|
|
|
(1638) 2022-03-18Šalia trispalvės – Taivano ir Ukrainos vėliavos
Jono Basanavičiaus gatvė Kretingoje išsiskiria tuo, kad nemažai namų savininkų išsikėlę Lietuvos valstybines ar istorines vėliavas, didžiuodamiesi esą jos piliečiais ir pagerbdami tautos patriarcho nuopelnus. Tačiau vienos sodybos šeimininkas 61-erių Artūras Patamsis ant vieno stiebo iškėlė net trijų – Lietuvos, Ukrainos ir Taivano – valstybių vėliavas, taip išreikšdamas solidarumą su dar kitomis dviem nepriklausomomis šalimis. Rašė į Taivano atstovybę „Trispalvė mūsų kieme kabo seniai. Aš visąlaik palaikau laisvės siekiančias ir didelėms agresorėms priešintis išdrįstančias mažas tautas. Ir, kai tik Vilniuje buvo įkurta Taivano ambasada, viduje pajutau didžiulį pasitenkinimą, kad mes, lietuviai, tai išdrįsome padaryti. Parašiau ir pasveikinau ambasados darbuotojus, o sausio 15-ją, prieš prasidedant olimpiadai, parašiau į Taivano atstovybę, kad noriu būti solidarus su jų tauta ir paprašiau atsiųsti vėliavą, kad galėčiau ją iškelti savo kieme“, – kretingiškis kalbėjo apie norą būti solidariu su panašaus likimo, kaip Lietuva, šalimi, kurios gviešiasi Kinija. „O kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, norėjosi rėkti visam pasauliui, kad palaikau kaimyninę šalį. Labai gaila ukrainiečių tautos. Jei būčiau jaunesnis, tikrai ginklu eičiau jų ginti“, – atviravo istorijos tyrinėtojas, dailininkas grafikas, pagal specialybę – kelių inžinierius ir dizaineris A. Patamsis. Jis sakė, kad ligi Lietuvos nepriklausomybės skersai išilgai išvažinėjęs Ukrainą, gerai pažino šią šalį ir jos žmones. Pirmoji pažintis su Ukraina įvyko dar 1977-aisiais, išvykus į Černygovą, keliskart pabuvojo Kijeve, Lvove, Charkove, Donecke, ilsėjosi Kryme, tik dabar apgultame Mariupolyje neteko būti. „Visuomet stengdavausi kuo greičiau pervažiuoti Baltarusiją, man jau tuomet ji atrodė nykiai – balti silikatiniai daugiabučiai, keliuose priekabūs milicininkai. Peršokdavau Baltarusiją, kad vakarieniautume jau Ukrainoje, kur nuostabi virtuvė, o žmonės – labai geranoriški“, – kalbėjo pašnekovas.
Ar išpirkti druską yra masinė psichozė?
Dovana Ukrainai – du „Kretingos autobusų parko“ autobusai
Kretingos rajono savivaldybė išvien su UAB „Kretingos autobusų parkas“ nusprendė kovojančios Ukrainos žmonėms padovanoti du vokiečių firmos „Setra“ autobusus, kuriuose – po 50 vietų keleiviams. Vienas jų, prikrautas humanitarinės labdaros, į Ukrainą iškeliaus kitos savaitės pradžioje. Teks įveikti 1 tūkst. 300 kilometrų Bendrovės „Kretingos autobusų parkas“ vadovas Arvydas Dyburys sakė, kad autobusai nėra nauji, jie pagaminti 2000 m., tačiau techniškai tvarkingi. Jų būklę akylai patikrino, reikiamas detales pakeitė du įmonės šaltkalviai Povilas Simutis ir Renatas Gricius. „Mūsų galimybės leidžia dovanoti tokius autobusus“, – patikino A. Dyburys. Tai esą vidutinės vertės jų parko transporto priemonės, kokių yra parengta 30, o kasdien į maršrutus išvyksta 25-ios. A. Dyburio žiniomis, tokius pačius autobusus Ukrainai dovanojo ir stambios šalies transporto įmonės, tokios, kaip „Kautra“ ir kt. „Abiems autobusams teks įveikti apie 1 tūkst. 300 km iki Ukrainos, bet mes tiksliai nežinome, kokiems miestams jie bus perduoti. Taip pat nežinome, ar jais bus gabenama tik humanitarinė pagalba, ar pabėgėliai, ar jie tarnaus pavėžėjimui Ukrainoje“, – sakė A. Dyburys. Išgabens Klaipėdos ukrainiečiai Šias procedūras Kretingos rajono savivaldybė derina su Klaipėdoje veikiančiu ukrainiečių kultūros ir švietimo centru „Rodyna“. Pasak Kretingos rajono savivaldybės mero patarėjo Alberto Barausko, bendruomenė „Rodyna“ pasirūpins vairuotojais, kurie nugabens autobusus į Ukrainą. „Šiomis dienomis dar derinama, į kokią konkrečiai Ukrainos savivaldybę išgabens pirmąjį autobusą, kad parama tikslingai pasiektų tuos, kam jos dabar labiausiai reikia. Autobusai ir pasiliks ten, Ukrainoje“, – patikslino A. Barauskas. Vienas autobusų, prikrautas kretingiškių paaukotų daiktų – maisto produktų, vaistų, higienos priemonių, išvyks kitos savaitės pradžioje, antrasis, taip pat su būtiniausiais daiktais – balandžio pradžioje.
