|
|
|
(1637) 2022-03-15
Stipriai apdegęs žmogus „greitąja“ išgabentas į ligoninę, ugnies nuniokoti pastatai, keliolika supleškėjusių automobilių – tokios vakarykščio gaisro Kiauleikiuose pasekmės. „Padaryta didžiulė žala. Šiandien gaisravietėje vėl pluša mūsų tarnybos vyrai, bandys nustatyti gaisro priežastį, kuri kol kas neaiški“, – iš ryto pakomentavo Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Eugenijus Bertašius. Pranešimą apie tai, kad Kiauleikiuose, Durpyno gatvėje, ugnis siaubia metalinį angarą, kovo 14 d. Bendrasis pagalbos centras telefonu 112 gavo likus maždaug 20-čiai minučių iki 16-os valandos. Buvo sutelktos gausios priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos: iš Kretingos, Palangos, Klaipėdos, Darbėnų, Girkalių. Į įvykio vietą iškviestas ir ugniagesių gelbėtojų štabo automobilis – tai, anot specialistų, reiškia, kad vadovavimas gesinimo darbams yra aukštesnio lygmens. Manoma, kad gaisras prasidėjo angare ir įnirtingai plito į prie jo priblokuotą ūkinį pastatą, nusiaubė jo stogo perdengimą, malkas ir namų apyvokos daiktus. Atvykus ugniagesiams, pastatai degė atvira liepsna.
„P. n.“ informacija
Pertvarka švietime: mažų klasių neliks, mokyklos stambinamos
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius su Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktoriumi Aidu Aldakausku Kretingos rajono vadovams ir pedagogų bendruomenės atstovams pristatė mokyklų tinklo pertvarkos planą: nuo kitų mokslo metų po dvi klases tebus galima jungti tik pradiniame ugdyme, mokyklos, kuriose mokosi mažiau kaip 60 mokinių, reorganizuojamos, jos galės tapti didesniųjų padaliniais. Gerovę nori jausti visur „Ar viskas čia tinka mūsų švietimo sistemai?“ – pristatymui pasibaigus, retoriškai klausė meras Antanas Kalnius ir pats atsakė, jog ne, todėl diskusijų ir pakeitimų esą nebus išvengta. Rajono vadovas apgailestavo, kad apie mokyklų tinklo pertvarkos planą kalbama po to, kai jau sprendimas priimtas, o norėjosi aptarti šiek tiek anksčiau, pasitarus savivaldybėse. Regionai ir taip traukiasi, mažesni miestai patiria spaudimą mažinti ligoninių. „Truputį sumažinam čia, truputį – čia, po dalelę visko atimam... Ir vietovė tampa nebepatraukli gyventi“, – kalbėjo A. Kalnius. Anot jo, regione besikuriančiam žmogui svarbiausi yra trys akcentai: vaikų darželis, mokykla ir gydymo įstaiga. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda išsikėlęs tikslą kurti gerovės valstybę. Gerovės valstybė – ne tik sostinė ir kiti didieji šalies miestai, o visa Lietuva. A. Kalniui nepatiko apie nuo 2022 m., 2024 m. ir 2026 m. rugsėjo 1 d. laukiamus švietimo sistemos pokyčius kalbėjusio A. Aldakausko „paguoda“, kad iki 2026-ųjų stiprios, gerais moksleivių pasiekimais garsėjančios modernios Salantų ir Darbėnų gimnazijos dar veiks kaip veikusios. Mero nuomone, apie nustatytą terminą iš anksto skleisdami žinią, jau šiandien automatiškai užprogramuojame toms gimnazijoms nykti: tėvai vaikus verčiau iškart kreips į Kretingos miesto ugdymo įstaigas. O gali būti, kad kai kurie vyresni mokiniai išvis apsispręs vidurinio mokslo nebesiekti.
