|
|
|
(1524) 2021-01-22Keturračiais išvažinėjo ūkininko lauką
Vienądien nuvykęs apžiūrėti savo žemės, kuri plyti kairiau Dupulčių ir Raguviškių kelio, ūkininkas Rimantas Paulikas nustėro: sniegas viršum žiemkenčiais apsėtų jo laukų išvažinėtas keturračiais, likusios įspaustos giliausios vėžės. Ūkininkas nė neabejojo, kad bus stipriai pakenkta ir pasėliams, išlaužyti ištisi jų plotai po sniegu. Trasa – per privačią žemę R. Paulikas pasakojo toje vietoje, kuri nuniokota, jis dirbąs per 200 ha žemės. „Vos atvažiavau ligi sklypo kampo, susiėmiau už galvos. Vaizdas – baisus: sniege – krateriai, visa žemė ir po apačia bus išmaitota, rėvos giliausios. Tos vėžės matysis ne tik ligi pavasario, bet tol, kol pjausiu žieminius kviečius. Ką daryti, kaip kovoti su piktadariais? Jei kreipsiuos į policiją, sakys – rašyk prašymą, pateik pažeidėjų registracijos numerius. O jų taip lengvai nepagausi, pats vasarą mačiau, kad važinėjasi be valstybinių numerių“, – savo širdgėlą išliejo vyras. Ūkininkas patikino, kad tai ne pirmas kartas, kai jo žemę išmaitoja keturračiais. „Vasarą pralekia kaip velniai, po 2–3–5 krūvoj, jie lyg ir sportinę trasą per tam tikras vietas yra įsirengę. Galvoju, kad per mano lauką eina jų maršrutas: iš Kretingos per Dupulčius, toliau suka per mano žemę, pro Budvyčių pirtį ir tolyn, kol per laukus ir mišką išvažiuoja netoli Jokūbavo. Esu „Miškininko“ būrelio medžiotojas – teko vaikščioti tomis vietomis: jie netgi trasas pasidarė, įsirengė poilsio aikštelę. Esu tai užfiksavęs nuotraukose“, – tikino R. Paulikas. Apeliuoja į kaimynų budrumą Jis sakė matęs tomis vietomis važiuojant itin galingais keturračiais, kokiais lenktynininkai Dakaro ralyje važinėjasi: „Kartais palieka tokias vėžes, kad ir koją galima nusilaužti. Jeigu įperka brangius keturračius, tegul nusiperka ir žemės, kad galėtų legaliai po ją draskytis“, – replikavo vyras. Jo manymu, reikėtų griežtinti įstatymus, kad labiau būtų sudrausminti keturračių vairuotojai. Galbūt ir žmonės galėtų būti pilietiškesni: pamatę, kad keturračiu į trasą išsiruošė jų kaimynas su draugais, galėtų pranešti policijai. Žalgirio seniūnijos seniūnui Broniui Talmontui ši situacija nebuvo žinoma: „Nesikreipė nei R. Paulikas, nei kas kitas, – pirmąkart išgirdau, kad keturračiais važinėja po privačius laukus. Seniau, būdavo, atvyksta į Baublius nuo Pikteikių pusės ir važinėjasi paminijais. Tačiau šią žiemą ten ramu, gal šalčių išsigando? Pernai mačiau, kad buvo išmaitota prie Baublių stadiono, tačiau iš ūkininkų niekas nesikreipė“, – tvirtino seniūnas. Jo manymu, pažeidėjus labai sunku nustatyti: „Jeigu žinotų, kas konkrečiai taip pasielgė ir pridarė nuostolių, pažeidėjui būtų taikoma ne tik administracinė atsakomybė, bet ūkininkas galėtų reikalauti žalos atlyginimo“, – pasvarstė B. Talmontas.
Kaip vertinate viešas politikų rietenas?
