Liepos 7 dienos rytą gauta žinia, kad vienas Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyne gyvenančių brolių pranciškonų serga koronavirusu – iš karto buvo užrakinti vartai į bažnyčią, kurią dar tą pačią dieną planuojama dezinfekuoti.

Kretingos parapijos klebonas Astijus Kungys „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad brolis pranciškonas, kuriam diagnozuotas koronavirusas, dar su kitu parapijiečiu lankėsi Lenkijoje ir Slovakijoje. „Abiem sugrįžus iš kelionės pakilo aukšta temperatūra, todėl brolis pranciškonas buvo izoliuotas, jis sekmadienį davė mėginį dėl koronaviruso, o šiandien gautas atsakymas, kad testas teigiamas. Su juo kartu važiavęs parapijietis jaučiasi blogiau, todėl buvo paguldytas į ligoninę, mano žiniomis, kol kas atsakymo dėl to, ar ir jis serga Covid-19, dar nėra. Tačiau šis žmogus pirmadienį dar apsilankė mūsų bažnyčioje vakaro pamaldose“, – antradienio rytą teigė A. Kungys.

Brolis pranciškonas prieš izoliuodamasis dar spėjo aplankyti savo tėvus, su kitais broliais pranciškonais jis kontaktų neturėjo, išskyrus tai, kad jam kitas brolis pranciškonas nešdavo valgyti – šis taip pat įpareigotas izoliuotis. Vis dėlto visiems vienuoliams ir bažnyčios darbuotojams bus atlikti testai, siekiant įsitikinti ar jie nespėjo užsikrėsti Covid-19.

Tai yra 61 susirgimo Covid-19 atvejis Kretingos rajone. Šiuo metu serga vienintelis brolis pranciškonas, visi kiti žmonės koronavirusu sirgo anksčiau ir jau pasveiko.

Kretingos rajono savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos posėdžio metu gauta žinia, kad Covid-19 diagnozuotas ir parapijiečiui, kuris keliavo kartu su broliu pranciškonu ir yra gydomas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Abu asmenys, kuriems diagnozuotas koronavirusas, yra pateikę informaciją, kad viešose vietose nesilankė, į prekybos centrus nėjo. Parapijietis, kuriam diagnozuotas Covid-19, lankėsi liepos 6 dienos vakaro mišiose, jis teigė laikęsis saugaus atstumo nuo kitų tikinčiųjų, su niekuo nesišnekėjęs, rankos nespaudęs.

Šiose mišiose taip pat dalyvavo su šiuo parapijiečiu kontaktavęs kunigas (šiuo metu jis izoliuotas nuo visuomenės).

Todėl žmonės, kurie dalyvavo liepos 6 dienos vakaro mišiose, kviečiami stebėti savo savijautą ir, pasireiškus Covid-19 būdingiems požymiams, susiekti su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru.

Daugiau informacijos skaitykite laikraščio „Pajūrio naujienos“ penktadienio numeryje.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (32)

Kai kurie politikai mano: sąžiningi valdininkai turėtų ne mikroskopinėmis raidėmis, o dideliais užrašais pažymėti, kad šie automobiliai yra Kretingos rajono savivaldybės.

Kretingos rajono savivaldybės taryba nusprendė dar šiemet į Savivaldybės administracijos 15 naudojamų automobilių įdiegti telemetrinę transporto stebėjimo ir kontrolės sistemą, kuri rodys kiekvieno automobilio judėjimą, ridą, kelionės laiką bei faktinį sunaudotų degalų kiekį. Tačiau kai kurie tarybos nariai tai prilygina savų darbuotojų sekimui.

Ne tik kontroliuos, bet ir dalinsis

„Šiemet telemetrijos sistemą planuojame įdiegti Savivaldybės administracijai priklausančiuose automobiliuose, jei ji pasiteisins, kitąmet – ir 22 seniūnijoms skirtuose automobiliuose. Iš pradžių norime pasitikrinti, kaip ši sistema veikia, sužinoti, ar ji ekonomiška – kiek automobiliai eksploatuojami ir kiek prastovi. Šalia apskaitos programos veiks ir dalijimosi programa: bet kuris Savivaldybės administracijos darbuotojas, kuriam tarnybos reikalais prireiks automobilio, galės jį iš anksto rezervuoti“, – kalbėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė.

