|
|
|
(1673) 2022-07-22Sporto komplekso statybos šiemet neužbaigs
Kretingos sporto ir sveikatingumo komplekso statybą iš bankrutuojančios bendrovės „LitCon“ perėmusi įmonė „HSC Baltic“ užgesino viltį, kad už sutartus 2 mln. 177 tūkst. eurų statybą užbaigs šiais metais. Statybos pabaigtuvės tolsta į 2023-ųjų liepą, darbų kaina didėja iki 25 proc. – 300–400 tūkst. eurų. Įkurtuvės – ateinančios vasaros pabaigoje? Sporto ir sveikatingumo komplekso statybos baigiamuosius darbus laimėjusi uždaroji akcinė bendrovė „HSC Baltic“ 2 mln. 177 tūkst. eurų vertės rangos darbų sutartį su Kretingos rajono savivaldybe pasirašė 2021 m. balandžio mėnesį. Sutartį parašais patvirtino bendrovės „HSC Baltic“ vadovas Rimvydas Beržonskis ir Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Viskontas. Tąsyk R. Beržonskis viltingai žadėjo, kad kompleksą pastatys anksčiau sutarto laiko, t. y. 2023 m. liepos mėnesio. Šį pirmadienį, E. Viskontui, merui Antanui Kalniui atostogaujant, įvyko bendrovės „HSC Baltic“ akcininkų, už komplekso Kretingoje statybą atsakingų darbuotojų, Savivaldybės administracijos atstovų ir šią statybą valdyti pasamdytų VšĮ „Projektų vadybos grupė“ specialistų pasitarimas. „Sprendėme, kaip užbaigti darbus iki 2023 m. balandžio 23 d. ir per likusį laiką iki liepos atlikti visas komplekso pridavimo eksploatacijai procedūras. Gyventojams komplekso durys turėtų būti atvertos kitos vasaros pabaigoje“, – po pasitarimo sakė Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė.
Klaipėdos apskrities paramos gavėjams šiemet gyventojai skyrė per 2,3 mln. eurų ir tai yra didžiausia iki šiol skirta paramos suma. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija informavo, kad Kretingos rajono savivaldybės paramos gavėjams, meno kūrėjams, profesinėms sąjungoms ir jų susivienijimams, politinėms partijoms perves 126,2 tūkst. eurų paramai skirto gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Iš viso Kretingos rajono savivaldybės gyventojai mokesčių inspekcijai pateikė 3,8 tūkst. paramos prašymų. „VMI iniciatyva yra paankstintas GPM paramos pervedimo terminas ir gavėjai jos sulauks ne kaip įprasta spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje, bet jau dabar“, – sakė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Audrius Morkūnas, akcentuodamas, kad paramos šiemet sulauks 250 Kretingos rajono savivaldybėje registruotų paramos gavėjų. Paramos pervedimas yra sustabdytas tiems paramos gavėjams, kurie dar nepateikė paramos gavimo ir panaudojimo ataskaitų. Tai padarius, visa skirta GPM dalis gavėjus pasieks iki lapkričio 15 d. Dalis gyventojų prašymų vis dar negali būti įgyvendinti, nes juos pateikę gyventojai turi patikslinti pajamų deklaracijas.