Apie problemišką šviesoforą ir rebusą pavojingoje sankryžoje
Antradienį įvykusiame Kretingos rajono savivaldybės Saugaus eismo komisijos posėdyje patenkinti beveik visi gyventojų prašymai, išspręstas rebusas ir dėl keistos vadinamos Rožyno g. bei Topolių aklg. sankryžos. Siūlomas planas neįtiko, pateikė savo Kretingos rajono savivaldybę pasiekė Automobilių kelių direkcijos raštas, kuriame išdėstyta, kaip ji planuoja pakeisti eismo organizavimą ties sudėtingomis Rožyno ir Topolių gatvių sankryžomis. Komisijos pirmininko Povilo Černeckio manymu, direkcijos sprendimas – netinkamas, dėl to jis prašęs dar palūkėti, nepradėti įgyvendinti, nes gyventojai tokiu nebūtų patenkinti: parvažiuojant nuo Palangos pusės ir sukant į Rožyno gatvę, taip pat parvažiuojant nuo Šiaulių ir sukant į Topolių gatvę, automobiliai susigrūstų į vieną juostą, o tai – nesaugu. Jeigu, kaip siūlo direkcija, parvažiuojant nuo Palangos, prieš sankryžą su Topolių aklg., būtų pastatytas ženklas, rodantis kryptis tiesiai ir į dešinę, pasinaikintų posūkis į kairę, tai yra į Rožyno gatvę, tuomet gyventojai turėtų važiuoti pro „Maximos“ kiemą arba pro gyvenamąjį kvartalą. O parvažiuojant nuo Šiaulių būtų leidžiama judėti visomis kryptimis, bet problema – išvažiuoti iš Rožyno gatvės, nes pagal pateiktą schemą galimas posūkis tik į dešinę. „Sukeltume žmonėms dar daugiau nepatogumų, nepritariu šiam sprendimui. Su Kelių direkcija esam sutarę, kad į komisijos argumentus atsižvelgs“, – sakė jos pirmininkas. Jis pasiūlė tarpinį variantą – posūkius palikti kaip dabar ir papildomai padaryti dar ir horizontalų ženklinimą linija, kurią vis atnaujintų, kad būtų aiškiai matyti. Sprendimas priimtas vienbalsiai. Prie šviesoforo – nesusipratimai Samanta Savickaitė kėlė šviesoforo, reguliuojančio mašinų srautą nuo „Norfos“ Šventosios gatvėje miesto link. Kretingiškė teigė ne vieną kartą pastebėjusi, kad nuo šio prekybos centro iki pirmojo šviesoforo susidaro mašinų spūstis, mat, sustojus prie STOP linijos, per ilgai neužsidega žalia šviesa. Informacijos, kad prie sensoriumi reguliuojamo šviesoforo būtina privažiuoti arčiau, nėra. Kaip sakė Policijos komisariato atstovas Aurelijus Jankauskas, Kelių eismo taisyklės (KET) aiškiai nurodo, kad mašina turi sustoti būtent toje vietoje, kur nurodyta STOP linija, o ne atokiau. Lentelė su informacija, kaip reguliuojamas šviesoforas, galbūt galėtų atsirasti, tačiau šis kelias yra krašto kelias, todėl ir rūpintis turėtų jo savininkė Automobilių kelių direkcija. Komisijos nariai Antanas Puodys bei Konstantinas Skierus iškėlė ir kitą problemą: privažiavus prie pat STOP linijos, norint pamatyti, ar jau užsidegė žalia, reikia pasilenkus žiūrėti į viršų, nes nesimato. K. Skieraus manymu, sensorius nuo STOP linijos galėtų būti truputį patrauktas. Bet, pasak A. Jankausko, vairuotojai turėtų žiūrėti į kairėje esantį šviesoforą, o ne į tą, kurį norint pamatyti, reikia pasilenkti. „Kadangi aš netoli tos vietos gyvenu, daug kartų pravažiuoju, pačiam ne kartą teko išlipti iš mašinos ir nežinantiems ties STOP linija laukiantiems vairuotojams paaiškinti, kaip tas šviesoforas veikia. Manau, informacinė lentelė praverstų“, – sakė vicemeras Dangiras Samalius. KET lentelių nenumato, A. Jankauskas svarstė, galbūt ir kitų galimybių pasiūlytų šviesoforo eksploatuotojai? Vis dėlto komisija apsisprendė kreiptis į Automobilių kelių direkciją konkrečiai dėl lentelės.
