|
|
|
(1506) 2020-11-13Užtvankos rekonstrukcija: vieniems – stebuklas, kitiems – abejonių maišas
Reiškinį, kai bus išardyta Salantų regioninio parko teritorijoje esanti užtvanka, Aplinkosaugos koalicijos, vienijančios Lietuvos nevyriausybines aplinkosaugos organizacijas, ekspertė Karolina Gurjazkaitė pavadino stebuklu: Salanto upėje gyvenančios vertingos žuvys pagaliau galės laisvai praplaukti ir užbaigti savo gyvenimo ciklą. Užtvanką prilygino trombui Natūralią upių tėkmę blokuojančios, tiek žuvims, tiek kitiems gyviems organizmams barjerą sudarančios užtvankos, kurias pašnekovė prilygino trombams kraujagyslėse, daugiausia buvo statomos sovietmečiu ir dar anksčiau. Metams bėgant, jos tapo apleistomis, daugelis, tarp jų ir Salantų užtvanka, nebeturi realios ekonominės paskirties, pavyzdžiui, malūnams sukti, elektrai gaminti. „Pastačius užtvanką, radikaliai pakeičiama upės ekosistema. Negalėdamos praplaukti, žuvys negali pasiekti neršto vietų, būtinų išgyvenimui, maitinimuisi ar reprodukcijai. Taigi, užkirtus kelią migruojančioms žuvims, naikinama jų populiacija“, – sakė K. Gurjazkaitė. Ekspertė pateikė įspūdingą statistiką: per pastaruosius 50 metų Europos vandenyse migruojančių žuvų sumažėjo 94 procentais. Lietuvoje žuvys veisiamos arba dirbtiniu būdu, arba vandenyse saugomos valstybės bei aplinkosaugos aktyvistų. „Tačiau rezultato nebus, jeigu nesistengsim atkurti žuviai reikalingos buveinės“, – kalbėjo ekspertė. Jos teigimu, Lietuvoje yra apie 1,5 tūkst. užtvankų, iš jų mažiau negu 100 turi hidroelektrines, dar keli šimtai atlieka rekreacinį vaidmenį, kuria estetiką, bet dauguma – apleisti, nenaudojami, užžėlę tvenkiniai. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad Lietuva yra viena paskutiniųjų šalių, kaip, pavyzdžiui, Latvija, Baltarusija, kurios lig šiol neardė nenaudingų užtvankų. Pirmoji Lietuvoje gamtosaugos tikslais išardyta užtvanka, siekiant išlaisvinti tėkmę, sudaryti sąlygas natūraliam vandens gyvūnijos ir augalijos gyvavimui, – Bražuolės upėje Neries regioniniame parke, tuo pavyzdžiu sekanti antroji, anot ekspertės, labai reikšminga, bus Salantų užtvanka, nes čia veisiasi vertingos žuvys, kaip lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, nėgės, žiobriai.
Aptarė su koronavirusu susijusią situaciją rajone
Vakar įvykusiame Ekstremalių situacijų komisijos (ESK) posėdyje buvo aptarta situacija rajono ugdymo įstaigose ir rajono mokyklų vadovų pageidavimas patiems vietoje spręsti, kokiu būdu – kontaktiniu ar nuotoliniu – organizuoti pradinukų mokymą. Rajono Švietimo skyriaus pasitarimas su rajono mokyklų direktoriais įvyko taip pat vakar, iki prasidedant Ekstremalių situacijų komisijos posėdžiui. „Išklausėme, kokios nuotaikos tarp pradinukų, priešmokyklinukų mokytojų, tėvų, ką galvoja patys vadovai“, – reziumavo Švietimo skyriaus vedėjos pavaduotoja Daiva Tranizienė, akcentuodama, kad tikslinga apklausa – kokio mokymo pageidautų pradinukų tėvai – atlikta nebuvo. Šiuo metu serga 42 rajono ugdymo įstaigų darbuotojai, 5 laukia testuotis, saviizoliacijoje yra 117 darbuotojų, nepriklausomai nuo jų pareigų – ar tai būtų direktorius, ar aplinkos darbuotojas. Kiek serga vaikų, informacijos Švietimo skyrius neturi, o ir tėvai nenori viešintis, serga jų vaikas koronavirusu ar ne. „Mes turime informaciją tik apie tai, kiek vaikų vengia lankyti mokyklą“, – teigė D. Tranizienė. Švietimo skyriaus duomenimis, Marijos Tiškevičiūtės mokykloje mokyklą vengia lankyti 21 vaikas, Simono Daukanto progimnazijoje – 16. „Todėl mokyklų vadovai ir norėtų turėti galimybę nuspręsti konkrečiu atveju, kokį mokymo būdą galėtų taikyti, – D. Tranizienė pateikė pavyzdį, kad, tarkim, Marijos Tiškevičiūtės mokykloje pradinukų tėvai norėtų, kad lietuvių kalbos, matematikos pamokos vyktų kontaktinėse pamokose, o muzikos, gamtos pažinimo, kitų lengvesnių disciplinų – nuotoliniu būdu. – Per mūsų pasitarimą mokyklų vadovai 100 proc. prašė, kad jiems būtų suteikta galimybė patiems priimti sprendimus, be abejo, tai suderinant su mokyklos taryba.“ Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Kretingos skyriaus vedėja Dalia Jociuvienė paaiškino, kad, jeigu mokykloje nėra paskelbtas infekcijų plitimą ribojantis režimas, namuose likę ir vaikus prižiūrintys tėvai neturi teisės gauti nedarbingumo pažymą. Anot D. Tranizienės, ir mokyklų vadovai, ir tėvai, kurie neišleidžia vaikų į mokyklą, tai žino. Juolab kad ir mokymo režimą pradinukams mokyklų vadovai nusiteikę keisti tik esant būtinybei – dauguma mokyklų nori dirbti įprastai, kai vaikai eina į mokymo įstaigą ir mokytojai dirba kontaktinėse pamokose.