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, Kretingos rajone 2021 m. daugiausiai – 3 mln. 917 tūkst. Eur – į VMI sąskaitą mokesčių sumokėjo bendrovė „Augma“, kurios veiklos sritis – prekyba vaisiais ir daržovėmis. Palangoje į VMI sąskaitą daugiausiai lėšų – 1 mln. 390 tūkst. Eur – sumokėjo reorganizuojama įmonė „Kauno būstai“. Kretingos rajone veikianti personalo atrankos ir įdarbinimo įmonė „Epsilon LT“ sumokėjo 1 mln. 95 tūkst. Eur mokesčių, viešoji įstaiga Kretingos ligoninė – 962 tūkst., žvakių gamybos įmonė „Geralda“, veikianti Kartenoje, – 897 tūkst. Eur, armatūros gainių įmonė „Riflis“ – 785 tūkst. Eur, pramogų kompleksas „Žibosa“, veikiantis Žibininkuose“, – 760 tūkst. Eur, maitinimo paslaugas teikianti viešoji įmonė „Bruneros“ – 593 tūkst. Eur, „Kretingos vandenys“ – 592 tūkst. Eur, krovinių transportavimo įmonė „Tvintransus“ – 567 tūkst. Eur, bendrovė „Kretingos grūdai“ – 553 tūkst. Eur. Šių metų I ketvirčio dešimtukas atrodo taip: UAB „Augma“ – 1 mln. 186 tūkst. Eur, „Epsilon LT“ – 634 tūkst. Eur, „Kretingos grūdai“ – 331 tūkst. Eur, sveikatinimo ir pramogų kompleksas „Atostogų parkas“ – 308 tūkst. Eur, Kretingos ligoninė – 172 tūkst. Eur, „Riflis“ – 169 tūkst. Eur, „Kretingos vandenys“ – 166 tūkst. Eur, „Žibosa“ – 153 tūkst. Eur, metalo gaminių įmonė „Trust Subcontracting“ – 109 tūkst. Eur, mėsos produkcijos tiekėja „Meateksa“ – 101 tūkst. Eur.
Laiviai. Kaimas prie Salanto ir Bubino santakos
Viena seniausių Salantų apylinkės vietovių Laiviai yra antras pagal gyventojų skaičių (248 žmonės) ir trečias pagal teritorijos dydį (894,56 ha) Imbarės seniūnijos kaimas. Gyventojų skaičiumi jis nusileidžia tik Juodupėnams, o teritorijos plotu – Žeimiams ir Erlėnams. Pavadinimo versijos – dvi Laivius puslankiu juosia Salantas, kurio link per kaimą vingiuoja Bubinas, seniau vadintas Daubupiu (rusų laikais – Dubovka). Ties šių upių santaka kūrėsi pirmieji gyventojai, I tūkst. pr. įsirengę piliakalnį. Jį laiviškiai vadina Pilale ir pasakoja, kad tai senovės įtvirtinimas gynybai nuo švedų. VIII–XIII a. piliakalnyje ir papėdės gyvenvietėje gyveno kuršių bendruomenė, artimuosius laidojusi kitapus Bubino įsirengtame kapinyne. Iš pradžių mirusieji laidoti nedeginti. Apie IX–X a., atsiradus deginimo papročiui, sudegintus palaikus su įkapėmis pradžioje sudėdavo į karstus, vėliau supildavo į dėžutes-karstelius, o kremacijai įsigalėjus, suberdavo į įvairaus dydžio duobes. Įkapės liudija, kad bendruomenė palaikė tamprius ryšius su tolimais prekybos centrais, iš kurių atkeliavo užsienio meistrų dirbiniai: kalavijai, Damasko plieno ietigalis, kovos kirviai, stiklo bei emalio karoliai ir pan. Tarp kapinyno ir Salanto seniau stūksojo Kurganu vadinta kalvelė, laikyta senovės karo vado kapu. Deja, tarpukariu ją nukasus, senienų ar kapų nerasta. Manoma, kad čia gyvenusią kuršių bendruomenę sunaikino ar iškeldino kitur 1260–1267 m. kuršių sukilimą numalšinę kryžiuočiai. Deja, kaip kuršių bendruomenė vadino savo gyvenvietę, duomenų neturime. Dabartinis vietovardis atsirado XV–XVI a., kai į kuršių žemes atsikėlę žemaičiai įkūrė žemdirbių kaimą, pagal pirmojo naujakurio Laivio vardą pavadintą Laivaičiais. Manoma, kad pirmąkart Laiviai paminėti tarp didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1511 m. spalio 2 d. Žemaitijos seniūnui Stanislovui Kęsgailai dovanotų kaimų, kur kaimo vardas suslavintai užrašytas „Styrniki“ (senąja rusų kalba, kuria buvo surašytas dovanojimo aktas, sąvoka „styrnik“ reiškia yrininką arba laivininką). Tiesa, senieji laiviškiai turi kitą vietovardžio kilmės versiją. Pasak jų, senovėje Salantas buvo svarbi prekybos arterija, kuria plaukioję laivai apsistodavo po didžiuliu ąžuolu šalia piliakalnio įrengtoje prieplaukoje. Dėl to ją imta vadinti Laiviais, o vėliau šį vardą perėmė šalia išaugęs kaimas.
