|
|
|
(1416) 2019-12-20Kretinga pasitiko šventojo Antano relikvijas
Praėjusio trečiadienį rytą į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, aplankiusi Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą, Plungės ir Rietavo bažnyčias, buvo atgabenta didžioji šventojo Antano Paduviečio relikvija – į paauksuotą šventojo torso formos relikvijorių sudėtos mumifikuotos kūno masės dalys, kitaip – „massa corporis“. Didžiąją relikviją lydėjo mažesnės Relikvijos tik vienai parai buvo išstatytos Šv. Antano altoriuje. Taip pat sykiu su didžiosiomis relikvijomis dar buvo atgabentos ir dvi mažesnės – šv. Antano šonkaulio širdies pusėje dalelė ir šv. Pranciškaus pelenai, lyg simbolis, kad šv. Antanas iš augustijonų vienuolių perėjo į šv. Pranciškaus pasekėjų broliją. Tikintieji galėjo prieiti prie altoriaus, paliesti relikvijorių ir pasimelsti. Relikvijas šioje kelionėje iš Italijos Paduvos katedros, kur jos saugomos, atlydėjo du broliai Danielius ir Egidijus iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje, – brolis Egidijus prieš 12 val. Šv. Mišias skaitė paskaitą apie šventojo gyvenimą ir jo reikšmę ligi šių dienų. „Sveiki atvykę į ypatingą iškilmę. Tai – didžiulė šventė Lietuvai, Žemaitijai ir Kretingai. Kiek sykių šventasis Antanas yra padėjęs kiekvienam mūsų, kiek sykių jo užtarimo sulaukėme. O dabar jis pats – čia“, – atlydėjęs relikviją, į tikinčiuosius kreipėsi Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Prie šventojo relikvijos visą dieną plūdo minios žmonių, o ketvirtadienio rytą jos buvo išlydėtos į Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčią, iš ten ligi Kalėdų dar turės pabuvoti Marijampolėje, Vilniuje ir Kaune. Po pasaulį – kone keturis dešimtmečius Relikvijų kelionė Lietuvoje prasidėjo nuo neseniai atnaujintos Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros, į kurią po restauracijos sugrįžo stebuklais apipintas Šv. Antano paveikslas. Telšių vyskupijos kanauninkas Vygintas Gudeliūnas, darbėniškiams pažįstamas kaip buvęs jų klebonas, „Pajūrio naujienas“ patikino, kad relikvija jau 38-erius metus keliauja po pasaulį ir apkeliavo visus kontinentus. Šv. Antano kapas nebuvo atidarytas nuo 1263 m., kai šventojo kūnas buvo perkeltas į katedrą, kurią šventojo garbei specialiai pastatė Paduvos gyventojai. Tik 1981 m., minint 750-ąsias šv. Antano mirties metines, kapas buvo atvertas, jame rasti trys apdangalai. Viename buvo šventojo kaulai, antrame – pranciškoniškas abitas, trečiame – mumifikuoti „massa corporis“ likučiai. Buvo atlikti relikvijų tyrimai. „Lietuvą relikvija pasiekė tik šį gruodį Lietuvos ambasadoriaus prie Italijos vyriausybės Ričiardo Šlepavičiaus iniciatyva, kuris buvo nuvykęs į Paduvą. Vilniuje jis susitiko mūsų vyskupą Kęstutį Kėvalą ir sutarė, kad po Telšių katedros remonto relikviją atveš atidarymo iškilmėms. Restauruotas Šv. Antano paveikslas centriniame altoriuje ir buvo pašventintas paties šventojo relikvija“, – tvirtino jis.
Padėkojo Kretingos rajono globėjams
Praėjusį antradienį į Kretingos socialinių paslaugų centre surengtą Padėkos vakarą buvo sukviesti visi Kretingos rajono globėjai, savo šeimose priglaudę be tėvų meilės ir namų šilumos dėl įvairių aplinkybių likusius vaikus. Už kasdienį rūpestį ir meilę, už tai, kad šviesiomis spalvomis užpildo vaikystę ir padeda vaikams užaugti negausiai susirinkusiam būriui globėjų bei jų globotinių dėkojo Socialinių paslaugų centro vadovė Danutė Skruibienė bei šios įstaigos Globos centro koordinatorės Asta Sakalauskienė, Lina Rimkuvienė ir Birutė Daukšaitė. Popietę vedė centro psichologė Dalia Bieliauskienė, o tam, kad ji būtų kuo turiningesnė, ją sumanyta praturtinti edukacine programa – kretingiškė kūrėja Rasa Statkuvienė pamokė globėjus ir jų globotinius, kaip pasigaminti kalėdinių puošmenų namams. „Globėjai bent sykį per metus turi galimybę susirinkti, pabendrauti tarpusavyje, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Deja, į mūsų kvietimus atsiliepia negausiai, nes globėjai nenori viešumo, o globojami vaikai, ypač paaugliai, dažnai nebenori nė prisiminti valdiškų namų“, – atviravo A. Sakalauskienė. Atvyko globėjų, kurie globoja giminaičius ir svetimus vaikus, taip pat – trys sesutės, globojamos vyresnės sesers. Šiuo metu, Globos centro duomenimis, Kretingos rajone 47 globėjai globoja 48 vaikus, iš jų 23 vaikus globoja artimi giminaičiai, dažniausiai močiutės, o 25 – svetimi žmonės. Mažiausių globojamų vaikų amžius – 9 mėn. Globėjai įstaigoje rengiami nuo 2008-ųjų. Koordinatorės rūpinasi šeimomis, kol jose globojami vaikai sulaukia pilnametystės, padeda jiems įveikti įvairias problemas, ypač – senyvo amžiaus globėjams ar naujai pradėjusiems šį darbą arba priglobus itin sunkaus būdo vaiką. „Pernai buvome susirūpinę, kad mūsų rajone neatsirado žmonių, norinčių tapti budinčiais globotojais. Pagaliau šviesa tunelio gale nušvito – jau yra viena šeima, galinti vienu metu laikinai – iki 1-erių metų – priimti globoti vaikus. Tačiau ligi šiol tokios būtinybės mūsų rajone dar nebuvo“, – kalbėjo A. Sakalauskienė. Tačiau, koordinatorių žodžiais, globėjų mūsų rajone vis vien trūksta, – centro Globos tarnyboje šiuo metu gyvena 8 paaugliai, – jiems yra sunkiausia patekti į šeimas, nes žmonės globoti nori kuo mažesnius vaikus. D. Skruibienės žodžiais, būtent tokiems paaugliams kitąmet bus įkurti bendruomeniniai namai, talpinantys ne daugiau 8 vyresnio amžiaus vaikų. „Galvojame juos įrengti viename apleistų pastatų šalia miesto bibliotekos. Vaikai ten gyventų savarankiškai – turėtų savo namus, savo kiemą. Ištisą parą jais rūpintųsi ir pagelbėtų socialinė darbuotoja bei jos padėjėja, – vaikai patys gamintųsi valgį, žiūrėtų švaros ir tvarkos. Buvome nuvykę į Šilutę apžiūrėti jau veikiančius bendruomeninius namus, jų modelis paliko gerą įspūdį“, – kalbėjo D. Skruibienė, patikindama, jog bendruomeniniai namai Kretingoje turėtų pradėti veikti kitąmet gruodį.
