|
|
|
(1470) 2020-07-10Po žinios apie Covid-19 – palinkėjimas išlikti ramiems ir atsargiems
„Manyčiau, kad šiandieną bažnyčia yra saugiausia vieta visoje Kretingoje, nes yra dezinfekuota, darbuotojų ir kunigų sveikata patikrinta“, – tvirtino Kretingos parapijos klebonas Astijus Kungys, kurio manymu, šią savaitę pasklidusi žinia apie tai, kad Covid-19 diagnozuotas vienam brolių pranciškonų ir kartu su juo keliavusiam parapijiečiui, yra geras priminimas žmonėms, jog vis dar būtina laikytis saugumo rekomendacijų, mažinančių riziką užsikrėsti koronavirusu. Savaitės pradžioje pasklidus žiniai apie tai, kad Covid-19 diagnozuotas vienam brolių pranciškonų, gyvenančių Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyne, bei su juo kartu užsienyje keliavusiam parapijiečiui, atnešė nerimo parapijos bendruomenei. Dalis žmonių, kurie savaitgalį dalyvavo krikštynose, vestuvėse, šventose mišiose, sunerimo, ar jiems būta rizikos užsikrėsti koronavirusu. Be to, per vienas televizijos žinias buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija esą brolis Gediminas Numgaudis ir yra tas koronavirusu sergantis brolis pranciškonas, nors tai – netiesa. Tad norėdamas nuraminti parapijos žmones ir išsklaidyti neteisingas interpretacijas, Kretingos parapijos klebonas A. Kungys trečiadienio popietę internete išplatino filmuotą medžiagą, kurioje išsamiai paaiškino situaciją. Sugrįžęs izoliavosi A. Kungys pasakojo, kad vienas brolių pranciškonų kartu su parapijiečiu buvo išvykę į Čekiją ir Lenkiją, iš kurios automobiliu sugrįžo liepos 3 d. vakarą. Kitos dienos rytą kunigas vienuolyne pavalgė pusryčius ir trumpai pabendravo su vienu broliu studentu, o tuomet išvyko aplankyti savo artimųjų kitame Lietuvos rajone. Liepos 4 d. vėlų vakarą kunigas sugrįžo į vienuolyną ir, pasijutęs nekaip, liko savo celėje. Pakilo aukšta kūno temperatūra, tad, telefonu pasitaręs su parapijos klebonu, jis liepos 5 dieną, naudodamas apsaugines priemones, nuvyko į Klaipėdą, kur davė mėginius Covid-19 tyrimui atlikti. Grįžęs į vienuolyną, šis kunigas visą laiką leido savo celėje, kol, savijautai vis blogėjant, antradienį greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo išvežtas į ligoninę Klaipėdoje. „Taigi nuo šeštadienio vakaro jis buvo izoliuotas savo celėje, su juo buvo komunikuojama telefonu ir maistas paliekamas prie jo celės durų. Niekas su juo nėjo į kontaktą, išskyrus tą penktadienio rytą trumpą pabendravimą su vienu pas mus gyvenančiu broliu studentu“, – teigė A. Kungys. Atlikta dezinfekcija Tyrimo atsakymas, patvirtinantis, kad keliavęs brolis pranciškonas serga Covid-19, gautas liepos 7 d. rytą. Iš karto buvo užrakinti šventoriaus vartai, naujieną A. Kungys pranešė Kretingos rajono savivaldybės merui Antanui Kalniui, tolesni veiksmai derinti su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kretingos skyriaus vedėja Dalia Jociuviene ir Kretingos ligoninės vadove Ilona Volskiene. Tą pačią dieną buvo dezinfekuotos bažnyčios ir vienuolyno patalpos, į vietą atvykę medikai paėmė mėginius iš likusių 5 brolių pranciškonų bei 8 bažnyčioje dirbančių asmenų – kitą dieną gauti rezultatai, kad nė vienas tikrintas asmuo šiuo metu neserga Covid-19. Pakartotinai atlikti testus ketinama po savaitės. Visa situacija buvo aptarta ir skubiai sušauktame Savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos posėdyje. Jo metu gauta žinia apie tai, kad teigiamas Covid-19 testo rezultatas nustatytas ir kartu su kunigu keliavusiam parapijiečiui, kuris dėl prastos savijautos buvo taip pat paguldytas į ligoninę. Iš karto suorganizuota namo, kuriame jis gyvena, laiptinės dezinfekcija.
Ar reikėtų iš Kretingos centro išgyvendinti benamius?
Futbolo aikštei skyrė papildomus 30 tūkstančių eurų
Kretingos miesto stadione statomos futbolo treniruočių su dirbtine danga aikštės sankasos defektus rangovas uždaroji akcinė bendrovė „Alkuras“ pavasarį šalino už įmonės lėšas. Išaiškėjusiam naujam sankasos brokui ištaisyti šią savaitę Kretingos rajono savivaldybės Strateginė taryba skyrė papildomus 30 tūkst. eurų. Naują broką nustatė subrangovai, turintys pakloti viršutinę – dirbtinę – aikštės dangą. Subrangovai reikalauja nukasti apie 8 tūkst. kv. m aikštės 3 cm viršutinį sankasos sluoksnį (jis esą supiltas iš per grubios skaldos) ir sankasos paviršių padengti surišančiomis akmens dulkėmis. Šį broką bandoma primesti aikštės projektuotojams iš Kauno – uždarosios akcinės bendrovės „Simper“. Aikštės dirbtinė danga, kurią davė Lietuvos futbolo federacija, į Kretingą buvo atvežta šių metų birželio pradžioje ir saugoma Savivaldybės įmonės „Kretingos autobusų parkas“ teritorijoje. Ragindamas Strateginės tarybos narius – Savivaldybės tarybos komitetų pirmininkus – skirti 30 tūkst. eurų aikštės sankasai sutvarkyti pagal dirbtinės dangos klojimo specialistų reikalavimus, meras Antanas Kalnius perspėjo, kad delsiant kloti dirbtinę dangą, federaciją ją gali atsiimti nesugrąžinamai.