Rezervacijai yra numatyti 5 automobiliai, tarp jų – ir pačios J. Girdvainės „Volvo“. Rajono mero Antano Kalniaus naudojamas tarnybinis automobilis – taip pat „Volvo“ S-80 – ir administracijos direktoriaus pavaduotojo Povilo Černeckio vairuojamas „Volkswagen Passat“ į dalijimosi programą nėra įtraukti, o vicemeras Dangiras Samalius tarnybiniu automobiliu išvis nesinaudoja.

Visi 4 Kretingos rajono vadovai – meras, vicemeras, administracijos direktorė ir jos pavaduotojas – patys vairuoja automobilius, tačiau, prireikus vykti į tolimas keliones, už vairo sėda Savivaldybės vairuotojai.

Savivaldybės autoparkas – padėvėtas

Kretingos rajono savivaldybės Ūkio tarnybos vadovo Valerijaus Nareikos žodžiais, Savivaldybės automobilių parkas – nebe naujas: dominuoja 2007–2008 m. gamybos automobiliai. Seniausi yra 2002 m. pagaminta bendroms reikmėms naudojama „Audi A4“ bei 2004 m. „Honda Accord“. Pastarojo automobilio rida – 333 tūkst. km, tačiau V. Nareika mano, kad šis dar tarnaus mažiausiai 2-jus metus, nes neseniai praėjo techninę apžiūrą.

A. Kalniaus vairuojamas „Volvo“ pagamintas 2007 m. – jo rida 260 tūkst. km, J. Girdvainės vairuojamas „Volvo“ šiek tiek naujesnis, pagamintas 2008 m., – jo rida 181 tūkst. km. Abu šiuos automobilius Savivaldybė eksploatuoja nuo 2013 metų.

Naujausi Savivaldybės autoparke yra 2016 m. gamybos „Opel Astra“, kuris paskirtas Švietimo skyriui, ir 2017 m. „Škoda Yeti“, ja naudojasi Vietinio ūkio ir turto valdymo skyrius.

Kretingos rajono savivaldybės Buhalterinės apskaitos skyriaus buhalterės Vitalijos Lingienės žodžiais, degalų sunaudojimas tarnybiniuose savivaldybės automobiliuose nėra limituotas. Pernai vidutiniškai 15 Savivaldybės administracijos automobilių sudegino po 1 tūkst. 365 l degalų, kiekvienas jų – už 1 tūkst. 613 Eur per metus, arba po 134,4 Eur per mėnesį.

• Rašyti komentarą (21)
• Plačiau ...

Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos direktorius Vidas Kelpša kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės merą Antaną Kalnių, administracijos direktorę Jolantą Girdvainę, Savivaldybės tarybos Švietimo ir Kontrolės komitetus prašydamas sustabdyti mokyklos patikrinimus, supažindinti, kaip teigiama rašte, „bent administracijos darbuotojus su užsakomaisiais skundais.“

Rašte tvirtinama, kad visi mokyklos auditai yra užsakomieji, deorganizuoja mokyklos kolektyvą. Perspėjama, kad, neįvykdžius prašymo, bus kreiptasi į prokuratūrą dėl šmeižto, o visa informacija bus viešinama respublikinėje žiniasklaidoje.