Apie lietuvių moterų indėlį, kuriant valstybę
Kovo 11-osios išvakarėse Kretingos muziejaus parodų salėje, įrengtoje po veranda, atidaryta dokumentinė paroda „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“, skirta pagerbti Lietuvos valstybei nusipelniusias pirmosios Lietuvos Respublikos moteris. Ši iš istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune, muziejininko Tado Šaulio rūpesčiu, atgabenta paroda atspindi lietuvių moterų siekį pilietinių teisių, kurias jos išsikovojo 1919-aisiais, gerokai anksčiau, negu daugumos Vakarų Europos šalių moterys. Parodą pristačiusi Kretingos muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja Eglė Rimkienė pastebėjo, kad dokumentinė medžiaga, eksponuojama keliuose stenduose, atspindi gana ankstyvą lietuvių moterų siekį būti nepriklausomoms, turėti lygias teises su vyrais, siekti išsilavinimo. Pateiktas lietuvių moterų nueitas kelias nuo pat XIX a. pabaigos, kai vienos pirmųjų į judėjimą už moterų teises įsitraukė išsimokslinusios bajoraitės. Bene aktyviausia šio judėjimo dalyvė tuo metu buvo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1907 m. Kauno miesto teatre įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas, kurio iniciatorės, be G. Petkevičaitės-Bitės, dar buvo rašytojos Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Ona Pleirytė-Puidienė ir Julija Žymantienė-Žemaitė. Pirmasis pasaulinis karas paspartino moterų emancipaciją: jos šelpė ir rūpinosi nukentėjusiais kariais, ligoniais, karo pabėgėliais. Rinkimų teisė Lietuvos moterims buvo suteikta 1919 m. lapkritį, Lietuvos valstybės tarybai priėmus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Tai buvo vienas svarbiausių Lietuvos moterų judėjimo laimėjimų. Parodoje taip pat atspindėtas svarbus Lietuvos moterų indėlis į jaunos valstybės visuomeninį, kultūrinį šalies gyvenimą, švietimą, taip pat – į partizaninį judėjimą. „Pirmųjų emancipacijos siekusių ir ją iškovojusių moterų veiklos spektras itin platus ir reikšmingas: nuo rūpesčio kūdikiu, šeima iki nepriklausomybės kovų ir valstybės kūrimo. Tokie moterų paveikslai pasiekia mus iš anų laikų“, – akcentavo E. Rimkienė. Paroda veiks iki birželio, stenduose apibendrintai pateikta medžiaga ir anglų kalba. --- Pirmosios pasaulyje rinkimų teisę 1893-aisiais gavo Naujosios Zelandijos moterys. Europoje pirmosios 1906 m. rinkimų teisę iškovojo Suomijos, 1907 m., – Norvegijos, 1915 m. – Danijos moterys. 1919 m. be lietuvių, dar – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos moterys. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo rinkimų teisę iškovojo Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Šveicarijos moterys.
Baigėsi Rajono mokinių tinklinio pirmenybės merginų grupėje. Mažajame finale kovojo „Darbėnų gimnazijos-II“ (mokyt. Rolandas Juknevičius) komanda ir „Salantų gimnazijos“ tinklininkės (mokyt. Edmundas Šleinius), kurias darbėniškės nugalėjo 3:0 ir pasidabino bronzos medaliais. Didžiajame finale rungtynės vyko įtempčiau – prireikė keturių setų. „Darbėnų gimnazijos-I“ komandos tinklininkės pirmą setą tik po pratęsimo 26:24 laimėjo prieš „Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos“ tinklininkes (mokyt. Milda Laureckienė). Antrą setą pabrėžietės pradėjo kovingai nusiteikusios ir, laimėjusios 25:20, iškovojo tašką. Rezultatas tapo lygus 1:1. Trečią ir ketvirtą setus vyko apylygė kova, tačiau rungtynių pabaigą geriau sužaidė „Darbėnų gimnazijos-I“ komanda, kuri ir iškovojo aukso medalius. Komandos prizininkės buvo apdovanotos taurėmis, žaidėjos medaliais, naudingiausios komandų žaidėjos apdovanotos prizais. Komanda nugalėtoja apdovanota tinklinio kamuoliu. Pusfinalio rezultatai: II v. „Darbėnų gimn.-I“ – III v. „Darbėnų gimn.-II“ – 3:0 (26:24; 25:19; 25:17); I v. „Jurgio Pabrėžos univ. gimn.“ – IV v. „Salantų gimn.“ – 3:0 (25:6; 25:8; 25:17); finalo rezultatai: „Salantų gimn.“ – „Darbėnų gimn.-II“ – 0:3 (11:25; 11:25; 16:25); „Jurgio Pabrėžos univ. gimn.“ – „Darbėnų gimn.-I“ – 1:3 (24:26; 25:20; 21:25; 18:25). Naudingiausiomis komandų žaidėjomis pripažintos: Deimantė Urbšaitė („Darbėnų gimn.-I“), Gintarė Bumblytė („Jurgio Pabrėžos univ. gimn.“), Augustė Butkutė („Darbėnų gimn.-II“), Gintarė Žilinskytė („Salantų gimn.“), Ugnė Gadeikytė („Vydmantų gimn.“).
