“, savo esamiems ir būsimiems skaitytojams linkėtų saldžių „Mikropolio“ puslapių su pievų medumi ir traškiais pabarstukais. O paklausta apie kūrybinį procesą ir ateities planus, prisipažino: „Nuo šiol, manau, ilgam įklimpau į knygas ir rašymui pasivaikščioti išeiti nebeleisiu. Esu parašiusi ir antrą knygą, kuri laukia savo eilės, mąstau ir apie trečiąją. Kol kas tai tegul lieka mano paslaptimi.“

– Pristatykite save – kur užaugote, mokėtės, kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą? Ką veikiate dabar – koks Jūsų tiesioginis darbas?

– Sveikinuosi su visais – ir kas mane gerai pažįsta, ir kas nėra niekada sutikęs. Esu Urtė Starkevič, kažkada buvau ir Urtė Bončkutė. Esu iš fantastiško mažo miestelio – Kartenos, čia ir mokiausi nuostabioje Kartenos vidurinėje mokykloje. Mokytis labai patiko, tad su malonumu mokausi ir iki šiol vis naujų ir naujų man dalykų. Augau apsupta visada mylinčių tėvų, sesers, senelių, draugų. Mano pasaulis susikūrė gamtoje: aplink buvo žalia ir mėlyna, tame grožyje visada įžiūrėdavau savo stebuklus. Vėliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Baigiau molekulinės biologijos bakalaurą, tęsiau genetikos magistrantūros studijas. Tada įstojau į chemijos inžinerijos doktorantūrą ir mokiausi ilgai ilgai. Tuo metu tarsi paskendau tiksliųjų mokslų labirinte ir nebeturėjau laiko meninei kūrybai. Susižavėjau tikru moksliniu darbu laboratorijoje. Man itin patiko DNR klonavimas, baltymų gryninimo technologijos. Moksle visada mačiau prasmę, supratau, kad ieškant ir eksperimentuojant galima atrasti naujų ir dar neištirtų dalykų, tarp jų – vaistų, reikalingų žmonėms ir gyvūnams. Tas jausmas, kai sekasi ir pavyksta gauti ką nors naujo, yra ypač saldus. Jau vienuolika metų dirbu mokslinį darbą augalų biotechnologijos srityje ir iki šiol juo žaviuosi.


Ultramaratonininkas Piotras Silkinas savo gimtadieniui skirtą bėgimą pradėjo ankstų rytą ir finišavo, kai bėgimo dalyviams buvo paskelbtas pirmasis startas.

Kretingos vasaros estradoje bėgimo entuziastai, kretingiškiai ir miesto svečiai antrus metus iš eilės pagerbė legendinio bėgiko Piotro Silkino gimtadienį – šiemet jam sukako 81-eri.

Pirmieji startavo maratono bėgimo dalyviai, tačiau ilgiausią distanciją pradėjo ne jie, o pats šventės kaltininkas P. Silkinas, startavęs paryčiais ir šioje distancijoje užtrukęs  7 val. 26 min. 9 sek. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo 28-as rezultatas tarp 30 maratoną pasirinkusių bėgikų.

P. Silikiną pasveikino Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius, davęs startą ir bėgimo dalyviams. Rajono Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Erikas Žiubrys bėgikui įteikė gėlių puokštę, o dalyviai ir žiūrovai pasveikino gausiais plojimais.

Šiemet maratono distancijoje ir vėl greičiausias buvo šių metų Lietuvos 100 km bėgimo čempionas Andrius Preibys, kuris gyvena Klaipėdoje, bet atstovauja Plungei. Trasą jis įveikė per 2 val. 42 min. 3 sek. ir pagerino savo paties praėjusių metų rezultatą. „Įspūdžiai patys geriausi, oras šį kartą labai geras. Pernai visą distanciją lydėjo lietus, nors bėgimas ir lietus nėra blogai – lietus atgaivina. Daug sunkiau būtų bėgti esant, tarkim, 28 laipsnių karščiui“, – po bėgimo kalbėjo A. Preibys. Jis tęsė mintį:

„Iš esmės, tai treniruočių pobūdžio bėgimas – rengiuosi rugpjūčio pabaigoje Berlyne įvyksiančiam Pasaulio 100 km bėgimui. Gyvenant Klaipėdoje atvažiuoti į Kretingą ir dalyvauti tokiose varžybose yra smagiau negu bėgti vienam. Čia ir azartą pajauti, ir šventinę nuotaiką.“ Jis taip pat pažadėjo, jei leis galimybės, dalyvauti kitais metais ir pabandyti pagerinti šio bėgimo rekordą.