Slėptuvės daugiabučių rūsiuose – misija įmanoma
Kretingiškis daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų bendrijos Melioratorių g. Nr. 59 pirmininkas Albertas Butenis ėmėsi iniciatyvos parengti namo rūsius galimiems karo grėsmės atvejams, kad juose būtų galima pasislėpti per oro ir gal net per branduolinę ataką. „Suprantama, yra parengtos slėptuvės visuomeniniuose pastatuose. Bet ar bus laiko ten slėptis, ypač – senyvo amžiaus žmonėms, kuriais mes patys galime pasirūpinti“, – kalbėjo A. Butenis. Pasitaręs su gyventojais, jis pasirūpino priešgaisrine sauga, sutvarkė elektros laidus, iššvarino patalpas, numatė, kur galėtų būti įrengtas radijas, fekalinė duobė ekstremalios situacijos sąlygomis. „Manau, būtų tikslinga įrengti ir geriamojo vandens prieigą – tai techniškai visiškai įmanoma, juolab kad, nenaudojant vandens, kranas būtų užplombuotas“, – A. Butenis neslėpė, kad jis raštu kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją, kad ji surastų lėšų šiam sumanymui įvykdyti – gali būti, kad tokia idėja neaplenks ir kitų bendrijų, kurios galbūt taip pat norės įsirengti geriamojo vandens prieigas daugiabučių rūsiuose.
Butų savininkų bendrijos pirmininkas sakė sulaukiantis ir skeptiško požiūrio – neva kas tuose rūsiuose slėptųsi, jeigu jie – prikrauti daiktų, ne visi tvarkingai juos yra sudėję. „Neįžvelgiu jokių problemų – jeigu kas ir trukdytų, manau, per 5 minutes tie rūsiai būtų iškraustyti“, – pastebėjo jis, klausdamas, kokių veiksmų daugiabučio namo butų savininkų bendrija gali imtis, kad nepažeistų tvarkos, kokie yra teisiniai tokios iniciatyvos aspektai, o ir mokymai bendrijų pirmininkams labai praverstų.
Turės nuspręsti rajono taryba Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė sakė susipažinusi su administracijai A. Butenio adresuotu raštu. „Jeigu gyventojai patys už savo lėšas nori įsirengti geriamojo vandens prieigą – jie ir gali tai padaryti, Savivaldybės leidimo ar dar kažkokių nurodymų tikrai nereikia. Tik rekomenduotume rūsius išsivalyti, išnešti nereikalingus daiktus. Tačiau dėl finansinės Savivaldybės paramos reikia svarstyti, todėl su šiuo raštu administracija ketina supažindinti rajono Savivaldybės tarybą, kad ši nuspręstų – pritarti ar ne iniciatyvai ir kur surasti lėšų. Įrengti geriamojo vandens prieigą didelė prabanga nebūtų“, – V. Turauskaitė sakė, kad Savivaldybė dalyvavo Vidaus reikalų ministerijos pasitarime būtent dėl kolektyvinės saugos statinių, valstybė juos inventorizuoja, tačiau apie daugiabučių namų rūsius atskirai kalbėta nebuvo, valstybės parama tam nenumatyta.
Tačiau V. Turauskaitė suabejojo, ar įrengti geriamojo vandens prieigas daugiabučių rūsiuose būtų tikslinga: „Vidaus reikalų ministerija akcentavo, kad apsirūpinti vandeniu labiau rekomenduojama kitais būdais – juk per antskrydžius ir apskritai karo sąlygomis elektros energijos tiekimas nutrūksta, o turimi resursai pirmiausia būtų panaudojami ligoninėms, globos įstaigoms aprūpinti. Nelikus elektros energijos, nutrūktų ir vandens tiekimas.“
Administracijos direktoriaus pavaduotojos pastebėjimu, mokymus bendrijų pirmininkams surengti nebūtų problema: tokie mokymai jau buvo surengti kolektyvinės saugos statinių vadovams, apie tokius mokymus verta pagalvoti, sukviečiant daugiabučių gyvenamųjų namų butų savininkų bendrijų pirmininkus.
Kodėl Kyjivas, o ne Kijevas, ir kada pateisinamas posakis „...eik tu na…“
„Pajūrio naujienų“ redakcijoje sulaukėme skaitytojų klausimų, kodėl būtina persiorientuoti rašant ukrainietiškų miestų pavadinimus ir kiek padoru kasdienybėje vartoti karo fone išpopuliarėjusį keiksmažodžių posakį „Rusų laive, eik tu na...“, kurį neva įteisinusi Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). „Mums taip pat skambina gyventojai ir stebisi, negi šis posakis tikrai yra įteisintas? Atsakau, kad tikrai – ne. Kai kurie žmonės matyt ne taip suprato per televiziją parodytą reportažą,“ – teigė VLKK ryšių su visuomene atstovė Aurelija Baniulaitienė. Barbarizmų žodyne rašoma, kad keiksmažodžių posakis „Eik tu na...“ suprantamas ne tik kaip pasiūlymas „eiti ant genitalijų“, bet, priklausomai nuo kalbančiojo intonacijos, naudojamas ir tam tikroms emocijoms išreikšti. „Tas „na...“ yra laikomas pertaru – nuolat iš papratimo kartojamu, į dažną sakinį įterpiamu „parazitiniu“ žodžiu“, – patikslino pašnekovė. Anot jos, viena, kai keiksmažodžių posakis „Eik tu na...“ išsprūsta iš mirčiai į akis žvelgiančio didvyriško kario, ir kita, – kai iš ant sofos drybsančio, alų plempiančio asmens lūpų. Kita vertus, galbūt ir ant sofos gulintis žmogus dėl karo jaučia įtampą, išgyvena, o, mestelėjęs negražią frazę, tarsi išleidžia garą iš arbatinio...
Ilgametę sceninę partnerystę puoselėjantys Klaipėdos kamerinis orkestras ir akordeonininkas Martynas Levickis kartu paruošė dar vieną išskirtinę koncertinę programą. Koncerte skambės nuo puikiai pažįstamos klasikos iki tango nuo Akonkagvos kalno viršūnės. Laukiamiausias šio mėnesio koncertas vyks kovo 18 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje. Aukščiausio profesinio meistriškumo atlikėjai Martynas Levickis savo talentu ir charizma priverčia klausytojus iš naujo atrasti aistringą ir emocingą akordeono muzikos skambesį bei plačias šio instrumento galimybes. Užsienio spauda atlikėją vertina už itin technišką instrumento valdymą ir gebėjimą naujai perteikti akordeono muziką. M. Levickis yra pelnęs daugiau kaip 30 tarptautinių apdovanojimų, grojo įvairiose prestižinėse pasaulio koncertų salėse. Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras publikos simpatijas pelno rinkdamasis originalius, sudėtingus bei energetiškai stiprius opusus, siekdamas meniškiausios ir įtaigiausios jų interpretacijos. Kolektyvas nuolat bendradarbiauja su profesionaliausiais atlikėjais iš viso pasaulio, atlieka įvairių stilių muziką, skirtą skirtingo amžiaus, skonio ir poreikių klausytojui.