Internetas suteikia galimybę tiesiogiai stebėti įvairius įvykius – naujienos dar niekada nesklido taip greitai ir taip plačiai. Tačiau tarp naujienų šiandien neretai pasitaiko ir melagienų – nepatikimos informacijos ar tyčia sukurpto melo, kurio skleidėjų tikslai yra priešiški valstybei ir visuomenei. Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys atkreipia dėmesį, kad tyčinis visuomenės klaidinimas ar bandymai dezinformacija paveikti tam tikrų grupių nuostatas yra senas ir gerai žinomas ginklas. Neretai šis ginklas šiandien veikia nepastebimai ir pavojingai. „Jeigu imtume atidžiau analizuoti dezinformacijos poveikį ir tikslus, tai galbūt suvoktume, kad dezinformacija gali būti pavojingesnis ginklas negu Kalašnikovo automatas. Dezinformacija yra hibridinio karo priemonė. O tai, kad jos apraiškas pastebime Lietuvoje, reiškia, kad mus atakuoja priešiškos valstybės“, – sako D. Puslys. „Verta įsisąmoninti, kad vienas iš dezinformacijos tikslų yra kurstyti nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis, bendrapiliečiais. Pagrindinis priešiškų atakų organizatorių taikinys yra demokratija – siekiama, kad ji neveiktų, kad Lietuva būtų traktuojama kaip nepavykęs projektas, žlugusi valstybė“, – akcentuoja pašnekovas.
Sudarė komisiją galimam nusižengimui ištirti
Kretingos rajono meras Antanas Kalnius savo potvarkiu sudarė komisiją, kuri įstatymų nustatyta tvarka turėtų ištirti Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorės Jolantos Girdvainės galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Tarpinstitucinę komisiją sudaro Lijana Beinoraitė, Skuodo rajono savivaldybės administracijos Teisės, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėja, Viktorija Budvytytė-Bedalienė, Neringos savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pavaduotoja, Virginija Naudžienė, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento Kretingos skyriaus vedėja, Donata Norvaišienė, Plungės rajono savivaldybės administracijos Juridinio ir personalo administravimo skyriaus vyriausioji specialistė, Raimonda Sodeikė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriaus patarėja, Dalia Vaičikauskaitė, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyriaus patarėja, kuri paskirta komisijos pirmininke. Komisijos sekretore dirbs Kretingos rajono savivaldybės tarybos sekretorė Modesta Vaškylienė. „Mes – ne naujokai: tarpinstitucinė komisija yra normali praktika savivaldybėse. Yra buvę, kad ir mūsų Savivaldybės atstovas dalyvavo tokios komisijos, sudarytos kitoje savivaldybėje, darbe“, – teigė rajono meras A. Kalnius, tarpinstitucinės komisijos pasirinkimą motyvuodamas tuo, kad tokios komisijos nariai nėra pavaldūs Kretingos rajono administracijos direktorei J. Girdvainei, vadinasi, iš komisijos galima tikėtis nešališkumo ir objektyvumo. Komisija sudaryta, atsižvelgiant į rajono Savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto prašymą dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorės veiklos įvertinimo, administruojant 2015 m. rugpjūčio 27 d. statybos sutartį su uždarąja akcine bendrove „LitCon“, ir į tai, kad praėjusiame rajono Savivaldybės tarybos posėdyje tarybos nariai nepritarė Savivaldybės mero teiktam sprendimo projektui „Dėl komisijos sudarymo“. Šiuo sprendimu buvo numatyta sudaryti komisiją Kretingos rajono savivaldybės administracijos veiksmams įvertinti, užtikrinant statybų sutarties su „LitCon“ tinkamą vykdymą nuo sutarties pasirašymo pradžios. Rajono tarybai komisijos nepatvirtinus, Kontrolės komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė, kuri dar birželį įvykusiame Kontrolės komiteto posėdyje kėlė klausimą, kaip administruojama Savivaldybės sutartis su „LitCon“, teigė lauksianti mero veiksmų, ką jis ketina daryti dėl jos vadovaujamo komiteto prašymo. Anot rajono mero A. Kalniaus, jo sudarytoji tarpinstitucinė komisija Savivaldybės administracijos direktorės J. Girdvainės galimam tarnybiniam nusižengimui įvertinti tyrimą turėtų baigti per 20 darbo dienų.