Salantus liepos 8-ąją pasiekė džiugi žinia, kuria jie suskubo viešai pasidalinti – tarp pirmos kategorijos centrų Salantų kultūros centras pripažintas geriausiu 2019 metų kultūros centru Lietuvoje. Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko įsakymu, šio centro kolektyvui bus skirta piniginė premija – per 2 tūkst. Eur. Salantų kultūros centro vadovės Stasės Preibienės žodžiais, Kultūros ministerija kasmet skiria tris skirtingų kategorijų premijas už pastarųjų penkerių metų aktyvią, kūrybingą ir novatorišką veiklą. Kultūros centrai vertinami pagal atskiras kategorijas, atsižvelgiant į jų vykdomą veiklą, darbuotojų skaičių, turimą bazę. Iš 7 asmenų sudaryta komisija, kuriai vadovauja Kultūros ministerijos atstovė Birutė Kazlauskienė, vertina, kaip centruose yra puoselėjama etninė kultūra, mėgėjų menas, kuriant menines programas, plėtojant švietėjišką, pramoginę veiklą, ugdant bendruomenės kultūrinius poreikius, organizuojant profesionalaus meno sklaidą. „Konkursui, kurį rengė Kultūros ministerija išvien su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru, pateikėme savo veiklos programas, ir komisija mus aukštai įvertino. Tai – penkerių pastarųjų metų viso mūsų kolektyvo darbo pasiekimai. Jaučiame didžiulį pakylėjimą, manau, kad Salantams tai – garbė“, – kalbėjo S. Preibienė. Salantų kultūros centrui dar priklauso Žvainių, Laivių ir Juodupėnų skyriai, – iš viso jame dirba 18 darbuotojų. Salantiškiams paskirta 70 bazinių socialinių išmokų dydžio premija, kuri sudaro per 2 tūkst. eurų. „Premijos dar kol kas negavome. Žiūrėsime, kokie yra jos skyrimo nuostatai: ar reikės ją panaudoti tikslingai, ar galėsime savo nuožiūra – jei taip, spręstume visas kolektyvas“, – tikino centro vadovė. --- Šiemet Plungės rajono savivaldybės kultūros centrui paskirta geriausio 2019 m. aukščiausiosios kategorijos kultūros centro premija. Geriausio praėjusių metų pirmosios kategorijos kultūros centro premija paskirta Kretingos rajono Salantų kultūros centrui, o geriausio antrosios kategorijos kultūros centro premija – Liudviko Rėzos kultūros centrui Juodkrantėje Neringos savivaldybėje. Geriausiam aukščiausiosios kategorijos kultūros centrui skiriama 90 bazinių socialinių išmokų (BSI šiuo metu yra 39 Eur) dydžio premija, geriausiam pirmosios kategorijos kultūros centrui – 70, geriausiam antrosios kategorijos kultūros centrui – 50 BSI dydžio apdovanojimai. „P. n.“ informacija
Iš Kretingos kilusi aktorė Daiva Siurblytė tikino, kad troškimas vaidinti ją lydi visą gyvenimą. Nors kurį laiką kraštietė dirbo valstybės tarnyboje ir aktyviai nedalyvavo su aktoryste susijusiose veiklose, scenos ilgesys tik sustiprėjo – todėl prieš daugiau negu dvejus metus ji sugrįžo į meno pasaulį. D. Siurblytė prisiminė, kad, besirinkdama studijas, ji kryptingai siekė studijuoti vaidybą. „Lankiau meno mokykloje chorinio dirigavimo ir fortepijono pamokas, šokau tautinius šokius Kretingos rajono kultūros centro kolektyve „Abrozdėlis“, tuometėje III vidurinėje mokykloje (dabar – Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija) vedžiau įvairius renginius – šimtadienius, paskutinio skambučio šventes. Natūraliai supratau, kad aktorystė bus mano gyvenimo kelias“, – atskleidė pašnekovė. Dvyliktoje klasėje per atvirų durų dienas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Daivos abejones dėl tolimesnių studijų išsklaidė būsimasis jos kurso vadovas režisierius Jonas Vaitkus: „Tais metais aktorių kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė ir Jonas Vaitkus, atvykus ėmiau dvejoti, ar turiu potencialo mokytis aktorystės meno, nes kiti moksleiviai atrodė kur kas įdomesni, o aš niekuo iš jų neišsiskirianti. Belaukiant susitikimo su kurso vadovais, prie manęs priėjo J. Vaitkus ir paklausė – pas mane atvažiavai stoti? Nustebau, kodėl iš didelės minios moksleivių jis pastebėjo būtent mane.“ Mažas miestelis – ne kliūtis Anot D. Siurblytės, gyvenant mažame mieste, televizijos ekranuose matomi aktoriai sutaurinami ir sudievinami, o atvykus į Vilnių viskas tampa ranka pasiekiama: „Per stojamuosius egzaminus reikėjo drąsos ir ryžto siekti savo svajonės, tačiau nei mažas miestelis, nei atstumas nėra kliūtis.