Nuo klasikos iki argentinietiško tango Koncerte skambės kompozitorių Georges Bizet išgarsinęs kūrinys - siuita orkestrui „Arlietė“ bei prancūzų kompozitoriaus Richardo Galliano koncertas akordeonui ir styginiams „Opale“. Klausytojai taip pat išgirs Karlo Jenkinso trijų dalių kūrinį styginių orkestrui „Palladio“. Klaipėdos kamerinis orkestras ir M. Levickis atliks ?storo Piazzollos koncertą akordeonui, kameriniam orkestrui ir mušamiesiems „Aconcagua“. Akonkagva yra aukščiausias kalnas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, iškilęs Anduose, Argentinoje, kurioje gimė tango novatorius „Aconcagua” kūrinio akordeonui ir orkestrui autorius. Aukščiausio profesinio meistriškumo reikalaujantis „Aconcagua“ Klaipėdos kamerinio orkestro ir M. Levickio programoje kvies simboliškai pasižvalgyti nuo kalno viršūnės.
Palaikydamas Ukrainos kovą už laisvę, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kartu su partneriais – Ukrainiečių kultūros ir švietimo centru „Rodyna“ bei Labdaros ir paramos fondu „Baltijos impresijos“ – kovo 30 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose rengia paramos Ukrainai koncertą „Už taiką ir laisvę!“. Jame KVMT bendruomenė ir prie jos prisijungę žinomi šalies menininkai kviečia muzikos ir šokio kalba skelbti taikos žinią, išreikšti palaikymą ukrainiečių tautai. Koncerte „Už taiką ir laisvę!“ skambėsiančius kūrinius parengė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, choras ir solistai, vadovaujami vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Rengiantis koncertui, gimė nauji kūrybiniai sumanymai, praturtinsiantys renginį netikėtais atspalviais. Daugiau kaip pusę KVMT baleto trupės sudaro jauni ukrainiečių šokėjai, kurie aktyviai įsijungė į pasirengimą koncertui – jie inicijavo savo tautai brangių choreografinių numerių atlikimą, tad koncerto programoje išvysime ir baleto solisto Yano Malaki atliekamą Ostapo variaciją iš ukrainiečiams brangios operos „Taras Bulba“, ir energingą ukrainiečių liaudies šokį hopaką. Jauna ukrainiečių baleto artistė Sofia Boldovskaya, kartu su šeima prieš keletą dienų atvykusi į Lietuvą iš bombarduojamo Charkivo Ukrainoje, grojant teatro simfoniniam orkestrui šoks pagal žymiąją ukrainiečių kompozitoriaus Myroslavo Skoryko „Melodiją“. Koncerto žiūrovai turės galimybę vieni pirmųjų pamatyti naują choreografinį numerį, kurį specialiai šiai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prieglobstį ir palaikymą radusiai merginai, šiuo metu kuria žinoma choreografė Anželika Cholina. Koncerte dalyvaus ir S. Boldovskaya’os jaunesnioji sesuo Emma, kuri savo gimtinėje rengdavo vertikalaus šokio pasirodymus. Šokį palydėsiantis dainos „Kometa“ tekstas specialiai šiam pasirodymui verčiamas į lietuvių kalbą, kad jos nešama vilties žinia taptų dar labiau artima ir pagavi klausantiems.
KŪRYBOS KRAITĖ
Iki liepos 10 d. Jono Šliūpo muziejuje Palangoje bus eksponuojama fotografo Rimanto Dichavičiaus darbų paroda „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“. Tai Lietuvos menininkų – tapytojų, grafikų, skulptorių, monumentalistų, ekslibrisų ir heraldikos kūrėjų – portretai. Fotografas atskleidė, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro per 400 fotografijų, buvo kurtas dešimtmečius ir tarsi savaime susijungė į bendrą visumą. Parodoje „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“ pristatoma dalis šio ciklo fotografijų. Jono Šliūpo muziejuje eksponuojamose nuotraukose lankytojai atpažins išeivijos kūrėją, optinio meno meistrą Kazį Varnelį, skulptorių, tapytoją, grafiką Antaną Kmieliauską, grafiką, heraldikos kūrėją Arvydą Každailį, skulptorių Gediminą Karalių ir Stanislovą Kuzmą, grafikes Birutę Žilytę-Steponavičienę ir Aldoną Skirutytę, tekstilininką Andrių Valių, tapytojus Augustiną Savicką, Vincą Kisarauską, Arvydą Šaltenį, Šarūną Sauką, tapytoją, grafiką Algimantą Švėgždą ir kitus. „Nemaža dalis iškilių Lietuvos menininkų vienaip ar kitaip susiję su Palanga. Vasaromis jie čia laiką leisdavo Lietuvos dailininkų sąjungai priklausiusiuose Kūrybos namuose, ieškojo įkvėpimo ir kūrė tam pritaikytose studijose. Net ir dabar atrastume kai kurių jų ženklų miesto topografijoje – čia veikia Savicko paveikslų galerija, Skulptūrų parką puošia Stanislovo Kuzmos skulptūra, o pasigilinę apčiuoptume ir kitų dailininkų sąsajų su Palanga“, – neabejojo Jono Šliūpo muziejaus vedėja Nijolė Laužikienė. Didžiąją dalį parodoje pristatomų dailininkų fotografas įamžino išskirtinėje vietoje – jų asmeninėje erdvėje, dirbtuvėse, į kurias patenka ne kiekvienas. „Esu išgirdęs žodį „ne“. Būdavo įdomu, o kodėl? Aplinka labai daug pasako apie menininką, ir kiekviena dailininko studija turi savo charakterį“, – teigė R. Dichavičius, kurio asmeniniame archyve saugomas ne tik dailininkų portretų ciklas, bet ir per dešimtmečius sukaupti negatyvų ciklai Lietuvos etnografijos, peizažo, gamtos temomis.