Gimnazistės sėkmė nacionaliniame konkurse
Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos III a klasės gimnazistė Vita Mickutė Lietuvių kalbos instituto V nacionaliniame konkurse „Mano žodynas“ užėmė II vietą. Mokinė konkursui pateikė darbą „Jurgio Pabrėžos laiško kunigui Motiejui Valančiui žodynas“, ją konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irutė Lapinskienė. Mokytoja teigė, kad gimnazistė dar praėjusiais mokslo metais pasisakė norinti rašyti projektinį darbą iš lietuvių kalbos. „Abi galvojome, kas tiktų ir patiktų Vitai, kaip tuo darbu galėtume nušauti bent du zuikius. Kai iš Lietuvių kalbos instituto mokykla gavo laišką-kvietimą dalyvauti penktajame nacionaliniame konkurse „Mano žodynas“, gimnazistė juo susidomėjo ir buvo sugalvojusi atlikti labai didelį darbą – remiantis „Pajūrio naujienų“ straipsniais sudaryti žodyną karantino tema. Bet atėjo vasara, rudenį reikėjo jau skubėti, o ir karantinas nebedomino“, – darbo temos paieškas apibūdino mokytoja. Kartu su V. Mickute jos svarstė: gal tiktų mokyklos mokinių vardų, gal – Kretingos gatvių ar Jurgio Pabrėžos augalų žodynas. „Supratome, kad augalų žodyno neįveiksime. Galop, pasiėmusi knygą apie Jurgį Pabrėžą, rinkau tekstus – iš kelių variantų Vita išsirinko „Jurgio Pabrėžos laišką kunigui Motiejui Valančiui“, – mokytoja I. Lapinskienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad kiti, 2021-ieji, yra paskelbti Jurgio Pabrėžos metais ir gimnazijoje bus ta proga rengiama konferencija. Anot gimnazistę konsultavusios pedagogės, pasirinkta tema įdomi tuo, kad darbo autorė sužinojo naujų šiandien nebevartojamų žodžių, surado jų reikšmes, suvokė, kas domino Jurgį Pabrėžą ir kaip subtiliai buvo rašomi laiškai prieš porą šimtų metų. Rengdama konkursinį darbą V. Mickutė lygino, kaip sudaryti skirtingų tipų žodynai, gilinosi į žodyno sudarymo principus, bendravo su Lietuvių kalbos instituto darbuotoja jai rūpimais pasirinktos temos žodynėlio sudarymo klausimais.
„Korona Stop LT“ tikslas – kuo greičiau nutraukti koronaviruso infekcijos plitimą, įspėjant programėlės naudotojus apie kontaktą su koronavirusu užsikrėtusiu asmeniu ir pateikiant rekomendacijas, kaip elgtis toliau. Kuo didesnis šios mobiliosios programėlės naudotojų skaičius, tuo koronaviruso infekcijos suvaldymas bus efektyvesnis, todėl piliečiai raginami nemokamai ją atsisiųsti ir naudoti. Anksti sužino apie galimą užsikrėtimą Koronavirusas, sukeliantis COVID-19 ligą, gali plisti be simptomų, todėl juo užsikrėtęs asmuo gali platinti ligą to nežinodamas, o pasireiškus simptomams, virusas jau gali būti perduotas kitiems. Norint sustabdyti jo plitimą, simptomus jaučiantiems žmonėms nepakanka tiesiog likti namuose. Naudodamasis „Korona Stop LT“ programėle, užsikrėtęs asmuo gali greitai įspėti arti jo buvusius kitus programėlės naudotojus. Taip jos naudotojai gali anksti sužinoti apie galimą užsikrėtimą ir imtis priemonių, kad apsaugotų save ir kitus. Ši programėlė nepakeičia įprasto epidemiologų atliekamo darbo, tik jį papildo – suteikiama galimybė paprasčiau informuoti tuos, kurių užsikrėtęs COVID-19 asmuo nepažįsta arba apie kuriuos galėjo pamiršti. „Kuo daugiau sąlytį turėjusių žmonių nustatysime, tuo greičiau sustabdysime viruso plitimą. Programėlė padės nustatyti net ir tuos mūsų kontaktus, apie kuriuos patys neturime galimybės sužinoti, pavyzdžiui, apie sąlytį kelionės autobusu metu, parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje“, – aiškina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro direktorius Robertas Petraitis.