“ Stodama į LMTA, nesėkmės atveju pašnekovė turėjo kelias alternatyvas, viena jų – stoti į policijos akademiją, tačiau to neprireikė. „Iš pirmo karto į aktorystės studijų programą LMTA patenka labai nedaug: 1992 metais į aktorystę pakliuvo vienas iš šešiolikos stojusiųjų, buvau viena tų laimingųjų“, – tikino D. Siurblytė. Moters teigimu, renkantis aktorystę daug žmonių bandė ją atkalbėti nuo šių studijų. Pašnekovė prisiminė, kad stojamųjų egzaminų metu komisijoje buvęs aktorius Antanas Šurna klausė, ar tikrai ji norinti būti aktore, esą ši profesija didelio finansinio stabilumo neužtikrina ir niekada nežinai, kiek vaidmenų turėsi. Jo žodžiais, jei stojantysis turi bent krislą abejonės, šio kelio patartina nesirinkti. Vaidybos studijos nebuvo lengvos – baigus pirmą kursą, beveik pusė studentų nutraukė studijas. „Disciplinų labai daug – mokydavomės nuo aštuntos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro, krūvis buvo didelis, ruošėme ne tik balsą, bet ir kūną – baleto pamokos, scenos judesys, flamenko, fortepijonu grojome ne tik savo partijas, bet ir keturiomis rankomis, dviem fortepijonais, solfedis, vokalas, muzikos istorija, kalbos kultūra. Mūsų kursas buvo muzikinis, tad baigę akademiją įgijome dvigubą profesiją“, – apibūdino D. Siurblytė. Pasak jos, J. Vaitkus – nepaprastas mokytojas, lavinęs ne tik kūną, bet ir protą, ieškojęs žmogaus psichikos ribų: „Jis buvo griežtas – pats iš savęs daug reikalavo, taip pat – ir iš studentų. Jis parengė mūsų kursą negailėti savęs nei gyvenime, nei scenoje. Kreipdamasis į mus sakydavo, kad, vaikai, pailsėsit kapuose, o dabar reikia dirbti, jeigu norite būti įdomūs ir reikalingi.“ Vėlesniais studijų metais D. Siurblytė dirbo ir su Oskaru Koršunovu, nes J. Vaitkus buvo laukiamas ir kitų šalių teatruose. „Truputį gaila, kad nepavyko visų studijų metų praleisti su šiuo režisieriumi. Jis – vienas tų genijų, iš kurio norisis semtis kuo daugau žinių, o jie reikalingi visam pasauliui“, – įžvalgomis pasidalijo kraštietė. Pirmą kartą D. Siurblytė teatro scenoje kartu su choru pasirodė O. Koršunovo spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai“. Pirmasis moters vaidmuo – Nacionalinio dramos teatro scenoje Augusto Strindbergo dramoje „Sapnas“ įkūnytas Linos, šeimos tarnaitės, personažas. „J. Vaitkus labai norėjo akcentuoti mano žemaitiškumą, todėl Lina visą spektaklį kalbėjo žemaitiškai. Turėjau dviejų šviesių kasų iki žemės peruką, kuris svėrė nemažai ir visą spektaklį neišeidavau į užkulisius, tad šis vaidmuo kėlė iššūkių“, – su šypsena kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad režisierius turėdavo labai aiškią viziją, kaip turi atrodyti personažas, jo patarimai sukurti vaidmenį būdavę labai taiklūs.
KŪRYBOS KRAITĖ
Pražydę papuošalai iš odos
Šiauliuose įsikūrusi kraštietė odos meistrė Dalia Pocienė kaskart nustebina kretingiškius per miesto šventės mugę – ji atveža tik pačius naujausius papuošalus iš spalvotos odos: apyrankes, vėrinius, auskarus, diržus. Jos papuošalai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, gulantys ant moters kūno lyg subtiliai pražydintos gėlės. Irena ŠEŠKEVIČIENĖ Nuo galerijų – ligi festivalių „Į Kretingą važiuoju tik sykį per metus – nesinori pirkėjoms įkyrėti, nes kaskart reikia atvežti kažką naujesnio. Kretingos moterys ypač domisi odiniais papuošalais, ieško, derina juos tarpusavyje. Ir į šventę jos visuomet ateina pasipuošusios. Taip kalbu ne todėl, kad jaučiu sentimentus savo kraštui, – tikino Kūlupėnuose gimusi, augusi, bet jau 3 dešimtmečius Šiauliuose gyvenanti ir kurianti 56-erių kraštietė. – Kiekvienas miestas turi savo veidą ir pirkėjų skonį: kretingiškės labai mėgsta spalvas ir jų dermes, kaip ir Kauno ponios, o, tarkim, šiaulietėms reikia tik juodos spalvos, panevėžietės domisi, bet mažai teperka.“ Šiaulietės vardas garsiai nuskambėjęs ne vien tarp šio krašto tautodailės kūrėjų, – jos darbų galima išvysti parodose, per žinomus tautinius ir tarptautinius festivalius, tokius kaip „Parbėg laivelis“, „Tek saulužė ant maračių“, „Skamba skamba kankliai“, taip pat galerijose Šiauliuose, Druskininkuose, „Baltas angelas“ Vilniuje, Monos Kaune. Kelerius metus ji kūrė pagal užsakymus Vilniaus modelių namams. Originalūs Dalios papuošalai seniai peržengę Lietuvos ribas: jais puošiasi moterys, gyvenančios JAV, Australijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Papuošalų įsigyja mugėse ar užsako internetu. „Man mieliau, kai galiu tiesiogiai bendrauti, suderinti, patarti, nes internetas dažnai iškraipo spalvas. Tai svarbu, nes papuošaluose mėgstu derinti įvairius vienos spalvos atspalvius, tarkim – skaisčiai raudoną, rožinę, vyšninę“, – atviravo pašnekovė. Kūryba – per sąlytį su gamyba D. Pocienės, kaip menininkės, pažintis su oda prasidėjo nuo tada, kai ji, įgijusi siuvėjos technologės specialybę Vilniaus lengvosios pramonės technikume ir baigusi jį raudonu diplomu, dėstytojų paskatinta siekti daugiau, baigė ir ekonomikos-valdybos studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute ir buvo paskirta dirbti į Šiaulių „Stumbro“ gamyklą. „Kai atėjau dirbti, „Stumbras“ gamino storą odą, iš kurios buvo siuvami kerziniai batai. Vėliau atsirado išpuoselėta spalvinta drabužių oda: ją gamino iš raguočių – avių, ožkų, veršelių – ir egzotinių gyvūnų, dažniausiai – stručių. Ši oda buvo labai graži, eidavau į cechą ją tiesiog paglostyti. Atlikdavo atraižėlių, kurių leisdavo nusipirkti, nes visas gabalas buvo brangus. Dar studentaudama siūdavau rūbus draugėms, o čia atsirado proga pradėti iš tų atraižų siūti rankines, kosmetines ir papildomai užsidirbti“, – kabinimosi į gyvenimą pradžią prisiminė D. Pocienė.
Senos durys kviečia kelionei į praeitį
Šiomis dienomis Veiviržėnų miestelį Klaipėdos rajone papuošė čia įvykusio kūrybinio plenero dalyvių darbai: 13 dailės mokytojų iš Veiviržėnų, Kretingos, Šiaulių, Klaipėdos ir Jūrmalos paliko atminimo ženklus, kurie kviečia nepraeiti pro šalį ir, pravėrus senas duris, pažvelgti į istorinę Veiviržėnų – 2020-ųjų Mažosios kultūros sostinės – praeitį. Kūrybinių darbų leitmotyvu pasirinktos senos, žmonių nebenaudojamos durys. „Prašėme žmonių, kad jų neišmestų – atiduotų mums, kad mes galėtume nešti žinią apie Veiviržėnus, istoriškai atsidūrusius kryžkelėje: iš čia galima patekti į Priekulę, Gargždus, Klaipėdą, Vėžaičius... O juk, norint kur nors patekti, reikia atverti duris“, – esminę mintį išsakė plenero dalyvė Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus vadovė Valdonija Karaliūnienė, beje, pati kilusi iš šio miestelio. Be jos, Kretingai kūrybiniame plenere atstovavo Pranciškonų gimnazijos dailės mokytoja Liudmila Liaudanskaitė ir Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja Lina Nikartienė. Kūrybiniams ieškojimams pritaikytos senos durys plenero dalyvius iš pradžių paskatino pasidomėti, kokia ta miestelio praeitis – kelias dienas dailės pedagogai Veiviržėnų gimnazijos muziejuje gilinosi į istorinę medžiagą, kuri ir nusėdo jų darbuose. Nepraeiti pro šalį visų pirma pakvies durys su senuoju Veiviržėnų planu – šios durys iškeltos ant Veiviržėnų kultūros centro, kurio specialistai ir buvo plenero sumanytojai bei organizatoriai. „Liudmila, kuri Veiviržėnuose ieško savo šaknų – iš šio miestelio kilęs jos tėvas, – vaizduoja raitą žemininką – praeityje jie žiūrėdavo tvarkos turguose, mugėse. Lina gi sukūrė keramikos kompoziciją, atspindinčią amatininkų namus – amatai Veiviržėnuose klestėjo, o miesteliui jau 1792 m. buvo sutektos Magdeburgo teisės. Įdomu, prasminga, ir tikiuosi, kad Rinkos aikštėje pastatytos kretingiškių menininkių stilizuotos durys abejingų nepaliks“, – kad vienas plenero tikslų yra pritraukti ir kuo daugiau pravažiuojančių turistų, teigė V. Karaliūnienė, pati savąsias duris papuošusi senovinių turgų, senojo vandens malūno, kuriame malūnininku dirbo jos senelis, vaizdais. Menininkės, neleidusios žmonėms išmesti senų durų, jų, sakė, pririnkusios ir kitiems metams. Joms norėtųsi, kad projektas tęstųsi, kad nevienadieniai darbai skatintų žmones ieškoti savųjų šaknų, pasigilinti, o kas gi tie Veiviržėnai, kas juose gyveno, kas čia kažkada vyko. Veiviržėnuose įvykęs pleneras dailės mokytojams suteikė galimybę ne tik išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir pasidalinti savo pasiekimais, aptarti ateities planus. „Mes, susirinkusieji į plenerą, vienas kitą gerai pažįstame, nes bendraujame ir bendradarbiaujame per įvairius projektus, rengdami konferencijas, dalindamiesi gerąja darbo patirtimi“, – puikia plenero atmosfera pasidžiaugė V. Karaliūnienė.
Iš policijos suvestinių
Palangoje. Kretingos g. Liepos 6 dieną apie 8.55 val. pastebėjus kelkraštyje sustojusį automobilį „Seat“ ir patikrinus galimai jį vairavusį 1989 m. gimusį vyrą, šiam nustatytas 2,53 prom. neblaivumas. Taip pat jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę. Žiogupio g. Liepos 7 dieną apie 18.16 val. gautas pranešimas, kad namuose neblaivus vyras moteriai grasina ginklu. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, 1960 m. gimusi moteris buvo išėjusi į lauką, o namuose užsidaręs 1957 m. gimęs vyras grasino nusišauti daiktu, panašiu į pistoletą. Įvykio vietoje rastas ir paimtas nelegaliai laikytas savadarbis šaunamasis ginklas. Neblaivus (2,63 prom. alkoholio) vyras uždarytas į areštinę.
Parengė Dovilė URNIKIENĖ
Dėl užsitęsusios COVID-19 pandemijos šiemet Rajono krepšinio taurės varžybos pasibaigė tik vasarą – praėjusį savaitgalį pajėgiausios 8 komandos – po 4 Didžiojoje ir Mažojoje – taurės finalinėse kovose išsiaiškino savo galutines vietas. Nors Didžiosios taurės pusfinaliuose trūko intrigos, abu susitikimai baigėsi triuškinamu rezultatu, kovos dėl medalių vyko gerokai atkakliau. Dvikova dėl Didžiosios taurės Didžiajame finale susitiko nuo 2017 m. nė vieno finalo nepraleidęs „Jokūbavas“ ir Didžiosios taurės debiutantai – „Kretingalės“ krepšininkai. Rungtynes sėkmingiau pradėjo „Kretingalė“, kuri jau I kėlinį įgijo dviženklę persvarą (8 min. 20:9), bet iki kėlinio pabaigos „Jokūbavo“ komandai pavyko pristabdyti varžovus ir beveik išlyginti rezultatą – 18:22. Panaši situacija klostėsi per visas rungtynes – „Kretingalė“ tris kėlinius neleido „Jokūbavui“ nė karto išsiveržti į priekį, bet ir pati nesugebėjo įgyti didesnės negu 11 taškų persvaros. „Jokūbavo“ komanda pirmą kartą į priekį išsiveržė, įpusėjus lemiamam kėliniui (35 min. 71:70). „Kretingalės“ komanda netrukus vėl atsidūrė priekyje ir, likus žaisti daugiau kaip minutę, jie dar pirmavo 81:77. Prasidėjus paskutinei kėlinio minutei, Julius Dvaržeckas pataikė iš toli ir sušvelnino skirtumą iki minimumo (80:81), kitoje aikštės pusėje Šarūnas Tiškus atsakė tuo pačiu ir sugrąžino savo komandai 4 taškų persvarą (84:80). „Jokūbavui“ dar vieną tritaškį pataikė J. Dvaržeckas, sušvelninęs skirtumą iki minimumo (83:84), o kitoje aikštės pusėje Andrius Razma pataikė tik vieną iš dviejų baudų ir sugrąžino „Kretingalei“ 2 taškų persvarą (85:83). Po minutės pertraukėlės, likus žaisti 19 sekundžių, „Kretingalė“ dar turėjo minimalią persvarą (84:83), bet „Jokūbavo“ komanda po puikaus Edgaro Vigelio reido po krepšiu ir perdavimo Andriui Bėrontui pelnė du taškus su pražanga, pridėjo baudos metimą ir gelbėtis teko „Kretingalės“ komandai, bet jų paskutinė ataka per 10 sekundžių baigėsi netiksliu Roko Tiškaus dvitaškiu – pergale rezultatu 86:85 džiaugėsi „Jokūbavo“ komanda. „Varžovai finale sužaidė labai geras rungtynes. Tai – labai greitai puolime ir kibiai gynyboje rungtyniaujanti komanda. Mes gi įsivėlėme į tą bėgimą ir mums tai ne visiškai pasiteisino. Nebepamenu, kada taip prastai būtume atakavę krepšį iš trijų taškų zonos – finale pavyko pataikyti tik keturis tritaškius, nors dažniausiai per rungtynes įmetame jų per dešimt. Vis dėlto vyrai parodė charakterį – 35 minutes nė karto nepirmavome ir per likusias minutes pavyko sugrįžti į rungtynes ir iškovoti pergalę, nors, prasidėjus paskutinei minutei, turėjome 4 taškų deficitą. Šiandien labai geras rungtynes sužaidė Gediminas Drungys, o pergalę nulėmė du Juliaus Dvaržecko tritaškiai paskutinę minutę. Sveikinimai ir varžovams – jauna ir įdomi komanda, kuri ateityje gali nustebinti dar ne kartą“, – po finalo rungtynių „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo „Jokūbavo“ komandos vadovas Kęstutis Valiukas.
Patyrė skaudų pralaimėjimą
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) I lygos pirmenybėse žaidžianti Kretingos „Minija“ rungtynėse Kėdainiuose 0:4 pralaimėjo vietos „Nevėžiui“. Anot Kretingos „Minijos“ komandos administratoriaus Martyno Vilucko, rungtynes Kėdainiuose, pliaupiant lietui, aktyviau pradėjo pavėjui I kėlinį rungtyniavęs „Nevėžis“. „Tačiau įsimintinų momentų per pirmąsias minutes jiems sukurti nepavyko. Visą pirmą kėlinį žaidimas vyko apylygiai, ir kova daugiausiai vyko aikštės viduryje. Kai atrodė, kad pirmoji rungtynių dalis ir užsibaigs be įvarčių, suklydome įvesdami kamuolį iš užribio, nespėjome persigrupuoti gynyboje ir 45-ą minutę smūgiu iš už baudos aikštelės kėdainiečius į priekį išvedė Evaldas Kugys“, – komentavo M. Viluckas. Antro kėlinio pradžia, kaip ir pirmo, vėl vyko apylygiai, tačiau 56-ą minutę griūdamas kamuolį į minijiečių vartus nukreipė Aretas Gėgžna. Praleistu įvarčiu „Minijos“ bėdos nesibaigė: dėl traumos rungtynių nebegalėjo tęsti vienas kertinių gynėjų Deividas Šiuša. Atlikus priverstinį keitimą žaidimas visiškai išsiderino, ir patyrę „Nevėžio“ futbolininkai tuo puikiai pasinaudojo: 87-ą ir 93-ą minutėmis dar dviem įvarčiais į minijiečių vartus pasižymėjo Evaldas Kugys. Kretingos „Minija“: vartininkas Eimantas Brezgys, Deividas Šiuša, Ainis Vilavičius, Tomas Gvazdinskas, Antonas Solovjovas, Sibusiso Magwaza, kapitonas Gvidas Juška, Neilas Urba, Valdas Jašmontas, Dominykas Jakočiūnas, Gabrielius Bezerra. Po keitimo: Laurynas Bauža, Lukas Jakumas, Aidas Pipiras, Ernestas Andriušis. Po šio pralaimėjimo, sužaidusi 5 rungtynes, Kretingos „Minija“ tarp 14 komandų užima XII lentelės poziciją.
„P. n.“ informacija
Kretingos futbolo klube „Minija“ žaidžiantys legionieriai saugai 23-jų Jusufas Traore, bendraamžiai 25-erių Sibusiso Magwaza ir Antonas Solovjovas tvirtino, kad ši sporto šaka juos sudomino dar vaikystėje, o profesionalaus žaidėjo karjeros siekti paskatino futbolo tradicijos jų gimtinėse. Jusufas Traore iš Afrikos valstybės Dramblio Kaulo Kranto teigė, kad futbolas jo šalyje yra pati populiariausia sporto šaka. „Būdamas dešimties supratau, kad noriu žaisti futbolą profesionaliai, nuo pat vaikystės mano mėgstamiausias žaidėjas – argentinietis Leonelis Messi, tam tikrus jo techninius elementus bandžiau pritaikyti ir savo žaidime“, – atskleidė saugas. Sibusiso Magwaza su Lietuvos futbolo subtilybėmis susipažino prieš keletą metų – vaikinas, prieš tapdamas „Minijos“ komandos dalimi, atstovavo Utenos „Utenio“ komandai. Iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) kilęs legionierius tikino, kad jį sužavėjo Lietuvos žmonės: „Mane nustebino Lietuvos žmonės savo geranoriškumu ir draugiškumu, atvykus jaučiau stiprų komandos draugų palaikymą.“ Anot jo, PAR futbolas yra labai svarbus. Kad bus profesionalus futbolo žaidėjas, jis suprato ganėtinai anksti, dar vaikystėje. „Užaugau stebėdamas ir žavėdamasis brazilų futbolininko Ronaldinho žaidimu, kaip ir Jusufas, bandžiau atkartoti tam tikrus žaidybinius elementus“, – apibūdino S. Magwaza. Visuomenės geranoriškumas nustebino Sibusiso Magwaza bendraamžį, iš Rusijos kilusį Antoną Solovjovą. Trečią sezoną „Minijos“ klubui atstovaujantis ir lietuvių kalbos pagrindus jau spėjęs įgyti žaidėjas įvardino, kad prieš atvykdamas į Lietuvą apie mūsų šalį daug nežinojo, o pas mus patinka Lietuvos gamta ir žmonės. Mėgstamiausi A. Solovjovo žaidėjai – C. Ronaldo ir Vokietijos rinktinės narys Mesutas Ozilas. Legionieriai tikino, kad būdami Kretingoje labiausiai pasiilgsta savo šeimos ir draugų, likusių gimtinėje. „Gana dažnai su jais bendraujame internetu, tačiau tai neprilysta gyvam bendravimui. Tėvai mus palaiko ir džiaugiasi, laukia visada sugrįžtant. Kretinga – mažas, gražus miestas žaisti ir gyventi, tačiau nėra mielesnės vietos negu namai“, – teigė saugai. Pasak jų, Kretinga yra patogioje geografinėje pozicijoje, miestas šalia Klaipėdos ir Palangos, todėl patogu greitai pasiekti šiuos miestus dėl pramogų ar norint trumpam pakeisti aplinką. Legionieriai atskleidė, kad po varžybų ar treniruočių laisvalaikiu dažnai vyksta į Palangą pasivaikščioti pajūriu. Karantino metu futbolininkai siekė palaikyti gerą fizinę formą: „Mes su Jusufu gyvename kartu, todėl per karantiną turėjome bendrų veiklų – bute mankštinomės, sportavome, kartais išeidavome pabėgioti, taip pat peržiūrėjome ne vieną filmą ir turėjome galimybę gerai pailsėti“, – prisiminė S. Magwaza. Paklausti, kokių ritualų prieš rungtynes laikosi legionieriai, jie to neatsikleidė – išliko paslaptingi. „Analizuojame priešininkų žaidimą žiūrėdami vaizdo įrašus, kai kurie prieš varžybas klausomės muzikos, kad galėtume geriau susikoncentruoti. Taip pat kalbamės su komandos žaidėjais, vienas kitą palaikome ir bandome įkvėpti. Kiekvienas turime savų įpročių, tačiau juos įvardinus, sėkmė gali nusigręžti“, – su šypsena kalbėjo legionieriai.
Sigita RAZMUTĖ
Kretingos sporto mokyklos krepšinio trenerio Arimanto Mikaločiaus iniciatyva jau 6-ą kartą buvo surengta vasaros dieninė krepšinio stovykla, kurioje krepšinio įgūdžius tobulino ir tuo pačiu pramogavo 58 vaikai, kurių dauguma – sporto mokyklos auklėtiniai. Aštuonias dienas trukusioje stovykloje viešėjo ir Anglijos lietuviai, su kuriais kretingiškiai susidraugavo dar vasarį, per viešnagę Anglijoje. Stovyklos dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: dviem vyresniųjų grupėms treniruotės vyko dukart per dieną, o mažiausiųjų grupė, be treniruočių, dalyvavo ir edukacinėse-pažintinėse kelionėse po Kretingos rajoną, vyko į Klaipėdos baseiną, bendravo ir dalyvavo estafetėse su Lietuvos kariuomene. Vyresnių vaikų patirtus įspūdžius sustiprino ne tik galimybė patobulinti krepšinio įgūdžius, bet ir bendrystė su žinomais šalies treneriais ir krepšininkais, siekiančiais krepšinyje kuo didesnio profesionalumo ir galinčiais būti tikru pavyzdžiu pirmuosius žingsnius šiame sporte pradedančiam jaunimui. Stovykloje treniruotes vedė per 20 trenerių-profesionalių žaidėjų iš visos Lietuvos, tarp kurių buvo ir mūsų kraštiečiai: Marijampolės „Sudūvos-Mantingos“ komandos treneris Povilas Šakinis, „Šiaulių“ žaidėjas Aurimas Urbonas, Kauno „Žalgirio-II“ žaidėjas Vitalijus Kozys. Vaikams buvo įdomu pabendrauti ir išklausyti Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Ryto“ žaidėjų Arno Butkevičiaus, Eimanto Bendžiaus, Mindaugo Girdžiūno, Kauno „Žalgirio“ krepšininko Roko Jokubaičio patarimų, jais dalinosi ir buvęs Klaipėdos „Neptūno“ treneris Tomas Rinkevičius, „Gargždų“ treneris Erikas Kubilius, Palangos „Kuršių“ – Paulius Barkus, Klaipėdos V. Knašiaus krepšinio mokyklos – Alfredas Kaniava, Akmenės SC – Saulius Momkauskas, Plungės SRC – Mindaugas Tamušauskas ir Genadijus Glikmanas, Kretingos sporto mokyklos – Irina Šlimienė, fizinio pasirengimo treneris Gytis Litvinas; žaidėjai – Ignas Razutis („Telšiai“), Julius Kazakauskas (Kėdainių „Nevėžis“), Evaldas Šiaulys („Šiauliai“), Aidas Einikis („Neptūnas“), Rokas Jokubaitis („Žalgiris“). Visi jie savo klubams atstovauja Nacionalinėje ir Krepšinio lygose (NKL ir LKL). „Gal ir karantinas padėjo, kad šiais metais norą dalyvauti stovykloje vaikai pareiškė greitai, per daug negalvodami – mačiau, kad vaikai išsiilgę sporto. Stovykloje turėjome daug darbo ir sulaukėme gerų, prasmingų patarimų iš įvairių trenerių, žaidėjų, kas vaikams, manau, paliko didelį įspūdį“, – neabejojo stovyklos organizatorius A. Mikaločius.
„P. n.“ informacija
Po lietaus ant naujų šaligatvių veriasi duobės
„Iš karto matėme, kad blogai daro“, – tvirtino kurmaitiškiai, kurie neilgai pasidžiaugė naujais šaligatviais savo gyvenvietėje: po lietaus jie vietomis tiesiog įgriuvo. Žmonėms problemą paviešinus socialiniame tinkle, rangovai suskubo situaciją taisyti, tačiau trečiadienio rytą gyventojai aptiko dar vieną naują įgriuvą. Po didesnio lietaus plytelės keliose vietose sukrito vos prieš mėnesį paklotuose šaligatviuose Akmenos, Darbo ir Darželio gatvėse – atsivėrusias duobes rangovas prieš savaitę užpylė žvyru, o plyteles išėmė ir sudėjo į krūvas. Tačiau dar nepabaigus lopyti šių įgriuvų, jau veriasi naujos – lietingą trečiadienio rytą gyventojai aptiko naują duobę ant šaligatvio Žaliojoje g. Pasitvirtino gyventojų nuogąstavimai Kurmaitiškiai „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo, kad to ir reikėjo tikėtis – iškasus maždaug 6 metrų gylio duobes, reikalingas vandentiekio ir nuotekų tinklams tiesti, ir vėliau jas užpylus gruntu, sutankintas esą buvo tik viršutinis sluoksnis. Maža to, Akmenos g. dar ir užliejama lietaus vandens. „Nori priprašyti vandenį tekėti į kalną“, – juokėsi žmonės, rodydami, kad plytelės išklotos taip, jog vandeniui nėra kaip nutekėti nuo šaligatvio, neįrengta ir pralaida. Dar vienas trūkumas – Žaliojoje gatvėje šaligatvis tarsi „iškąstas“, nes į jo plotą įeina šulinys, o aplink jo dangtį padaryti statūs kraštai. „Jeigu važiuos dviratininkas ar mama su vežimėliu, gali nepastebėti tos duobės – kas atsakys, jei įvyks nelaimė?“ – kėlė klausimą Kurmaičių kaimo seniūnaitis Egidijus Gedvilas. Jis teigė, kad Savivaldybė buvo informuota išsyk, kai gyventojai, turintys statybų patirties, dar projekto vykdymo pradžioje pastebėjo, kad darbai atliekami nekokybiškai ir ateityje kils problemų. Dabar akivaizdu, kad jų nuogąstavimai pasitvirtino. „Neišeina žmoniškai, tai geriau visai nebūtų darę. Juk antrą kartą naujų šaligatvių mums niekas nebeties“, – sakė kurmaitiškis Alius Lingaitis.
Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją, po visą pasaulį išsibarstę lietuviai vieningai giedojo tautinę giesmę. Į šį chorą tradiciškai įsiliejo ir Kretingos rajono miestuose, miesteliuose ir kaimuose devintą valandą vakaro Lietuvos himną giedojusių žmonių balsai. Rinkosi į pilietinę akciją Į pilietinę akciją „Tautiška giesmė“ aplink pasaulį“ prie savo kultūros skyrių gyventojai tradiciškai rinkosi Grūšlaukėje, Lazdininkuose, Šukėje, Vydmantuose. Senojoje Įpiltyje himnas buvo giedamas kaimo poilsiavietėje, Baubliuose – prie paminklinio akmens 1940–1990 m. okupacijų aukoms atminti. Valstybės dienai skirtos pilietinės akcijos vyko Kalniškiuose ir Kūlupėnuose, prie tautodailininko Antano Lubio sukurtos medžio skulptūros „Verpstė“, Raguviškiuose vyko minėjimas „Lietuva mano, jaučiu Tave...“, Rūdaičiuose – akcija „Ir dainą, ir posmą Tėvynei skiriu“.
