|
|
|
(1564) 2021-06-18Užsidegė trys pastatai
Birželio 20 dienos pavakarę Darbėnuose, Kūlupėnų link, užsidegė trys ūkiniai pastatai – atvira liepsna degančius statinius suskubo gesinti gausios ugniagesių pajėgos iš Darbėnų, Kretingos, Klaipėdos. Pirminiais pastebėjimais, gaisro priežastis galėjo būti dideli karščiai. Baiminamasi, kad ugnis nepersimestų į gyvenamuosius pastatus, kurie – pakankamai arti gaisro židinio.
„P. n.“ informacija
Nori valdyti, bet nežino, kaip
„Nesuprantu: vieną, tai yra Kretingos miesto seniūniją iškėlėte į Civilinės metrikacijos skyrių, kitą keliate į jos vietą. Juokinga“, – teigė J. Vaickienė, klausdama, kokios priežastys lėmė tokį sprendimą. Rajono tarybos narė dar praėjusiame posėdyje rajono Savivaldybės administracijos buvo paprašiusi informacijos apie turimą ir Savivaldybės valdomą nekilnojamąjį turtą, jo panaudojimo efektyvumą, pardavimo galimybes, apie ką ir buvo kalbėta šią savaitę įvykusiame Kontrolės komiteto posėdyje. Kontrolės komiteto posėdyje Kretingos rajono savivaldybės administracijai atstovavusi direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė paaiškino, kad Kretingos seniūnijoje dirba daugiau žmonių negu Kretingos miesto: „miestiečiai“ turi 5 darbuotojus, kaimiškoji seniūnija – 7. Be to, iškėlus Kretingos seniūniją iš buvusio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastato III aukšto, šias patalpas bus galima parduoti. „Pritariu, kad Kretingos seniūniją reikia iškelti, patalpas parduoti. Bet ar reikėjo vieną seniūniją iškeldinti, kad įkeltume kitą? Abejoju, kad kaimiškoji būtų netilpusi „zagse“, – tokiu pastebėjimu J. Vaickienė grindė savo mintį dėl neoptimalių organizacinių dalykų. Į kai kurių posėdžio dalyvių pastebėjimus, kad Kretingos seniūnija apskritai turėtų būti keliama į kaimo vietovę, rajono tarybos narė Vaida Jakumienė atsakė, kad, rengiant patalpų optimizavimo planą, buvo kalba Kretingos seniūniją iškelti į Kretingos technologijos ir verslo mokyklą, tačiau kodėl šios minties atsisakyta, per Kontrolės komiteto posėdį niekas nebesigilino. Į J. Pabrėžos g. Nr. 8, kur įsikūręs Kretingos rajono švietimo centras, iškėlus rajono Švietimo skyrių, į pastatą Vilniaus g. Nr. 8 iš J. K. Chodkevičiaus Nr. 10 pastato bus perkeltas rajono Visuomenės sveikatos biuras, taip pat – priešgaisrinės tarnybos darbuotojai. Pastate jau kuriasi kariai savanoriai, o balandžio mėnesį rajono Savivaldybės taryba patalpas – 23,67 kv. m ir 19,40 kv. m su 4,27 kv. m bendro naudojimo – panaudos pagrindais paskyrė Kretingos rajono tautodailininkų klubo „Verpstė“ klubo įstatuose nurodytai veiklai vykdyti – ne tik suburti Kretingos krašto menininkus, tautodailininkus rengiant kūrybines parodas, organizuojant renginius, bet ir supažindinti visuomenę su Kretingos krašto menininkų kūryba, įsteigiant atviras menininkų kūrybines dirbtuves.