„P. n.“ informacija
Gyventi – sparnais į viršų
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Kretingos rajono kultūros centre kraštietis menininkas medžio meistras 68-erių Virgilijus Vaičiūnas surengė naujausių savo darbų parodą „Paukščiai neša taiką“, skyręs ją Lietuvos laisvei ir Ukrainos taikos siekiui įprasminti. Paukščiai ir angelai – iš nugenėtų šakų Parodoje – per pastaruosius 4-erius metus sukurtos 35 paukščių ir angelų skulptūros, šių politinės įtampos kupinų dienų kontekste tapusios laisvės simboliais. Vos laiptais užkopus į Kultūros centro holą, kur jos eksponuojamos, užvaldo lengvumo, gracingumo pojūtis: V. Vaičiūno sukurti paukščiai ir angelai tarytum sklando, nutūpia ir vaikšto, nemačiom žvilgčiodami per petį juos apžiūrintiems parodos lankytojams. Tartum iš paties medžio šerdies ar jo šakų išnirę mediniai paukščiai į žemę remiasi ir nuo jos atsispiria grakščiomis metalinėmis kojomis. Tokių įvairių formų paukščių parodoje – ištisas ciklas. „Kai sodyboje genėju medžius, pamatau kokią įdomesnę šaką, ir atidedu į šoną. Atėjus laikui, dažniausiai – rudeniop, imu ją ir improvizuoju. Lyg ir pats metų laikas – ruduo, kai krinta lapai, apnuogindami šakas, o padangėse – išskrendančių paukščių voros, padiktavo paukščių ciklą. Nieko per daug nei per mažai iš medžio neišspausi, tik tai, ką jis leidžia, tiksliau – ką pati šaka pasufleruoja“, – apie tai, kaip gimė naujausios skulptūros, kalbėjo V. Vaičiūnas pagal specialybę – architektas landšaftininkas, savo kūrybinius sumanymus dažniausiai įgyvendinantis benzininiu pjūklu. Jo meninė koncepcija, tikino kūrėjas, remiasi natūralumu, todėl paukščio kūnas lieka medžio spalvos, o snapas – šviesus.
„Mano Tėvas Antas“: sustabdytos skulptoriaus gyvenimo akimirkos
Per Vilniuje įvykusią Knygų mugę šiemet buvo pristatyta ir mūsų kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) sūnaus Žano Kristofo (Jean Christophe) knyga „Mano Tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Prancūzų kalba parašyti atsiminimai pirmiausiai buvo išleisti lietuvių kalba, po to – prancūzų, o balandį turėtų pasirodyti ir knygos leidimas anglų kalba. Kad knyga apie genialų skulptorių iš Žemaitijos pasiektų įvairiakalbę auditoriją, pasirūpino vertėjos Diana Bučiūtė, rankraštį išvertusi iš prancūzų į lietuvių kalbą, ir Rima Puniška, iš prancūzų kalbos vertusi į anglų. „Žano Kristofo Mončio rankraštis buvo gana „žalias“ – juk jis visų pirma yra teatralas, aktorius, o ne rašytojas ar literatas. Tačiau tai buvo labai gera medžiaga, galėjusi tapti knyga ir įgyti didesnės vertės. Tai buvo kažkas naujo – asmeniško ir kitu žvilgsniu pažiūrėto į nepakartojamą Antano Mončio asmenybę, kurią sūnus vertina vaiko, paauglio ir tik po daugybės metų – suaugusio žmogaus žvilgsniu“, – knygos kuratorė vertėja Dovilė Kėdikaitė papasakojo, kad apie Ž. K. Mončio parašytus atsiminimus, kuriais jis tarsi sustabdė savo tėvo skulptoriaus gyvenimo akimirkas, sužinojusi per savo bičiulę taip pat vertėją Karoliną Paliulis.
Rusijos įsiveržimas į Ukrainą sukrėtė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) bendruomenę, kurios ketvirtadalį kūrybinio personalo sudaro užsieniečiai. Muzikiniame teatre dirba 15 Ukrainos piliečių: 14 – baleto trupėje ir 1 – chore. Sutapo, kad šeši baleto artistai – 3 vaikinai ir 3 merginos – buvo išvykę į Ukrainą laikyti studijų baigiamųjų egzaminų. Tačiau diplominių darbų jiems apsiginti nebeteko, nes paskirtąją dieną, vasario 24-ąją, prasidėjo karas. Vaikinai dėl paskelbtos mobilizacijos nebegali išvykti iš šalies, dvi merginos jau grįžo į Lietuvą, trečioji – dar pakeliui. Stengiasi padėti viskuo „Teatro vadovybė ėmėsi misijos padėti grįžti į Lietuvą Ukrainoje likusioms darbuotojoms. Nuolat palaikėme ryšį telefonu, patarėme ir kartu ieškojome išeičių, kaip greičiau ir sėkmingiau evakuotis. Visiems tai buvo pirmas kartas. Labai jaudinomės ir išgyvenome. Siūlėme vežtis į Lietuvą artimuosius, rūpinomės, kur juos apgyvendinti. Jaudinamės dėl visų Ukrainos žmonių, ypač dėl kolegų menininkų. Mūsų šokėjai buvo išvykę į Kijevą, siekdami baigti studijas aukštosiose mokyklose, tačiau... Susisiekiau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vadovybe, klausdama, ar mūsų darbuotojai ukrainiečiai galėtų baigiamuosius egzaminus laikyti Lietuvoje, ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Dar viena mūsų baleto artistė, atvykusi šiomis dienomis iš Ukrainos, nespėjo išlaikyti dvyliktos klasės baigiamųjų egzaminų mokykloje, panašioje į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Tikimės, kad ji tai galės padaryti Lietuvoje“, – kalbėjo KVMT vadovė Laima Vilimienė. KVMT yra sudaręs laisvų darbo vietų, kurias galėtų pasiūlyti atvykstantiems Ukrainos kultūros ir meno darbuotojams, sąrašą. „Jau sulaukėme norinčių atvykti, tad padedame tvarkyti dokumentus. Rūpinamės kuo sėkmingiau juos integruoti. Savo pagalbą siūlome ir ukrainiečiams, studijuojantiems Klaipėdoje, norime jiems pasiūlyti atsikvėpti mūsų spektakliuose. Svarbiausia mūsų misija – rūpintis, kad spektakliai ir toliau vyktų, nors įdėti pastangų teks. Ukrainiečiai sudarė 70 proc. mūsų baleto trupės, o Ukrainoje liko trys vedantieji baleto trupės solistai. Turėsime skubiai ieškoti, kuo juos pakeisti, integruoti naujus šokėjus, taip pat ir bėgančius nuo karo Ukrainoje“, – pasakojo L. Vilimienė.