Korona pakoregavo laidojimo įpročius
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, nuo pandemijos pradžios iki sausio 21 d. dėl koronaviruso ligos Kretingos rajone mirė 84 žmonės. Mirusieji laidojami greitai, laikantis itin griežtų saugos reikalavimų. Artimiesiems tokios skubotos ir neįprastos laidotuvės sukelia nemažai skausmo, o žinojimo stoka inspiruoja įvairius spėliojimus ir mitus. Laidoti į žemę leidžiama Nuo Covid-19 mirusių žmonių kūnai, pasakojo Kretingos ligoninės vyriausioji gydytoja Ilona Volskienė, yra dedami į specialius dvigubus higieninius maišus. Mirusieji guldomi su tais pačiais rūbais, kuriuos dėvėjo sirgdami, – jie neperrengiami. Po to kūnai išgabenami į atskirą morgo pastatą ligoninės kieme, kur patalpinami į šaldytuvą. „Pranešame artimiesiems, kurie rūpinasi laidotuvėmis, dažniausiai jie kviečiasi laidojimo namų darbuotojus“, – sakė I. Volskienė. NVSC Kretingos skyriaus vedėja Dalia Jociuvienė paaiškino, jog Vyriausybės reikalavimo, kad mirusius nuo kovido ligos būtina kremuoti, nėra. Galima laidoti ir į žemę, nes moksliškai nėra įrodyta, kad virusas sklistų iš žemės gilumos. „Tačiau yra specialūs ir griežti reikalavimai pervežant ir šarvojant. Mirusiųjų negalima perrengti ir jokiu būdu neatidaryti karsto“, – akcentavo D. Jociuvienė. Prie maišų – etiketės Kretingos laidojimo namų „Rimtis“ savininkai Edita ir Juozas Donauskai pasakojo, kad, artimiesiems pranešus ir tik parašius įgaliojimą, jie vyksta į morgą. „Išgabename kūnus tuose pačiuose sandariuose maišuose su užlituotais užtrauktukais, prie jų pritvirtintos mirusiųjų pavardės, kad, neduokdie, nesumaišytume. Patalpos jau būna dezinfekuotos, dar padėta ir papildomų priemonių. Keliant velionį į automobilį, guldome jį ant tvirto pagrindo. Patys dėvime specialius rūbus“, – paslaugų eigos pradžią apibūdino E. Donauskienė. Ją papildęs J. Donauskas patikino, kad maišų atidaryti jiems neleidžiama: „Tai gali atlikti tik teismo medicinos ekspertai Klaipėdoje, tačiau prieš tai specialiai paruošus nuo koronaviruso mirusio žmogaus kūną. Ekspertai dėvi vadinamuosius skafandrus. Mums, ruošiant laidotuvėms mirusiuosius, leidžiama paprastesnė apranga – specialūs chalatai, antbačiai, atrankoviai, pirštinės.“
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje eksponuojama Tautodailės metų uždarymui skirta paroda „Mažosios Lietuvos delmonai“ persikėlė į virtualią erdvę: ją nuo sausio 20-osios muziejaus Facebook‘o paskyroje galima aplankyti kartu su viena jos autorių dr. Elena Matulioniene, supažindinančia su Mažosios Lietuvos moterų tautinio kostiumo išskirtinės detalės – delmono – kūrimo ir