Manuchim Ogundu – „Minijos“ naujokas, žaidžiantis 9 numeriu pažymėtais marškinėliais, jau spėjo pasiųsti įvartį į varžovų vartus.

„Pagaliau stojome į gerą kelią, dabar svarbu nuo jo nenukrypti. Komandos nuotaikos – geros, gyvename intensyviu ritmu nuo rungtynių iki rungtynių, kuriose keliame vieną tikslą – atiduoti save visu 100 proc.“, – po dviejų pergalingų Kretingos „Minijos“ susitikimų Lietuvos futbolo federacijos (LFF) I lygoje kalbėjo vyriausiojo trenerio asistentas Martynas Viluckas.

Rungtynėse namų aikštėje, stebint ne mažiau kaip 400 žiūrovų, minijiečiai 3:1 nugalėjo Vilniaus BFM komandą. Anot M. Vilucko, jau pirmą kėlinį rezultatas galėjo būti ne 1:0, o, tarkim, 3:0 – „Minija“ tiesiog neišnaudojo gerų progų.

Rungtynes Kretingoje prieš Vilniaus BFA kretingiškiai pradėjo nuo gynybos ir turėdami tikslą kontratakuoti, o ir potencialas atakuojančių žaidėjų tikrai geras. Komandos nuomone, rungtynių pradžioje buvo nepaskirtas 11 m baudinys, nors tą reikėjo padaryti. „Tačiau po kelių minučių puikus Roko Rusio perdavimas ir – Valdo Jašmonto įvartis, išvedęs komandą į priekį“, – situaciją komentavo M. Viluckas.

Po jo vyriausiojo trenerio Dariaus Žindulio ekipa 20-iai minučių krito į „duobę“, varžovai perėmė iniciatyvą, ir įvartis krito į „Minijos“ vartus. „Tačiau antrą kėlinį vėl laikėmės numatyto plano, tai pasiteisino, ir įvartį pelnė komandos naujokas Manuchim Ogundu, į aikštę išėjęs po keitimo“, – M. Viluckas papasakojo, kad šį žaidėją „Minija“ surado LFF III lygoje. Tai – iš Nigerijos studijuoti į Lietuvą atvykęs vaikinas, jaunas žaidimo „alkanas“ žaidėjas, labai norintis žaisti futbolą ir per treniruotes įrodęs, kad gali būti naudingas komandai.

Netrukus ir po sėkmingo Viliaus Kazlausko perdavimo įvartį įmušė Deividas Pipiras, nulėmęs rungtynių baigtį.


Kretingiškius motobolo žaidėjus nustebino, kad palaikyti jų į Vokietiją atvyko būrys sirgalių.

Kretingos motobolo klubo komanda Kierspe mieste Vokietije dalyvavo motobolo „Tornado Open 2022“ turnyre, kuriame pademonstravo gerą žaidimo lygį: nė karto nepralaimėję, kretingiškiai buvo karūnuoti turnyro nugalėtojais.

Kretingos motobolo klubas savo jėgas išbandė prieš „MSF Tornado Kierspe“, „MSC Pattensen“ ir iš dalyvaujančių komandų sudarytą rinktinę.

Pakeliui į finalą abejonių nepaliko

Pirmose rungtynėse kretingiškiai susigrūmė su turnyro šeimininku „MSF Tornado Kierspe“, kurį nugalėjo solidžiu rezultatu 2:0. Abu pergalę nulėmusius įvarčius pelnė komandos kapitonas Lukas Šimkus.

Antrose „Tornado Open“ rungtynėse Kretingos motobolininkai, ir toliau stengdamiesi įrodyti savo pranašumą, identišku rezultatu 2:0 nukovė iš dalyvaujančių komandų žaidėjų sudarytą rinktinę. Pergalės link vėl vedė Lukas Šimkus, įmušęs abu įvarčius. Ši pergalė garantavo kretingiškių vietą finale.

Paskutinėse rungtynėse prieš finalą, pajutę ritmą, Kretingos atstovai įspūdingu rezultatu 5:0 nušlavė „MSC Pattensen“ ekipą.

Kuriozas finale lietuvių nesustabdė

Finalinėse „Tornado Open 2022“ rungtynėse Kretingos motobolo klubas susitiko su iš dalyvaujančių komandų žaidėjų sudaryta rinktine, ir šios rungtynės neapsiėjo be nesusipratimų.