Pavogė kalnų dviratį
Antradienį apie 17 val. Vilniaus g. Kretingoje pastebėta, kad pavogtas kalnų dviratis „Diamant“, kuris buvo paliktas neprirakintas prie pastato sienos. Savininkui padaryta 500 eurų žala. Pradėtas vagystės tyrimas.
„P. n.“ informacija
Vairavo girtas
Pirmadienį apie 20 val. Palangoje, kelyje Klaipėda–Liepoja, sustabdyto automobilio „VW Passat“ vairuotojui, gimusiam 1992 m., nustatytas 1,62 prom. neblaivumas.
„P. n.“ informacija
Badmintono turnyras Jokūbave
Sporto klubo „Jokūbavas“ vadovas Kęstutis Valiukas pirmą kartą bendruomenės narius pakvietė dalyvauti badmintono turnyre, kuris buvo skirtas Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Vis labiau populiarėjančios šios sporto šakos varžybose dalyvavo 7 dvejetų ir mišrių porų komandos, kurios buvo suskirstytos pagal pajėgumą. Jaunimo grupėje nugalėjo Rugilė ir Dangiras Rimkus, finale 2:1 nugalėję Dainorą Narvilaitę ir Katriną Narvilienę. Trečią vietą užėmė Monika Ežerskytė ir Vilius Karizna. Suaugusiųjų grupėje pirmą vietą iškovojo Modestas ir Tomas Narvilai, 2:1 įveikę Konstantiną Maštarą ir Kęstutį Valiuką, treti buvo Eglė Narvilienė ir Dovydas Žutautas. Nugalėtojai ir prizininkai buvo apdovanoti turnyro atminimo medaliais.
„P. n.“ informacija
Smiginio žaidėjų pasiekimais
Vilniuje įvykusiose Lietuvos smiginio federacijos taurės varžybose tarp 159 smiginio žaidėjų iš visos Lietuvos dalyvavo ir Kretingos smiginio klubo „Topas“ (vadovas Romualdas Jablonskis) nariai – 6 moterys, 9 vyrai ir 2 jaunuoliai. Asmeninėje įskaitoje tarp moterų geriausiai sekėsi Vidai Jablonskienei, kuri tapo III vietos laimėtoja, tokią pat poziciją jaunimo įskaitoje užėmė ir mūsiškis Justas Viskontas. Vyrų asmeninėje rungtyje taikliausias tarp kretingiškių buvo Sigitas Kvajauskas, bendroje įskaitoje užėmęs V vietą. Dvejetų varžybose Jolita Drąsutienė ir Vilija Viskontė buvo trečios, tarp vyrų Arūnas Smilingis ir Giedrius Beniušis užėmė V turnyrinės lentelės poziciją. Antrą varžybų dieną buvo surengtos komandinės varžybos, kuriose dalyvavo 24 komandos. Geriausiai sekėsi vyrų komandai „Topas-I“, kurią sudarė Sigitas Kvajauskas, Mindaugas Viskontas, Artūras Galdikas ir Paulius Mikaločius, – jiems pavyko iškovoti III vietą.
„P. n.“ informacija
Nacionalinė krepšinio lyga pajudėjo lemiamo etapo link: pasibaigus II etapui, komandos tęs kovas atkrintamosiose rungtynėse serijose iki 3 pergalių, o turnyro debiutantė Kretingos „Kretinga“ jau baigė savo pasirodymą. Šį sezoną vien išvykose žaidę mūsų miesto atstovai per 38 rungtynes pasiekė 10 pergalių ir, likę XIII vietoje, išsaugojo vietą kitam sezonui. Daug geriau sekėsi kaimynams Palangos „Kuršiams“, kurie per tiek pat rungtynių pasiekė 23 pergales, užėmė VIII vietą ir aštuntfinalyje susitiks su Šakių „Vyčiu“. Serijoje iki 3 pergalių Povilo Šakinio treniruojama komanda turės namų aikštės pranašumą. Priešpaskutinėse sezono rungtynėse kovo 10 d. „Kretingos“ komanda išvykoje 67:84 (20:14; 10:28; 28:17; 9:25) pralaimėjo prieš paskutinėje vietoje likusius Joniškio „Delikateso“ (8 pergalės, 30 pralaimėjimų) krepšininkus. Permainingai vykusiose rungtynėse kretingiškiai po I kėlinio pirmavo 6 taškais, bet II kėlinį varžovai perėmė rungtynių kontrolę į savo rankas ir po jo pirmavo 12 taškų skirtumu (30:42). Trečią kėlinį jau „Kretingos“ komanda sužaidė geriau ir po jo komandas skyrė vienas taškas – 58:59. Vis dėlo IV kėlinį svečiai užstrigo puolime ir, tuo pasinaudoję, varžovai iškovojo pergalę.