Meras dalino šventinį tortą
Antradienį Kretingos miesto centre, ties parduotuve „Laura“, gatvės praeivių laukė netikėtos vaišės: paskanauti torto juos kvietė rajono meras Antanas Kalnius. Šį saldumyną 768-ąjį gimtadienį švenčiančiai Kretingai padovanojo Klaipėdos rajono savivaldybė. „Regione mes turime gražią tradiciją, kai kolegos kolegas pasveikiname miestų gimtadienių progomis, o Klaipėdos rajono savivaldybė, kurios meras yra Bronius Markauskas, visada prideda dar ir po šventinį tortą“, – sakė A. Kalnius. Viešąją erdvę Rotušės aikštę tortui dalinti jis teigė pasirinkęs dėl to, kad skanumynas skirtas ne Savivaldybei ir ne jos darbuotojams, o visiems rajono žmonėms, nes miesto šventė yra visų gyventojų šventė.
Pats meras torto teigė neparagavęs, tačiau girdėjęs atsiliepimus, kad buvo skanus.
Pasaulinė pandemija sukėlė begalę sunkumų, streso, nežinomybės ir dar daugiau diskusijų bei susipriešinimo dėl skirtingų įsitikinimų.
Šis laikotarpis buvo ypač sunkus visiems, tačiau, norint sužinoti, kokiomis nuotaikomis ir mintimis mūsų visuomenė gyvena šiandien, kalbiname piliečius iš skirtingų šalies rajonų ir dalijamės jų asmenine patirtimi.
„Daliai visuomenės trūksta atsakomybės“
Šakiuose gyvenanti ir psichologe dirbanti Jurgita džiaugiasi, kad gyvenimas pamažu grįžta į buvusias vėžes. Nors jai tenka išgirsti prieštaringų nuomonių apie pandemiją ir jos suvaldymą, moteris turi aiškią savo poziciją.
„Tikiu medicinos mokslu ir manau, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo darbą, todėl jei mokslininkai sukūrė vakcinas tam, kad įveiktume infekciją, aš jais tikiu taip pat, kaip ir kiti žmonės tiki mano darbu. Jei man yra suteikta galimybė apsaugoti savo, šeimos ir aplinkinių sveikatą, – aš ja nedvejodama pasinaudosiu“, – tvirtina Jurgita, papildydama, jog visuomenėje pasigenda socialinės atsakomybės ir supratimo, kad visi kartu tokiomis svarbiomis situacijomis turėtume elgtis solidariai ir pasitikėti medicina.
„Tiesą sakant, man, kaip pilietei, keistai atrodo įvairūs pasisakymai prieš vakcinaciją, kuomet žmonės yra prilyginami bandomiesiems triušiams. Manau, kad tai yra visiška socialinė neteisybė – žiūrėti, kas bus su tais „bandomaisiais triušiais“, kai tik dėl jų ir yra sutramdoma pandemijos grėsmė“, – mintimis dalijasi moteris.
„Aš nerandu jokio loginio paaiškinimo, kai, išradus vakciną, žmonės jos bijo, tačiau, išradus naujus vaistus, naują protezą ar naują rentgeno aparatą, visi džiaugiasi ir nekantrauja pradėti naudotis tomis naujovėmis. Esu ne kartą ir vaistinėse girdėjusi, kad, pristigus medikamentų, žmonėms yra siūlomos alternatyvos su panašiais ingredientais ir jie be baimės tai perka, taigi kodėl tuomet bijome vakcinų? Jei jau taip stipriai nepasitikime medicina, tuomet nesikreipkime į gydytojus dėl skausmų, alergijų ir visų kitų sveikatos sutrikimų ar ištikusių problemų. Iš tų, kurie bijo skiepytis, aš neišgirstu įtikinančio paaiškinimo, kai vieną dieną atsisakome skiepytis, o kitą – kreipiamės į medikus pagalbos. Juk ar tikrai reikia taip rizikuoti nesiskiepijant, kad nuolat gyventume karantino sąlygomis ir pagaliau susiprastume bei įvertintume tikrąją riziką?“ – savo nuomonę išsakė Šakių gyventoja Jurgita.
Kaip pranešė Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, naktį į trečiadienį Palangoje sulaikytas neblaivus vairuotojas.