Nuo kitų metų ateinantieji ar atvažiuojantieji pasigrožėti Kretingos dvaro sodyba turės galimybę ne tik pasivaikščioti jos takais, bet ir, pasinaudojant moderniosiomis technologijomis, išvysti, kaip atrodė parkas grafų Tiškevičių laikais – interaktyvią ekskursiją ves grafienės Sofijos Tiškvičienės vaidmenį atliksianti istorinio stiliaus rūbais pasidabinusi Kretingos muziejaus ekskursijų vadovė. Vienas seniausių dvaro parkų Kretingos dvaro parkas – vienas seniausių Lietuvoje išlikusių XVI–XVIII a. dvaro parkų. 1839 m. jis pateko į gražiausių Telšių apskrityje angliškojo stiliaus parkų penketuką. 1878–1891 m. grafui Juozapui Tiškevičiui įkūrus Kretingoje šeimos rezidenciją, parkas buvo pertvarkytas, suteikiant jam prancūziškojo parko bruožų. 1878–1880 m. angliškojo parko dalyje įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, o prancūziškoje dalyje – 4 nauji fontanai. XIX a. pab.–XX a. pr. Kretingos parkas laikytas vienu gražiausiu ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Parko naikinimas prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo metais ir tęsėsi sovietinės okupacijos laikotarpiu: nuardyta didesnioji dalis akmenų mūro tvoros, dingo parke buvusios žalvarinės stirnų skulptūros, fontanų ir skverų skulptūros, iškirsti vertingi medžiai, vaismedžiai, parko reprezentacinėje dalyje gėlynų ir fontanų vietoje pastatyti bendrabučiai, elektros skydinė, mokykla, sporto aikštelė, parko centrinėje dalyje – katilinė, garažai, karių kapinės. Persikels į virtualią erdvę Kaip „Pajūrio naujienoms“ pasakojo Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė, šiuo metu buvusį parką mena tik išlikę jo fragmentai – liepų ir kaštonų alėjos, senieji ąžuolai, parko tvoros, tvenkiniai, krioklio uola, altanos kalva ir pora akmeninių suolų. Kretingos dvaro parkas tebėra mėgstamas kretingiškių, vasaros sezono metu gausiai lankomas turistų ir poilsiautojų. Tačiau vedant ekskursijas dvaro parke be vizualinių priemonių neįmanoma perteikti XIX a. Kretingos dvaro parko didybės, nes didžioji dalis objektų yra visiškai sunaikinti arba likę tik jų fragmentai. „Siekiant šiuolaikiškai ir patraukliai lankytojams pristatyti dvaro parką, 2020 metais parengėme ir įgyvendinome projektą „Interaktyvi ekskursija Kretingos dvaro parke“, – sakė J. Tertelienė. – Šiuo projektu norėjome suteikti lankytojams kuo daugiau istorinių žinių ir faktų apie XIX a. Kretingos dvaro parką. Tačiau dėl pinigų stygiaus – buvo gauta tik pusė reikalingų lėšų, – privalėjome sumažinti projekto apimtį: ketinome įsigyti 20 planšetinių kompiuterių ir planavome virtualios ekskursijos metu pristatyti 10 objektų, tačiau tenka apsiriboti 10 kompiuterių, o pridėtinės realybės aplikacijas sukūrėme 5-iems parko istoriniams objektams. Likusias neįvykdytas veiklas tikimės įgyvendinti 2021 metais.“
„Auksinis scenos kryžius“ – ir kretingiškei
Šiemet aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu „Auksinis scenos kryžius“ buvo nominuota ir Vilniaus jaunimo teatre dirbanti kraštietė aktorė Aušra Pukelytė: aukso kryžius jai atiteko už sukurtą nepagrindinį moters – Valerijos – vaidmenį režisierės Janos Ross spektaklyje „Vienos miško pasakos“. „Vaidinti šiame spektaklyje – tikra šventė aktoriui. Ir dėl nagrinėjamų drąsių aktualių temų, ir dėl stilistikos, ir dėl ten dirbančių kolegų. Mums visiems šis spektaklis labai brangus. Režisierė Jana Ross repeticijų metu sugebėjo sukurti labai laisvą kūrybinę atmosferą. Aktoriai tiesiog pražydo ryškiausiomis profesinėmis spalvomis. Buvome šį spektaklį atvežę į Klaipėdą, kas jo nespėjo pamatyti, labai rekomenduoju, pasibaigus pandemijai, atvykti į sostinę jo pažiūrėti. Jei mėgstate juodoką humorą ir turite saviironijos, spektaklis tikrai patiks“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo kraštietė. Jos kuriama Valerija – labai vieniša moteris, bet kategoriškai atsisakanti tai pripažinti ir iš visų jėgų besistengianti būti laiminga. „Norėčiau ir aš būti tokia drąsi ir ryški kaip ji, bet gyvenime esu kitokia. Šis vaidmuo man labai prie širdies dar ir todėl, kad spektaklio metu kalbu žemaitiškai. Turiu tokį netrumpą dialogą su publika: oi, kaip aš laukiu tos scenos. Šiaip jau daugeliui režisierių kliūva mano tarmė, kurios negaliu paslėpti. Bet Janai kaip tik norėjosi pabrėžti mano žemaitiškumą, jai, kaip ir man, atrodo, kad tai yra mano stiprybė“, – atviravo A. Pukelytė. Aktoriai, pastebėjo ji, kaip ir visi menininkai, kuria iš pašaukimo, dėl savirealizacijos, o ne dėl apdovanojimų. „Bet tai, kad tavo darbą pastebi ir įvertina profesionalai, yra malonu. O būti nominuotam yra labai daug. Komisija renka iš 80 spektaklių, kur nepagrindinių vaidmenų būna po kelis, ir kai iš kokių 200 išrenka tris – tai didelis laimėjimas. O „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatą renka jau tik iš trijų pretendentų“, – tvirtino aktorė. Tačiau jai labiausiai įsiminė įvykis, kai šiam garbingam apdovanojimui buvo nominuota už savo pačios režisuotą spektaklį „Teritorija“.