Pasak Luko Šimkaus, atkakliose rungtynėse 1:0 persvarą laikę kretingiškiai pergalę jau turėjo savo rankose, kai nuaidėjo galutinis rungtynių švilpukas, kurį signalizavo Kretingos teisėjas. Tačiau šeimininkų teisėjas su sprendimu užbaigti rungtynes nesutiko ir sakė, kad liko žaisti dar 10 sekundžių. Kadangi pergale besidžiaugiantys kretingiškiai į gynybą sugrįžti nespėjo, rezultatas buvo išlygintas.

Didžiulis nesusipratimas ir stiprus moralinis smūgis kretingiškių nesustabdė – jie sukaupė jėgas ir pergalę nuskynė 11 metrų baudinių serijoje rezultatu 3:2 ir tapo turnyro nugalėtojais.


Vaiva Lukošienė

Nuo rugpjūčio 1-osios Rimantui Žiaušiui palikus bendrovės „Kretingos komunalininkas“ direktoriaus pareigas, Savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Viskontas, kol konkurso būdu bus išrinktas naujas vadovas, pažadėjo paskirti laikinąjį, o ką – neįvardijo.

Tačiau šiandien jau aišku – šios pareigos nuo rugpjūčio 10-osios atiteko buvusiai Kretingos rajono savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus specialistei Vaivai Lukošienei. Bendrovėje ji yra dirbusi ir anksčiau. Per 5-erius darbo metus ekonomisto pareigose perprato įmonės specifiką, buvo direktoriaus „dešinioji ranka“ įvairiuose posėdžiuose, taip pat rajono Savivaldybės taryboje.

Vis dėlto darbo metus rajono Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriuje, kai tekdavo kontroliuoti visas Savivaldybės valdomas įmones, V. Lukošienė vadina profesinėje karjeroje naudingiausiais ir daugiausiai patirties davusiais.

„Į „Kretingos komunalininką“ grįžau turėdama dar daugiau žinių ir dar daugiau praktikos“, – sakė ji.

Paklausta, ko ėmėsi nuo pirmųjų dienų, juokavo, kad pradėjo nuo paprastų buitinių dalykų – pavyzdžiui, nukabino prie įėjimo į darbuotojų kabinetus klientams kelią užtvėrusias grandines.

„Matau, kad veikti, čia yra daug ką, norėtųsi apimti viską vienu metu, bet visų svarbiausia – tęsti buitines atliekas visame rajone ir Kretingos miestą tvarkančios įmonės veiklą, spręsti gyventojams aktualias problemas.

Bendrovės „Kretingos komunalininkas“ direktore V. Lukošienė paskirta laikinai, į įmonę ji priimta pavaduotojos pareigoms. Šioje bendrovėje dirbti tuo pat metu pradėjo ir dar viena direktoriaus pavaduotoja – Jolanta Gedvilaitė, buvusi „Kretingos vandenų“ Juridinio ir viešųjų pirkimų skyriaus vadovė.


Gerą žinią Barzdžių kaimo gyventojams perdavė Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Viskontas: jau vyksta viešųjų pirkimų procedūros dėl Kalno gatvės Barzdžiuose kapitalinio remonto.

„Žinau, kad Barzdžių kaimo gyventojai tikrai ilgai laukė, kol bus išasfaltuota pagrindinė kaimo gatvė“, – kalbėjo E. Viskontas, tikėdamasis sėkmingos viešųjų pirkimų pabaigos.

Kalno gatvės ilgis Barzdžiuose – 1,3 km, remontuojama ji bus iš rajono Savivaldybės lėšų.

„Jau užaugo mūsų vaikai, auga anūkai, o Kalno gatvės darbų pradžios nebuvo matyti, todėl žinia iš rajono Savivaldybės – keleriopai svarbi. Vasarą gyvenantys šalia ar pravažiuojantys skęsta dulkėse – neapsikentę barzdiškiai patys gatvę dar ir palaistydavo, žiemą dėl apšalusio žvyrkelio neįmanoma įvažiuoti į kalną. Manau, kad visi – ir miesto, ir kaimo – žmonės esame vienodai nusipelnę gyventi šiuolaikiškai, patogiai“, – situaciją apibūdino Barzdžių kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Jonauskienė, neabejodama, kad pagerinta infrastruktūra padidins Barzdžių kaimo patrauklumą, ypač – gyventi jauniems žmonėms.

Dėl Kalno gatvės remonto į rajono Savivaldybę gyventojai pirmą kartą kreipėsi dar praėjusią rajono Savivaldybės tarybos kadenciją, kai rajono meras buvo Juozas Mažeika. „Apskritai, rašėme, kreipėmės kelis sykius, prašėme ir maldavome“, – prisiminė D. Jonauskienė, vildamasi kuo greičiau sulaukti Kalno gatvės remonto pradžios.