Apie 2 val. buvo gautas pranešimas, kad Vytauto gatvės namo kieme automobilis „Volvo V40“, už kurio vairo gali būti neblaivus asmuo, kliudė stovėjusį automobilį „Volkswagen“. Iš eismo įvykio vietos kaltininkas pasišalino.
Nustatyta, kad automobilį „Volvo V40“ vairavo 1997 m. gimęs vyras, kuriam teisė vairuoti yra atimta, jam nustatytas 1,86 prom. neblaivumas.
Vyras sulaikytas.
Trečiadienį apie 20 val. Kretingos r., kelyje Kartena–Kūlupėnai–Salantai 15-ame kilometre, automobilis „Opel Signum“, vairuojamas 58-erių vyro, apsisukdamas kelyje nepraleido tiesiai važiavusio motociklo „KTM“, kurį vairavo 1985 m. gimęs vyras. Eismo įvykio metu motociklo vairuotojas žuvo.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 281 str. 5 d.
Antradienį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai iš Kretingos muziejaus patalpų surinko ir įvertinti išsivežė 95 senoviškus ginklus-eksponatus, tarp kurių 8 dvivamzdžiai ir 7 vienvamzdžiai šautuvai, 4 automatiniai ginklai, sunkusis kulkosvaidis „Maksim“, 5 automatiniai ginklai su 4 šaunamųjų ginklų vamzdžiais, 18 pistoletų ir jų dalys, revolveris, 30 šovinių šaudyti revolveriu ir 10 kitokių šovinių, 2 rankinės granatos ir sprogmuo. Kitą dieną buvo paskelbta, kad dėl neteisėto disponavimo šiuo turtu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 253 str. 1 d.
Šokiravo keliamos bylos
Kad pareigūnai išsivežė nuo pat muziejaus įkūrimo, tai yra nuo 1935-ųjų, sukauptą ginklų kolekciją, palikdami tik kardus ir durklus, direktorės Vidos Kanapkienės nenustebino, mat 2019 metais rugsėjo 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo naujai redakcijai, šauti negalintiems ginklams laikyti yra privalomas neterminuotas leidimas. Jo įstaiga kol kas neturi, bet gegužę pagal inventorizacijos knygas parengtus išsamius laikomų senovinių ginklų sąrašus su aprašais ir numeriais Apskrities vyriausiajam policijos komisariatui yra pristačiusi.
„Tačiau mane, kaip ir kitų Lietuvos muziejų vadovus, patekusius į tokią pat situaciją, šokiravo žinia apie iškart pradėtus ikiteisminius tyrimus ir jau keliamas baudžiamąsias bylas“, – atviravo V. Kanapkienė.
Iš Lietuvos muziejų asociacijos užvakar ji gavo raštą, kad muziejininkų vardu visiškai netinkamiems šaudyti ginklams laikyti leidimo išsiėmimo terminą prašoma atidėti ilgesniam laikui negu iki šių metų rugsėjo, kaip buvo nurodyta lig šiol. Kultūros ministras Simonas Kairys su vidaus reikalų ministre Agne Bilotaite, direktorės žiniomis, derasi, kad muziejų, iš kurių paimti neregistruoti kaip nenaudojami ir nedeakytvuoti ginklai bei šaudmenys, vadovams ir fondų saugotojams nebūtų keliamos baudžiamosios bylos.
Mažeikių rajono kultūros centre ne per seniausiai įvykusiame respublikiniame rankų lenkimo čempionate, kuriame dalyvavo gerokai per 100 šio sporto mėgėjų, sėkmė lydėjo abu Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos atstovus Kęstutį Jokubauską ir Stanislavą Jonkuvienę.
Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis namuose aktyviai besitreniruojantis K. Jokubauskas lenkimo dešine ranka rungtyje užėmė I, o kaire ranka – III vietą. Palangiškė S. Jonkuvienė rungėsi tik dešine ranka ir pelnė garbingą II vietą.