Rašte konstatuojama, kad nesibaigiantys šios mokyklos tikrinimai tęsiasi nuo 2015 metų. Jų buvo 10. Vien per 2019–2020 mokslo metus Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinę mokyklą tikrino Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, du kartus – Valstybinės darbo inspekcijos specialistai, o karantino metu patikrinimą pradėjo Kretingos rajono savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyrius. Šis patikrinimas dar nebaigtas. V. Kelpšos pasirašytame rašte patikrinimą atliekanti Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja Dalia Katauskienė kaltinama šališkumu, nekorektišku elgesiu, Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo pažeidinėjimu. V. Kelpša pasiskundė, kad iš visų rajono mokyklų vadovų jo vienintelio 2019 m. veiklos ataskaita buvo įvertinta tik patenkinimai, tvirtindamas, kad 2019 metų veiklos užduotis, rezultatus ir rodiklius mokykla pasiekė ir įvykdė.

Prieš svarstant V. Kelpšos pasirašytą raštą, Švietimo komiteto pirmininkė Dalia Martišauskienė nusišalino, kadangi V. Kelpša yra jos bendrapartietis, priklauso D. Martišauskienės vadovaujamam Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Kretingos skyriui. Vadovavimą komiteto posėdžiui buvo perėmęs komiteto pirmininkės pavaduotojas Darius Petreikis. „Pajūrio naujienoms“ jis teigė, kad komitetas neatsakė į V. Kelpšos skundą, nes tai nėra komiteto kompetencija, ir atsakymą pateikti įpareigojo Savivaldybės administraciją.

Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė aiškino, kad administracijos Centralizuoto audito skyrius patikrinimą Motiejaus Valančiaus Kūlupėnų pagrindinėje mokykloje atlieka pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įpareigojimą (STT). STT nurodymu, šią įstaigą tikrina ir Valstybinė darbo inspekcija.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (2)

Vilniuje gyvenantis dailininkas, Meno kūrėjų asociacijos narys Viktoras Šatas

Mūsų kraštiečio, Vilniuje gyvenančio „Pajūrio naujienų“ bendraautoriaus Romualdo Beniušio rūpesčiu į Padvarių socialinės globos namus atkeliavo profesionalaus menininko Viktoro Šato darbai – aliejiniais dažais tapytos drobės, kurios papuoš globos namų erdves.

„Šie paveikslai – menininko dovana mūsų įstaigai. Per visą jos gyvavimo laiką toks įvykis, kad dailininkas padovanotų savo darbų kolekciją, yra pirmasis“, – Padvarių socialinės globos namų direktorė Rima Narmontienė ne tik pasidžiaugė dovana, bet ir patvirtino, kad menininko darbai, kaip paroda, bus eksponuojama visuose trijuose įstaigos aukštuose, o po to visam laikui drobės apsigyvens holuose, fojė, kitose globos namų erdvėse. „Mūsų įstaigos globotiniai, darbuotojai labai džiaugiasi šiais ramių spalvų paveikslais, gėrisi jais – žmonėms jie labai patinka“, – pripažino R. Narmontienė.

Anot paties menininko 65-erių Viktoro Šato, dovanoti savo darbus – jam įprastas dalykas: „Namuose turiu per 300 darbų, antra tiek esu išdovanojęs, kai ką – išpardavęs. Viskas labai paprasta – imi ir dovanoji.“

Paklaustas apie savo, dailininko, kūrybinio kelio pradžią, Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas atsiminė dar šeštoje klasėje patirtą įvykį, kai už piešinį Vaškų mokyklos Pasvalio rajone piešimo mokytojas jam parašė dvejetą. „Užduotis buvo nupiešti tai, ką matome per langą. Aš ir nupiešiau: linijos – kampu, perspektyva... Nors manęs to niekas nemokė. Mokytojas nepatikėjo, kad tai mano darbas ir vertė prisipažinti, kas man iš tiesų nupiešė piešinį. Nepasidaviau, sakiau „aš paišiau“. Mokytojo poelgis tada man ilgam atėmė norą piešti“, – prisipažino menininkas, teptuką ir pieštuką į rankas paėmęs jau vėliau, vidurinėje mokykloje, kai tėvai 1970 metais atsikėlė gyventi į Vilnių.