Šiomis dienomis Kretingos rajono savivaldybė su uždarąja akcine bendrove VVARF iš Plungės pasirašė darbų sutartis – jų yra dvi – dėl dviejų Nidos gatvės Kretingoje ruožų remonto: pagal pirmą sutartį darbų vertė su PVM – 450 tūkst. Eur, pagal antrą – 180 tūkst. Eur. Dalis lėšų darbams atlikti bus skirta iš rajono Savivaldybės biudžeto. Darbai turėtų prasidėti praėjus 14-ai dienų po sutarties pasirašymo.

„Objektas – gana sudėtingas, tad rangovo laukia rimti darbai“, – įsitikinęs E. Viskontas.


Kretingos rajono savivaldybės tarybos Kaimo plėtros ir ekologijos komiteto pirmininko Stepono Baltuonio iniciatyva, aplinkinių gyventojų, rajono tikinčiųjų, turistų pamėgtoje vietoje kartu su juo apsilankė Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Viskontas ir paminklotvarkininkė Meda Skersienė. Bendru rūpesčiu buvo aptarta, ką galima padaryti, kad tikintieji galėtų netrukdomai, švariai ir higieniškai pasisemti šaltinio vandens, kuris, tikima, turi gydomųjų galių.

„Priėję prie šaltinio tikintieji iš jo vandenį semia laikydami rankose lazdą ir ant jo užkabinę metalinį puodelį. Tikrai galėtume Erškėtyno šaltinio infrastruktūrą sutvarkyti taip, kad vandenį žmonės galėtų pasiekti bent jau rankiniu vandens siurbliu“, – E. Viskontas pasvarstė, kad pagerinta aplinka dar labiau paskatintų piligrimystę, juolab kad ir per Kretingos rajoną eina dalis piligriminio Šv. Jokūbo kelio.

S. Baltuonio pastebėjimu, ką nors darant ir keičiant, reikėtų visų pirma surasti ir informuoti tuos žmones, kurie rūpinasi Erškėtynu, jo aplinka. „Be jų žinios nieko negalime daryti – būtina atsiklausti ir suderinti veiksmus“, – S. Baltuonis sakė esąs nustebęs, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie tvarko, puoselėja šios sakralinės ypač stiprią energiją turinčios vietos aplinką, neapleidžia jos. Tarybos narys prisipažino gerai atsimenąs, kad apie Erškėtyną dažnai pasakodavo jo mama, močiutė, kiti rūdaitiškiai. „Žinau, kad ir kaimynai per įvairias religines šventes ten važiuodavo, semdavosi vandens, kurio mama arba močiutė irgi parsinešdavo, turėdavo“, – sakė iš Rūdaičių kilęs politikas, pajuokaudamas, kad, kai jis ir kaimynų berniukai dar buvo vaikai, tas Erškėtynas menkai jiems terūpėjęs – įdomiau būdavo nubėgti ant Alkos kalno, kur mėtydavosi šovinių gilzės.

Siekiant pagerinti priėjimą prie šaltinio vandens, būtina tai suderinti ne tik su tikinčiaisiais ar apylinkių bendruomenėmis: norint iš biudžeto skirti pinigų siurbliui įrengti, reikia išsiaiškinti teisinį Erškėtyno šaltinio statusą. „Kreipsimės į tam tikras institucijas, nes, norint idėją pristatyti svarstant biudžetą, reikia žinoti, kam bus skiriamos biudžeto lėšos, – kalbėjo rajono paminklotvarkininkė M. Skersienė. – Svarbu išspręsti ir dar vieną problemą: rasti specialistų, kurie išsiaiškintų, kaip teka šaltinio vandens srovė, nes vandens čia būna ne visada.“

Netoli Erškėtyno išvykos dalyviai aptiko ir du šimtamečius ąžuolus, akmenis, kurie gali būti senovės žemaičių apeigų vieta. Tačiau prieiti prie jų – ne taip paprasta, nes viskas apaugę savaiminiais sąžalynais, piktžolėmis. Tuos sąžalynus pašalinus, galbūt atsivertų dar viena erdvė, kurią būtų galima parodyti istorija, senovės žemaičių gyvenimo būdu, pagonybės ištakomis besidomintiems keliautojams. „Kodėl mums neatvėrus senovinių akcentų ir nepaieškojus sąsajų su šia diena“, – kad tai – ateityje spręstini klausimai, neabejojo E. Viskontas ir S. Baltuonis.