dėvėjimo tradicijomis. Domėjosi nuo studijų Pristatydama gruodžio mėnesį parengtą, tačiau lankytojų nespėjusią priimti parodą Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniui Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejui vadovaujanti Nijolė Laužikienė paminėjo, kad ekspoziciją parengė dvi menininkės – Ieva Matulionytė ir dr. Elena Matulionienė, 30 metų tyrinėjanti bei rekonstruojanti delmonus ir savo ilgametę praktinę patirtį perkėlusi į Klaipėdos universitete apgintą disertaciją „Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo tekstilinių krepšelių raida“. „Palangiškėms, o ir visoms žemaitėms moterys iš Mažosios Lietuvos, anuo metu dažnai vadintos būrėmis, buvo labai įdomios, o labiausiai išsiskyrė lietuvininkių kostiumas ir jo detalės, ypač nepaprasto grožio ir spalvingumo kišenė–kapšelis, vadinamasis delmonas“, – sakė N. Laužikienė, perdavusi žodį virtualią ekskursiją po parodą surengusiai E. Matulionienei. Viena parodos autorių prisiminė, kad delmonas jos gyvenime atsirado dar per studijas Dailės akademijos Klaipėdos filiale, kai 1978–1979 m. ji pradėjo dainuoti šviesaus atminimo kalbininkės profesorės Audronės Kaukienės (Jakulienės) tuometiniuose Lietuvos valstybinės konservatorijos fakultetuose suburtame folkloro ansamblyje „Vorusnė“. Ne vieną programą, skirtą Mažajai Lietuvai ir būtent lietuvininkų folklorui, parengusiame ansamblyje dainuojantys studentai rengdavosi tautiniais rūbais, kurie buvo būdingi tam etnografiniam rajonui, iš kurio studentas kilęs. E. Matulionienė – klaipėdietė, tad ji dabinosi lietuvininkėms būdingu rūbu, kurio bene išskirtiniausia detalė – delmonas. Pirmąjį delmoną studentei pasiuvo ir išsiuvinėjo jos mama. „Po dešimtmečio pradėjusi dirbti Klaipėdos universitete lietuvių filologiją ir etnologiją studijavusiems studentams dėsčiau tautodailę, turėjau rankdarbių fakultatyvą, ir delmonai atsirado mano veikloje. Tad atsirado proga pačiai pastudijuoti Mažosios Lietuvos istorijos ir kituose muziejuose esančius lietuvininkių kostiumus, jų detales“,– pasakojo E. Matulionienė, priminusi, kad kiekvieno iš penkių etnografinių Lietuvos regionų tautiniai kostiumai turi tik jiems būdingų detalių, o lietuvininkių kostiumai išsiskiria tamsiomis spalvomis, į akis krentančiais delmonais ir šimtaraštėmis juostelėmis, prie kurių delmonai būdavo prisiuvami.
Garaže rado mirusį vyrą
Kaip pranešė Policijos departamentas, trečiadienį apie 11.45 val. Palangoje, Klaipėdos pl. esančiame garaže, rastas mirusio 1970 m. gimusio vyro, kurio antakis buvo prakirstas, kūnas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai nustatyti.