KŪRYBOS KRAITĖ
Jauną menininkę įkvepia tyros žmogaus emocijos
Kraštietė Pranciškonų gimnazijos absolventė Kristina Gedminaitė, prieš kelerius metus atradusi save kaip menininkę ir kurį laiką tapiusi tik sau, pamažu savo darbus perkelia į viešumą: jos darbai buvo eksponuojami Dailės akademijos organizuotose parodose, šiuo metu Kristinos ir kitų kelių autorių darbai kabo bendroje parodoje Kauno miesto savivaldybėje. Į Kauną atvažiavusi studijuoti 2004-aisiais šiame mieste K. Gedminaitė ir pasiliko. „Iškart pajutau, kad tai – mano miestas, ir likau čia gyventi, – prisipažino ji. – Ir nors studijos nebuvo susijusios su menais – Kauno technologijos universitete įgijau verslo administravimo specialybę, visada rasdavau, kaip išreikšti savo kūrybinį polėkį: dar studijuodama įsidarbinau fotopaslaugų įmonėje, kurioje turėjau galimybę iš arti susipažinti su fotografijos menu. Tai buvo mano pirmasis žingsnis menų link.“ Vėliau Kristina keitė profesiją ir pastaruosius 10 metų dirba amerikiečių informacinių technologijų kompanijoje duomenų analitike. Su tapyba K. Gedminaitė artimiau susipažino maždaug prieš 5-erius metus, vedama vidinio noro kurti. Pradėjusi nuo labai paprastų ir primityvių, kaip pati sakė, tapybos darbų, prieš kurį laiką nusprendė lankyti akademinio piešimo kursus Klasikinio realizmo ateljė, kuri yra Vilniaus dailės akademijos Kauno skyriaus dalis. „Norėjau tobulėti, ir šie kursai tapo proveržiu mano kūryboje. Įgijau tapybos žinių, susipažinau su meno istorija ir netgi atradau save, kaip meno žmogų. O būti tokiu nėra labai paprasta, ypač šiais laikais, kai viskas yra taip vartotojiška ir laikina, kai tiek mažai dalykų turi išliekamąją vertę. Tad, norint sukurti kažką, kas suteiktų žiūrovui emociją, reikia labai stipriai išjausti ir mažiausius dalykus“, – savo pastebėjimais pasidalino kūrėja.
„Šiuo metu kuriu medalių ciklą, skirtą grafams Tiškevičiams. Ne visai dinastijai, o tai giminės šakai, kuri prisidėjo prie Palangos kurorto atsiradimo. Jie – Mykolas Juozapas, nupirkęs čia dvarą ir žemes, jo sūnūs ir anūkai, įkūrę ir išplėtoję kurortą,– tikrai nusipelnė padėkos“, – sakė skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti proginiai medaliai buvo įteikti visiems, prisidėjusiems prie neseniai iškilmingai atidarytos kurorto simboliu vadinamo Palangos kurhauzo medinės dalies atkūrimo. Mintį pasiūlė kolega Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojas, Šventosios herbo autorius skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti medaliai bei jų ciklai pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą įvairiuose konkursuose, prisipažino, jog mintį sukurti mažaisiais paminklais vadinamų medalių ciklą grafų Tiškevičių giminei pasiūlė grafikas, medalių kūrėjas Petras Repšys. „Kolega Petras Repšys, su kuriuo kasmet dalyvaujame nuo 1985 m. vykstančiose tarptautinėse medalių ir mažųjų skulptūrų kūrėjų stovyklose Telšiuose, prieš kokius penketą metų, žinodamas, kad aš kuriu medalių ciklus, užklausė: „O kodėl tu nekuri ciklo grafams Tiškevičiams?“ Sakau, kad nespėju: turiu, ką užbaigti. Po metų kitų jis vėl: „Kodėl tu nedarai?..