Neturėdamas akademinio pasirengimo, V. Šatas nesiryžo stoti į Lietuvos dailės akademiją, kurią užpildydavo „čiurlioniukai“ – M. K. Čiurlionio meno mokyklos absolventai. Įstojo į dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą, anais, tarybiniais, laikais visiems žinomą kaip „visiukai“ (VISI – Vilniaus inžinerinis statybos institutas, – aut. past.). Baigė architektūros studijas, tačiau architektu niekada nedirbo. „Nepatiko man tas racionalumas, planavimas“, – prisipažino menininkas, ilgus metus dirbęs Vilniaus „Plastos“ gamykloje dailininku apipavidalintoju. Įvykus santvarkos permainoms ir gamyklai bankrutavus, jis dirbo Lietuvos dailės muziejuje, kur, kaip ir gamykloje, reikėjo ir tikslumo, ir meninio pajautimo. „Šių įgūdžių institute įgijau pakankamai – be architektūros, mums buvo dėstomos ir skulptūros, tapybos, piešimo, kitos meninės disciplinos“, – teigė dailininkas.

• Rašyti komentarą (5)
• Plačiau ...

Nuo alkoholio apsvaigę Mantas Drąsutis ir Tomas Viršilas mėlynais dažais išpaišė viską, kas pasitaikė po ranka. Tarp nukentėjusiųjų – ir bendrovės „Midgardas“ parduotuvė, terlionėmis išmarginta iš visų pusių.

Mantas Drąsutis ilgam atsimins savo 21-ojo gimtadienio šventę – padauginus alkoholio, jis su savo draugu Tomu Viršilu mėlynais dažais išpaišė Salantų mieste esančius pastatus ir skulptūras. Dabar šį „performansą“ įvertins teismas – salantiškiams nuosprendis bus skelbiamas po savaitės.

M. Drąsutis ir T. Viršilas prisipažino, kad jie sausio 8 dienos paryčiais mėlynais purškiamais dažais išpaišė bendrovių „Gvigė“ ir „Midgardas“ parduotuvių fasadus, medinę meškos skulptūrą, lauko prekyvietės sieną, karių kapinių postamentą – išraitė užrašus „NX“, „Kill“, nupiešė moteriškus lytinius organus, bet daugiausia visur dominavo vyriškus lytinius organus simbolizuojantys ženklai.

Teisėjos paklausti, ar, jų manymu, tokie piešiniai nudžiugino visuomenę, kaltinamieji tvirtino, kad jie ir patys išsigando savo kūrybos, kai ją pamatė kitą dieną, jau išsiblaivę.

„Dar suprasčiau, kad būtumėte nupiešę kokią gražią moterį, bet kodėl visur tie vyriški organai? Ar jūs turite kokių problemų?“ – teisme kaltinamųjų teiravosi bendrovei „Midgardas“ atstovavęs advokatas. Neatsakytas liko ir jo klausimas, kodėl vyrai užrašė žodį „Kill“, kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „užmušk“. M. Drąsutis ir T. Viršilas tikino niekam nenorėję grasinti.

„Nelabai ką ir atsimenu“, – pasakojo M. Drąsutis, neslėpęs, kad sausio 7-osios vakarą, jo namuose švenčiant gimtadienį, trijų vyrų kompanija išgėrė nemažai degtinės. Apie 5.30 val. girta trijulė išjudėjo į Salantų miesto centrą pasivaikščioti, o M. Drąsutis pasiėmė ir mėlynų dažų flakonėlį, kurį buvo įsigijęs prieš dvejus metus. Vienas draugas liko nuošalyje, o M. Drąsutis ir T. Viršilas, pagauti kūrybinio įkvėpimo, piešė pasikeisdami.

Linksmybės išgaravo, kai policija išaiškino nepavykusių piešinių autorius – jiems teko atsiprašyti nukentėjusiųjų ir tartis dėl žalos atlyginimo.

Salantų seniūnijos vyrai užtruko dvi dienas, kol nuo medinės skulptūros nukaišė mėlynas terliones, – susitaikyti atėjusiems M. Drąsučiui ir T. Viršilui už tai buvo pasiūlyta padirbėti gražinant Salantų aplinką.