„P. n.“ informacija
Pasirodžius gausiam sniegui ir stipriau spustelėjus šaltukui, kiemuose vienas po kito dygsta besmegeniai, o miesto gyventojų pamėgtose vietose vis garsiau skamba baltos žiemos išsiilgusių žmonių juokas. Džiaugsmas mažiems ir dideliems Nors šaltuoju metų laiku Kretingos žvyrduobėje netyla vaikų krykštavimas, čia papramogauti susirenka ir aktyvų laisvalaikį mėgstantys suaugusieji. Dvidešimt devynerių kretingiškė Greta Jonušaitė ir čia besisvečiuojantis trisdešimt vienerių vilnietis Justas Paltanavičius taip pat nepraleido progos čiuožynėmis nusileisti nuo kalniuko. „Džiaugiamės tokia gražia žiema, kadangi jau senokai buvome sulaukę tiek sniego šiuo metų laiku. Ir dabar gali būti paskutinis šansas šiemet pasimėgauti žiemos pramogomis“, – kalbėjo svečias iš sostinės J. Paltanavičius ir patikino, kad Kretingos žvyrduobė – puiki vieta tai padaryti. G. Jonušaitė ir J. Paltanavičius sutiko, kad prisnigus pasidaro šviesiau, o kai aplink nebe taip pilka ir niūru, pakyla ūpas daugiau laiko praleisti lauke. „Kieme pastatome sniego senį, jei tik yra galimybė, einame pačiuožinėti nuo kalniuko ar ant ledo, tačiau dažniausiai pramogaujame tiesiog taip, kaip šauna į galvą“, – paklaustas apie mėgstamiausią veiklą žiemą teigė vilnietis J. Paltanavičius. G. Jonušaitė su nostalgija prisiminė prieš kelerius metus žiemą ant Pastauninko tvenkinio veikusią ledo areną. „Puikiai pamenu, kad ši vieta pritraukė daug įvairaus amžiaus žmonių. Viskas buvo gražu ir tvarkinga – ir sniegas nukastas, ir šviesų instaliacija įrengta“,– prisiminimais dalijosi kretingiškė. „Ir pati ten čiuožinėjau. Net pačiūžas specialiai tam, kad galėčiau ant Pastauninko tvenkinio ledo pačiužinėti, pirkau“,– juokėsi G. Jonušaitė.
Sausio 15 d. sukako 250 metų, kai gimė viena iškiliausių XIX a. Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių Jurgis Pabrėža, labiau žinomas vienuoliniu tėvo Ambraziejaus vardu. Šį pasaulį jis išvydo Lenkimų parapijos Večių kaime, o savarankišką gyvenimo kelią pradėjo ir ryškiausius pėdsakus paliko Kretingoje. Viename laiške Jurgis Pabrėža rašė, kad „dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau“. Todėl nuo mažų dienų į mokslus, o ne į ūkininkavimą, linkusį paauglį tėvai 1785 m. atvežė į Kretingoje veikusią vienintelę Vakarų Žemaitijoje vidurinę mokykla, tuo metu vadintą Karolštato aukštesniąja mokykla. Mokykla stovėjo aikštės vakariniame pakraštyje, tarp dabartinių prekybos centrų „Senukai“ ir „Maxima“. Viename jos pastate buvo mokyklos vadovo ir mokytojų butai, o kitame veikė trys klasės, bendrabutis ir koplyčia, taip pat gyveno du auklėtojai. Vaikus mokė kunigai jėzuitai, dieceziniai kunigai, mokytojai pasauliečiai, taip pat kunigai bernardinai. Mokoma buvo lenkiškai, todėl prieš stojant į mokyklą J. Pabrėžai teko mokytis šios kalbos pagrindų. Mokykloje J. Pabrėža praleido septynerius metus. Joje mokėsi algebros, gamtos mokslų, geografijos, istorijos, katekizmo, logikos, matematikos, retorikos, lenkų kalbos gramatikos, lotynų ir vokiečių kalbų. Mokslai sekėsi gerai, todėl jaunuolis pateko tarp geriausiai besimokančių moksleivių, kurie 1791 m. buvo apdovanoti sidabro medaliu „Diligentiae“. Mokymo procesas glaudžiai buvo susijęs su religiniu doroviniu ugdymu. Todėl kiekvieną mokslo ir poilsio dieną mokiniai koplyčioje pradėdavo ir baigdavo pamaldomis, religinių švenčių švęsti ir šv. Mišių klausyti iš bendrabučio eidavo visi drauge į bernardinų bažnyčią. Baigęs mokyklą, J. Pabrėža mokslų tęsti 1792 m. išvyko į Vilniaus universitetą. Vėliau baigė Varnių dvasinę seminariją, tapo kunigu ir nuo 1796 m. tarnavo įvairiose Žemaitijos parapijose nepriekaištingai vykdydamas jam patikėtas pareigas, daug dėmesio skirdamas apaštalavimui, rūpinimuisi parapijiečiais, savo dvasios tobulinimui. Tuo pat metu jis ėmėsi mokslinės veiklos: savarankiškai vykdė botanikos ir medicinos studijas. Tačiau dėl kasdienių ūkinių parapijos reikalų dažnai tekdavo ilgesniam laikui atsitraukti nuo pasiruošimo pamokslams ir mokslo studijų. Todėl siekdamas tobulinti savo asketišką gyvenimą ir giliau pasinerti į sielovados darbą, 1816 m. gruodžio 8 d. įstojo į Šv. Pranciškaus III ordiną (OFS), pasirinkdamas vienuolinį tėvo Ambraziejaus vardą, o 1817 m. gruodžio 9 d. davęs įžadus, apsigyveno Kretingos bernardinų vienuolyne.
Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė
Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą. Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą. Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau. Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą. Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas. Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai. Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų.
Gatvės naujakuriai išsaugojo jubiliejinį kryžių
Kretingoje, J. Basanavičiaus gatvėje, išsiskiria originalus pamario stiliumi pastatytas naujas 62 numeriu pažymėtas namas. Ši sodyba išsiskiria ir tuo, kad matomoje vietoje, prie pat gatvės, stovi senas, jau antrą šimtmetį skaičiuojantis jubiliejinis kryžius. Naujosios sodybos šeimininkai Rasa ir Matas Mizgiriai išsaugojo šį kryžių, kuris čia stovėjo prieš jiems įsikuriant. Buvo lyg ženklas, kad apsigyvens Ant betoninio kryžiaus aiškiai matosi lotyniškas užrašas „Anno Jubilei Magni 1901“, skelbiantis, kad pastatytas 1901-aisiais, paminint jubiliejinius 1900-uosius metus. Šios sodybos šeimininkai, verslininkai ir aktyvūs parapijiečiai, auginantys 5 atžalas, Rasa ir Matas Mizgiriai tvirtino sodybą įsigiję prieš kelerius metus iš Antano Šauklio. Pasistatė naują gyvenamąjį namą, o kryžių, kuris jiems lėmė vietos pasirinkimą, paliko ten, kur jis ir stovėjęs. „Tas kryžius mums buvo ženklas, kad čia gyvensime. Esame krikščionys, ir, kur begyventume, ketinome statyti kryžių. Kai Kretingoje ieškojome vietos, kur įsikurti, labai apsidžiaugėme pamatę parduodamoje sodyboje jau stovintį kryžių. Ir ne bet kokį, o istorinį, jubiliejinį“, – kalbėjo M. Mizgiris. Panevėžio katedroje vargonininku ir vargonų restauratoriumi dirbantis Antanas Šauklys, beje, restauravęs ir Darbėnų bažnyčios vargonus, „Pajūrio naujienoms“ pasakojo, kad tą jubiliejinį kryžių apie 1960–1962-uosius metus išgelbėjo jo motina Barbora Šauklienė. Parsigabeno iš ankstesnės vietos „Šis kryžius stovėjo prie įvažiavimo į Kretingą nuo Gargždų pusės, dabartinių Taikos ir J. Jablonskio gatvių sankirtoje, trikampyje netoli dabartinės „Minijos“ parduotuvės ir mano motinos sodybos. Kai kasė melioracijos griovius, – vieta ten buvo labai drėgna, tvinstanti, – prisimenu, atvarė traktorius, vadinamuosius „staliniečius“. Žadėjo nuversti tą kryžių. Jis ten stovėjo nuo senų laikų. Mama neleido jo griauti – perkėlė į mūsų sodą. Vėliau ten įrengė autobusų stotelę“, – pasakojo A, Šaulys. Po kurio laiko jo motina, pranciškonė pasaulietė, kuriai tas istorinis kryžius buvęs labai svarbus, persikėlė gyventi į J. Basanavičiaus gatvę, čionai ji persigabeno ir kryžių. „Labai džiugu girdėti, kad R. ir M. Mizgirių šeima išsaugojo jubiliejiniams metams skirtą kryžių“, – pasidžiaugė vargonų meistras. M. Mizgiris sakė, kad, pagal užrašą suprasdamas kryžiaus svarbą, kreipėsi į brolius pranciškonus: „Klausiau, ar turime garbės tokį kryžių laikyti savo kieme. Bet jie nerodė iniciatyvos, taip ir liko pas mus.“