Džiugiomis žiniomis su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijęs Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Antanas Juškėnas apgailestavo, kad šiomis pergalėmis abu dalyviai prisidėjo ne prie Kretingos, o prie Mažeikių garsinimo.
„Nebuvo kitos išeities. Norėdami mokėti mažesnį startinį mokestį, mūsiškiai turėjo šlietis prie kitos komandos, todėl ir garbę padovanojo ne savo, bet svetimam miestui“, – sakė A. Juškėnas.
Jo žodžiais, sunku patikėti ir apmaudu, kad Kretinga neturi savo rankų lenkimo klubo, kur žmonės galėtų treniruotis, ir nebūtų problemos šios sporto šakos federacijai sumokėti metinį 40-ies eurų mokestį.
Šv. Antano atlaidų ir Kretingos miesto gimtadienio šventės išvakarėse buvo inauguruotas Kretingos vyrų „Rotary“ klubas ir išrinktas klubo prezidentas Tomas Jurgutis.
Kretingos „Rotary“ klubas susibūrė pernai spalį, o šių metų birželio 1 d., Vaikų gynimo dieną, įgyvendino pirmąjį labdaringą projektą – padovanojo šventę Kretingos socialinių paslaugų centro vaikams ir jų globėjams.
„Rotary“ klubo regalijas kretingiškiams įteikė „Lituanica International Rotary“ klubo įkūrėja ir pirmoji prezidentė Viktorija Trimbel.
Kretingos „Rotary“ klubas šiandieną turi 12 brolių. Dauguma jų yra verslininkai, Kretingos rajono savivaldybės administracijos darbuotojai. „Tai veiklūs vyrai, kurie siekia, kad Kretingoje gyventi būtų geriau“, – apie klubo narius sakė T. Jurgutis, kuris klubui vadovaus metus nuo šių metų liepos 1 d. „Rotary“ klubo vadovui nustatyta vienerių metų kadencija, po kurios renkamas kitas prezidentas.
Kretingos „Rotary“ klubo inauguracijos iškilmėje dalyvavo tėvūnai – krikštatėviai Klaipėdos ‚Rotary“ klubo broliai. Šiame klube į „Rotary“ šeimą 2010 m. įsiliejo T. Jurgutis, patvirtinęs, kad į „Rotary“ klubą iš gatvės neateisi, reikia klubo brolių pakvietimo, rekomendacijos. „Esame Klaipėdos klubo satelitas, savarankišku klubu tapsime, kai turėsime 20 ir daugiau narių“, – teigė T. Jurgutis. Kol kas krikštatėviai klaipėdiečiai globos Kretingos klubą. „Tapę savarankiškais, skatinsime moteris kurti „Rotary“ moterų klubą Kretingoje“, – sakė T. Jurgutis.
Sustiprinti Kretingos vyrų „Rotary“ klubą galėtų ir Plungės „Rotary“ klubui priklausantys kretingiškiai. Anot T. Jurgučio, vienas jų jau sutiko pereiti į Kretingos klubą.
„Vystysime įvairius socialinius, labdaros projektus Kretingoje. Tikimės padėti ir mūsų ligoninei apsirūpinant medicinine įranga. Dar aiškios veiklos krypties neturime, tačiau viena jau aišku: sieksime ilgalaikių, tęstinių projektų“, – apie Kretingos vyrų „Rotary“ klubo ateities planus kalbėjo klubo prezidentas T. Jurgutis.
Didiko Jono Karolio Chodkevičiaus 400-osioms mirties metinėms skirtoje konferencijoje, į kurią buvo pakviesti įvairių šalies meno mokyklų pedagogai, itin drąsiomis įžvalgomis pasidalijo pranešėjas Nidos evangelikų liuteronų parapijos klebonas Jonas Liorančas.
Tautos progresą jis siejo su krikščionybės atėjimu iš Vakarų, o romantizuotą baltiškąją kultūrą ir jos aukštinimą jis vadino tiesiog „šventomis karvėmis“, arba mitais, kuriuos savo pamąstymuose argumentuotai paneigė.
Ar išsižadėtume Čiurlionio
J. Liorančo manymu, mūsų sąmonėje yra įsišaknijęs tautiškumo suvokimas pirmiausiai per kalbą: „Tai XIX a. lietuvių tautos žiedo, ypač – Jono Basanavičiaus sukurtas stereotipas, kad tikrasis lietuvis yra kaimo žmogus, kalbantis labai sena ir turtinga lietuvių kalba. Bet į tą jo apibrėžimą nepatenka nei miestiečiai, amatininkai, pirkliai, nei menininkai, mokslininkai, kurie lietuviškai nekalbėjo. Lietuva pagal šitą apibrėžimą tampa mažytė ir skurdi šalis.“
Kunigas drįso paneigti vieną lietuvių „šventą karvę“, kad tautiškumo lietuvių kalba neapibrėžia. J. K. Chodkevičiaus laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vyravo visos slavų kalbos, ir tik nedidelė dalis kalbėjo lietuviškai, bet – ne didikai. Chodkevičių-Katkevičių-Katkų giminė buvo labai plati, kilusi iš rusėnų, todėl ją savinasi lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai.
„Mes visuomet galime savo Lietuvą matyti mažytę, bet galime – ir galingą, apimančią skirtingas kalbas ir tautas. Pripažinkime, kad Lietuva visuomet buvo Lenkijos įtakoje: LDK savo plotu buvo dvigubai didesnė už Lenkiją, bet gyventojų skaičiumi – dvigubai mažesnė, todėl lenkų kalba ir buvo gerokai įtakingesnė. Ir, kai šiandien vyksta diskusijos dėl lotyniškų raidžių vartojimo vardų rašyboje, laužomos ietys. Tačiau nesusimąstome, kad raidės š, ž, č yra čekiškos, jas įvedė Jonas Jablonskis, o mūsų rašyboje joms nėra nė 100 metų“, – pastebėjo J. Liorančas.
Tad, svarstė pašnekovas, jeigu mūsų kalba yra tokia „šventa karvė“, kurios negalima liesti, tad ar mažiau mums brangūs iškilūs žmonės, tokie, kaip J. K. Chodkevičius? Argi M. K. Čiurlionis mums mažiau vertingas ir brangus, ar išsižadėtume jo, nors jis visą gyvenimą kalbėjo lenkiškai?
Šiemet sukanka 80 metų nuo SSSR-Vokietijos karo pradžios 1941 m. birželio 22 dieną, žymėjusios ne tik žiauriausių Lietuvos istorijoje žydų žudynių – Holokausto, bet ir tūkstančių kitų šalies gyventojų, nužudytų kaip „komunistai“, pradžią.
Vieniems be kaltės kaltiems pasmerktiesiems likimui lėmus pavyko išlikti, kai kitų kūnus priglaudė Lietuvos žemė, ir jų kapai šiandien dažniausiai nežinomi. Tarp tų pasmerktųjų, kuriems pavyko išlikti, buvo ir darbėniškis auksinių rankų meistras Vytautas Rupšys (1907–1985).
Jis gimė XX a. pradžioje Darbėnuose, gausioje Kazimiero Rupšio ir Magdalenos Vinkaitės šeimoje, kurioje iš gimusių 12 vaikų užaugo 8. Ji gyveno gana kukliai, savo namų neturėjo, juos nuomodamasi pas žmones. Šeimos galva buvo geras mūrininkas, kurio paslaugos darbėniškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvo labai reikalingos – sumūryti namą, ūkinį pastatą, krosnį su kaminu ir pan. reikėjo daugeliui. Gausią šeimą – joje užaugo 6 broliai ir 2 seserys – išmaitinti buvo nelengva, tad vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, stengėsi išmokti amato, nes siekti mokslo nebuvo lėšų. Vytautas, Darbėnuose baigęs pradinius mokslus, nuo paauglystės tapo savo tėvo padėjėju, stengėsi perimti jo profesinius įgūdžius ir tai jam gerai sekėsi.