Ketvirtadienį įvykusiame šiais metais paskutiniame Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdyje prisiekė ir dirbti pradėjo naujas tarybos narys Marius Meškauskas, Lietuvos liberalų sąjūdžio narys. Jis pakeitė tarybos narės mandato atsisakiusią bendrapartietę Danutę Skruibienę, kuri nuo gruodžio mėnesio vadovauja Kretingos socialinių paslaugų centrui. M. Meškausko priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti visas Savivaldybės tarybos nario pareigas ir susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių gyventojų teises bei viešuosius interesus priėmė į tarybos posėdį iš Vilniaus atvykęs šalies Vyriausiosios rinkimų komisijos narys Egidijus Viskontas. Kretingoje gimęs ir užaugęs E. Viskontas tarybos posėdžio dalyviams prisipažino, kad komandiruotė į Kretingą atlikti šią procedūrą jam buvo kalėdinė dovana. M. Meškauskui – 38-eri, politinėje veikloje kaip liberalas jis dalyvauja per dešimtmetį. Politikas gyvena Kartenos seniūnijoje Vėlaičių kaime, dirba Kartenos mokykloje-daugiafunkciame centre kūno kultūros mokytoju ir sporto organizatoriumi. Turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra nevedęs. Turi ir visuomeninių pareigų – yra Kartenos seniūnijos seniūnaitis, Kretingos rajono nevyriausybinių organizacijų tarybos narys. „Pajūrio naujienoms“ M. Meškauskas teigė nusprendęs dirbti dviejuose tarybos komitetuose – Švietimo bei Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų. Galutinį sprendimą dėl jo narystės šiuose komitetuose priimti turės Kretingos rajono savivaldybės taryba.
„P. n.“ informacija
Jūros įkvėpta kūryba
Paauglystėje daugelis ieškojo sau patinkančios veiklos, kuri kažkuo sudomintų. Tokios veiklos ieškojo ir 23-jų metų kretingiškė Sandra Urbonaitė, kuri trejus metus dalyvavo „Kuprinės“ veikloje. Vis dėlto šiuo metu ji yra baigusi ekonomikos studijas ir dirba analitike. Įveikė iššūkius Buvusi kuprinietė ieškojo tokios veiklos, kuri padėtų jai tobulėti, leistų atsiskleisti kaip asmenybei ir būtų kupina iššūkių. „Rašyti „Kuprinei“ man pasirodė įdomu tuo, kad tai – dar nauja ir neišbandyta veikla, kurioje galėjau atrasti save ir daryti tai, kas man patinka – kurti ir rašyti. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo neįkainojama patirtis, kurią linkėčiau patirti kiekvienam jaunuoliui, trokštančiam naujovių ir mėgstančiam rašyti“, – teigė mergina. Baigusi mokslus S. Urbonaitė turėjo tikslą išvažiuoti į didžiuosius šalies miestus. Ji norėjo pabandyti pradėti savarankišką gyvenimą. Vienas iššūkių, kuris užklupo naujame mieste, – gyvenimas bendrabutyje su kambario draugėmis. „Atrodo, tarsi nieko įspūdingo, tačiau kartais privalai prisitaikyti prie kito žmogaus, atsižvelgti ir į jo poreikius, kartu priimti tam tikrus sprendimus“, – pasakojo pašnekovė. S. Urbonaitei buvo smagu matyti atsipalaidavusius, nesusikausčiusius Vilniaus gyventojus, jai patiko naujos pažintys, aplinka, pasivaikščiojimai po naktines Vilniaus senamiesčio gatves. „Tai turėjo būti naujas ir gražus gyvenimo etapas, o jis ir buvo būtent toks, kokio norėjau“, – džiaugėsi pašnekovė. Kretinga buvusiai kuprinietei išliko gimtieji namai, kur visada norisi sugrįžti, aplankyti artimuosius. Šis miestas S. Urbonaitei – kaip kurortas, kur galima pailsėti, pasimėgauti ramybe. „Be to, netoli yra Palanga ir Klaipėda, iš kurių sklindantys jūros bangų aidai kviečia pasimėgauti tyla ir dar labiau atsipalaiduoti“, – pridūrė mergina.
Muzikinė grupė „Poezijos medžiotojai“ kavinėje „Crepes cafe“ atliko muzikinius kūrinius. Taip pat jie yra koncertavę jaunimo muzikos vakare Kretingoje „Kreatyvas“, „Jaunimo apdovanojimuose 2018“, dalyvauja daugelyje festivalių ir kitų renginių. Grupė atlieka dainuojamąją poeziją – šis žanras poeziją padaro gyvą, suprantamą ir savą kiekvienam žmogui. Jos narys klaipėdietis Michailas Denisenko kuria tekstus, groja mušamaisiais, Lukas Gužauskis – bosine gitara, Martynas Gedminas – elektrine gitara, kartais dalyvauja ir Dainius Zviedrys, grojantis akustine gitara bei kuriantis muziką. Nors grupė susibūrė jau prieš penkerius metus, tačiau kūrinius kartu atlieka dvejus. Grupei tekstus kuriantis Michailas dar mokykloje rašė eilėraščius, slemus, grojo mušamaisiais. Kartą kūrinius pabandė atlikti gitara kartu su draugu, kad šie taptų gyvesni, labiau atsiskleistų. Ši patirtis patiko, todėl kūrėjai nusprendė ir toliau dalintis kūryba, ją skleisti. Pašnekovas prisiminė, kad pradžia buvo gana sunki, nes jautė neigiamą visuomenės požiūrį, tačiau vėliau, kai muzikos kūrinius atliko keliuose festivaliuose, jie suprato, kad žmonės domisi poezija, muzika, jiems rūpi, ką kūrėjai nori tuo pasakyti. M. Denisenko teigimu, kurti įkvepia įvairios patirtys, ypač santykiai, ryšys su žmonėmis, susižavėjimai, naujos veiklos atradimas – visa tai „duoda impulsą rašyti“. Anksčiau dažna jo kūrybos tema buvo tėvas, žuvęs avarijoje, vėliau neteko ir patėvio. „Nesistengdavau apie tai rašyti, tiesiog taip išeidavo“, – patirtimi dalijosi Michailas, akcentuodamas, kad kurti neretai įkvepia ir sunkumai. „Mūsų kūryba išskirtinė tuo, kad renkamės vis kitą muzikos stilių, nes vienam kūriniui tinka vienoks, kitam – kitoks“, – atviravo pašnekovas. Be to, jų tekstuose daug žodžių, kurie, Michailo nuomone, dažnai labiau tinka deklamuoti negu dainuoti. Tekstai universalūs – jie dera su muzika. „Vis dėlto ieškant naujų muzikos ir kūrybos stilių, galima atrasti kažką naujo, – tikino kūrėjas. – Kūryba svarbi žmogaus, ypač jauno, gyvenime, nes padeda realizuoti save. Ji – tam tikras išsikalbėjimas. Vieni žmonės jausmus nutyli, kitiems reikia išsikalbėti, dar kitiems – rašyti, kurti tekstus, muziką, tarsi išsikrauti. Be to, visi turi pomėgių, kūryba gali tapti vienu jų.“ Menininko nuomone, į koncertą žmonės ateina, turėdami skirtingų tikslų: vienus traukia muzika, kitus – poezija. „Žmogus įsiklauso į žodžius, tada jis keičiasi, nes ieško prasmės, kūriniuose stengiasi atrasti save. Kiekvienas atranda savą kūrinį, artimą jausmams, kuriuos tuomet išgyvena“, – nuomonę, kodėl žmonės lankosi jų koncertuose, atskleidė M. Denisenko, akcentuodamas, kad kūryba gali pakeisti ir požiūrį į pasaulį.
Linas DAUGĖLA
„P. n.“ akademijos narys
Šiandien fotografija užima didžiąją dalį 21-erių kretingiškio Žano Strakšio gyvenimo – mados industrijoje vaikinas dirba ne tik už kadro, bet ir fotomodeliu bei stilistu. Anot jo, toks gyvenimo būdas žavi ir suteikia daugybę naujų patirčių. Vaikinas tikino, kad fotografija jo gyvenime atsirado neseniai – prieš dvejus metus. Pirmiausia Ž. Strakšys pradėjo dirbti fotomodeliu, tačiau intensyvėjant studijoms jis suprato, kad modelio darbui nebegalės skirti tiek daug laiko. Vaikinas studijuoja Socialinių mokslų kolegijoje tarptautinio verslo programą. Didžiąją dalį laiko jaunuolis dirbo internetinių parduotuvių modeliu – demonstravo rūbus, skirtus įvairiam darbui, užsiėmė veikla, susijusia su modelio testais – fotosesijų metu patikrinami modelio sugebėjimai. Vėliau Ž. Strakšys dirbo internetinės parduotuvės, skirtos JAV rinkai, modeliu. Darbas trukdavo dvi arba tris dienas per savaitę, tačiau gaunamos pajamos, pasak jaunuolio, buvo pakankamos. Sumažėjus pasiūlymams dirbti fotomodeliu, pašnekovas nutarė ieškoti alternatyvų šiai veiklai, tačiau nuo mados pasaulio nenorėjo nutolti, nes tai jį labai žavėjo. „Studijuodamas įsigijau fotoaparatą ir nutariau pats pabandyti fotografuoti“, – pradžią prisiminė Ž. Strakšys. Mokosi savarankiškai Ž. Strakšys tikino, kad fotografijos subtilybių mokosi pats. „Norėjau suderinti ir studijas, ir fotografijos kursus, tačiau laiko tam neužteko“, – teigė pašnekovas. Todėl jaunuolis daug laiko praleido internete žiūrėdamas su fotografija susijusius vaizdo įrašus. Dar vienas mokymosi šaltinis – patirtis ir bendravimas su žmonėmis, kurie užsiima fotografija. Vaikinas teigė, kad fotografų mėgėjų šiandien yra labai daug, todėl tik ką pradėjusiam fotografui nėra paprasta įsitvirtinti rinkoje. „Fotografuoti ir būti menininku neužtenka, reikia turėti ir verslumo žinių, mokėti save pateikti ir parduoti. Labai dažnai gali sulaukti neigiamo atsakymo, tačiau reikia neprarasti atkaklumo ir užsispyrimo“, – tikino kretingiškis. Pašnekovas prisiminė, kad pirmiausia jis pradėjo fotografuoti menines kompozicijas. Vaikino mama – menininkė, tad Ž. Strakšys pasvarstė, kad pojūtį estetikai jis paveldėjo iš mamos: „Visada žavėjausi tapyba ir kitais vizualiaisiais menais bei muzika.“ Vienas pirmųjų fotografo darbų – skirtingų stichijų – moters, kuri simbolizuoja ugnį, ir ledo, simbolizuojančio vyrą, – kompozicijų kūrimas. Vėliau jis fotografavo modelį, įkūnijusią miško nimfą. Šiuos darbus įkvėpė vaikino domėjimasis fantastika, pasakomis ir skirtingomis religijomis. Jaunuolis išbandė ir kitus fotografijos žanrus – naktinę fotografiją, fotografuoja vestuves, krikštynas ir koncertus.
Kalėdų šventė – tai cinamono kvapas, jaukūs kalėdiniai papuošimai ir dovanos, tačiau dažnai žiemos šventinis laikotarpis gamtoje palieka šiukšlių, taršos ir nupjautų medžių pėdsaką. Ką turėtume daryti kitaip, kad paverstumėme Kalėdas jaukesnėmis žmogui ir draugiškesnėmis gamtai? Kalėdoms besiruošiančios parduotuvės dažnai prisikrauna daugybę kalėdinių papuošimų. „Bet kas juos pirks?“ – klausimą iškėlė Pranciškonų gimnazijos technologijų mokytoja Ada Bastienė. Mokytoja išreiškė susirūpinimą, kad dažniausiai neskoningos prekės po švenčių būna išmetamos. Ji pasiūlė keletą idėjų, kokios Kalėdinės dovanos yra artimesnės žmogui ir draugiškesnės gamtai. Pirmoji kalėdinių dovanų taisyklė, anot jos, – atsisakyti perteklinio vartojimo. Svarbiausia per Kalėdas ne daiktinės dovanos, o dėmesys. Apakinti Kalėdų karštinės žmonės dažnai perka nereikalingus daiktus. „Nors dažnai girdime apie ekologiją, gamtos išteklių saikinga naudojimą, klimato kaitą, deja, per šventes mes tampame vartotojais“, – atkreipė dėmesį A. Bastienė. Ji patarė dovanoti savo rankomis kurtas dovanas, kurios gali būti valgomos, pavyzdžiui, savos gamybos pyragas, naminis šokoladas ar obuolių sūris. Antra kalėdinių dovanų taisyklė – nereikia naudoti plastiko, kad gražiai supakuotume dovaną. Dovanas galima supakuoti į tekstilę arba dėti į medžiaginius maišelius, kuriuos vėliau galima naudoti kaip pirkinių maišelį. Galima pakuoti į dovanų dėžutes, po to jas panaudoti kitai dovanai supakuoti arba pasilikti kaip daiktadėžes.
Pradėjo dirbti nauja jaunimo koordinatorė
Kretingos jaunimas jau turi naują jaunimo reikalų koordinatorę Ingą Biliūnaitę-Rušinskę. Ji šias pareigas perėmė iš dabar Kretingos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje specialiste dirbančios Linos Jadenkuvienės. Žavinti sritis Naujoji koordinatorė prieš tai nuo 2011 metų dirbo Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriuje. Jaunimas jai – pakankamai nauja sritis. „Pagrindinis mano darbas buvo su bendruomenėmis ir šiek tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis. Pastarosios labai susijusios su jaunimu, pavyzdžiui, „Apskritasis stalas“, – kalbėjo I. Biliūnaitė-Rušinskė. – Pirmiausia, Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė išreiškė pasitikėjimą manimi, pasitariau su šeima, nes jaunimas man yra labai žavus, pati esu aktyvi dar nuo mokyklos.“ Jaunimo reikalų koordinatorė nėra išskyrusi vienos srities, kuriai norėtų skirti daugiausiai dėmesio: „Stengsiuosi aprėpti visas sritis – tiek socialines, tiek kultūrines, tiek nevyriausybinių organizacijų veiklą.“ Rajone iš viso yra 32 nevyriausybinės organizacijos. Jaunimo reikalų koordinatorius, anot Ingos, tai – tarpininkas tarp jaunimo ir Savivaldybės. Jo funkcijos – jaunųjų žmonių įgalinimas, atstovavimas, dalyvavimas. „Koordinatorius iš dalies yra kaip draugas. Atėjusi į šias pareigas susikūriau socialiniame tinkle paskyrą, kad jaunimas galėtų su manimi bendrauti. Jie jau rašo man, prašo pagalbos dėl renginių, patalpų ir panašiai. Yra tokių paprastų darbų, kai jaunimui reikia, kad nukreiptų juos – nežino, kam pateikti ataskaitas, ką jose parašyti“, – vardino I. Biliūnaitė-Rušinskė. Ji pasvarstė, kad šiek tiek trūko bendradarbiavimo tarp savivaldos ir jaunimo – bendrų renginių, kur jaunimas būtų išgirstas ne tik jaunimo koordinatorės, bet ir valdžios atstovų: „Šiek tiek tai yra daroma, tačiau diskusijų reikėtų dar daugiau.“ Naujoji jaunimo reikalų koordinatorė pasidžiaugė jaunų žmonių iniciatyvomis mūsų rajone: „Visos iniciatyvos yra geros, vertingos. Jaunimo muzikos vakaras „Kreatyvas“, stovykla „Sniego gniūžtė“, iniciatyvos, kurių tradicijas reikėtų tęsti.“
Rajono salės futbolo taurės finalines kovas susirinkusiems stebėti žiūrovams tikrai netrūko daugybės emocijų – intriga abiejuose finaluose buvo išlaikyta iki pat jų pabaigos. Rungtynėse dėl III v. Kretingos sporto mokyklos komanda, vadovaujama Martyno Vilucko, tik po atkaklios kovos 5:3 palaužė svečių iš Palangos pasipriešinimą. Jau 6 - ąją minutę „Kretingos SM“ pirmavo 2:0, bet 23-ą minutę „Palangos“ futbolininkams pavyko išlyginti rungtynių rezultatą – 2:2. Vis dėlto iki pertraukos likus žaisti vos minutę, „Kretingos SM“ komandos atstovas Vakaris Jeruševičius vėl išvedė savo komandą į priekį 3:2. Antro kėlinio 16-ą min. „Palangos“ futbolininkams vėl pavyko išlyginti rezultatą, bet į tai dviem įvarčiais atsakę „Kretingos SM“ futbolininkai vis dėlto iškovojo pergalę rezultatu 5:3. „Kretingos SM“ komandos treneris Martynas Viluckas rungtynes dėl III v. įvertino teigiamai: „Turėjom savo rungtynių planą, jo laikėmės ir pavyko iki galo išlaikyti rezultatą. Džiugu, kad vaikinai aikštėje atidavė visas jėgas, turėjo noro laimėti ir pelnytai užėmė trečią vietą.“ Jis atkreipė dėmesį, kad komandai atstovavo 14–18 m. amžiaus vaikinai ir liko patenkintas visų jų pasirodymu. Po vadovavimo savo komandai, M. Viluckas užsimovė pirštines ir finale stojo į „Veltūno“ komandos vartus. Didysis finalas tapo tikra šių varžybų puošmena – susitiko dvi viena kitos vertos komandos: „Veltūnas“ ir „Topoliai“. Rungtynes aktyviau pradėjo „Topoliai“, kurie 12-ą minutę pirmavo 2:0, bet į tai nesutrikę „Veltūno“ futbolininkai atsakė 4 įvarčiais be atsako ir išsiveržė į priekį 4:2. Antrą kėlinį jau „Topoliai“, pelnę tris įvarčius be atsako, susigrąžino persvarą – 5:4, o „Veltūnui“ išlyginus rezultatą 5:5, Tautvydas Jankavičius po rikošeto 47-ą minutę įmušė šeštą „Topolių“ įvartį 6:5. Rungtynių laikui artėjant pabaigos link ir vis mažėjant galimybių išsigelbėti, lemiamą įvartį, rungtynių herojumi tapęs ir keturis įvarčius įmušęs Donatas Anužis, pelnė likus žaisti vos 10 sekundžių, kas nulėmė, kad komandoms teks žaisti pratęsimą. Pratęsime tas pats D. Anužis pelnė dar du įvarčius savo komandai, o „Topoliai“ per pratęsimą įvarčių nebemušė, nors jie turėjo net dvi realias galimybes – neišnaudojo dviejų 6 m baudinių.
Laimėjo „Kartena“
Pasibaigė pusantro mėnesio trukusios Rajono moterų tinklinio pirmenybės. Dėl bronzos medalių kovojo SK „Kūlupėnai“ – SK „Darba“. Šiais metais Rajono moterų tinklinio pirmenybėse pajėgesnės buvo SK „Kūlupėnai“ tinklininkės, kurios 3:0 įveikė praėjusių metų bronzos medalių laimėtoją SK „Darba“ komandą. Dėl nugalėtojo vardo kovojo dvi vienodo pajėgumo komandos SK „Kartena“ – Vydmantų „Vakarė“. Karteniškės rungtynes pradėjo kovingai nusiteikusios ir pirmuosius du setus nors sunkiai, bet laimėjo ir išsiveržė į priekį 2:0. Trečią setą „Vakarės“ žaidėjos jau diktavo savo pranašumą ir laimėjo 25:13, rezultatas tapo 2:1 SK „Kartena“ naudai. Ketvirto seto pradžią sėkmingiau pradėjo „Vakarė“, ir karteniškėms teko vytis varžoves. Matydamos, kas pergalė slysta iš rankų, pasitarusios SK „Kartena“ tinklininkės suaktyvino žaidimą, kovėsi dėl kiekvieno taško ir, sužaidusios tiksliau, persvėrė rezultatą savo komandos naudai. Tad pergalės šokį antrus metus iš eilės šoko ir nugalėtojomis tapo Mariaus Meškausko vadovaujamos SK „Kartena“ komandos tinklininkės Monika Venckauskienė, Ugnė Gotautaitė, Karolina Daukantaitė, Aistė Slušnytė, Rasa Šideikienė, Ingrida Kitajeva, Kristina Gervinskytė, Laura Liaudinskytė, Gintarė Šilauskaitė, Živilė Šulcaitė. Finalai: dėl III v. – SK „Kūlupėnai“ – SK „Darba“ – 3:0 (25:19; 25:13; 25:11); dėl I v. – „Vakarė“ – SK „Kartena“ – 1:3 (23:25; 22:25; 25:13; 21:25). Naudingiausios komandų žaidėjos: Rasa Šideikienė (SK „Kartena“), Loreta Stainytė („Vakarė“), Jurga Abartytė (SK „Kūlupėnai“), Agnė Rumbutytė (SK „Darba“).
„P. n.“ informacija
Kalėdaitis – tai duona vienas kitam
Be kalėdaičio, kitaip dar vadinamo plotkele arba Dievo duona, neįsivaizduojame Kūčių vakarienės stalo. „Ši vakarienė kupina ypatingų ženklų, – paplotėlio laužymu mes tarsi parodome, kad esame duona vienas kitam“, – kalėdaičio prasmę apibūdino Kretingos katalikų parapijos klebonas brolis pranciškonas Astijus Kungys. Atkartoja Paskutinę vakarienę Jo žodžiais, visų tautų kultūrose ir tikėjimuose svarbus stalas, o ant jo – ir duona. Per Kūčių vakarienę dedama pašventinta duona – kalėdaitis, o aplink ją sustatoma12 patiekalų. Tai simbolizuoja Kristų ir 12 jo mokinių – apaštalų. „Kūčių vakaras tarsi atkartoja Paskutinę vakarienę prieš nukryžiavimą, kai Jėzus, paėmęs duoną, ją palaimino, sukalbėjo maldą „Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“, ir išdalijo ją savo mokiniams. Kristus yra pasakęs „Aš esu gyvoji duona“. Iš šių Jo žodžių ir išplaukia Kūčių vakarienės esmė, – dalindamiesi kalėdaičiais, tarsi atkartojame tą aktą. Išjungę televizorius, koncentruojamės tik vieni į kitus, permąstydami, kad kiekvienas šeimos narys, jo gyvenimas man yra duona. Nes tie, kurie myli, sako – aš ir tu“, – Kūčių vakarienės gelmę atskleidė brolis pranciškonas. Pagal tradiciją stalą palaimina tėvas arba vyriausias šeimos narys. Sukalbėjus maldą, kiekvienas prieina atskirai viens prie kito ir atsilaužia po gabalėlį kalėdaičio, prieš tai trumpai atsiprašę už praeinančius metus, tai – lyg susitaikymas, padėkojimas ir palinkėjimai. O tam, kuris atsilaužė, yra ženklas, kad duoną jis priima kaip kito šeimos nario gyvenimo dalį.
Startas Japonijoje buvo sėkmingas
Šį trečiadienį iš Tokijuje įvykusių pasaulio robotų jaunųjų robotų kūrėjų varžybų grįžo Pranciškonų gimnazijos trečiokas Justas Ubartas ir jo mokytojas Vismantas Masiokas. Justo, padedant mokytojui, sukurtas robotas pateko į geriausių penkiasdešimtuką. „Geras rezultatas“, – apie Justo Ubarto pasirodymą čempionate Japonijoje sakė V. Masiokas. Čempionate varžėsi 100 robotų. Kalbėdamas apie varžovus Justas akcentavo, kad jų robotai buvo stiprūs, profesionaliai surinkti. Daugumą robotų sukūrė vaikinai, merginos čempionate buvo mažuma. „Buvo jaudulys, bet susitvarkiau“, – sakė Justas, kuriam su savo robotu teko atlaikyti 2 varžybų raundus. Su kiekvienu varžovu buvo kovojama iki 3 pergalių, viena kova truko iki 1 minutės. Ir mokytoją, ir mokinį sužavėjo Japonija, jos žmonės. „Viskas buvo pedantiškai organizuota, tuo pačiu organizatoriai – japonai nebuvo griežti, labai malonūs žmonės“, – įspūdžiais dalijosi Justas. „Gerai tvarkai apibūdinti sakome – vokiška tvarka. Varžybose Tokijuje japoniška tvarka pranoko ir vokišką“, – tarė V. Masiokas, 2019 metų pasaulio robotų čempionate sužinojęs naujų dalykų, parsivežęs naujų idėjų, sumanymų, kuriems įgyvendinti, anot mokytojo, reikia „ir laiko, ir pinigų“. Pasauliniame robotų čempionate Japonijoje V. Masiokas su savo auklėtiniu dalyvavo jau antrą kartą, J. Ubartui šis čempionatas buvo pirmas. „Gavau geros patirties. Dirbsiu, dalyvausiu aplink vyksiančiose varžybose. Tobulinsime šį, kuris yra dar gana naujas, o gal kursime naują robotą“, – ateities planus brėžė Justas, prasitaręs, kad turi siekį pakliūti ir į 2020 metų pasaulio robotų čempionatą. J. Ubarto ir V. Masioko išvyką į Tokiją rėmė bendrovės „Atostogų parkas“, „Efektyvūs procesai“, „Fortum Klaipėda“.
„P. n.“ informacija
Pasitiko Betliejaus ugnį
Praėjusį trečiadienį Kristaus gimimo vietoje – Betliejuje – uždegta ugnis po ilgos kelionės pasiekė ir Kretingos rajoną: traukiniu ją atgabenę Lietuvos skautai geležinkelio stotyje perdavė Salantų skautų bendruomenei. Į stotį užsidegti ir namo parsinešti Betliejaus ugnies atskubėjo būrys kretingiškių. Jiems, stoties darbuotojams ir keliautojas, lūkuriuojantiems stotyje, skautai surengė trumpą programą: papasakojo apie ugnies prasmę ir jos kelią, pagiedojo populiarių šiuolaikinių giesmių. „Žmonės dėkojo, fotografavo telefonais ir tuoj suskubo dalintis“, – kalbėjo Salantų skautų vadovė Aušra Kundrotienė. Po to skautai pajudėjo Kretingos rajono savivaldybės link, kur jų laukė darbuotojai su savo žibintais, kitus žvakėmis aprūpino skautai. Judėdami Salantų link, pakeliui uždegė ugnį Kūlupėnų seniūnijoje, sustojo Salantų miesto centre prie papuoštos eglės. „Šiemet norėjome į akciją pakviesti miestiečius, tačiau oras buvo prastas, nedaug žmonių tesusirinko. Užtat labai šiltai mus pasitiko Dienos veiklos centro Salantų padalinio kolektyvas – darbuotojai ir lankytojai, mūsų laukė ligoniai bei medikai ir Slaugos ligoninėje“, – pasakojo A. Kundrotienė. Salantų skautai Betliejaus ugnį po rajoną platino ketvirtą kartą pamečiui. Norintys jos įsigyti Kūčių ir Kalėdų stalui, gali parsineši namo iš Kretingos ir Salantų bažnyčių.
„P. n.“ informacija
Kaip mes eidavome į kiną
„Einame į kiną“, – šie ištarti žodžiai nuo pat kino gimimo pradžios, kai 1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiuje buvo parodytas brolių Ogiusto ir Lui Liumjerų sukurtų trumpametražinių filmų pirmasis mokamas kino seansas, beveik šimtą metų priversdavo dažniau plakti ne vieno vaiko ar suaugusiojo širdį, nes kinas buvo tapęs svarbia jų gyvenimo dalimi. Pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje įvyko 1897 m. O pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m. Pirmasis kino teatras Kretingoje duris atvėrė 1934 m. lapkričio 18 d. statybos inžinieriaus ir rangovo Rapolo Žigo (1891–1943 m.) suprojektuotuose ir pastatytuose Šv. Antano rūmuose, Vilniaus g. Nr. 20, kur tuo metu moderniausios Lietuvoje senelių prieglaudos pastato I aukšte buvo įrengta salė, naudojama Pranciškonų gimnazijos moksleivių reikmėms, taip pat teatro spektakliams, dainininkų pasirodymams bei kino filmams demonstruoti. 1936 m. Kretingos telefonų knygoje jau minimas kino salės telefonas, turėjęs 76-ą numerį, kai 1939 m. ir 1940 m. telefonų knygose prie šio telefono numerio įrašyta statybos rangovo ir kino savininko Rapolo Žigo pavardė. Matyt, kad tais metais jis buvo atsakingas už kino filmų rodymą, šią salę išsinuomojęs iš šio pastato savininkų pranciškonų. Tarpukario metais kino teatruose vyravo atvežtinė kino produkcija iš Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kai nemenką repertuaro dalį sudarė Sovietų Sąjungoje pagaminta propagandinė kino produkcija, nepastebimai ruošusi Lietuvos žmones 1940 m. sovietinės kariuomenės invazijai. Kino filmų seansai sutraukdavo nemažai žiūrovų, tai buvo populiarus renginys ne tik tarp miesto inteligentijos, bet ir kitų visuomenės sluoksnių, taip pat vaikų ir jaunimo, nes bilietų kainos buvo palyginti neaukštos, ir prasidėdavo nuo vieno lito, priklausomai nuo vietos salėje. Kita vertus, kas galėjo nenorėti pamatyti garsių užsienio istorinių ir nuotykių kino filmų, pasijuokti iš žinomų komikų, išvysti meilės istorijas bei muzikinių filmų ir operų pastatymus su garsiais dainininkais, šokėjais ir aktoriais. Kino filmai tuo metu daugumai žmonių buvo bene vienintelis langas į pasaulį, o juose vaidinę aktoriai, jų elgesys, manieros ir apranga sulaukdavo žmonių dėmesio ir pamėgdžiojimo. Tarp kino žiūrovų buvo paplitęs kino aktorių fotografijų kolekcionavimas, kuriuo užsiimdavo ne tik vaikai ir jaunimas, bet ir solidžios damos bei ponai.
Užsieniečiai Kūčių tradicijas atranda Kretingoje
Kūčių vakarienė Kalėdų išvakarėse – subtili giminių, artimiausių draugų šventė. Mums, lietuviams, įprasta tą vakarą ragauti žuvies, grybų, riešutų, miltinių patiekalų, kūčiukų, aguonų pieno, kisieliaus – skaičiuojame, kad ant stalo būtinai būtų 12-a patiekalų, mat šis skaičius simbolizuoja 12 apaštalų, o pagal senovinį pagonišką aiškinimą – 12 mėnesių. Tačiau tik keliose pasaulio šalyse tradicijos yra panašios į mūsiškes. Pasidomėjome, kaip didžiąsias metų šventes švenčia Kretingoje gyvenančios tarptautinės šeimos. Prasmė – plotkelėje ir prakartėlėje Pusiau lietuviu, pusiau kolumbiečiu save laikantis 16 m. Kretingoje gyvenantis 41-erių Pranciškonų gimnazijoje bei Klaipėdos universitete ispanų kalbą dėstantis Aleksas Eugenijus Kulvietis teigė abiejų šalių tradicijas gerbiantis ir prie jų prisitaikantis, tačiau šmaikštavo per lietuviškas Kūčias beveik neturįs, ko valgyti. „Didžiuma patiekalų – iš žuvies, o aš jos nemėgstu, grybai, nors ir vertingiausiais laikomi baravykai būtų, taip pat kelia pasidygėjimą, tad man belieka kūčiukus užgerti aguonų pienu, kurį, gyvendamas Lietuvoje, pats išmokau gaminti, eiti miegoti ir laukti Kalėdų ryto, kai žmona ant stalo padės ypač gardžiai iškeptą antį“, – juokėsi jis. Kolumbijoje gruodžio 24-osios vakarą pagrindinis patiekalas yra mėsa, dažniausiai kiauliena. Anot Alekso, dar iš Alančių dvaro Vadoklių kaimo Panevėžio rajone kilęs jo lietuvis senelis iš mamos pusės, kurį mena tik iš nuotraukų, į Bogotą emigravęs per Antrąjį pasaulinį karą, kasmet specialiai šiai dienai nupenėdavęs po maždaug 140 kg sveriančią kiaulę. Paprašytas išvardinti daugiau skirtingų tradicijų, Aleksas teigė, jog Lietuvoje prakartėlę – Jėzaus gimimo gyvulių tvarte vaizdelį su Švč. Mergelės Marijos, šventojo Juozapo, ir paties kūdikėlio Jėzus Kristaus, taip pat Trijų Karalių figūrėlėmis galima pamatyti daugiausia bažnyčiose, o štai Lotynų Amerikoje, Kolumbijoje, – kone kiekvienoje šeimoje. Sūnus Gervydą ir Algirdą auginančioje Kristinos ir Alekso Kulviečių namuose Kretingoje puikuojasi jos trys. Pasak pašnekovo, pasidaryti prakartėlę – labai svarbu, mat 9-ias dienas iki Kalėdų, simbolizuojančias 9 mėnesius Jėzaus Kristaus gimimo laukimo, kas vakarą prie jų yra meldžiamasi, giedamos skirtingos giesmės, pasakojančios religinę Jėzaus Kristaus atėjimo istoriją. Šis laikotarpis iki Kalėdų vadinamas novena. „Kadangi Kretingoje daugiau kolumbiečių nėra, apsiribojame giesmėmis savo namuose, o Kolumbijoje per noveną, linksmai pritariant būgnams, fleitai ar gitarai, einama į svečius, giedama vis kito šeimos nario ar giminaičio namuose“, – sakė A. Kulvietis. Pašnekovo žodžiais, taip, kaip jo gimtojoje Kolumbijoje šeimas vienija prakartėlės, Lietuvoje – bažnyčioje pašventintų plotkelių laužymas ir dalijimasis tarpusavyje. Šis Kūčių vakaro momentas A. Kulviečiui – pats prasmingiausias.