Galvijai ant sniego – normalu
Išvydęs pašiūrėje laikomus ūkininko galvijus, į „Pajūrio naujienų“ redakciją paskambino susirūpinęs Imbarės seniūnijos gyventojas. Anot jo, toks vaizdas nestebintų, jeigu pastarosiomis savaitėmis nebūtų fiksuojama itin žema oro temperatūra – ar tokios sąlygos, kai dieną naktį spirgina stiprūs šalčiai, laikyti gyvulius tinka, ar neprieštarauja gyvūnų gerovei. Tačiau gyvūnų gerovę ir su ja susijusius pažeidimus kontroliuojančios Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovo pareigas einantis Vilius Stančikas patikino: nėra taip blogai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, bet su sąlyga, jeigu tie galvijai – mėsiniai. Taip šios veislės galvijai laikomi ir kitose Vakarų Europos šalyse. Anot pašnekovo, žvarbiu žiemos oru pamačius ant sniego gulinčią gyvastį, iš tikrųjų gailesčio jausmas gali apimti: juk ji ten šąla! Tačiau nieko panašaus – nuo pat pradžių laikomi lauke, mėsiniai galvijai žiemos sezonui užsiaugina storą ir tankų kailį, todėl ir šaltis nėra baisus. Faktas, kad ūkininkai privalo būti įrengę sausais šiaudais kreikiamą pašiūrę, į kurią lauke laikomi galvijai bet kada galėtų įeiti ir tarp trijų sienų pasislėpti nuo vyraujančių vėjų bei lietaus, rasti ten pašaro, o neužšąlančioje girdykloje – vandens. Kaip sakė vedėjas, lauke laikomiems galvijams subalansuotų pašarų reikia kur kas daugiau ir sotesnių, kaloringesnių, nes šaltuoju metų laiku išeikvoja daugiau energijos kūnui sušildyti. „Šią savaitę pats važiavau pro vieno galvijus lauke laikančio ūkininko sodybą. Oro temperatūra lauke buvo minus 15-a, žiūriu, šalia suręsta pašiūrė, o galvijai į ją net nežada eiti, ilsisi sniege ir mėgaujasi žiemos malonumais“, – juokavo V. Stančikas. O štai pieninių veislių galvijų bei jų prieauglio, esant ypač žemai temperatūrai, lauke laikyti, sakė, nerekomenduojama. „Ūkininkai tai žino, priešingu atveju – nenaudinga ir nuostolinga, krenta produktyvumas“, – sakė vedėjas. Tačiau išleisti mociono, tai yra gryname ore pasivaikščioti esant kokiems 15-ai laipsnių šalčio, pieninius galvijus taip pat galima, jiems bus tik į sveikatą. Bet svarbu, kad pasivaikščiojimo aikštelė nebūtų slidi. --- Kretingos VMVT duomenimis, rajone apie 500 ūkininkų iš viso laiko apie 7 tūkst. galvijų. Iš jų mėsinių veislės – maždaug 800, 1 tūkst. 800 sudaro mišrūnai.