Kretingiškiai į renginį „Tu Mindaugo karūnoj sušvitai“ švęsti Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos rinkosi prie Kretingos rajono kultūros centro. Šįkart vėliavos plazdėjo ant tvenkinio kranto prie Vaidilos skulptūros. Prieš nuskambant „Tautiškai giesmei“ sveikinimo žodžius tarė ir garbingą Lietuvos praeitį, karalių Mindaugą bei valstybės per tūkstantį metų nueitą kelią minėjo Kretingos rajono meras Antanas Kalnius ir vicemeras Dangiras Samalius. Lietuvos himną kretingiškiams giedoti padėjo solistė Giedrė Rimšaitė, koncertavusi kartu su diksilendu „Green Bridge Band“. Tradiciškai prie Prezidento Aleksandro Stulginskio paminklo himnas buvo giedamas Jokūbave. Čia skambėjo ir Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo skyriaus moterų vokalinio ansamblio „Baltos ievos“ atliekamos dainos, kurioms pritarė į akciją atėję miestelio gyventojai, ir Lietuvai skirti Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio bei kitų poetų posmai, sudėti į literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Tos žemės vardas – Lietuva“. Tradicijos su naujais akcentais Tradiciją išlaikė ir darbėniškiai, „Tautiškos giesmės“ giedoti susirinkę prie Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui skirto paminklo. Su švente susirinkusiuosius sveikino seniūnas Alvydas Poškys, priminęs Prezidento Gitano Nausėdos Darbėnuose pasakytus žodžius, kad žemaičiai buvo ir yra tikri Lietuvos valstybės patriotai, gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė, nepamiršti istorinių šaknų raginęs kraštotyrininkas Stanislovas Burba ir klebonas Viktoras Dirvonskis. Šiemet gražiu šventės akcentu tapo rikiuotėn sustojęs ir ne tik himną, bet ir dainą „Augo kieme klevelis“ su darbėniškiais užtraukęs jaunųjų žvalgų būrys – prie Kašučių ežero vyko vasaros stovykla, į kurią suvažiavo vaikai ir paaugliai iš Klaipėdos apskrities. Daug metų ant piliakalnio rinkęsi ir ten Lietuvos himną giedoję karteniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai šįkart, atsižvelgę į rekomendacijas dėl Covid-19 grėsmės, nusprendė rinktis aikštėje prie kultūros skyriaus. Tačiau buvo ir pageidavusių „Tautišką giesmę“ giedoti ant piliakalnio, tad jų balsai irgi įsiliejo į meno vadovo Rimanto Varkojaus užvestą ir karteniškių vieningai pagautą giesmę. Vien himnu nebuvo apsiribota: susirinkusieji kartu su kultūros skyriaus kolektyvais dainas traukė gerą pusvalandį. Ir džiaugėsi, kad prie jų prisijungė motociklais atgriaudėjęs jaunimo būrelis.
Salantų kultūros centras, viešoji įstaiga (VšĮ) „Ceklio kuršiai“, Salantų ir Imbarės seniūnijų sporto klubai Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės – dieną šeimas pakvietė į žygį „Kuršių genties takais: Salantai–Laivių piliakalnis“, salantiškiai taip pat susirinko į šaškių-šachmatų varžybas. Prisiminė vikingų laikotarpį „Buvo jėga kartu žygiuoti su tiek daug vaikų, jaunimo ir gausiomis šeimomis!“ – pasidžiaugė vienas žygio sumanytojų Salantų kultūros centro renginių organizatorius VšĮ „Ceklio kuršiai“ vadovas Aurimas Rapalis. Žygyje dalyvavo per 100 žygeivių iš Salantų miesto, jo apylinkių, Skuodo, Kretingos, Klaipėdos, Mažeikių, Darbėnų, Gargždų, vienas žygeivis atvyko net iš Australijos. Kartu su žygio dalyviais numatytu maršrutu keliavo ir kuršių genties rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ nariai, kurie pasidalijo pasakojimais apie karingąją kuršių gentį, pristatė istorinius šios genties rūbus, ginkluotę, atkurtus pagal Laivių kapinyno archeologinę medžiagą ir palaidojimus. Senoviniais patiekalais ant Laivių piliakalnio pasitiko vikingų laikotarpio receptus rekonstruojanti Edita Nurmi: žygeiviai vaišinosi rugine duona, kepta ant švendrų ir aptepta kanapių sviestu. Romėniškojo laikotarpio „orkaitėje“ kepė 5 kg kumpis, kuris buvo patiektas su meškiniu česnaku ir mėtomis gardintu varškės-jogurto padažu. Mažiausieji žygio dalyviai formavo bandeles su aguonų, medaus ir spanguolių įdaru – jas iškepti ant laužo padėjo jų tėvai, po to visiems skanu buvo jas ragauti užsigeriant šaltu pienu. Entuziastų pavyzdys jaunimui Šaškių-šachmatų turnyras, skirtas Valstybės dienai, sulaukė per 20 dalyvių – suaugusiųjų ir vaikų – iš Salantų, Kretingos, Platelių. Vaikų grupėje šaškių turnyro nugalėtoju tapo Laimis Toliušis, II v. atiteko Nerijui Baniui, III v. – Lukui Toliušiui, paguodos prizu apdovanotas Marius Stonkus. Suaugusiųjų grupėje šaškių varžybose prizines vietas pasidalino svečiai iš Kretingos: I v. iškovojo Mindaugas Žilinskis, II v. užėmė Antanas Varinauskas, III v. laimėtojo tapo Juozas Kuklys, paguodos prizas atiteko plateliškiui Donatui Abručiui. Šachmatų turnyrą laimėjo Algirdas Narmonas iš Platelių, II v. atiteko taip pat plateliškiui Silvestrui Baumilai, trečias – salantiškis Valentinas Mikutavičius. Ketvirtą vietą užėmusiai Salantų šachmatininkei Ramunei Ruginienei buvo įteiktas paguodos prizas. Turnyre buvo ir daugiau apdovanojimų: jauniausiam dalyviui Pijui Baniui įteikta simbolinė dovana, pagerbtas vyriausias turnyro dalyvis salantiškis Zigmas Juronis, kuris nepraleidžia nė vieno šaškių-šachmatų turnyro, organizuojamo Salantuose. „Džiugu, kad turime tokių entuziastų, mėgstančių ir puoselėjančių šį sportą, rodantį neįkainojamą pavyzdį jaunimui“, – neabejojo turnyrą surengusi Salantų sporto organizatorė Sonata Valinskienė.
„P. n.“ informacija
|
|