„P. n.“ informacija
Veteranų komandos sužaidė III turo susitikimus. Septynių komandų rikiuotėje ir toliau išlieka trys komandos, nepatyrusios pralaimėjimo kartėlio, ir 3 komandos, kurioms nepavyko pasiekti nė vienos pergalės. Pirmosiose turo rungtynėse „Urbovita“ (3 pergalės) 96:68 nugalėjo „Pajūriškių 13“ (2 pralaimėjimai) komandą. Penkiese rungtyniavę „Urbovitos“ krepšininkai po I kėlinio dar atsiliko nuo varžovų (18:21), bet galingai sužaisti likę kėliniai garantavo užtikrintą pergalę. Nugalėtojų komandoje vėl nesulaikomas buvo Deividas Petravičius (12/22 dvitaškiai, 4/9 tritaškiai, 4/4 baudos, 10 atk. kamuolių, 5 rez. perdavimai, 6 per. kamuoliai, 47 naud. balai), surinkęs 40 taškų, Andrejus Semionovas (4/8 dvitaškiai, 5/11 tritaškiai, 18 atk. kamuolių, 4 rez. perdavimai, 37 naud. balai) pelnė 25 taškus, o Aidas Viršilas surinko trigubą dublį (dviženklį statistikos rodiklį trijose skirtingose kategorijose) – 14 taškų, 10 atk. kamuolių ir 14 rez. perdavimų (25 naud. balai). „Pajūriškių 13“ komandoje rezultatyviausias buvo Andrius Mikaločius (4/8 dvitaškiai, 5/12 tritaškiai, 6 atk. kamuoliai), pelnęs 23 taškus, 19 tšk. – Lauryno Vadopalovo (5/5 dvitaškiai) kraityje.
„Sukrėsta sprogimų sprukau iš karo turėdama tik rankinuką“
Kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną ties Peremyšlio miestu normalus žmogus esi priverstas išgyventi daug šokiruojančių akimirkų. Jei nesi kariškis ir anksčiau neregėjai karo baisumų, prieš akis atsiverianti nesuskaičiuojama pabėgėlių gausybė sukrečia. Į Lenkiją per pirmas dvi karo savaites pateko daugiau kaip 1,3 mln. pabėgėlių, kurių dauguma keliavo per Peremyslį. Mat per šį Lenkijos miestą vyksta traukiniai iš Lvovo, kur iš visos Ukrainos dabar traukia nuo karo norintys pabėgti žmonės. Nuo sostinės Kijevo 550 km nutolęs Lvovas turi patį geriausią sausumos susisiekimą su kaimyninėmis Vakarų valstybėmis. Todėl būtent į šį miestą, kuriame kol kas nevyksta karo mūšiai, ir skuba pabėgėliai. Jie iš Lvovo į pasienį organizuotai yra gabenami ne vien traukiniais, bet ir autobusais, keliauja nuosavomis mašinomis.
Pabėgėliai vyksta ir į kitas kaimynines valstybes: Slovakiją, Vengriją, Moldaviją, tačiau pagrindinis srautas vis dėlto teka į Lenkiją. Pasienio perėjimo punkte ties Peremyšliu yra susidariusi nuolatinė 5–8 kilometrų mašinų eilė. Kelias paras nemiegoję ir su dideliais vargais pasiekę pasienį pabėgėliai čia privalo atstovėti ilgą eilę, kol Ukrainos, o vėliau Lenkijos pasieniečiai surašys jų duomenis. Šiuo metu stovint po atviru dangumi tenka laukti po keliolika valandų, tačiau pirmomis karo dienomis reikėjo stovėti net po kelias paras. Eilėje matosi beveik vien moterys ir vaikai, paaugliai, mat Ukrainos vyrams nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų yra draudžiama palikti šalį, visi jie yra įtraukti į karo rezervistų sąrašus. Eilėje šąlančias moteris ir vaikus humanitarinių organizacijų darbuotojai vaišina arbata, sumuštiniais, kiek apšilti galima prie kelių degančių laužų. „Naktį buvo siaubingai šalta, eilėje teko stovėti aštuoniolika valandų, glaudėmės vieni prie kitų, trypčiojom, dalijomės užklotais“, – pareiškė 87 metų Raisa Semerenko. Pensininkė apie tai pasakojo jau pasiekusi Lenkiją, kur šildėsi palapinėje ir laukė tuoj atvykstančio autobuso tolesnei kelionei. R. Semerenko keliauja kartu su marčia, su kuria pabėgo iš Nikolajevo. Ten paliko du pensininkės sūnūs, vienas kurių dalyvauja mūšiuose su okupantais. Moterys Lenkijoje nusprendė nepasilikti, o vyks į Jungtinę Karalystę, pas Raisos dukrą. „Aš iš vaikystės pamenu Antrojo pasaulinio karo baisumus, nebesitikėjau, kad kada nors dar teks tai asmeniškai išgyventi ir tokiame amžiuje sprukti iš tėvynės“, – kalbėjo moteris.