“ Jau, sakau, tuoj pradėsiu ciklą, bet ne visai plačiai dinastijai, o būtent tai grafų Tiškevičių giminės šakai, kuri susijusi su Palanga, kuri kūrė čia kurortą“, – prisiminė P. Baronas. Pirmasis šio ciklo medalis gimė besirengiant atidaryti grafienės Sofijos Tiškevičienės viloje įkurdintą Palangos kurorto muziejų. „Iš pradžių buvau sukūręs medalį tik grafienei Sofijai: vienoje jo pusėje – jos atvaizdas, giminės herbai, užrašas Sofija Horvataitė Tiškevičienė bei gyvenimo datos 1837–1919. Po parodos „Balta drobulė“ gavau pasiūlymą sukurti medalį, kurio kitoje pusėje būtų pavaizduota ne tik grafienės Sofijos vila ir jos statybos data 1898 m., bet ir atsirastų įrašai „Vila Sofija–vila Anapilis – Palangos kurorto muziejus“ bei datos 2013 m., kai įkurtas muziejus, ir 2019 m., kai atidaryta nuolatinė ekspozicija“, – papasakojo skulptorius. Medaliu pagerbė Juozapą Tiškevičių Tuo pačiu metu menininkas kūrė ir medalį grafienės Sofijos vyrui, Palangos kurorto kūrėjui ir Kretingos dvaro savininkui grafui Juozapui Tiškevičiui: „Taip sutapo, kad gipsinį šio medalio modelį prieš rengiantis atidaryti restauruotą medinę Palangos kurhauzo dalį pamatė kurorto meras Šarūnas Vaitkus. Ir pasakė, jog labai tiktų ta proga sukurti medalį šiam įvykiui įamžinti“. Pasak P. Barono, medalį, skirtą Juozapui Tiškevičiui, jis ketino daryti kiek kitokį. Vienoje jo pusėje, kaip ir dabar yra, turėjo būti grafo portretas, kitoje – ne vien kurhauzas, juolab kad medinė jo dalis ne grafo Juozapo iniciatyva pristatyta buvo. „Norėjau grafą pristatyti kaip viso Palangos kurorto įkūrėją, tad, be šio medalio, sukūriau ir antrąją jo versiją, kurią pristatysiu parodose. Šio medalio reverse yra pirmasis Juozapo Tiškevičiaus dvaras, tiltas su garlaiviu, medinė Palangos bažnyčia, pirmasis kurhauzas, laikraštis „La Limande“ („Plekšnė“), pasirodęs dar tebegaliojant spaudos draudimui 1886 m., rotonda, skirta pučiamųjų orkestro koncertams, vilos „Ursus“, „Danuta“, „Zbyšekas“ – žodžiu, visa to meto kurorto istorija“, – vardijo skulptorius.
Palangiškio jūrų vaizdai – tarp geriausių pasaulyje
Vilniuje įsikūrusio palangiškio fotomenininko Pauliaus Makausko vardas šiemet nuskambėjo itin plačiai – jis buvo pripažintas vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkurso „International Photography Awards“ (IPA) nugalėtoju. Konkursui pristatęs keletą savo kuriamo ciklo „Naujos jūros“ nuotraukų, tarp 13 tūkst. darbų iš daugiau kaip 120 pasaulio šalių jis laimėjo pirmą vietą analoginės fotografijos kategorijoje. Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais P. Makauskas sutiko pasidalinti pamąstymais apie kuriamą jūros vaizdų ciklą, kas jį inspiravo ir kokią žinią pasauliui jis siunčia savo naujausiais darbais. – Pauliau, papasakokit apie IPA konkursą: kaip manote, kuo komisiją patraukė Jūsų darbai? – Dar besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje pirmąsyk dalyvavau šiame konkurse. Tada laimėjau ne profesionalams skirtoje subkategorijoje. IPA konkursas labai platus ir įvairus – nuo reportažų iš karinių konfliktų kamuojamų Žemės taškų iki reklaminės fotografijos. Kuo komisijai patiko manasis projektas, negaliu pasakyti. Nuoširdžiai kuriu ir kalbu apie tai, kas man atrodo labai svarbu: tai – gana komplikuoti ekologiniai klausimai, žmogaus įtaka jį supančiai aplinkai. Iš esmės – dalykai, kurie vienaip ar kitaip susiję su žmonija ir visa gyvybe. – Kuo svarbus šis pripažinimas Jums pačiam? Ir kas toliau? – Paties laimėjimo fakto nesureikšminu – esu dėkingas už tai, kad mano skleidžiama žinia gali plisti plačiau. Ne tam, kad pakeistų pasaulį. Bet kad bent šiek tiek pakeistų mūsų požiūrį į gamtą. Taigi ir į save. Mano mąstymo pamatas labai paprastas – gamtą sudaro nesuskaičiuojama daugybė tarpusavyje persipynusių, lygiaverčių dalių. Niekas nėra svarbiau už kažką kitą. Taip pat ir žmogus nėra tų gamtos dalių valdytojas. Jis yra dalyvis. Šiame projekte su jūra aš bendradarbiauju – mudu kuriame kartu. Projektu „Naujos jūros“ aš dar tik įsibėgėju, nors seriją plėtoju apie vienerius metus. Norisi pasiekti bent tarpinį etapą – surengti fotografijų parodą. Bekuriant vis daugiau, pildosi visuma. – Kodėl ciklą pavadinote „Naujos jūros“ – kokią jūrą per fotoobjektyvą