Buvusios dvaro stalių dirbtuvės Žemaičių g. 1

„Jaunimas dabar gali „džiaugtis“ – patalpų šiemet neturės“, – po to, kai Strateginio planavimo tarybos posėdyje nebuvo pritarta sprendimui Kretingos seniūniją iš buvusio buitinio Rotušės a. Nr. 1 perkelti į Vilniaus g. Nr. 8 ir atlaisvintas patalpas užleisti Kretingos jaunimo centrui, apmaudo neslėpė rajono meras Antanas Kalnius.

Kaimiškosios seniūnijos vieta – kaime

Meras įtarė, jog neperkelti seniūnijos į Vilniaus g. 8 – Savivaldybės administracijos direktoriaus Egidijaus Viskonto užsispyrimas. „Nesuprantu, ar jūs tendencingai jas laikot kažkam, kad taip prieštaraujat? – klausė jis.

Direktorius prašė neklaidinti visuomenės. „Nesu aš vienintelis, kuris prieštarauja, neįvedinėkit destrukcijos“, – atkirto jis ir pakartojo buvusio mero Juozo Mažeikos žodžius, kad iš neteisės teisė gimti negali. O J. Mažeika kalbėjo apie tai, kad klausimas, kuris prieštarauja įstatymams, apskritai neturėjo būti posėdyje svarstomas.

„Jei kalbame apie kaimiškąją seniūniją, tai puikiai žinom, kad pagal įstatymą ji ir privalo būti įkurdinta kaimo teritorijoje. Vilniaus g. Nr. 8 buvo Kretingos miesto seniūnija, mes šią įstaigą perkėlėm į kitą vietą taip pat mieste, o dabar į buvusią perkelti svarstom kaimiškąją. Iš šono žiūrint, negražiai atrodo. Tokiu atveju galėjo miesto seniūnija ir toliau sau dirbti ten, kaip dirbusi“, – sakė jis.

Vaidas Kuprelis apgailestavo, kad meras tą pačią patalpų problemą mato vienaip, o Savivaldybės administracija – kitaip. „Anksčiau į Strateginio planavimo tarybos posėdžius ateidavom iš anksto žinodami, kas tarp jų susitarta, ir nebūdavo tokio blaškymosi“, – pastebėjo politikas.

Už sprendimą Kretingos seniūniją perkelti į buvusias Kretingos miesto seniūnijos patalpas, esančias Vilniaus g. Nr. 8, iš 8-ių posėdyje dalyvavusių politikų ir balsavo tik pats meras. Du politikai susilaikė, 5 buvo už tai, kad seniūnija atsidurtų Padvariuose, o kurioje vietoje, nė vienas konkrečiai neįvardijo. Anksčiau aptarti trys galimi variantai, ir visi teritorijoje, turinčioje paveldosaugos teritorijos statusą: buvusios dvaro stalių dirbtuvės Žemaičių g. 1; apleistas gyvenamasis namas Žemaičių g. 3 ir iki pamatų nudegęs tvarto pastatas Žemaičių g. 1A.


Sveika gyvensena atlieka ypatingą vaidmenį kiekvieno iš mūsų savijautai. Nors sveikatą taip pat lemia genetiniai bei biologiniai veiksniai, aplinka ir sveikatos priežiūra, vis dėlto gyvensenos ir elgsenos įtaka sveikatai yra milžiniška. Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro specialistė Gintarė Baštunova tvirtina – keičiant gyvensenos įpročius, galima pagerinti sveikatą, sumažinti pavojų susirgti ir pailginti gyvenimo trukmę. O apie savo kasdienius įpročius pasakoja aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą puoselėjanti tinklaraštininkė, dietologė Indrė Trusovė.

Visapusiška nauda žmogui

Sveika gyvensena – daugialypė sąvoka, apimanti sveiką ir subalansuotą mitybą, fizinį aktyvumą, emocinę ir dvasinę gerovę, rizikos sveikatai prevenciją. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net 50 procentų gyventojų sveikatos priklauso nuo jų gyvenimo būdo, o vien sveikai maitinantis galima būtų išvengti 90 procentų antrojo tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų ir 30 procentų vėžinių susirgimų. „Sveikos gyvensenos įpročiai gali padėti sumažinti streso įtaką, leidžia išvengti ar net pakeisti neigiamą lėtinio streso poveikį, padidina endorfinų kiekį organizme, pagerina nuotaiką, stiprina pasitikėjimą savimi, sumažina nusivylimo jausmą neigiamose situacijose“, – sako visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė G. Baštunova.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas