|
|
|
(1671) 2022-07-15Dr. Dalia Martišauskienė: „Apmaudu, kai viršų ima politiniai karai“
Kretingos rajono savivaldybės tarybai pritarus dėl Kretingos technologijos ir verslo mokyklos prijungimo prie Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro ir neatsisakius dalininkės teisių, gali būti, kad Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia Martišauskienė nebegalės būti Kretingos rajono tarybos narė – pagal įstatymus, rajonų savivaldybėms pavaldžių įstaigų vadovai tarybų veikloje dalyvauti negali. – Koks būtų Kretingos rajono savivaldybės vaidmuo Jūsų vadovaujamos mokyklos valdyme? – pakomentuoti situaciją „Pajūrio naujienos“ paprašė dr. Dalios Martišauskienės. – Kretingos rajono savivaldybė jau daugiau kaip 10 metų yra viešosios įstaigos Kretingos technologijos ir verslo mokykla dalininkė. Paaiškinsiu išsamiau: Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija dalininkų susirinkime turi 3 balsus, Kretingos rajono savivaldybė – 1 balsą. Todėl visus sprendimus lemia pagrindinė šios mokymo įstaigos dalininkė – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Negaliu nutylėti fakto, kad per visą laiką, kiek Kretingos rajono savivaldybė yra Kretingos technologijos ir verslo mokyklos dalininkė, ji į šią mokymo įstaigą neinvestavo, nepadėjo kitais mokyklai aktualiais klausimais. Manau, kad Savivaldybė buvo labiau „popierinė“ dalininkė, neturinti nei sprendžiamojo balso, nei ambicijų ir noro toje mokykloje kažką keisti ar, tarkim, nupirkti profesinio mokymo įrangos. Galų gale – neišspręstas nė šilumos klausimas: mokykla iki šių dienų kūrenama malkomis. – Klausimą, būti ar nebūti mokyklos dalininke, rajono Savivaldybės taryba svarstė komitetuose, per susitikimus su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovais... – Šalies Vyriausybė nutarimą prie Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro prijungti Kretingos technologijos ir verslo mokyklą ir ją padaryti centro padaliniu priėmė balandį, ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Kretingos rajono savivaldybei rekomendavo apsispręsti jau ne dėl mokyklos likimo – vienaip ar kitaip ji, kaip viešoji įstaiga, likviduojama nuo rugpjūčio 31 dienos, o dėl to, tapti ar ne Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro dalininke.
Ar sekate savo duomenis e. sveikatos sistemoje?
Ant pareigūno darbo stalo – dvi padėkos
Kretingos rajono policijos komisariato Veikos skyriaus viršininkas Tomas Mikelkevičius po padėkos raštą pelnė ir iš vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, ir iš generalinio komisaro Renato Požėlos. Apdovanojimai įteikti Valstybės dieną Šie apdovanojimai pareigūnui buvo įteikti Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną Vilniuje, Vidaus reikalų ministerijos kiemelyje, įvykusio iškilmingo renginio metu. „Būti įvertintam – visada malonu. Aš nebuvau vienas toks, padėkas gavo ir kai kurie kiti kolegos, kurie buvo atsakingi tarp institucijų koordinuojant procesus ukrainiečių registravimo centruose“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbintas sakė T. Mikelkevičius. Ukrainiečių registravimo centrai pradėti steigti atsižvelgus į karo pabėgėlių antplūdį Europoje, tuo pačiu ir Lietuvoje. Mūsų šalyje jie buvo įsteigti 7: Alytuje, Marijampolėje, Vilniuje, Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje. „Nežinau tiksliai, kodėl Vidaus reikalų ministerija nusprendė mane ten paskirti – gali būti, kad dėl patirties komandiruočių metu dirbant su pabėgėliais ir migrantais misijose“, – svarstė T. Mikelkevčius. Trejus metus – 2018, 2019 ir 2021-aisiais – jis dalyvavo FRONTEX ( Europos Sąjungos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros) operacijose Graikijoje ir Albanijoje, migrantų problemas teko spręsti Pabėgėlių centre Chijos ir Lesbo salose – vykdyti apklausas, dalyvauti nustatant pilietybę ar šiuos žmones lydint į jų kilmės šalis.
Tvenkinyje rastas vyro kūnas
Antradienį apie 14.25 val. Kretingoje, J. Pabrėžos gatvėje esančiame tvenkinyje, rastas 1956 m. gimusio vyro kūnas be išorinių smurto žymių. Pradėtas tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.
„P. n.“ informacija
Pavogė mašinos žibintus
Liepos 11 d. apie 10.30 val. Užpelkių k., pastebėta, kad nuo stovėjimo aikštelėje stovėjusio automobilio BMW 740 pavogti priekiniai žibintai. Žala – apie 2 tūkst. eurų. Pradėtas vagystės tyrimas.
„P. n.“ informacija
„Pagalbą“ prisišaukė pats
Trečiadienį apie 21. 50 val. gautas vyriškio pranešimas, kad Palangoje, Kretingos gatvėje, esančios degalinės operatorė jam neišleidžia išvažiuoti. Atvykę pareigūnai galimai automobilį „Opel Vectra“ vairavusiam 1971 m. gimusiam vyrui nustatė 1,77 prom. neblaivumą. Vyras sulaikytas ir uždarytas į areštinę.
„P. n.“ informacija
Kartenos bažnyčioje pasibaigus iškilmėms, kurių metu Pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojai Janei Leščiauskienei buvo įteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos ženklas, svečiai ir vietiniai gyventojai namo nesiskirstė, o patraukė tiesiai prie miestelio centre stovinčių Arvydo Klovo sukurtų koplytstulpių. Karteniškiai, kaip jie kalbėjo, susirinko paliudyti, kad tai, kas dar neseniai jiems atrodė neįmanomu, tapo įmanomu. Bet apie viską – iš pradžių. Iš bendruomenės nario A. Klovo, 2003 metais švęsdama 750-ąjį savo jubiliejų, Kartena buvo gavusi ypatingą dovaną – tris didingus koplytstulpius. Šie kūriniai – įgyvendinta sena Arvydo idėja, kuri kuriam laikui buvo nugulusi paprastame languotame mokykliniame sąsiuvinyje. Trys stiprūs ąžuolai iš Kretingos miškų urėdijos buvo pargabenti tuometinės Kartenos seniūnės Zitos Rapalienės rūpesčiu, ūkininkas Gediminas Mikūta iš jų išpjovė koplytstulpiams stiebus, Jėzaus, Marijos ir Rūpintojėlio skulptūrėles išskaptavo drožėjas Antanas Songaila, o buvęs Kalniškių durpyno vadovas Vytautas Dyburys pagal A. Klovo brėžinius iš metalo padarė viršūnes – tradicines saulutes. Miestelio šventės proga koplytstulpiai buvo pastatyti, tuometinio parapijos klebono Antano Striukio pašventinti ir daug metų džiugino praeivių akis. Tačiau atsitiko taip, kad vienas koplytstulpių neatlaikė 2019-ųjų audros ir nuvirto. Karteniškiai atviravo ilgai laukę „sugrįžimo“ – ir štai po trejų metų pagaliau atsiradę žmonių, kuriems šie meno kūriniai parūpo. Įvykiai, kaip pastebėjo gyventojai, kartojasi, tik datos, veidai ir vardai – kiti: šiemet liepos 4 d. bendruomenės pirmininko Mariaus Meškausko iniciatyva ir bendruomenės narių pastangomis, trečiasis koplytstulpis atnaujintas ir vėl sugrąžintas į miestelio širdį. Visus tris koplytstulpius penktadienį pašventino parapijos klebonas Algirdas Lukšas.
„P. n.“ informacija
Jokūbavo ir Stončių dvarininkai Parčevskiai
Kretingos senosiose kapinėse akį traukia priešais žemaičių šventuoju laikomo pranciškono kunigo tėvo Ambraziejaus Pabrėžos kapą kitapus tako stūksantys antkapiniai paminklai. Jie liudija, kad šioje vietoje 1879–1922 m. palaidoti Jokūbavo dvarininkai Parčevskiai. Jokūbavo Parčevskiai buvo lenkų kilmės Lietuvos bajorų giminė, naudojanti Raiščio (Nalęcz) herbą. Giminės šaknys slypi Pomeranijoje, iš kurios dalis jos atstovų XV–XVI a. atsikėlė į Lietuvą, valdė Raudondvario dvarą šalia Nemenčinės ir Židomlės dvarą netoli Gardino. Garsesniais giminės atstovais Lietuvoje tapo Smolensko ir Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis, 1831 m. sukilimo dalyvis Konstantinas Parčevskis, dailininkė Rožė Parčevskytė, Vilniaus universiteto rektorius Alfonsas Juozapas Parčevskis. Iš Vilniaus apylinkių Parčevskiai atsikėlė į Vakarų Žemaitiją, kur valdė Mišučių, Jokūbavo ir Stončių dvarus. Mišučių dvaras Parčevskių giminės nuosavybe tapo apie 1810 m., buvusio Kartenos ir Mišučių dvarų savininko, Jokūbavo bažnyčios, dvaro ir miestelio įkūrėjo kunigaikščio Jokūbo Ignoto Nagurskio anūkei Kotrynai Žukauskaitei (1784–1815) ištekėjus už Ignoto Parčevskio (1770–1821). Salantų klebonas Stanislovas Čerskis 1830 m. išleistame „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ Parčevskius vadina Kartenos bažnyčios koliatoriais, o Mykolas Gadonas 1846 m. publikuotame „Telšių apskrities aprašyme“ Parčevskį vadina Mišučių žemvaldžiu, kuriam priklausė 855 baudžiauninkai. Savo kraitį Kotryna užrašė vieninteliam sūnui Antanui Anuprui Erazmui Parčevskiui (1815–1897), po kurio mirties valda perėjo vyriausiajam sūnui Konstantinui. Konstantinas Parčevskis gimė 1843 m. Raudondvaryje prie Nemenčinės, bajorų Antano Anupro Erazmo ir Teklės Šystauskytės Parčevskių šeimoje. Pakrikštytas buvo dėdės – tėvo brolio, 1831 m. sukilėlių Vilniaus apskrities kariuomenės vado Konstantino Parčevskio (1801–1855) garbei. Studijavo teisės mokslus. Sekdamas dėdės Konstantino pėdomis, 1863 m. prisidėjo prie sukilimo. Dėl to Rusijos imperijos valdžia jį buvo suėmusi ir įkalinusi, tačiau netrukus paleido.
Vietiniai kretingiškiai greičiausiai puikiai žino Kęstučio g. 28 numeriu pažymėtą taip vadinamąją Borumų kalvę, kuri šiandien – vis labiau nykstantis kultūros paveldo objektas ir, ko gero, skaičiuojantis paskutiniąsias savo dienas. Kone kasdien praeidama pro byrančias kalvės sienas pagalvodavau, kaip ši vieta atrodė prieš 100 metų, kokie žmonės čia gyveno, kokie jų likimai. Pamažu pradėjus vynioti Kretingos Borumų giminės istorijos kamuolį paieškos nuvedė iki Australijos. Turiu didžiulę viltį, kad, paskaitę šią publikaciją, mane susiras ir Žemaitijoje išsibarstę Borumų palikuonys, kad kartu galėtume sudėlioti išsamesnę Kretingos Borumų giminės istoriją. 1882 m. Kretingoje, Kęstučio gatvėje, įsikūrė iš Karaliaučiaus krašto kilęs kalvis Danielius Borumas, kaimynų vadinamas vokiečiu, nors pats save laikė lietuviu. Karaliaučiaus krašte baigęs kalvystės mokslus tapo savo amato profesionalu. Dirbdamas Klaipėdos apylinkių dvaruose susipažino su ten ekonome dirbusia savo būsima žmona Berta Zubovaite, kilusia nuo Kretingalės. Nežinia, kokios priežastys jų kelius pakreipė į Kretingą: Kęstučio g. išsipirko gabalą dvaro žemės kalvei, gyvenamiesiems ir ūkio pastatams. Danielius Borumas pats pasistatė namą, dirbtuves, tvartą, gyveno ūkiškai, laikė karvę. Kalvystės paslaugas teikė miestelėnams, apylinkės ūkininkams, šalia įsikūrusiai Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigados Kretingos įgulai. Didžiausia kalvė Kretingoje visą laiką išliko tokia, kokia buvo statyta XIX a. pab. Danielius su žmona Berta, kuri Kretingoje buvo vadinama Barbora, užaugino šešis vaikus: sūnus Albertą (1875 09 05–1949 01 27), Augustą (1882–1948 02 28), Vincą ir dukteris Marijoną Liutikienę (1880–?), Grėtę Vincenberg ir Anę. Dukterys Anė ir Grėtė nutekėjo į Liepoją. Marijona – į Palangą, buvo pranciškonė tretininkė, užaugino tris vaikus. Sūnus Albertas tapo akmenskaldžiu, Plungėje susirado nuotaką ir ten pasiliko gyventi, užaugino keturis vaikus. Vienas jo sūnų Albertas dirbo pašte Gargžduose, Kretingoje. Grįžo gyventi į tėvo gimtinę – Kretingą.
Šeštadienį visi keliai vedė į Vaineikius: ir pačių Vaineikių, ir aplinkinių kaimų gyventojai, ir iš šio Žemaitijos pakraščio kilę kitų miestelių bei miestų – nuo Klaipėdos iki Vilniaus, ir net užsienin išvykę žmonės, kurių giminės medžio šaknys Vaineikuose, – kas pėsti, kas važiuoti, kas nešini, o kas vežini krepšiais su įvairiausiomis vaišėmis rinkosi kaimo centre šalia „Kningu truobelės“, kur stūksojo balta drobule uždengtas akmuo, prie kurio ne vieną dešimtį metų vaikystėje žaidė kelios vaineikiškių kartos. Vieno senųjų Lietuvos ir Žemaitijos kaimų istoriją susirinkusiesiems priminė iš rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtų Vaineikių kilusi Vilniuje gyvenanti kraštietė Vaiva Radikaitė-Žukienė, akcentavusi, kad toji istorija prasidėjusi gerokai anksčiau. Tą mena įvairūs padavimai apie švedų supiltą Vaineikių pilalę, kurios vietoj, sakoma, ir dabar tebesama užkastų lobių, ir prie Šlaveitos upelio esantis, kaip manoma, apeiginis kūlis. XVIII–XIX a. siautusios maro epidemijos neaplenkė ir šio Žemaitijos pakraščio: aplink kaimą esama net ketverių maro kapinaičių. Beje, Vaineikius, Vaineikių miškus kelis kartus savo kūriniuose yra minėjęs vyskupas Motiejus Valančius. Nedidelis kaimas neliko Lietuvos istorijos nuošalėje. Spaudos draudimo laikais pro vaineikiškio Antano Motiejausko sodybą ėjo knygnešių kelias – sodybos kieme buvusiame išdžiūvusiame šulinyje knygnešiai slėpė lietuvišką spaudą. Vaineikiškiai dalyvavo ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, ir pokariu kovojo su okupantais Vaineikius supančiose miškuose. Į Sibirą buvo ištremtos Mickų, Tamošauskių, Gadliauskių šeimos, o Ronkaičiai ir Martinkai išginti iš namų.
Kretingos Šv. Cecilijos choras
Kiekviena sena fotografija turi savo istoriją, bet ne visas jas pavyksta sužinoti ir atkurti, į amžinybę išėjus jose įamžintiems žmonėms, nepalikusiems kitoje nuotraukų pusėje jokio užrašo. Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtojo ir leidėjo Kęstučio Demerecko archyve saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1927 m. gegužės 15-ąją, per Tautos šventę – Steigiamojo Seimo dieną, Klaipėdos šauliai ir tautiniais rūbais pasipuošusios moterys prie karių, žuvusių per 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos išvadavimo operaciją, paminklo. Ši fotografija taip ir būtų likusi bevardė, jeigu ne užrašas pieštuku jos kitoje pusėje. Toje nuotraukoje vėliavą laikantis klaipėdietis šaulys Adomas Petkus ją skiria savo žmonai Emilijai, įrašęs, kad kartu su šauliais vainikus prie paminklo žuvusiesiems padėjo ir Kretingos choras. 1925 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos šaulių sąjungos iniciatyva senosiose miesto kapinėse žuvusiems Klaipėdos sukilimo dalyviams pastatytas paminklas tarpukariu buvo tapęs Klaipėdos krašto lietuvių politinių ir visuomeninių organizacijų bei eilinių klaipėdiečių valstybinių, tautinių švenčių, kitų svarbių valstybei datų minėjimo vieta. Čia žmonės pagerbti žuvusiųjų ateidavo ir per Vėlines. Kad Kretingos bažnyčios Šv. Cecilijos choras buvo nuolatinis ceremonijų prie paminklo Klaipėdoje dalyvis, savo giesmėmis ir dainomis suteikdamas joms šventiškumo ir iškilmingumo, patvirtina šio choro narių Juozo Pabrėžos ir Akvelinos Šikšniauskaitės-Pliuškienės šeimų archyvuose išsaugotos šių ceremonijų nuotraukos. Šv. Cecilija – viena ankstyviausių krikščionybės amžių kankinių, šventąja buvo paskelbta V amžiuje. Ji nuo viduramžių buvo laikoma muzikos globėja dėl to, kad ji girdėjo dangiškąją muziką savo širdyje. Bažnytiniame mene šv. Cecilija vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais – vargonais arba smuiku. Ji laikoma ir vargonininkų, bažnytinių chorų globėja, todėl po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. ne vienas šalies bažnyčių choras buvo pavadintas Šv. Cecilijos vardu, o lapkričio 22-oji minėta jos vardo diena.
Komisija jau dairosi gražiausių sodybų
Komisija, vadovaujama vicemero Dangiro Samaliaus, šią savaitę baigs vizitą po seniūnų pateiktas įvertinti gražiausias individualias sodybas, daugiabučių ir įmonių teritorijas bei viešąsias erdves. Iš viso per savaitę apžiūrėta 11 individualių sodybų, 5 daugiabučių ir tiek pat įmonių teritorijų, 2 viešosios erdvės. Klibiškiai jaukumą kuria, bet nepersistengia Kaip sakė viena komisijos narių rajono Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė, „patys pačiausi“ bus apdovanoti per tradiciškai rudens pradžioje Kretingoje įvyksiančią rajono Derliaus ir Moliūgo šventę. Be pirmininko D. Samaliaus ir Ž. Seniūnienės, teritorijas vertino Savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Inga Tirevičiūtė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, vyriausioji architektė Reda Kasnauskė, rajono tarybos Kaimo plėtros ir ekologijos komiteto pirmininkas Steponas Baltuonis, seniūnai ir Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė. Klibiuose gyvenanti rajono Savivaldybėje buhaltere dirbanti Dalia Žvinklienė nustebo, kad vertintojai panūdo užsukti ir į jųdviejų su vyru Mindaugu sodybą Ežero gatvėje. „Nieko stebuklingo nėra. Kaip ir daugelis nuosavus namus turinčių žmonių, pagal galimybes tvarkomės, norime, kad kieme ir po langais žaliuotų, žydėtų, bet per daug nepersistengiame, nuo ryto lig vakaro lauke neplušame“, – šypsojosi pašnekovė. Vienus daugiamečius augalus ji sakė pati pirkusi, kitų iš tetos parsivežusi, bet yra ir iš sėklų užsiaugintų. „Aš daugiau būnu tas idėjų generatorius, kur ir ką sodinti, o Mindaugas – darbų vykdytojas“, – juokėsi ji.
|
|