Kretingos dvaro parko parteryje muziejaus lankytojus pasitinka pagal ikonografinius šaltinius atkurta Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) palapinė, kurioje jis apsistodavo karo žygių metu. Tokioje palapinėje dydis karvedys sukūrė genialų ir pasaulinę šlovę jam atnešusio Salaspilio, arba Kircholmo, mūšio planą.
Įsiplieskus Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karui dėl Livonijos ordino žemių, Švedijos sosto regento, Siodermanlando kunigaikščio Karolio vadovaujama kariuomenė 1600–1601 m. užėmė didesniąją Abiejų Tautų Respublikai priklausančios Uždauguvio kunigaikštystės dalį. Tačiau Lietuvos karinės pajėgos 1601 m. birželio 23 d. Kuoknesės mūšyje sustabdė švedų puolimą, o netrukus nutraukė ir Rygos apgultį.
Pralaimėjęs kunigaikštis Karolis grįžo į Švediją, kad pasiruoštų naujam karo žygiui. Tačiau pirmiausia jis nutarė užbaigti užsitęsusią politinę kovą dėl karaliaus sosto, nuo kurio 1599 m. jo iniciatyva buvo nuverstas brolėnas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Ją laimėti pavyko įtikinus atsisakyti pretenzijų į sostą kitą brolėną, Zigmanto Vazos jaunesnįjį brolį, 15-metį Esterjotlando kunigaikštį Joną. Tokiu būdu Siodermanlando kunigaikštis Karolis pasiekė savo tikslą ir 1604 m. kovo 22 d. tapo Švedijos karaliumi Karoliu IX Vaza.
Išsprendęs vidaus politines problemas, Karolis IX nutarė vėl kibti į atlapus brolėnui Zigmantui Vazai, siekdamas išstumti jo valdomą Abiejų Tautų Respubliką iš Baltijos jūros pakrančių ir paveržti iš jos Livonijos karo metu įsigytas Uždauguvio kunigaikštystės žemes su Rygos uostu. Jis subūrė didelę, apie 14 tūkst. karių (11 tūkst. pėstininkų, 3 tūkst. raitelių) kariuomenę, kurią sudarė ne tik švedai, bet ir samdiniai vokiečiai, danai, olandai, škotai, prancūzai. 1605 m. rugpjūčio pabaigoje ši kariuomenė su 11 artilerijos patrankų išsilaipino švedų kontroliuojamuose Livonijos uostuose, kur pasipildė vietiniais vokiečių riteriais ir jų pavaldiniais estų ir latvių kariais.
Pagrindiniu švedų taikiniu tapo Rygos uostas-tvirtovė, kurį užėmęs Švedijos karalius tikėjosi užvaldyti visą likusią Livoniją ir sumažinti Abiejų Tautų Respublikos įtaką Baltijos jūros regione. Pagal iš anksto parengtą planą, visi trys išsilaipinę kariuomenės korpusai turėjo susijungti prie Rygos, apgulti tvirtovę ir priversti jos įgulą kapituliuoti. Toliausiai, Taline, išsilaipinęs generolo Anderso Lenartsono korpusas su 5 tūkst. karių link pagrindinio tikslo patraukė per Livonijos gilumą, pridengdamas nuo galimų Lietuvos kariuomenės išpuolių karaliaus Karolio IX vadovaujamas karines pajėgas, kurios išsilaipino Pernu ir link Rygos žygiavo dengiamos karo laivyno artilerijos.
Sekmadienį, birželio 20 d., 12.30 val. Kretingos katalikų bažnyčioje per Sumą bus minimas šv. Aloyzas Gonzaga, jaunimo globėjas – įvyks VI Lietuvos Aloyzų sambūris „Aloyzai Lietuvoje – Lietuvai“.