Neturi čekių – negauna kompensacijos už sugadintą būstą
Savivaldybės socialiniame būste – Kęstučio gatvės Nr. 16 name gyvenantis Gintaras Pranckevičius redakcijoje piktinosi, kad viršum jo gyvenantis garbaus amžiaus kaimynas dar prieš Kalėdas užliejo ir gerokai apgadino jo butą. Pats jį suremontavo, 4 mėnesius laukė kompensacijos už remontą, tačiau dabar paaiškėjo, kad ši jam nepriklauso, nes neturįs kasos čekių už pirktas medžiagas. „Su neįgalia žmona gyvename 51-me bute, o viršum mūsų, 54-me bute – garbaus amžiaus vyras. Jis užpila dažnokai, bet pernai prieš pat Kalėdas pasipylė per lubas kaip iš dušo, upeliu bėgo per sienas. Kreipiausi į Savivaldybę, atsiuntė butų ūkio atstovus, apžiūrėjo, pasakė – kompensuos nuostolius. Laukiau nesulaukiau kompensacijos, ir pats atlikau remontą, juk nesėdėsim ir nelauksim, kol skirs pinigų – nenorime gyventi apsišnerkštę, o ir gydytoja pas žmoną ateina. Bet neseniai sužinojau, kad neskirs kompensacijos – taip neva nusprendė komisija dėl to, kad nepristačiau kasos čekių už medžiagas“, – piktinosi vyras. Jis sakė pats esąs neįgalus, tačiau, stengdamasis išlaikyti šeimą, dar dirba apsaugos darbuotoju. „Juk nestovėsiu prie „Senukų“ prekybos centro ir nemedžiosiu čekių, kad galėčiau biurokratams įrodyti, kiek išleidau už medžiagas“, – replikavo nuostolį patyręs G. Pranckevičius.
Neišsprendžia problemos dėl kelio ženklo į Petrikaičių kapines
Kelio ženklas, nurodantis kryptį į Petrikaičių kapines, pastatytas ne pagrindiniame kelyje Kretinga–Gargždai, o kone už 100 m, jau įvažiavus į šalutinį kelią, vedantį kapinių link. Todėl važiuojantiems nuo Kretingos ar nuo Jokūbavo prastesniu oru nesimato nei atokiau nuo kelio esančių kapinių, nei kada į jas pasukti. Jau kelerius metus naujosios kapinės veikia, tačiau žmonės vis tebekelia šią problemą ir atsimuša į biurokratines užkardas – kapines nurodančio ženklo nėra Kelių eismo taisyklėse. Kodėl stato komercines reklamas „Kada gi pagaliau kelyje Kretinga–Gargždai atsiras nuoroda į Petrikaičių kapines? Atvažiuoja giminės iš toliau ir nežino, kur ir kada pasukti. Esame nesyk uždavę šį klausimą Savivaldybės vadovams. Atsakydavo – negalima, nes šis kelias yra ne Savivaldybės, o priklauso Lietuvos automobilių kelių direkcijai (LKAD). Bet kaip tuomet prie respublikinių ar regiono kelių galima statyti nuorodas, tarkim, „Indėnų kaimas" kelyje Kretinga–Klaipėda arba „Kretingos muziejus“ kelyje Palanga–Šiauliai. O gal šios yra komercinės reklamos ir už jas direkcijai sumokama, o už ženklus į kapines nėra, kas moka?“, – klausė grupė į redakciją besikreipusių kretingiškių. Jų manymu, net jei ir nėra specialaus kelio ženklo, nurodančio kryptį į kapines, tai gal galima jį įtraukti į Kelių eismo taisykles, kurios, beje, šiemet buvo papildytos. „Kodėl neatsižvelgiama į žmonių pageidavimą, juk į šias kapines važiuoja daug žmonių, o ateityje važiuos dar daugiau“, – teiravosi skaitytojai. Vietovės nepažįstantys žmonės dargi savotiškai klaidinami, mat prie sankryžos stovi Petrikaičių kaimą priešingoje pusėje nurodantis ženklas, o tai, kad teisingai vykstama į kapines, pasimato tik šalutiniame keliuke už 100 m.
Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai šią savaitę pradeda rengti reidus – stebės, kad aplinką besitvarkantys gyventojai atvirose erdvėse nedegintų sąšlavų, senų šakų ar kitų gamtos atliekų, be priežiūros nepaliktų laužaviečių, taip bandys užkirsti kelią kylantiems gaisrams. Pernykštės žolės gaisrų gesinimas ne tik atima daug ugniagesių pajėgų, bet, liepsnoms persimetus į sodybas ar ūkinius pastatus, nuostolių atneša patiems žmonėms ir jų turtui. Svarbu kiekis, vieta ir laikas Kaip sakė Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistė Sandra Vasiliauskaitė, pereitais metais Kretingos rajone kovą ir gegužę buvo užfiksuoti 5 gaisrai, per kuriuos nudegė apie 80 arų pernykštės žolės. Tyčinių padegimų nenustatyta, degančių sausų pievų priežastis gali būti neprižiūrimi laužai, netinkamoje vietoje išpilti pelenai, pro automobilio langą išmesta neužgesinta cigaretė. Kartais pievą sąmoningai padega jos nenusišienavę nerūpestingi ūkininkai, o kai kurie žemdirbiai mano, kad, degindami žemę, ją patręš. „Tai netiesa, vieną kartą išdeginus pievą, dirvos derlingumas sumažėja 5–8 procentais. Deginant žolę, pažeidžiamas paviršinis humuso sluoksnis, žūsta augalai, jų sėklos, sudygusių sėklų daigai, pradedančių kaltis vertingų augalų ūgliai, vabzdžiai, driežai, ežiai, zuikiai, perintys paukščiai, jų jaunikliai ir perimvietės“, – paaiškino S. Vasiliauskaitė. Išskirtiniais atvejais, kai nėra galimybės kompostuoti arba jeigu kompostavimas padeda plisti augalų kenkėjams, sausą žolę, nendres, nukritusius lapus, šiaudus, laukininkystės, daržininkystės, augalinės kilmės liekanas lauko sąlygomis deginti leidžiama, bet ne arčiau kaip 30 metrų nuo statinių ir tik surinktas arba sugrėbtas į krūvas. „Kai vieno deginimo metu deginamas kiekis yra didesnis negu 5 kubiniai metrai tūrio, arba deginama iškart keliose vietose, apie deginimo vietą ir laiką ne vėliau kaip prieš 1 valandą telefonu būtina pranešti artimiausiam Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos arba atitinkamos miškų urėdijos padaliniui, girininkijai“, – sakė specialistė.
Laisvės medis „pragydo“ Lietuvos ir Ukrainos paukščiais
Kovo 11-ąją atšvęstas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 32-asis gimtadienis šiemet buvo kitoks: gausiai susibūrę kretingiškiai džiaugėsi savo tautos laisve ir išreiškė solidarumą su jos siekiančia Ukrainos tauta. O patys jauniausieji Kretingos gyventojai Rotušės aikštę nuspalvino menine instaliacija – Laisvės medyje taiką ir viltį giedančiais spalvingais popieriniais paukščiais. Vilniaus gatve, nešini didžiule Lietuvos valstybės vėliava, pasipuošę trispalve ir geltona mėlyna simbolika, būriai miestiečių nuo Šv. Antano rūmų eisena patraukė Nepriklausomybės paminklo link. Šventė, kurią surengė Kretingos rajono kultūros centras, buvo atiduota į jaunų žmonių rankas ir lūpas. Itin jautriai suskambo Lietuvos valstybės himnas, kurį atliko Kretingos meno mokyklos mokinė Auksė Gedvilaitė, o iškilmingai pakelti valstybės ir istorinę vėliavas buvo patikėta geriausių mokslo rezultatų pasiekusiems ir iniciatyviausiems mokiniams: Guodai Mėčiūtei ir Tomui Valiūnui iš Pranciškonų gimnazijos bei Karolinai Mažrimaitei ir Tomui Perkumui iš Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos.