Darbėnų miestelyje – Prancūzijos dvelksmas
Darbėnai. Buvusių kultūros namų aikštelėje, ties keliu, vedančiu pro Lazdininkus į Palangą ir atvirkščiai, dėmesį patraukia ryškiai raudonas mobilus vagonėlis ir keletas medinių staliukų šalia. „Sustojom palaikyti lietuviško verslo“, – tarė linksmai nusiteikę trys dviračiais atmynę kurorte atostogas leidžiantys jauni vyrai iš Vilniaus. Raudoname vagonėlyje – originalūs blynai Jie dar nežinojo, kad tas verslas greičiau prancūziškas negu lietuviškas ir kad trečiadienis – pirmoji „raudonojo vagonėlio“ darbo diena šioje ramioje miestelio vietoje išsinuomotame sklype. Nežinojo, ir ko galbūt neįprasto paragauti čia gaus. Vienas vagonėlio šeimininkų, 23-jų Dovydas, per kelias minutes specialioje keptuvėje iškepė po ypatingą 40 cm diametro blyną vien tik iš grikių miltų ir vandens, o viduje užlankstė šiek tiek kumpio, išsilydžiusio sūrio ir po kiaušinį. Trynys – skystas. „Nebijokite jo paleisti šakute – bus kaip padažas“, – linkėdama gero apetito, ankstyviems to ryto klientams patarė Dovydo mama Rima Criou. O iš gėrimų, sakė, geriausia obuolių sidras, bet, jei jo nėra, tinka obuolių sultys, tiesa, irgi truputį „pagazintos“ – burbuliukai priduoda savotiško žaismo. „Kam nepatinka tokie blynai – prašom su šokoladu arba daržovėmis, o gal norit „be nieko“, tik truputį sviestu pateptų?“ – pridūrė kad ir su akcentu, bet puikiai lietuviškai šnekantis Rimos vyras prancūzas Olivier. Lietuvių kalbos jis pramoko per užmegztus ryšius su lietuviais. Vedinas verslo, susijusio su jachtų įrangos, ypač virvių laivams ir keltams, pardavimu, 2000-aisiais pirmąkart prancūzas atvyko į Klaipėdą. O vieną kartą atvyko ir pasiliko.
Leliūnų fermoje verslininkai įdarbino Kalifornijos sliekus
Kretingiškius Vaidotą Benetį ir Mindaugą Lukaševičių sieja ir kaimynystė, ir bendri reikalai Imbarės seniūnijoje. Leliūnuose nusipirkę buvusias kolūkio dirbtuves, vyrai jas pavertė Kalifornijos sliekų auginimo ferma, o lauko teritorijoje pasistatę keletą pastatų, juose džiovina, sijoja, fasuoja sliekų pagamintą produktą biohumusą – ypač vertingą trąšą. Gamina biohumusą Idėja Kalifornijos sliekus ne tik auginti, bet ir įdarbinti skirtingas specialybes bei kitas veiklas lig šiol turintiems kretingiškiams kilo įsikalbėjus apie galimas neužimtas verslo nišas ir pamačius uždegančių pavyzdžių kitur. „Pradžiai, o tai buvo 2006-aisiais, iš augintojų parsivežėm 600 kilogramų sliekų, iš vietinių ūkininkų nusipirkom galvijų mėšlo ir nusprendėm pabandyti, kas iš to išeis“, – šypsojosi Vaidotas. Per tuos metus sliekų prisidaugino į valias, ir šiomis dienomis fermoje po polietileno plėvele, saugančia nuo juos erzinančios saulės šviesos, gyvių jau knibžda kokios 3 tonos, o ir mėšlo reikia nepalyginamai daugiau. Per parą sliekai suėda tiek maisto, kiek sveria patys, tai yra iki 4 gramų. Tiesa, mėšlas lauko aikštelėje pirmiau yra supūdomas, tik tuomet gali būti naudojamas kaip pašaras. Jį perleidę per savo virškinimo sistemą, sliekai ir gamina bekvapę mikroelementų ir mineralų prisotintą gryną ekologišką trąšą.