Šio renginio sumanytojas kretingiškis pedagogas kompozitorius Aloyzas Žilys apgailestavo, kad dėl pandemijos Aloyzų sambūris neįvyko praėjusiais metais, o šiemet dėl nežinios ir kitų aplinkybių šventė pradėta organizuoti tik šią savaitę. „Vadinasi, ir svečių bus mažiau – daugelis savo laiką suplanavę iš anksto, ir dalyvauti šventėje negalės“, – A. Žilys vylėsi, kad vis dėlto šis festivalis, kaip tradicija, išliks, ir Lietuvos Aloyzų sambūris, nepaisant pandemijos iššūkių, sugrįš į Kretingą.
Sambūrio proga per šv. Mišias skambės mišios šv. Aloyzo, jaunimo globėjo, garbei, aukojimo giesmė „Lydėk mūs žingsnį“ (žodž. Stasio Ylos), Komunijos giesmės „Ateiki, Viešpatie“ (žodž. Nijolės Rimkienės), nežinomo autoriaus „Vienintelis Tu“, taip pat „Giesmė šv. Aloyzui“ – kūrinius, kuriems muziką sukūrė A. Žilys, atliks jo vadovaujami kolektyvai – Kretingos rajono kultūros centro moterų choras „Svaja“ ir vyrų ansamblis „Žilvinas“, vargonuos Laura Gedgaudaitė (Klaipėda).
Per antrą šventės dalį skambės šios vargonininkės atliekama vargonų muzika: koncerto programoje – J. S. Bacho, S. Franko, M. K. Čiurlionio ir kitų kompozitorių kūriniai.
„Po iškilmingosios dalies, manau, surasime laiko pabendrauti, susipažinti, aptarti būsimą veiklą“, – šventės programą apibendrino A. Žilys.
Šventojoje, prie senojo švyturio, išvien su dukra Janina Petrošiene gyvenanti Janina Stirblienė birželio 20-ąją su būriu artimųjų švęs savo 100-mečio jubiliejų. Nuo mažumės daug vargo mačiusi senolė sakė, niekad negyvenusi taip gerai, kaip dabar.
Šviesaus proto, geros atminties, tik klausa susilpnėjusi, todėl bendraujant su būsima jubiliate talkino jos bendravardė duktė Janina. Paklausta, koks jausmas sulaukti 100 metų, senolė nusijuokė ir atsakė: normaliai. Sakė laukianti svečių, norinti „baliaus“: kodėl gi ne – dar ir „čierką“ už visų sveikatą išgertų. Jos širdžiai būtų labai džiugu, jei susirinktų visi artimieji – dviejų dukterų šeimos, 4 anūkai, 6 proanūkiai ir 1 proproanūkis, kurie ir šiaip jau vasaromis mėgsta susirinkti į Šventąją.
J. Stirblienė kilusi iš Gintališkės kaimo prie Platelių. „Gimiau „biednoj“ šeimoj – augome 5 vaikai, anksti, būdama dešimties, netekau tėvo. Tad visą vaikystę ir jaunystę teko tarnauti pas svetimus. Jau nuo 7-erių „kavojau vakus“ (dirbo aukle – aut. past.) pas Serapinus. Reikėjo ne vien sužiūrėti dvynukus, bet ir bulves nuskusti, kitus ruošos darbus atlikti. Pati dar „mažylelė“ buvau, ir į „subinę“ įspirdavau tiems vaikams“, – ankstyvą vaikystę prisimindama, atviravo senolė.
Vos pradėjusi lankyti Gintališkės pradžios mokyklą, nė antro skyriaus nebaigė: netekus tėvo, šeimai nebuvo ko valgyti, ir mergaitei teko tarnaitės dalia. Tačiau, patikino duktė Janina, mama moka ir pasirašyti, ir perskaito, kas užrašyta didžiosiomis raidėmis.