Tęsiasi Kretingos rajono veteranų krepšinio pirmenybės, kai kurios komandos sužaidė jau po ketverias rungtynes. Dvi komandos liko nepralaimėjusios ir trims dar nepavyko iškovoti nė vienos pergalės. Labiausiai įtemptos rungtynės šiame ture vyko tarp „Urbovitos“ (4 pergalės) ir „Viruso“ (4 pralaimėjimai) komandų, kuriose pergalę 87:82 iškovojo lyderių pozicijoje įsitaisiusi „Urbovita“. Nors komandos užima skirtingas lentelės vietas, bet aikštėje visas rungtynes vyko lygi kova, ir „Virusas“ iki pat pabaigos neleido varžovams atsipalaiduoti. Nugalėtojų komandoje 41 tašką surinko Egidijus Butvydas (7/12 dvitaškiai, 7/17 tritaškiai, 9 atk. kamuoliai, 5 rez. perdavimai, 8 išprov. pražangos, 42 naud. balai), 26 tšk. – Gedimino Žalio (6/12 tritaškiai, 7 atk. kamuoliai) sąskaitoje. „Viruso“ komandoje sėkmingiausiai žaidė po 21 tašką pelnę Remigijus Turskis (6/3 dvitaškiai, 9/11 baudos, 8 atk. kamuoliai, 9 rez. perdavimai, 8 išprov. pražangos) ir Raimondas Jucys (7/13 tritaškiai).
Sporto klubas STARTAS, vykdo projektą „SPORTO KLUBO STARTAS PASLAUGŲ KOKYBĖS GERINIMAS“, kuris yra bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas“.
Kretingiškiai pasauliečiai pranciškonai išvien su broliais pranciškonais Pauliumi Vaineikiu ir Gediminu Numgaudžiu kasdien pusvalandį – nuo 12 iki 12.30 val. – prie Jono Karolio Chodkevičiaus paminklo Rotušės aikštėje rengia maldos akciją „Už taiką Ukrainoje“, kurioje dalyvauti kviečia ir kretingiškius. Pirmąją akcijos dieną, kovo 15-ąją, būrys maldininkų, tarp kurių buvo su pirmąja pabėgėlių banga atvykusi ir Šventojoje apgyvendinta Julia su dukra iš Kijevo, nešini Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis, susirinko prie J. K. Chodkevičiaus paminklo. Ši istorinė asmenybė buvo abiejų tautų – lietuvių ir ukrainiečių – kariuomenių vadas, ir jį abi tautos, kaip ir Adomą Mickevičių lietuviai su lenkais, laiko savu. Pasak Kretingos katalikų parapijos vikaro P. Vaineikio, kovo 15-ąją pradėta maldos akcija vyks tol, kol Ukrainoje tęsis karas. „Vidudienio malda už taiką Lietuvoje, Ukrainoje, pasaulyje turi tris intencijas. Pirmoji – tai lietuvių ir ukrainiečių padėka už prieš 32-jus metus duotą laisvę, gerovę, galimybes. Antroji – atsiprašymas už per šį duotąjį laisvės laiką padarytas nuodėmes, nusikaltimus, tokius, kaip: abortai, narkomanija, korupcija, stabmeldystė ir kt. Tuo pat metu meldžiamės ir už Rusijos bei Baltarusijos tautų nuodėmes. Trečiąja intencija mes meldžiame taikos: kaip sakė mūsų bičiulis kunigas Andriejus iš Kijevo, mes nenorime taikos bet kokia kaina, o kad būtų pašalintos visos krizių – nesutarimų, susiskaldymo, pandemijos – priežastys. Žodis „krisis“ iš senosios graikų kalbos reiškia „Dievo teismas“, taigi, meldžiame, kad į taiką ateitume, įveikę krizių priežastis“, – kalbėjo brolis Paulius. Jo žodžiais, žavėjo itin nuoširdi akcijos dalyvės ukrainietės Alionos, savo akimis regėjusios karo baisumus, į nelaisvę paimtus 18-mečius rusų vaikinus, malda: „Ji nejaučia neapykantos rusų tautai, nekursto rusofobijos. Ji sakė: mes nevadiname priešais rusų tautos, bet – demonus, kurie užvaldė aukščiausių Rusijos vadovų protus.“
„P. n.“ informacija
Po trečiadienį įvykusio susitikimo su Seimo Sveikatos komiteto pirmininku Antanu Matulu į Kretingą rajono meras Antanas Kalnius, vicemeras Dangiras Samalius ir Kretingos ligoninės vyriausiasis gydytojas Romaldas Sakalauskas grįžo nusivylę. „Šnekėjomės apie Vyriausybės planuojamą pertvarką medicinos srityje, išreiškėm savo poziciją ir nuogąstavimus, norėjom įtikinti, kad reforma turi būti sustabdyta, tačiau tokių vilčių mums nedavė“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė A. Kalnius. Kretingiškiai Vilniuje nešė žinią, jog neteisinga ligoninėje mažinti skyrių ypač dabar, karo Ukrainoje fone, kai rajonai priima pabėgėlius ir kai medicinos paslaugų poreikis tik didėja, bet nebuvo išgirsti. Klaipėdos regiono 7 merai vieningi: Gimdymo skyrius Kretingos ligoninėje turi likti kaip rezervinis, jei įvyktų kokia nelaimė. Tokį raštą praėjusią savaitę taip pat yra išsiuntę ir Prezidentui Gitanui Nausėdai, ir Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, ir Sveikatos apsaugos ministerijai, ir Savivaldybių asociacijai. „Atvirai pasakius, užvakar Sveikatos komitete labai keista buvo girdėti, kad, jei ir turėtume ne mažiau kaip 300 gimdyvių per metus, tai šį skaičių padidintų iki 600...“ – sakė A. Kalnius. Jo nuomone, Sveikatos apsaugos ministerija neturėtų priimti vienašališkų sprendimų, o daugiau tartis su savivalda, kuri geriausiai mato situaciją vietose.