Kenkėjų mažiau, ligų – daugiau
Šiemet labai pabrangus mineralinėms trąšoms, kai kurie ūkiai, taupydami lėšas, mažiau tręšė dirvožemį ir augalus. Tai gali būti viena priežasčių, dėl ko pasėliai labiau pasiligoję. Pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Klaipėdos rajono biuro augalininkystės konsultantės Vilijos Matyžiūtės, pernai, kai buvo labai šilta ir sausa, pasėliuose buvo daugiau kenkėjų negu ligų, o štai šiemet, kai daug drėgmės, – priešingai. Anot pašnekovės, susidoroti su derliui įtaką darančiomis augalų ligomis individualiai įsivertinę gali patys ūkininkai, laiku ir reikiamais kiekiais panaudojantys fungicidus. Kretingos rajone, kaip ir kitur Vakarų Lietuvoje, augalams gresia tos pačios ligos: kviečių dryžligė, lapų septoriozė, miežių tinkliškoji dryžligė, kai kuriuose plotuose bulves kankina maras. Augalų ligos išsiduoda pačios: esant kviečių dryžligei, iš pradžių ant lapų pasimato mažos gelsvai rudos arba rudos dėmelės, vėliau pažeidimo vietoje išryškėja ryškiu gelsvu apvadu apribotos rudos rombo formos dėmės, kurių centre yra tamsiai ruda dėmelė. Smarkiai ligai išplitus ir dėmėms didėjant, jos susilieja pažeisdamos beveik visą lapą, javų pasėlis iš tolo atrodo visas gelsvas. Lapų septoriozė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius. Pirmiausia ligos požymiai išryškėja ant apatinių lapų šiltą vėlyvą rudenį arba anksti pavasarį. Tačiau, pasak specialistės, augalų būklė apskritai Vakarų Lietuvoje kol kas neatrodo prastai, nes, skirtingai nuo kitų Lietuvos vietovių, jų neišguldė audringi orai su gausiais krituliais. „Blogiausia, kai vėjai ir lietūs javus išguldo grūdo formavimosi metu. Tai atsiliepia derliui, krenta grūdinių kultūrųjų klasė“, – sakė V. Matyžiūtė.
„P. n.“ informacija
Salantų kultūros centras įgyvendina projektą „Liaudiškasis giedojimas: gyvuojanti/nykstanti žemaičio tapatybės dalis“ ir liepos 29 dieną po 17 val. šv. Mišių Salantų bažnyčioje kviečia į Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertą „Kantičkos lietuviškos“. Vienas projekto autorių ir sumanytojų Salantų kultūros centro renginių organizatorius Aurimas Rapalis „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad, vykdant projektą, kultūros darbuotojai aktualizavo ir su profesionalais įrašė liaudiškąjį Salantų krašto giedojimą, kuris yra įtrauktas į Kretingos rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. „Choro „Polifonija“ dirigento Povilo Vanžodžio inicijuota programa „Kantičkos lietuviškos“ orientuota į mūsų tautos religinės muzikos paveldo atlikimo tradicijų gaivinimą, išsaugojimą ir profesionalų modifikavimą, pakylėjant visa tai į aukštesnį meninį lygį“, – kalbėjo A. Rapalis, akcentuodamas, jog, nežiūrint to, kad toks giedojimas lietuviams buvo labai svarbus, nes lydėdavo visą gyvenimą, šiandien jis nyksta ir jo išlikimo problema tampa vis aktualesnė. Liaudyje populiarių kantičkų tekstai būdavo užrašomi, o natos popieriuje – nefiksuotos: kadangi melodijos perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, vis mažėja jas žinančiųjų. Per koncertą „Kantičkos lietuviškos“ lektorius kunigas prof. dr. Saulius Stumbra pasidalins įžvalgomis apie kantičkas, kurias pristatys profesionalūs choristai. Klausytojai sužinos apie šių giesmių atsiradimą, giedojimo tradicijas, kunigas, pagiedodamas vieną kitą giesmę ar eilutę, atskleis ir savo asmeninę giesmių tyrinėjimo patirtį, taip įvesdamas klausytojus į kantičkų pasaulį. Renginys juo susidomėjusiems klausytojams – nemokamas.