Vėliau tarnavo pas kitus ūkininkus, o uždirbtus pinigus atiduodavo motinai: ši, jau našlė, turėjo žemės, reikėjo arklio. Tad už Janinos uždirbtus pinigus pirkdavo ir grūdų, ir gyvulį. Moteris labai šiltu žodžiu mini ūkininkus Budrius iš Tuzų kaimo: šie ją, paauglę, mylėję – ir dviratį, ir paltą, batus buvo nupirkę.
„Negrįžusiems mes lenkiam galvas, didžiuojamės išlikusiais gyvais“, – šis leitmotyvas birželio 14-ąją, minint 80-ąsias tremties pradžios Lietuvoje metines, skambėjo per Kretingos miesto kapinėse, prie paminklo Lietuvių tautos kančioms atminti, įvykusį renginį „Amžinoji atminties šviesa“.
Varpų gaudesiu, kanklėmis skambančia žemaitiškos dainos „Lek gervelė“ melodija ir eilėmis „Gervele, lėk, gervele, lėk į šalį atminties skaudžios“ prasidėjusi Gedulo ir vilties dienai skirta literatūrinė muzikinė kompozicija susirinkusiuosius pagerbti iš Kretingos miesto, rajono ir visos Lietuvos į tremtį išvežtųjų atminimo mintimis nukėlė į 1941-ųjų birželio 14-ąją. Tada, prieš 80 metų prasidėjusių represijų metu, per kelias dienas iš gimtųjų namų buvo išplėšti 17 tūkst. 485 žmonės. Iš viso į Sibirą, kitas sritis 1941–1952 m. iš mūsų šalies buvo išvežta apie 132 tūkst. gyventojų, kas dešimtas jų – vaikas. O kiek tūkstančių šeimų išgyveno šią tragediją, kiek jų patyrė neišmatuojamą skausmą, kai nebesitikėjo gyvų sulaukti – daugelis ir nebesulaukė – savo artimųjų, suskaičiuoti neįmanoma.
Poezijos posmai, kuriuos skaitė Kretingos rajono kultūros centro renginių organizatorė Aušrinė Zulumskytė, vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ aktoriai Mantė Samėnaitė ir Tadas Ramanauskas, kanklininkių iš Vydmantų Jolantos Japertienės ir Vitalijos Valeikienės skambintos melodijos ir karteniškių Rimanto Varkojaus, Janinos Vaičekauskienės ir Dalios Bertašienės atliekamos tremtinių dainos, kurioms su ašaromis pritarė tie, kurie patys jas dainavo ar girdėjo, suvienijo visus, branginančius istorinį atminimą.
Siekdamas fiksuoti visų mūsų išgyvenimus per COVID-19 pandemiją, Kretingos muziejus pasiryžęs išgirsti kuo daugiau mažųjų istorijos pasakojimų, nes jau dabar aišku, kad tai, kas vieniems buvo sukrėtimas ir nuosmukis, daliai žmonių atvėrė naujas galimybes.
Kretingos muziejus kviečia apsidairyti aplinkui ir įvertinti, koks daiktas, nuotrauka, išgyvenimas ar įspūdis, pažvelgus atgal iš tolimos distancijos, geriausiai iliustruotų dabartinę situaciją. Muziejui ypač vertinga yra fiziškai apčiuopiama medžiaga – tai gali būti dienoraštyje fiksuojamos patirtys ir apmąstymai, kūrybos išraiška, daiktai, palengvinantys dabartinę gyvenimo realybę: improvizuotos kaukės, darbui iš namų reikalingi sprendimai, stipriai apribotą laisvalaikį praskaidrinančios priemonės, taip pat pavyzdžiai, kaip keitėsi moksleivių mokymosi procesas, kasdieniai mūsų veiksmai. Muziejus laukia ir virtualios medžiagos: įrašų internetiniuose dienoraščiuose, skaitmeninių nuotraukų, vaizdo įrašų.
Prieš siunčiant muziejui medžiagą, būtina užpildyti anketą, kurią galima rasti Kretingos muziejaus tinklalapyje.
Daugiau informacijos t.saulys@kretingosmuziejus.lt .
|
|