matote Jūs pats? – Pavadinimas tarsi aliuzija į naujai atsiradusį geografinį objektą Žemėje. Kaip kad staiga iš vandens išnyra nematytos salos. Jūros tampa naujos, nes nebeatpažįstamai ir labai greitai kinta. Jūros, vandenynas yra didžiulė vientisa sistema ir dabartinė jos metamorfozė iškelia labai daug įvairiausių klausimų. Gimiau ir užaugau prie Baltijos jūros, kuri yra jauniausia jūra pasaulyje, bet jau dabar viena labiausiai užterštų. Todėl ši problema mane kamavo labai asmeniškai ir natūraliai. Tačiau idėjos vizualiai ką nors nuveikti tiesiog subliūkšdavo. Desperatiškai bandžiau užfiksuoti tai, ko nesuprantu. Po ilgų ieškojimų perskaičiau Timothy Mortono mintį, kad klimato kaita yra „hiperobjektas“ – nesuvokiamai didelis objektas, ištįsęs erdvėlaikyje. Pažinus tik dalimis, bet niekada visas vienu metu. Supratau, jog turiu įžiūrėti dalį, kad pradėčiau suvokti visumą.
Elektromobilių įkrovimo aikštelės – jau greitai
Kretingoje ruošiamasi įrengti tris elektromobilių įkrovimo stoteles. Viena (o gal dvi?) atsiras prie Turizmo informacijos centro (TIC), kita – prie muziejaus Vilniaus g. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, o trečioji – automobilių stovėjimo aikštelėje prie rajono Savivaldybės Savanorių gatvėje. Svajojo apie dvi, atsiras gerokai daugiau Prie rajono Savivaldybės elektromobilių įkrovimo paslauga, anot vicemero Dangiro Samaliaus, galės naudotis ir į Savivaldybę atvykę svečiai, ir rajono gyventojai. Bet, palyginus su kitomis šalies savivaldybėmis, Kretingos rajonas statyti stoteles elektromobiliams ir taip vėluoja. „Į 2020 m. Strateginį planą ir į biudžetą, kad rajono taryba skirtų lėšų įvado projektavimui ir įvadui įrengti, klausimą esam seniai įsitraukę, pagrindinė problema, dėl ko užstrigome, – norėjome gerai apsvarstyti ir tinkamai parinkti stotelių vietas, iki jų privesti kabelius“, – paaiškino vicemeras Dangiras Samalius. Be to, esą ginčų kilo ir dėl idėjos, kad miesto centre, šalia TIC, kur planuojama vidutinio, tai yra 22 kilovatų galingumo, elektromobilių įkrovimo stotelė, tas pats rangovas-konkurso laimėtojas iš savo lėšų pastatytų dar ir 50 kilovatų galingumo greitojo įkrovimo stotelę, kainuojančią apie 30 tūkstančių eurų. Savivaldybės Ekonominės plėtros ir ūkio komitetas nusprendė skelbti viešųjų pirkimų konkursą operatoriui parinkti. Sąlygose numatyta, kad tas pats operatorius ne tik turės pastatyti stotelę, bet sužymėti ir visus reikalingus ženklus, taip pat įrengti apsaugos atramą. Be to, pagal 5–10 m. sutarties galiojimo laiką 3 metus pats mokės už tiekiamą elektros energiją, kad vartotojui nekainuotų. Dviem nuo pat pradžių planuojamoms elektros įkrovimo stotelėms – prie TIC ir muziejaus – įrengti biudžete buvo numatyta 18 tūkst. eurų, tačiau situacija pasikeitė po to, kai Ekonomikos ir inovacijų ministerija Kretingos rajonui papildomai skyrė dar vieną stotelę. Elektros tiekimo bendrovei „Ignitis“ pakoregavus elektros privedimo į visas tris stoteles kainą, ji išaugo iki 36 tūkstančių eurų. Anot vicemero, puikus pavyzdys – elektromobilių įkrovimo aikštelė Palangoje, prie naujojo baseino. Tiesa, vairuotojai už kilovatvalandę elektros energijos ten susimoka po 23 centus. O prie Palangos „Lidl“ prekybos centro greito įkrovimo aikštelė – nemokama. Supergreito, 350 kilovatų galios, įkrovimo stotelėmis padengti automagistralę Vilnius–Klaipėda planuoja degalinių tinklas „CircleK“. Anot D. Samaliaus, gal ne tokio galingumo, bet įkrovimo stotelė turėtų atsirasti ir Kretingoje esančioje „CircleK“ degalinėje. Be to, Kretingoje elektromobilių elektros įkrovimo aikštelė į sąlygas įrašyta ir šiuo metu statant naująjį prekybos centrą Šventosios gatvėje.