„P. n.“ informacija
Kraštietė aktorė Aušra Pukelytė – apie „Atžalyną“, jubiliejaus proga pastatytą spektaklį ir Kretingą
Iš Kretingos kilusi aktorė Aušra Pukelytė į vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ sceną sugrįžo beveik po keturiasdešimt metų. Ji kretingiškiams pristatė savo penkiasdešimtojo jubiliejaus proga pastatytą monospektaklį „Vuojaž, vuojaž“. Per spektaklį aidėjo garsus žiūrovų juokas, skruostais riedėjo ašaros, o jam pasibaigus aktorė buvo palydėta gausiais plojimais ir ovacijomis. Po spektaklio premjeros klasės draugės, buvusios mokytojos, kiti spektaklio žiūrovai kartu su aktore vaišinosi tortu ir dalijosi prisiminimais iš mokyklos laikų. Pasirodymui praėjus ir emocijoms šiek tiek nurimus, aktorė teigė, kad vis dar jautėsi tarsi būtų kosmose ir pasidalino mintimis apie spektaklį, aktorystės kelią, „Atžalyną“, „Auksinį scenos kryžių“ ir santykį su gimtuoju miestu. Talentą aktorystei pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja – Kaip prasidėjo Jūsų aktorystės kelias? – Turbūt buvo tos prigimties – man visada buvo įdomu žiūrėti, kaip mąsto kitas žmogus, kaip jis kalba, juda, galvoja. Iš pradžių tai vyko nesąmoningai, man net būdavo problemų, pavyzdžiui, mokykloje. Atsakinėju prieš mokytoją, jei mokytojas turi tokią ryškesnę kalbėjimo manierą, aš klausausi – ir pradedu kalbėti jo kalbėjimo maniera. Klasė pradeda juoktis, mokytojas galvoja, kad aš iš jo šaipausi, bet aš net nejaučiu, man tiesiog įdomu. Žinoma, aš jiems trukdydavau. Tad lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Akinskienė, man besimokant 5-oje klasėje, ir pasiūlė ateiti į vaikų ir jaunimo teatrą „Atžalynas“. – Gal pamenate savo pirmąjį spektaklį „Atžalyne“? – Taip, čia tuo metu dirbo debiutuojanti režisierė Eva Kelpšaitė ir statė spektaklį „Na, palauk, Raudonkepuraite“. Pamenu, visi galėjo rinktis, kas ką vaidins, aš buvau tokia nedrąsi ir pasirinkau vaidinti paukščiuką. Pačiame scenos gale skraidžiau, skraidžiau, o ji man ir sako: „Ne, tu būsi Raudonkepuraitė.“ Tai čia buvo mano toks pirmasis neva sėkmingas vaidmuo. Atsimenu, eidavau Kretingos gatvėmis, vaikai pirštu rodo į mane ir sako: „Žiūrėk – Raudonkepuraitė.“ Aš buvau susirgusi žvaigždžių liga, bet, kai jaunystėj susergi, tai greitai ir persergi. – „Atžalynas“ buvo didelė Jūsų gyvenimo dalis. Su kuo „Atžalynas“ Jums siejasi dabar? – „Atžalynas“ siejasi su vaikyste, ir aš ten užaugau. „Atžalyne“ susiformavau kaip žmogus, kaip asmenybė. Mes turėjom puikų pedagogą, kas ir tada, ir dabar yra reta. Tai Algimantas Verbutas. Jis turėjo prigimtinį pedagogo talentą – auklėjo mus neauklėdamas. Pavyzdžiui, aš tikrai buvau ganėtinai problemiškas vaikas, bet man būdavo gėda jį nuvilti. Jis buvo ir autoritetas, ir draugas. Tokiai pusiausvyrai išlaikyti reikia turėti išskirtinį pašaukimą.