„P. n.“ informacija
Kūlupėniškiai gyvena laukimu: kada remontuos Lino gatvę
Daug metų nesulaukę, kada gi pagaliau bus išasfaltuota duobėmis išmušta Kūlupėnų Lino gatvė, vietiniai žmonės kreipėsi, kur tik galėjo, o prieš gerą savaitę į kaimą pasikvietė rajono merą Antaną Kalnių ir problemą jam išdėstė dar sykį. Įvertinęs situaciją, rajono vadovas tik pakartojo: asfaltas čia – būtinas, tačiau, kada bus galima pradėti darbus, tiksliai neatsakė, esą spręs visa rajono taryba. Kad į prioritetinių objektų sąrašą Lino gatvė niekaip neprisibrauna, apgailestavo seniūnė Rita Lubienė. „Tas kelias jau buvo baisus, o dabar jį visai baigia „sudrapalinti“ sunkiasvorės mašinos, važiuojančios į toje gyvenvietės dalyje pastaruoju metu įsikūrusias ar besikuriančias medienos verslo įmones“, – sakė ji. Kad patektų į objektų, remontuojamų iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų, prioritetų sąrašą, gatvė turinti surinkti tam tikrą balų skaičių. Tarp pagrindinių kriterijų: ar ankstesniais metais tas objektas jau buvo finansuojamas, ar ten yra įrengti būtinieji požeminiai inžineriniai tinklai, ar kas nuveikta saugiam eismui užtikrinti: įrengti šaligatviai, pėsčiųjų ir dviračių takai, apšvietimas, autobusų stotelės, perėjos, greitį mažinančios priemonės, šiuo keliu yra pervežami moksleiviai, arti yra gausiai lankomų objektų, visuomeninės paskirties pastatų, ar yra įmonių, įsteigusių ar steigiančių darbo vietų, atsižvelgiama, ar jungia vietinės reikšmės gatves, ar tai tik privažiavimo kelias. Pasak seniūnės, atskiras rodiklis – objekto aptarnaujamoje teritorijoje esantis namų ūkių skaičius. „Bet tie aptarnaujami pastatai būtinai turi būti visai palei kelią, jeigu jis tik veda iki pastatų, – netinka“, – patikslino R. Lubienė. Lino gatvė kai kuriuos kriterijus atitinka visai, kai kuriuos – iš dalies. „Kol kas sukamės, kaip galime. Pagrindinėms duobėms taisyti jau šiandien turėtume gauti šalto asfalto. Iš seniūnijos lėšų jo esam užsisakę už 625 eurus. Bet toks remontas, kurį atliekam kasmet po kelis kartus, – laikinas, asfaltas bemat išsitaško“, – sakė seniūnė. Viena bėda – ne bėda. Per Lino gatvę driekiasi melioracijos griovys. Matyt dėl sunkiasvorių eismo prieš kelerius metus pralaida įlūžo vienoje pusėje, o šiemet – kitoje. Kaip pasakojo seniūnė, melioracijos specialistai mėgino taisyti, bet akivaizdu, kad ir ten remonto reikia kapitalinio.
Istorija liudija, kad svarbus vaidmuo Šiaurės Vakarų Žemaitijos istorijoje XVI a. antroje pusėje–XVII a. pradžioje teko grafų Chodkevičių giminei. Įsigiję čia nemažas valdas, jie rūpinosi socialine-ūkine šio regiono raida, skatino prekybos, amatų ir kitų verslų plėtrą, įkūrė magdeburginius Johanesbergo (Skuodo) ir Karolštato (Kretingos) miestus, steigė bažnyčias ir mokyklas. Praeitais metais pagerbėme žymiausią šios giminės atstovą – Lietuvos didįjį etmoną, Žemaičių seniūną ir Vilniaus vaivadą, Kretingos miesto, vienuolyno ir bažnyčios įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių (1570–1621). O šiemet žvilgsnį kreipiame į jo tėvą, vieną žymiausių XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjų ir diplomatų, Skuodo miesto įkūrėją Joną Chodkevičių (~1537–1579). Jonas Chodkevičius gimė maždaug prieš 485 metus Ašmenos seniūno Jeronimo Chodkevičiaus ir iš Žemaičių bajorų kilusios Onos Šemetaitės šeimoje. Jo tėvas Jeronimas laikomas Chodkevičių giminės katalikiškos Bychavo šakos įkūrėju, nes jis buvo pirmasis šios giminės atstovas, iš stačiatikybės perėjęs į katalikybę ir vedęs katalikę. Jam Šventosios Romos imperatorius Karolis V 1555 m. suteikė paveldimą Šv. Romos imperijos grafo titulą ir herbą su imperatoriškuoju grifu. Pagal to meto diduomenės šeimų tradicijas Jonas augo ir mokslo žinių sėmėsi tėvų dvaruose, auklėjamas ir mokomas motinos, guvernančių ir geriausių, tarp jų – Vakarų Europoje samdytų, mokytojų. Visapusiškų žinių įgijęs jaunuolis 1547 m. įstojo į prieš trejetą metų įkurtą Karaliaučiaus universitetą. Po studijų nuo 1552 m. tarnavo Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V, dalyvavo imperijos kare su Prancūzija. 1555 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, tapo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto rūmininku, o 1559 m. sukūrė šeimą – vedė įtakingo Lenkijos Karalystės valstybės ir karo veikėjo, Poznanės vaivados Martyno Zborovskio dukrą Kristiną.
