|
|
|
(1408) 2019-11-22Šuo pašautas, kaltų – nėra
Nausėdų kaimo bendruomenės „Darbos vingis“ pirmininkė ūkininkė Irena Gricienė siekia išsiaiškinti, kas pašovė jos trejų metų vokiečių aviganio mišrūnę Gripką. Dėl to moteris kreipėsi į Kretingos policijos komisariatą, iš kaltininko žada reikalauti ir augintinės gydymo išlaidų atlyginimo: kainavo rentgeno nuotrauka, operacija, vaistai, kelionės, kurios iš kaimo į miestą tęsiamos ligi šiolei. Žaizdą užsilaižė Klaipėdos veterinarijos klinikoje, kur operavo, gydytojai stebėjosi, kaip aviganio mišrūnė apskritai liko gyva, nenukraujavo. Jai sutrupintas kojos kaulas, perplėšta sausgyslė, peršauta vena. „Laimė, kad sužeistas gyvūnas neprarado sąmonės – kulkos perverta vieta užsitraukė, matyt, nuolat ją laižantis“, – tai, ką girdėjo iš veterinarų, perteikė I. Gricienė, dabar gyvūną gydyti kasdien atvežanti į Kretingoje, prie autobusų stoties, esančią veterinarijos kliniką. Čia perrišama žaizda, toliau lašinami vaistai. Klinikoje dirbančios Erika Žilinskaitė ir Loreta Norkutė pasidžiaugė bent tuo, kad, nors temperatūra ir laikosi pakilusi, Gripka po truputį sveiksta, ragauja maisto. „Žiūrėsim, kaip bus toliau. Kai sužeista koja pradės remti, turėsim įdėti į įtvarą“, – paklaustos apie prognozę, sakė jos. Nausėdiškė gerai prisimena tą nelemtą šeštadienį, kai jos šunys Rudė ir Gripka prie sodybos esančio miško pusėn žaibo greitumu pasileido įkandin kieme pasirodžiusios ir eilinį kartą į vištas nusitaikiusios lapės. Vaikyti pūstauodeges vagišes visi Gricių šunys pratę, vieni iš kitų išmoksta. „Kitaip neatsiginame, lapės mums – gyva bėda, medžiotojai jas ignoruoja, matyt, šovinių gaila. Anksčiau laikėme žąsų, dabar turime pulką vištų. Daug esam praradę, patyrę nuostolių. Tik įeini iš lauko vidun, kad ir kavos atsigerti, – žiūrėk, jau ir nešasi, būna, po dvi išsyk pagriebusios“, – pasiguodė I. Gricienė. Anot jos, ūkininkai jaučiasi įvaryti į kampą: kuo kitu belieka verstis, pamiškėj gyvenant? Kiaulių laikyti nevalia dėl galimo maro, o paukščius štai išgalabija lapės. Kas šovė į šunį, pašnekovės manymu, toli ieškoti nereikia – Rudei ir Gripkai iš kiemo išsivijus lapę, nuo miško pusės netrukus pasigirdo šūviai. Apie 11 valandą kaip tik ten medžiojo Vaineikių medžiotojų būrelis. „Vargšei Gripkai kulkų yra kliuvę ir anksčiau. Prieš kurį laiką ji buvo sužeista į pilvą, bet nesunkiai, į veterinarus nesikreipėm, tada pati pagijo“, – prisiminė šeimininkė.
Kodėl žmonės vis dar žiauriai elgiasi su gyvūnais?
Šilumos taupymas
Atėjus šaltajam periodui ne vienas susimąstome apie šildymo išlaidas, kaip jas sumažinti, kaip gyventi šilčiau. Mokesčiai šilumos energijai sudaro iki 80 proc. visų būsto energijai skirtų išlaidų, todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į jos taupymą. Šilumos energija reikalinga ne tik temperatūrai patalpose palaikyti, bet ir šilumos nuostoliams kompensuoti. Todėl šilumos suvartojimą daugiabučių namų ir kitų pastatų šildymui nulemia pastatų būklė. Šildymo išlaidos priklauso nuo to, kokią šildymo sistemą – šiuolaikinę ar senesnę – turime įsirengę savo butuose ar individualiuose namuose. Tačiau ne visada mūsų norai sutampa su daugiabučiuose gyvenančių kaimynų norais arba pakeisti šildymo sistemos neleidžia galimybės. Tokiu atveju, šiek tiek sumažinti šilumos nuostolius galima ir individualiomis butų ar namų šeimininkų pastangomis. Pagal statistiką, šilumos energijos pastatuose nuostolius galima įvertinti taip: pro langus prarandame 37 proc., pro sienas – 35 proc., pro stogą – 15 proc., pro rūsio perdangą – 13 proc. šilumos. Daugiausia šalto oro patenka pro nesandarius langus ir duris, todėl būtina juos tinkamai izoliuoti.