Žingsnis į 2020-uosius: tapti savo krašto istorijos dalimi
Artėjančių 2020-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus herojai trumpam galėjo pasinerti į saldžias vaikystės svajones – šią galimybę suteikė Kretingos muziejaus „Dvaro saldaininė“, kur ir įvyko naujo kalendoriaus fotosesija. Tačiau „Dvaro saldininėje“ vaikšto ne tik pagunda pasimėgauti skanėstais – čia tvyrote tvyro senoji dvaro aura, malonumas čia būti žinant, kad, mintimis nukeliavęs praeitin, šiandien ir pats tampi dalimi savo krašto, miesto ar bendruomenės istorijos. Ši nuotaika kalendoriaus herojus – brolį pranciškoną 55-erių Gediminą Numgaudį, Kretingos trečiojo amžiaus universiteto direktorę 70 m. Janiną Mikučionienę, „Salanto“ draugovės skautų vadovę Salantų gimnazijos pedagogę 51-erių Aušrą Kundrotienę ir skautes Salantų gimnazijos mokines 16 m. Robertą Diekontaitę ir 15 m. Vakarę Martišiūtę, Vydmantų bendruomenės pirmininką 37-erių Simą Končių, jauną šeimą 27-erių Indrę ir 29-erių Egidijų Juodeikius, Pranciškonų gimnazijos gimnazistą jaunąjį poetą 17 m. Liną Daugėlą – įkvėpė ne tik darbui prieš fotoobjektyvą, bet ir maloniam pašnekesiui, kokie gi kiekvienam jų buvo nueinantys 2019-ieji, ko jie norėtų palinkėti Kretingos krašto žmonėms ir „Pajūrio naujienų“ skaitytojams. Brolis Gediminas NUMGAUDIS: „Man reikėjo „numirti“ dėl Pakūtos, kuriai oficialiai atidaviau 18 savo gyvenimo metų ir dar 5 m. – neoficialiai. Iš mažos erdvės, kur vienas kitą matėme ir pažinojome, patekau į didelę bažnyčią, ir tai man naujas neįprastas santykis. Turiu viltį, kad pavyks atrasti būdą, kaip susišnekėti, susibendrauti – man norisi nuolatinio atsinaujinimo. Tradicijos yra gerai, bet gyvenimo iššūkiai reikalauja permainų, naujovių, kuriomis žmonės nepasitiki, jaučiasi nesaugūs – dėl to mūsų visuomenėje ir būna pykčio, nesusipratimų. Todėl, ko gero, mums visiems reikia įsiklausymo, kad galėtume švęsti bendrystę, kad nebūtume draskomi apkalbų, kad galėtume džiaugtis vieni kitais.“ Janina MIKUČIONIENĖ: „Man šie metai buvo turtingi įvykių – atšvenčiau asmeninį jubiliejų, patyriau, kiek turiu nuoširdžių draugų ir bičiulių, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro surengtuose „Kretingos krašto moters“ rinkimuose buvau išrinkta „Metų senjore“. Džiaugiuosi, kad mano pastangos suburti senjorus, neleisti jiems užsisėdėti buvo pastebėtos ir įvertintos. Apskritai, gyvenime vadovaujuosi principu jokiais būdais neužsidaryti tarp keturių sienų, veikti, organizuoti, nuolat būti tarp žmonių. Gal todėl mane taip traukia kelionės, man svarbu, kad ir kiti keliautų, vis kažką naujo pamatytų, šviestųsi. Ir kitiems linkėčiau būti atviresniems – esame per daug nutolę, kai, matau, žmonės nori vienas kito bendrystės.“
Neleidžia išnykti kalėdinio atviruko žanrui
Gražiausių metų švenčių laukimas didžiausiame Lietuvos kurorte jau nebeįsivaizduojamas ne tik be žibančios Kalėdų eglės, bet ir be tradicine tapusios parodos: šiemet Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkai su bičiuliais jau aštuonioliktą kartą pakvietė į Palangos viešojoje bibliotekoje įkurtoje galerijoje „Mostas“ eksponuojamą kalėdinių atvirukų parodą. Sveikindamas parodos autorius ir svečius „Mosto“ vadovas Juozas Griušys pasidžiaugė, kad tiek „Mosto“ kūrėjai, tiek kiti palangiškiai dailininkai neleidžia išnykti tikro, gyvo kalėdinio atviruko žanrui, gaivina jį ir puoselėja. Taip, kaip šią tradiciją puoselėja ir dailės salono „Mostas“ šeimininkė Nijolė Griušienė – būtent jai pasitinkant 2003-uosius ir kilo mintis surengti pirmąją kalėdinių atvirukų parodą, būtent ji iki pat šiol kasmet primena dailininkams apie artėjančias šventes ir paragina juos dalyvauti tradicinėje parodoje. Sukūrė per 140 atvirukų Per parodos atidarymą svečiai turėjo galimybę ne tik grožėtis atvirukais, bet ir dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. O prieš bandydami kurti patys galėjo įkvėpimo pasisemti iš atvirukų, sukurtų pačia įvairiausia technika: čia ir ranka pieštukais piešti, ir akvarele lieti, ir šilkografijos, ir aplikacijos bei koliažo technikomis sukurti darbai – nuo miniatiūrų iki tokių, kuriuos, pasak parodos lankytojų, galima įsirėminti kaip paveikslus. Šiemet kalėdinių atvirukų žanrą gaivino kartu su „Mosto“ dailininkais Gražina Oškinyte-Eimanavičiene, Rasa Užpelkyte, Egle Lipinskaite, Ieva Litvaityte, Gražina Eimanavičiūte ne pirmus metus tradicinėje parodoje dalyvaujantys Vytautas Kusas, Miglė Jonaitienė, Daiva Šimkevičienė, Roma Tumosaitė, Angelė Skurdauskienė, Lina Ulbienė bei pirmąkart savo sukurtus atvirukus į Palangą atvežę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto studentai Aistija Sokolova ir Eimantas Budrys. Dailininkai aštuonioliktajai parodai sukūrė per 140 atvirukų. Pasak parodos lankytojų, jie – pačiam įvairiausiam skoniui: prabangūs ir kuklūs, turtingi ir subtilūs. Atviruko niekas nepakeis Marguose ir mažiau spalvinguose, pieštuose, tapytuose, iškarpytuose ar nėriniais padabintuose atvirukuose – angelai ir eglutės, snaigės ir seniai besmegeniai, žvakutės ir žaidžiantys rytietiško horoskopo motyvai. Ar nesunku kasmet ieškoti su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais susijusių temų, ar nesunku nuo didesnio formato kūrinių pereiti prie mažo atviruko ir, galų gale, ar šiais naujausių technologijų laikais ranka pieštas atvirukas nėra atgyvena? Nuo pat pirmosios parodos jose dalyvaujanti grafikė, Palangos herbo kūrėja ir miesto garbės pilietė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė sakė, kad jai kaip tik patinka, net įdomu kurti atvirukus Kalėdų tema. Ir, nors kasmet pagalvoja, ką čia dabar reikės ant nedidelio popieriaus lapelio perkelti, kasmet randanti temų ir motyvų, nes juk kažkas keičiasi aplinkoj, kažkas – pačiame žmoguje. Tuo ir dalijasi. „Būna, kad atvirukus bekurdama išrandu ką nors naujo, ką paskui panaudoju kituose darbuose. Būna, kad grįžtu prie senų dalykų – atvirukus piešiu ranka, pieštuku, tobulinu tekstilės ir lino medžiagos techniką, su kuria man patinka improvizuoti. O pats atvirukas – jokios technologijos nepakeis to, ką palietė du žmonės: dailininkas, jį kurdamas, ir savo ranką rašydamas sveikinimą siuntėjas“, – sakė dailininkė.
|
|