Bendrovei „Gvigė“ M. Drąsutis ir T. Viršilas žalą atlygino iki teismo posėdžio, tad civilinį ieškinį – 1 tūkst. 337,55 Eur – pareiškė tik bendrovė „Midgardas“. Dar 300 Eur iš kaltinamųjų prašoma priteisti už „Midgardo“ advokato paslaugas – šių išlaidų galėjo ir nebūti, jei vyrai būtų atsiliepę į kvietimą atvykti į kontorą ir susitarti dėl žalos atlyginimo.

Prokurorė teismui pasiūlė T. Viršilui, kuris jau anksčiau yra ne kartą teistas, skirti 8 mėn. laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 1 metams. Taip pat skirti įpareigojimus neišvykti iš gyvenamosios vietovės be leidimo.

M. Drąsučiui, kuris anksčiau nėra buvęs teistas, prokurorė pasiūlė skirti laisvės apribojimo bausmę 8 mėn., paskirti intensyvią priežiūrą naudojant elektronines stebėjimo priemones, įpareigoti pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Siūloma, kad abiem vyrams būtų uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas ir kad jie būtų įpareigoti būti namuose nuo 22.30 val. iki 7 val.

• Rašyti komentarą (2)

Lentomis apkaltas lauko tualetas Algiui Druseikai – kaip šašas šalia jo įmonės.

Buvusį gaisrinės pastatą Vilniaus g. Salantuose šį rudenį aukciono būdu nusipirkęs kretingiškis Algis Druseika susidūrė su nenumatyta problema – šalia įsigytojo pirkinio įsižiūrėjo kėpsant nuo sovietmečio užsilikusį lentomis apkaltą lauko tualetą, maža to, dar ir su visomis fekalijomis.

Siūlė mainus, bet nepavyko

„Buvusį gaisrinės pastatą kone miesto centre pirkau, kad jame galėčiau vystyti savo verslą, tai yra remontuoti automobilius. Bet nė į galvą nešovė mintis, kad gausiu dar ir dvokiančią staigmeną bei karštomis dienomis spiečius aplink ausis zvimbiančių musių“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo aplinka nusivylęs A. Druseika.

Naujoku Salantuose vis dar save laikantis, mažai ką tame mieste pažįstantis kretingiškis reikalo spręsti nudrožė tiesiai pas miesto seniūną Kazį Galdiką – norėjo, kad šis kaip gali greičiau imtųsi organizuoti smirdinčią būdelę nugriauti. Tačiau po kelių susitikimų galop sužinojo, jog nėra taip paprasta.

Ranka Algis mostelėjo į jo paties nusipirktame sklype už aptvertos tvoros kyšančius spalvotus šiukšlių konteinerius. „Iš pradžių prašiau, kad seniūnija iš čia juos išdangintų, bet paskui pagailo, nes sakė neturį, kur dėti. Tad leidau kol kas palikti. Bet, kai su manim taip elgiasi, tai ir aš žadu atsakyti tuo pačiu: ateis pavasaris, švilpinsiu šiukšles lauk,“ – apmaudo neslėpė jis.

Apmaudas labiausiai apėmė po to, kai seniūnas nesutiko už savo žemėje suteiktą plotą šiukšlių konteineriams leisti pačiam A. Druseikai likviduoti atgyvenusį tualetą, o ties daugiabučiu namu, esančiu Turgaus a., su kurio kiemu susiblokuoja dabar jau jo įmonės, esančios Vilniaus g., kiemas, įsirengti pro atlaisvintąjį plotą einantį įvažiavimo kelią. Šiuo metu kelio į buvusios gaisrinės kiemą nėra, naudojamasi servitutiniu.

• Rašyti komentarą (7)
• Plačiau ...

Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija, kurios kancleris yra mūsų kraštietis salantiškis Paulius Vaniuchinas, pernai įsteigė dvasininkų herbų registrą. Pirmiausia buvo atkurtas ir pirmu numeriu į šį registrą įrašytas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus herbas, o neseniai iniciatoriai atkūrė jau antrąjį – Seinų, arba Augustavo, vyskupo Antano Baranausko herbą.

Pagal autentiškus herbinius antspaudus ir spaudą vyskupo, poeto, garsiojo „Anykščių šilelio“ autoriaus A. Baranausko herbą atkūrė Žydrūnas Strumila ir P. Vaniuchinas, juos konsultavo Edmundas Antanas Rimša. Ta pati komanda, dar talkinat Arvydui Stanislovui Každailiui ir Gabrielei Jasiūnienei, dirbo ir atkuriant pirmąjį garbaus mūsų kraštiečio M. Valančiaus herbą.

„Vyskupo A. Baranausko herbo heraldika įdomi ir unikali tuo, kad jis, kaip ir M. Valančius, nebuvo kilmingas, bet savo heraldikoje naudojo bajorišką Vanago herbą, kuris Lietuvoje atsirado pagal 1413 m. Horodlės sutartį. Keliama hipotezė, kad A. Baranauskas greičiausiai pasirinko bajorų Baranovskių giminės herbą, nors jų nesiejo jokie giminystės ryšiai“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo P. Vaniuchinas.

Atkurtas A. Baranausko herbas vaizduoja apverstą sidabrinę pasagą mėlyname lauke su tokios pat spalvos riterišku kryžiumi jos viduje. Virš skydo – auksinė trijų lapų karūna su dviem baltais perlais. Virš karūnos – į kairę pasisukęs natūralios spalvos vanagas, pakeltoje dešinėje kojoje laikantis tokią pat pasagą, kaip ir skyde. Jam iš dešinės – sidabrinis pastoralas, kurio spiralė auksinė, iš kairės – sidabrinė mitra su auksiniu riterišku kryžiumi. Mitros kraštai auksiniai. Virš jų – žalia vyskupo skrybėlė su žaliomis virvelėmis ir po šešis žalius kutus abiejose pusėse. Po skydu ant auksinės grandinės kabo auksinis kryžius.

„Atkuriant A. Baranausko herbą sudėtingiau buvo ir daugiau klausimų kilo dėl vanago krypties viršum karūnėlės.  Herbynuose paprastai vanagas vaizduojamas žiūrintis į dešinę, bet kartais antspauduose pasitaiko ir į kairę pusę. Vanagas A. Baranausko herbe galėjo per klaidą būti pavaizduotas žiūrintis į kairę pusę, o galbūt toks buvo paties herbo savininko noras ir sumanymas. Tad, atkuriant vyskupo herbą, laikėmės išlikusių pavyzdžių“, – apie darbo specifiką kalbėjo Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris.

Jo žodžiais, Lietuvos bažnytinė heraldika esanti itin įdomi sritis, ypač vėlyvoji, bet ji Lietuvoje mažai tyrinėta. Todėl draugijos tikslas ir yra atgaivinti istorinį heraldikos palikimą, atkurti kiek įmanoma daugiau Lietuvos bažnytinės heraldikos. Tam reikia išsamių tyrimų, laiko ir kantrybės.

• Rašyti komentarą (1)

Violeta Čėsnienė paruodė, kuokios medėnios žaislos tor muziejus, vo laukė pademonstrava, kap rek žaistė kerepieža.

I Muotiejaus Valončiaus gėmtėnės muzieju Nasrienūs atvažiavė lonkytuoje sožėna ne tik apie tuo garsaus vyskopa gyvenėma, veikla, pamata daug anuo asmenėniu daiktū, bet jau kors laiks gal pasėmuokytė XIX omžiaus pabaiguos–XX omžiaus pradiuos žemaitiu senuovėniu žaidėmu. Ypač anėi patink vakams.