Šią vasarą savo kelionėms po Lietuvą rinkitės neatrastus Žemaitijos kampelius — Kretingos ir Skuodo rajonus. Niekur kitur nerasite tiek daug unikalių gamtos ir žmogaus sukurtų muziejų ir sodų po atviru dangumi. Su vienu bilietu aplankysite keturis muziejus-parkus, kurie paliks neišdildomus įspūdžius ir sužadins norą pamatyti dar daugiau. Kiekvienas, įsigijęs bilietą, tuo pačiu dalyvauja konkurse, kuriame gali laimėti vakarienę arba nakvynę Žemaitijos krašte. Skuodo rajono akmenų karalystė Mosėdžio miestelyje, abipus Bartuvos upės krantų, įsikūrė unikalus Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus ir parkas. Čia išvysite įspūdingą akmenų ir mineralų kolekciją: nuo 50 tonų sveriančio akmens iki kelių gramų brangakmenio. Iš viso muziejuje yra per 150 tūkst. akmenų ir akmenėlių, kuriuos tikrai norėsis įamžinti. Šis muziejus galėjo ir neatsirasti, jei 1957 metais Mosėdžio ligoninei nebūtų pradėjęs vadovauti gydytojas Vaclovas Intas. Jo sodybą taip pat galėsite aplankyti įsigiję bendrą bilietą. Eidami nuo Mosėdžio bažnyčios besitęsiančia akmenuota alėja pasieksite gydytojo sodybą – paslaptingą ir panirusią į džiungles primenančią žalumą. Gyvendamas Mosėdyje, Vaclovas Intas lankydavo ligonius. Kartą tokio vizito metu jis pamatė pakelėje gulintį apie 50-ies kilogramų riedulį. Užritinęs ant dviračio, gydytojas pargabeno jį į ligoninės kiemą. Ilgainiui riedulių rinkimas tapo Vaclovo Into pomėgiu, ir taip į Mosėdį atkeliavo galybė akmenų. Dalis jų papuošė paties Vaclovo Into sodybą – ji yra tarsi atskiras pasaulis, kuris įtraukia ir kvieste kviečia tyrinėti. Pamilęs akmenis, gydytojas liko amžiams jiems ištikimas – jis ir palaidotas savo sodyboje, šalia neįtikėtinų formų, dydžių ir spalvų akmenų.
Nepriimtinoje situacijoje – kreiptis pagalbos
„Pajūrio naujienų“ laikraščio redakciją pasiekė skaitytojos pastebėjimas, kad jai ir kaimynams, gyvenantiems sodininkų bendrijoje „Akmena“, nerimo sukėlė po gyvenvietę vaikštinėjantys tamsoko gymio jauni vyrai, kurie, prisistatę karo pabėgėliais iš Ukrainos, siūlėsi padirbėti – už 200–300 eurų atlikti kokius nors ūkio darbus. „Esu gyvenusi Ukrainoje, gerai žinau jų kalbą, atskirčiau ir pagal išvaizdą. Jaunas vyras parodė pasą – pavardė tikrai pasirodė nebūdinga ukrainiečiams. Dar pašnekinau, kodėl toks jaunas vyras – gal kokių 30 metų – nekariauja už savo šalį. Išgirdau, kad jis turįs 3 vaikus, todėl į karą jo nešaukia. Jeigu tie vyrai vaikšto su netikrais pasais ir nėra karo pabėgėliai, jie diskredituoja visą ukrainiečių tautą“, – kalbėjo moteris, teiraudamasi, ar policija ką nors apie tai žino ir kur reikėtų kreiptis, tokiai situacijai pasikartojus. Kretingos policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Tomas Mikelkevičius patikino: jeigu kuris nors gyventojas atsidūrė jam nepriimtinoje situacijoje ar jaučiama kokia nors grėsmė, nedelsiant reikia skambinti bendrosios pagalbos telefonu 112, ir pagalba bus suteikta.
Avariją sukėlė girtas vairuotojas
Ketvirtadienį apie 15.50 val. Pryšmančių kaime, kelyje Vydmantai–Kretinga, automobilis „Audi A6“, kurį vairavo 1987 m. gimęs vyras, atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusio sunkvežimio „Volvo“ galą. „Audi A6“ vairuotojui nustatytas 2,68 prom. neblaivumas.