Laiškas Michailui Gorbačiovui ir viltys gyventi laisvoje Lietuvoje
Tarsi nujausdamas būsimus įvykius – Lietuvos atgimimo sąjūdį, atkurtąją šalies nepriklausomybę, Sausio 13-ąją – prieš 30 metų dar būdamas jaunuolis Kretingsodyje gyvenęs Dainius Špučys parašė laišką tuometiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui. „Esu lietuvis ir nenoriu tarnauti sovietinėje armijoje, todėl atsisakau Sovietų Sąjungos pilietybės“, – tokia žinia tada iškeliavo į Maskvą, ir šį sprendimą šiandieną liudija išlikę laiško išsiuntimo ir gavimo patvirtinimo kvitai. Laišką inicijavo mama „Atsisakyti Sovietų Sąjungos pilietybės buvo mano mamos idėja, – prisipažino D. Špučys. – Jos iniciatyva ir išsiuntėme laišką į Kremlių. Laiškas nebuvo ilgas – mama jį surašė ranka, o aš pasirašiau. Motyvavome, kad atsisakau Sovietų Sąjungos pilietybės dėl religinių ir politinių įsitikinimų. Man tada buvo 19 metų, buvau ką tik baigęs Klaipėdos politechnikumą, pamenu, buvo 1990-ųjų vasara.“ D. Špučys sakė su mama nelabai tikėjęsi, kad laiškas pasieks Kremlių: „Manėme, kad jis nuguls KGB archyvuose... Gal taip ir buvo, bet rudeniop gavom patvirtinimą, kad laiškas pasiekė adresatą. Laiško kopijos neišsaugojom – tai tikrai buvo pavojinga, ir niekada negalėjai žinoti, kurlink visa tai pakryps, tačiau laiško gavimo patvirtinimo originalą saugau iki šiol.“ Dainiaus mama Regina Špučienė, tarybiniais laikais dirbusi Pasų stale, kuris šiandien būtų prilyginamas Migracijos tarnybai, tvirtino, kad, inicijavusi laišką tuometiniam Tarybų Sąjungos vadovui, turėjo vienintelį tikslą – apsaugoti sūnų. „Žinojau, kad tautybė ir pilietybė yra ne tas pats, vadinasi, atsisakius pilietybės, prievolės tarnauti armijoje kaip ir nelieka“, – tokia išvada savo idėją tuomet pagrindė R. Špučienė. Ji prisipažino supratusi, kad daug kuo rizikuoja. Visų pirma – šeimos saugumu, nes už tokius „darbelius“ tarybiniais laikais grėsė arba kalėjimas, arba psichiatrinė ligoninė. „Tačiau aš pasielgti kitaip negalėjau – pažįstami iš mano artimos aplinkos gedėjo tai sūnaus, tai brolio, cinkuotuose karstuose parvežtų iš Afganistano. Pasikalbėdavome apie tai gana siaurame rate, nes tais laikais niekas garsiai tokių dalykų neviešindavo“, – kalbėjo R. Špučienė, apie laišką niekam neprasitarusi ne tik darbo aplinkoje, bet ir šeimoje – apie šį laišką nežinojo nei Dainiaus vyresnioji sesuo Aušra, nei jaunesnysis brolis Antanas, o ir siųsdama laišką iš Kretingos pašto moteris gerai apsidairė, ar jos niekas nemato, nestebi. „Pašto darbuotoja mane tada keistai nužvelgė, bet, nieko nesakiusi, laišką užregistravo“, – senus įvykius atsiminė R. Špučienė.
Šį šeštadienį Kretinga pradeda renginių ciklą, skirtą Kretingos įkūrėjo, Lietuvos didžiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus 400 metų mirties sukakčiai paminėti (gimė 1560 m.). J. K. Chodkevičius Kretingai išrūpino Magdeburgo teises. Miesto teisės Kretingai buvo suteiktos 1609 m. sausio 23 d. „Šiai sukakčiai skirtus renginius pradedame senovinės patrankos salvėmis prie paminko J. K. Chodkevičiui Rotušės aikštėje“, – pranešė Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, kad, išgirdę salves, kretingiškiai neišsigąstų, neimtų spėlioti, kas ir kodėl karantino suvaržytame mieste šaudo. Visa šiai sukakčiai skirtų renginių programa bus paskelbta Savivaldybės interneto puslapyje, spaudoje, o šeštadienio renginį filmuos LRT televizija.
„P. n.“ informacija
COVID-19 STATISTIKA
|
|