Žaisdami siek tėksla

Kap sakė knygas „Lietoviu liaudies žaidėma ė pramuogas“ sodarytuos bėbliuograps Vytauts Stepuonaitis, žaidėma yr veiksminga vakū aukliejėma priemuonė, katra paded ėšogdytė jaunoujė karta stėprė, sveka ė džiaugsminga. Žaisdams žaidėmus, vaks siek kuoki nuorintas tėksla, vėsomet nuor laimietė, stėngas, ogda valė.

Bet yr ė žaidėmu, katrėi atkartuo žmuoniū gyvenėma būda, boiti ė tou patiu muoka amata. Kap pasakuojė Muotiejaus Valončiaus gėmtėnės muziejaus dėrektuorė Violeta Čėsnienė, tieva sava mažims vakams žaistė seniau ėšdruoždava mažas medėnės staklės – lai mergėkės žaid, ka druobės aud, ruošas darboutėis kap anū mamas a babas numūs ka darboujės. Vo vaikiokams ėšdruoždava medėnios dalgios – ka anėi „etu šėinautė“ – jog aug būsimieje vyra šėinpjuove. Ėšdruoždava ė šautovus – tievynė nu priešu vėsumet rek būt pasėruošos apgintė.

Bet ypač miegstama bova vadėnamis judrieje arba sportėne žaidėma – anū bova daug ė vėsuokiu, pavyzdžiou: lėpėms i dongu, kerepiežos, biegėms (lėnktynės) isilėpus i maišos, pasėvažėniejėms rateliūs, juojėms apsėžergos medėni arklioka, vakštiuojėms so kuojūkas, kvadrats ė daug kėtu.

Žaislams – ė karvės plauka, ė kiaulės pūslie

Torbūt ne kiekvėins šėndėin žėna, ka sviedini kvadratou žaistė seniau tieva vakams padėrbdava ėš karvės plaukū. „Pasiimdava i ronkas maža gomoleli besišerontės karvės plaukū, anū sospausdava sosokdava, ka da daugiau apkėbtu gyvuoli plaukas, trindava i karvės, o kartas ė i arkli šuonus – pakol gomolioks gaudavuos kumsti dėdoma ė galieto žaistė“, – pasakuojė Violeta.

Futbuolou žaistė kamuoli pasiūdava ėš mėla, i anuo vėdu būdava prėgrūsta kėtū medžiaguos skiautiu.

Dar vėins populiaros žaislus bova barškotis, vadėnams bolė. Anū padėrbdava ėš švare so pelenas ėšplautuos kiaulės pūslies, vo i vėdu prėpėldava žėrniu. Diel tuo mietuoma a rėitiedama bolė ė barškiedava.

Muziejaus kėimė i pėiva yr ismeigts medi stėibs so čiut čiut kyšontiuom šakeliem – kap laiptas, paruoštas tam „lėpėmou i dongu“. Vaka pasėjem i saujė do šakalelios, katrū vėina posė yr balta, vo kėta – tomsi, so žėivė. Pakaituom tus do šakalelios met i vėršu – je ont žemės nokrėta vėins tomsos, kėts balts, skaituos tas žaidies gal lėpt i medi stėiba par vėina šakelė, kėtep taront, par vėina žingsni. Je ėškrėta abėdvė posės baltas, – lėp ož karta do žingsnios, reišk par dvė šakelės. Bet, je ėškrėta abėdvi posės tomsės, – ta nieka gera, krėnt apėnt i apatė.

Kėts miegstams žaidėms – kerepiežos: sostuojos ratu rek stėngtėis lazduom nomoštė vėdurie pastatyta trišaki medeli, vo vėins žaidies sauga, neprėled, ėrgi mojoudams a daužydams lazda.

„Ė senuovie kerepieža žaidieju vėsas kuojės nu sodaužyma mielyniem nosietas būdava. Nuoriedama, ka kėts kėta lazduom neožgauto, aš vakū prašau, ka anėi geriau tas lazdas ėš tuola i kerepieža mesto“, – joukies pašnekuovė.

• Rašyti komentarą (1)
• Plačiau ...

Nuorietiuo ė aš sava nuomuonė pasėdalintė diel lėgū. Mona gerbema kraštietė Zėnutė stebas, kap tata tėi daktara žmuonims vėsuokės lėgas prikabėn, sakykem, ton depresėjė. Ana saka, ka seniau žmuonis arba mažiau sėrga, arba ėš vėsa nesėrga. Tas nier teisybė.

Anas laikas dėdele daug kūdikeliu ė vakū ėšmėrdava. Lėgas siausdava kap pasiotosės. Mona baba muokytuojė bova, ė liob sakytė, ka, kumet ana maža bova, aplink 1910 metos, vaka dažna laiduotovės žaisdava – so nabaštėko ė so procesėjė, ė so konėgo. Muotrėšku jaunu daug mėrdava, o ka paklausdava, nu kuo mėrė, atsakydava – „pri maža“. Vo Žemaitėjiė ė tuoks pasakyms būdava – „a pėrti pastatyt, a buoba numėršt – tas pats“. Rek soprastė, ka muotrėška nomėrtė tas laikas būdava dėdele paprasta. Krūvuoms vaka našlaites palėkdava. Vo vyra daugiau karūs žūdava.

Šes laikas žmuonis žyme ėlgiau gyven, vo jog nemaža lėgū atsėrond so metas. Jegu ėlga negyvensi, – nedaug ė tesėrgsi. Dieva sotverta gražiausė žmuogaus kūna dalis – smegenis – yr laba jautrės. Diel tuo, jegu nesugebiesi rūpintėis anuoms, ta gali anas sosargdintė. Vo Alzheimeris yr rimta lėga, ėš anuos šaipytėis negal.

Mes esam ėšmuokyti mėslytė, ka smegenis yr mūsa AŠ. Ėš tėkrūju rek aplink anas ėr ėš šuona pagalvuotė, anuomis pasėrūpintė. Jegu Dieva isakymu nesilaikysem, savo artėma nemyliesem, negerbsem – bus negera. Rusa lėguonius so tam tėkruom lėguom laba graže yr pavadėnė – „duševnobolnyje.“ Tas reišk, kad tuokiū žmuoniū sielas serg. Vo mūsa kalbuo tuokėj lėguonele yr vadėnamis ... No,patis irašykėt...

Vyskops Muotiejos Valončios laba kuovuojė priš pijuokystė. Tas laikas nieks nemėslėjė, ka ta yr kažkuokė priklausuomybės lėga. Ana daugiause bova vyru lėga, muotrėškelės negaliedava sau lestė pijuokautė, nes dėdėlė atsakuomybė ont anū petiū bova oždieta – rūpintėis vaikeles. Šėta pasėskaitiau mona mylėmas rašytuojės Žemaitės apsakyma „Netorieje geruos muotinas” ė paskiau nakti sunke ožmėgau: kėik tuos muotrėškas kėntieje nu vyru pijuokystės! Vo ka doudi velniou varda – jau gali so anou ė pakuovuotė. Šes laikas daktara stėngas padietė kėntėntims nu prėklausuomybės lėgu.

Ė depresiju bova daug tas laikas, bet ta velns varda netoriejė, ė žmuonis laba sliepdava, ka šeimuo kas nuors nosėžodydava a jauna mamele i šolėni kartas ė so vakelio poldava. So Dieva ė žmuoniu pagalba žmuonims šes laikas gal laba pagerietė. Tik rek nebėjuotė pagalbas prašytėis, rek drousims būtė.

Diel prėvėsosiu vaistu pabrikantu aš so Zėnuti sotėktiuo. Žmuonims vėini vaista nepadies nu depresiju. Rekieto sopratėma ė kontrybės. Ė nereikieto dyvytėis šes laikas, ka žmuonis nebėjuoto prašytėis pagalbas, jegu anims yr bluoga. Jog, kap saka švėntam raštė, – melskėteis, ė jums būs atėdaryta.

KUKSONIENĖ Rasa

• Rašyti komentarą (2)