„P. n.“ informacija
Muštynės viešoje vietoje
Trečiadienį apie 2.43 val. Palangoje, J. Basanavičiaus g., maitinimo įstaigoje, kilus konfliktui, 1989 m. gimęs vyras, kuriam nustatytas 2,1 prom. neblaivumas, sumušė 1981 m. gimusį vyrą. Dėl patirtų sužalojimų šis perduotas medikams. 1989 m. gimęs vyras sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Pradėtas tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
„P. n.“ informacija
Pavogė alų
Pirmadienį apie 8.00 val. Palangoje, Kopų g., pastebėta, kad, išlaužus spyną, iš baro patalpų pavogtos kelios statinaitės alaus. Dvi buvo surastos netoliese. Žala tikslinama. Pradėtas vagystės tyrimas.
„P. n.“ informacija
Eismo nelaimė Pipiruose
Sekmadienį apie 21.40 val. Pipirų kaime, kelyje Kretinga–Kūlupėnai, automobilis „Hyundai Santa Fe“, kurį vairavo blaivus 1983 m. gimęs vyras, pirminiais duomenimis, atsitrenkė į jį lenkusį automobilį „Mercedes Benz“, vairuojamą taip pat blaivaus 1988 m. gimusio vyro. Nukentėjęs „Hyundai Santa Fe“ keleivis, gimęs 1960 m., po medikų apžiūros gydomas ambulatoriškai. Pradėtas tyrimas pagal LR BK 281 str.
„P. n.“ informacija
Irpinio senolei šis karas baisesnis negu II pasaulinis
91-erių Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seseria bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, motinos išgyvenimus. „Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, negu regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinio centre gyvenanti senolė. Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas. Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo, apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava, šeimininką. Niekam durų neatidarius užsukau į kaimyninį namą ir čia užtikau dvi moteris. Pasirodo, pas N. Sokolovą jau tris mėnesius svečiuojasi jos velionės sesers dukra Svetlana Zereben. Ši 65 metų moteris, neseniai į pensiją išėjusi vieno mokslinio instituto direktoriaus sekretorė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais. „Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse kalbėjo S. Zereben. Moteris prieš kelerius metus palaidojo vyrą, dar anksčiau – sūnų, o dabar gavo prisiglausti pas tetą ir baiminasi būsimų žiemos šalčių. „Langų rėmus apkaliau plėvele, ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos dėl remonto, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinyje yra tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.
Tradicinė vasaros šventė „Kūlupėnai širdyje“
Kūlupėnuose įvyko tradicinė kasmet rengiama vasaros šventė „Kūlupėnai širdyje“, į kurią gausiai susirinko ne tik pramogų išsiilgę vietiniai gyventojai. „Sulaukėme nemažai svečių, ypač – jaunimo iš aplinkinių miestelių ir kaimų“, – pasidžiaugė Kūlupėnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė, akcentuodama, kad, organizuojant šventę, buvo laikomasi ne tik tradicijų – šventė skirta ir Jaunimo metams paminėti. Vasaros šventė, kurią šiemet gimtąja žemaičių tarme vedė Jolita Drąsutienė ir Giedrė Kniukštienė, Kūlupėnuose yra toks renginys, kurį organizuojant susitelkia visos seniūnijoje veikiančios įstaigos ir organizacijos, noriai talkina bendruomenės nariai savanoriai. Kaip ir visada, tradicinė šventė prasidėjo sporto varžybomis. „Jau nebesistebime ir gausiu dalyvių skaičiumi, ir sporto organizatoriaus Jono Benečio užmojais“, – smagiai kalbėjo J. Mačernienė. Kūlupėnų seniūnei Ritai Lubienei paskelbus šventės pradžią, šiltais žodžiais, sveikinimais, padėkomis už padarytus gerus darbus dėl Kūlupėnų pasidalino Kretingos rajono vicemeras Dangrias Samalius, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė, LR Seimo nario Antano Vinkaus padėjėja Vitalija Valančiutė, rajono Savivaldybės tarybos narys kūlupėniškis Juozas Mažeika, parapijos klebonas Mindaugas Nausėda. Didžiausius šventės organizavimo rūpesčius prisiėmė Kretingos rajono kultūros centro Kūlupėnų skyriaus vedėja Jolita Drąsutienė ir Kūlupėnų bendruomenės centro „Kūlupėnai“ pirmininkė Jūratė Mačernienė – būtent jos parengė paraiškas Kretingos rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, pagal kurias buvo gauta lėšų šventei suorganizuoti.
|
|