Jokūbave įamžino sinagogos vietą
Šią savaitę Jokūbave, Aleksandro Stulginskio dvaro parke, buvo pastatytas atminimo ženklas, žymintis vietą, kur stovėjo šio miestelio sinagoga. Tai – jau trečiais toks ženklas Kretingos rajone, kiti du kiek anksčiau buvo įrengti Darbėnų miestelio ir Kretingos centre, kur prieškariu taip pat stovėjo žydų šventovės. Gavo Prezidento anūko sutikimą Lietuvos Respublikos Seimui 2020-uosius paskelbus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, Plungėje veikiančio Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas įvairių Žemaitijos vietovių sinagogoms atminti dovanoja tipinius iš akmens iškaltus atminimo ženklus su užrašais lietuvių ir anglų kalbomis, o seniūnijos įrengia prieigas jiems pastatyti. Oficialiai atidengti Jokūbavo sinagogos ženklą Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo filialas numatė kitą vasarą. Pasak Žalgirio seniūnijos seniūno Broniaus Talmonto, Jokūbavo bendruomenė dėl karantino specialiai neorganizavo jokių iškilmių ir nekvietė į renginį žmonių. „Vietą ženklui iš anksto parinko komisija, pasitelkusi į pagalbą Kretingos muziejaus istoriką Julių Kanarską, kuris nurodė, kur stovėjo sinagoga – Aleksandro Stulginskio dvare, dabartinio parko teritorijoje, už autobusų stotelės“, – patikino seniūnas. Ženklas iškilo netoli paminklo Prezidentui A. Stulginskiui, Žalgirio seniūnija jam įrengė pamatą. Kadangi parko teritorija yra privati – ji priklauso Madisono mieste Viskonsino valstijoje JAV gyvenančiam Prezidento A. Stulginskio anūkui Jonui Linui Juozevičiui, seniūnija kreipėsi į jį, ir šis, B. Talmonto žodžiais, davęs sutikimą ženklą pastatyti. Prezidento anūkas gana dažnai aplanko tėviškę, tad bendruomenė tikisi jį atvyksiant ir į istorinio ženklo atidarymo renginį.
35 metų Indrė ir Justinas Petručiai gyvulininkystės ūkį įkūrė 2016 metais Plungės rajone. Augina mėsinius limuzinų veislės galvijus. Ūkiui kurti pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos parama, skirta jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. Šiemet skirta parama ir šiam ūkiui modernizuoti. „Viskas prasidėjo nuo to, kad 2016 metais su žmona Indre Marcių kaime įsigijome sodybą. Aplink sodybą buvo 8 ha žemės. Pirkdami sodybą apie ūkininkavimą negalvojome, bet nemažai ūkininkaujančių yra tarp giminaičių, tad, pasitarę su jais, pradėjome svarstyti, ar ir mums nepabandžius. O čia dar atsirado galimybė pasinaudoti jaunųjų ūkininkų įsikūrimui skirta parama“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakoja Plungės rajono ūkininkas J. Petrutis. Pasak ūkininko, didelio pasirinkimo, kokios veiklos imtis, nebuvo. Augalininkystei ir plotas per mažas, ir žemė ne pati dosniausia. „Pienininkystės ūkis reikalauja didelio prisirišimo, o mes to nenorėjome. Tad nutarėme imtis mėsinių galvijų auginimo. Tuomet mums atrodė, kad mėsiniams galvijams užtenka aptvaro, žolės ir jie sėkmingai auga, – apie pasirinkimą šiandien jau pajuokaudamas kalba Justinas. – Tačiau, pasirodo, yra visai ne taip – mėsinių galvijų ūkis reikalauja ir darbo, ir pinigų.“ Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ Justinui Petručiui gyvulininkystės ūkiui įkurti buvo skirta 33,6 tūkst. eurų parama. „Už paramos lėšas nusipirkome 15 limuzinų veislės telyčaičių, – ūkio kūrimo patirtimi dalijasi Justinas. – Ūkio plėtrai buvo reikalinga technika. Gerai, kad yra galimybė gauti paramą. Pagal programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ gavome 50 tūkst. eurų, o šiemet – dar beveik 49,3 tūkst. eurų. Už paramos lėšas įsigijome ūkiui reikalingos technikos: ritinių vyniotuvą, presą, traktorių, šienapjovę, kultivatorių. Jei ne projektai ir išmokos, ūkininkauti tikrai neapsimoka. Gal dėl to jauni žmonės neskuba savo gyvenimą susieti su ūkininkavimu.“
|
|