Kretingos provizorius Vladas Grudzinskas
Provizorius ir vaistinės savininkas Vladas Grudzinskas (1868–1936) – viena iškiliausių tarpukario Kretingos asmenybių, jos politinis ir visuomeninis veikėjas. Gimęs po 1863 m. Lietuvos-Lenkijos sukilimo prieš carinę priespaudą numalšinimo ir lietuviškos spaudos, mokyklų uždraudimo Gintališkės kaime, netoli Platelių, bajorų kilmės dvaro ūkvedžio Kajetono Grudzinsko šeimoje, kurioje augo 6 vaikai, mokslo turėjo siekti svetur. Vienas lengvesnių kelių išsilavinimui įgyti tuo metu buvo vaistinės mokinio praktika. Norint juo tapti pakakdavo baigti 4-ias gimnazijos klases. Mokiniai už savo darbą vaistinėse gaudavo išlaikymą, butą ir dar šiek tiek algos. Atlikę trejų metų praktiką vaistinėje, prie universiteto baigę kelių mėnesių kursus ir išlaikę egzaminus, gaudavo vaistininko padėjėjo pažymėjimą ir tapdavo farmacininkais. O po trejų metų darbo didesnėje vaistinėje, prižiūrint provizoriui, jau buvo galima stoti į universitetą ir ten dvejus metus studijuoti farmaciją. Išlaikius baigiamuosius egzaminus ir baigus universitetą buvo išduodamas provizoriaus diplomas. Tokiu būdu farmacija Lietuvos gyventojams padėjo siekti geresnio išsilavinimo ir taip gausinti šviesuomenės gretas, nors dirbti dažniausiai tekdavo Rusijoje, nes gauti darbą Lietuvoje buvo nelengva.
Velyknakčiui – salantiškio atkurti žalnieriai
Ilgą laiką Salantų bažnyčios sandėliuose tūnoję žalnieriai – medinės, žmogaus dydžio, kareivius vaizduojančios lėlės su mechanizmais, atkurti salantiškio tautodailininko Alioyzo Pociaus, Velykų naktį bus išnešti ir pastatyti abipus simbolinio Kristaus kapo. Pats meistras arba zakristijonas per šv. Mišias užlenda už pakylos ir, pagal seną paprotį, judina lėles, imituodami atgijusius Romos kareivius. Magiškai viliojo vaikystėje „Įprastai prie Kristaus kapo būdavo po du žalnierius. Kai buvau mažas, atsimenu, tie judantys kareiviai atrodė lyg koks stebuklas: zakristijonas tai galvą pajudindavo, tai rankas pakaitomis iškeldavo. Žalnieriai tarsi atgydavo, mistika tapdavo realybe. Vien dėl jų norėdavosi eiti į gana ilgas Velykų nakties mišias“, – atviravo A. Pocius. Jam žinomi žalnieriai, kuriuos jis ėmėsi tvarkyti, buvę sukurti salantiškio meistro Adomo Kvaso 1961 m. Ligi tol Salantų bažnyčioje buvo naudojami gerokai senesni, betgi medis, kaip žinia, trūnija ir nyksta. Matyt, todėl A. Kvasas ir sugalvojęs pagal ankstesnių žalnierių pavyzdį išdrožti ir sukonstruoti kitus. „Pamačiau, kad tie mano vaikystės žalnieriai užmesti guli sandėly, pasisiūliau klebonui juos sutvarkyti. Kai kur detalės – kojų, rankų gabalai – buvo visai sutręšę, reikėjo sutvarkyti mechanizmus, kad per sulenkimus lėlės judėtų. Teko atkurtas detales padengti specialiu glaistu, perdažyti, Nebuvo labai seni tie žalnieriai – 60 metų senumo, tad dar neblogai buvo išlikę dažai ir ankstesnės spalvos“, – kalbėjo salantiškis meistras. Išsaugojo ir kitos bažnyčios Žalnieriai nėra vien Salantų bažnyčios paveldas. Du masyvūs, Prano Gudyno restauravimo centre atkurti žalnieriai, Velykų naktį dar išnešami ir kaimyninėje Kalnalio bažnyčioje. Tik vaidinti jais, kaip teigė ilgametė šios bažnyčios prižiūrėtoja Dalicija Preibytė, kuriai šiemet už rūpinimąsi šia bažnyčia ir buvo įteiktas Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medalis, deja, nebėra kam – žmonių mažėja, bažnyčios tuštėja. Žalnierių kažkada būta ir Grūšlaukės bažnyčioje ir jie, kaip atsimena iš Grūšlaukės kilęs tautodailininkas Adolfas Andriejus Viluckis, turėjo dar įdomesnį ir sudėtingesnį mechanizmą negu šių. Tačiau Grūšlaukėje lėlės-kareiviai neišlikę, jos sudegė per kaime kilusį gaisrą. Pernai vasarą du žalnieriai, bokšte užmesti tarp senų rakandų, buvo aptikti Laukžemės bažnyčioje. Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, šiedu – itin reti, jie nebuvo žinomi ir neregistruoti Kultūros vertybių registre. „Apie žalnierių buvimą Laukžemės bažnyčioje nieko nežinojome. Šios, skirtingai nuo Kalnalio ir Salantų žalnierių, kurios yra skulptūrinės figūros, yra plokščios, reljefinės. Ant vienos jų matėsi įrėžta data – 1927 m.“, – „Pajūrio naujienoms“ po netikėtų radybų pasakojo L. Kavaliauskas.
Pranciškonų gimnazijoje šios mokyklos istorijos mokytojo Vaido Kuprelio iniciatyva įvyko XV Kretingos rajono konferencija „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“. Tradicinis renginys šiais metais vyko nauja – hibridinės konferencijos – forma. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Pranciškonų, Jurgio Pabrėžos universitetinės, Salantų, Darbėnų gimnazijų, Marijono Daujoto progimnazijos, Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokiniai. Konferencijos sumanytojas V. Kuprelis akcentavo, kad šių metų pranešimai buvo skirti laisvės kovų asmenybių ir įvykių jubiliejams. Pranciškonų gimnazijos mokinys Arijus Drungilas, vadovaujamas mokytojo V. Kuprelio, parengė pranešimą „Juozo Lukšo Daumanto veikla 1940–1947 m.“, o tos pačios mokyklos gimnazistas Dominykas Mišinis apžvelgė šios asmenybės vėlesnę – 1947–1951 m. – vykdytą veiklą. Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokinės Simona Daugintytė ir Skirmantė Jurgutytė, vadovaujamos mokytojos Astos Pocienės, prisiminė 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) tarybos deklaracijos signataro Bronislovo Liesio-Kauko-Ėglies-Nakties asmenybę. Šiemet yra minimos šių abiejų laisvės kovų dalyvių 100-osios gimimo metinės.
|
|