Šventę vedę Pranciškonų gimnazijos mokiniai Dominyka Strakšaitė ir Jurgis Adomaitis kvietė palaikyti Ukrainos vaikus, suskraidinant visų Kretingos darželinukų ir mokinių paukščius į bendrą Laisvės medį. Taip pat – kasdien atlikti po gerą darbą ir už viską, ką turime šiandien, Lietuvai pasakyti po „ačiū“. Pagerbus tautos didžiavyrius, kurie paaukojo savo gyvybes už laisvę, Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, pasveikinęs kretingiškius, išvedė paralelę, kad į dangų pakilę balionai išreiškia viltį gyventi taikoje. Kovo 11-oji yra kiekvienam lietuviui brangi diena, kai atsispyrė ir pakilo visa tauta. „32-jus metus eidami laisvės keliu, klumpame ir vėl kylame, bet tame kelyje esame laisvi. Tačiau ši diena yra tartum barometras, kas gali atsitikti, jei sunaikintume iškovotas vertybes. Ir tik nuo mūsų pačių priklausys, ar mūsų vaikai drąsiai galės žiūrėti į akis savo tėvams“, – kalbėjo A. Kalnius. Vakarų (Jūros) šaulių 3 rinktinės 305 kuopos vadas Juozas Čičiūnas pritarė, kad sunku švęsti savo laisvę, kai Rusijos agresorius žudo taikius Ukrainos gyventojus. Tačiau jis akcentavo, kad lietuvių tauta geba susitelkti pavojaus akivaizdoje: „Kai ramūs laikai, kiekvienas kovojame už asmeninę laisvę, bet, kai iškyla pavojus tėvynei, mes tampame vieningi ir tuo stiprūs.“ Jis įsitikinęs, kad tokių tautų, kaip ukrainiečių ir lietuvių, parklupdyti neįmanoma. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų, taip pat ir iš Kretingos rajono, Palangos miesto šiomis dienomis jau įstojo ir dar pasirengę stoti į Lietuvos šalių sąjungą.
Stasys Srėbalius: „Į Šaulių sąjungą atvedė vidinė nuojauta, kad būtent taip ir reikia daryti“
Kretingiškis Stasys Srėbalius, Kovo 11-osios išvakarėse atšventęs 70 metų jubiliejų, – tarsi gyva Kretingos ir viso Žemaitijos krašto Šaulių sąjungos istorija. Prieš kelis dešimtmečius, jau gerokai papūtus Sąjūdžio vėjams, jis ėmėsi įkurti, tiksliau – atkurti šią dar 1919 m. įkurtą visuomeninę organizaciją ir per 10 metų – tiek laiko S. Srėbalius vadovavo iš pradžių būriui, o po to ir Žemaitijos šaulių rinktinei – jaučiasi svariai prisidėjęs prie jos augimo. Visas tų metų iniciatyvas, idėjas, susitikimus ir šaulių sambūrius liudija gausybė prisiminimų, nuotraukų, taip pat – apdovanojimų, iš kurių S. Srėbalius labiausiai brangina Popiežiaus Jono Pauliaus II apsaugos ženklą, Sausio 13-osios medalį ir išeivijos šaulių JAV skirtą Šaulių žvaigždės ordiną. „Visi jie man brangūs, taip, kaip brangūs ir su jais susiję prisiminimai. Niekada nepamiršiu popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje, kai mus, šaulius, pasitelkė popiežiaus apsaugai. Mes stovėjome nugara, tačiau, kai Šventasis Tėvas priartėjo, nesusilaikiau – atsisukau, kad iš arti pamatyčiau šį šventą žmogų. Negalėčiau nė apibūdinti, kokia šviesa sklido nuo jo – tai galima tik pajausti“, – savo gyvenimo įvykį prisiminė S. Srėbalius, akcentuodamas, kad Popiežiaus apsaugos ženklą turi ir kiti tuomet šią asmenybę saugoję vyrai.
|
|