Nesklandumų vykdant biudžetą išvengti nepavyks
Lapkričio 28 d. Kretingos rajono savivaldybės politikai vėl spręs dėl Kretingos rajono savivaldybės 2019 metų biudžeto pakeitimų. Gera žinia biudžetinių, švietimo įstaigų darbuotojams – jei taryba patvirtins Savivaldybės administracijos parengtą biudžeto pakeitimų projektą, jie atlyginimus gaus ir už gruodį. Vasario 21 d. ankstesnės tarybos patvirtintame biudžete per 345 tūkst. eurų gruodžio mėnesio atlyginimams numatyta nebuvo. Pastaruoju metu dėl galimai prasto biudžeto lėšų panaudojimo kai kurių Savivaldybės tarybos politikų ir žiniasklaidoje kritikuojama Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė tvirtino, kad nepanaudotų pinigų liks, jų likdavo ir ankstesniais metais, kitose savivaldybėse – taip pat, tačiau tai nebus milijonai eurų. „Administracija negali kalbėti kaip politikai „man atrodo“, „manau“, o faktais ir skaičiais“, – pareiškė J. Girdvainė, patikinusi, kad viskas vyksta pagal biudžeto planą, tačiau kadangi biudžetas nėra nekintantis, todėl nuokrypių, vienokių ar kitokių neįmanoma išvengti. Įprasta, kad per metus ir jiems baigiantis daromi patvirtinto metinio biudžeto plano ir su juo susieto Savivaldybės strateginio plano pakeitimai. J. Girdvainė tarstelėjo, kad šių metų biudžetui įtakos turėjo ir savivaldos rinkimai. Štai nenumatytų 21,5 tūkst. eurų prireikė buvusių Savivaldybės vadovų bei specialistų išeitinėms išmokoms. Per 105 tūkst. eurų buvo išleisti sniego Kretingos mieste valymui, šių pinigų biudžeto plane taip pat nebuvo.
Patvirtintas 2019 metų biudžetas yra 43 mln. 673 tūkst. eurų, patikslintas – 45 mln. 154,84 tūkst. eurų.
Su vietos bendruomenėmis diskutuoja dėl mokyklų tinklo pertvarkos
Rajono Savivaldybės administracijos Švietimo skyrius, surengęs viešąjį svarstymą, mokyklų ir kaimų bendruomenes pakvietė susipažinti su rajono bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2016–2020 metų bendrojo plano pakeitimo projektu. Su juo jau susipažino Piliakalnio, Baublių, Jokūbavo, Rūdaičių, Grūšlaukės kaimų žmonės – mokyklų vadovai, mokytojai, vaikų tėvai, seniūnijų atstovai. Dar laukia susitikimai su lopšelių-darželių „Rasa“ Salantuose, „Eglutė“ Padvariuose, „Pasagėlė“ Vydmantuose ir Simono Daukanto progimnazijos bendruomenėmis. „Per galvas nelipsime – norime išgirsti pasiūlymus, stengsimės, kad mokytojai neliktų be darbo, o vaikams – suteiktos pačios geriausios sąlygos mokytis. Viso šito nereikėtų, jeigu mokyklose nemažėtų vaikų – šis kiekybinis rodiklis ir yra lemiamas, o jungtinės klasės neužtikrina mokslo kokybės ir pažeidžia vaikų teises“, – Baublių mokykloje-daugiafunkciame centre įvykusiame bendruomenės susitikime kalbėjo rajono švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė. Be jos, susitikime dalyvavo rajono meras Antanas Kalnius, rajono Savivaldybės tarybos narė Švietimo komiteto pirmininkė Dalia Martišauskienė, Švietimo skyriaus specialistė Sonata Petravičienė, švietimiečių profsąjungos lyderė rajone Eugenija Daniuk. Uždaro dvi mokyklas Pagal mokyklų tinklo pertvarkos pakeitimo projektą, be struktūrinių pakeitimų išlieka Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija, Marijono Daujoto progimnazija, mokykla-darželis „Žibutė“, Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokykla, lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, lopšelis-darželis „Žilvitis“, Kurmaičių pradinė mokykla, Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinė mokykla, Kretingos meno, Kretingos sporto ir Salantų meno mokyklos, rajono Švietimo centras. Numatomi pakeitimai: prie Kretingos lopšelio-darželio „Pasaka“ prijungiama „Eglutė“, prie Vydmantų gimnazijos – Vydmantų lopšelis-darželis „Pasagėlė“, prie Salantų gimnazijos – lopšelis-darželis „Rasa“, prie Simono Daukanto progimnazijos – Rūdaičių mokykla, prie Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklos – Baublių mokykla-daugiafunkcis centras. Nekeičiant etatų skaičiaus, reorganizuojamas Grūšlaukės mokykla-daugiafunkcis centras, vykdysiantis ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo programos pagal I dalį funkcijas. Uždaromos dvi – Kalniškių ir Piliakalnio – mokyklos, iki šiol atitinkamai buvusios Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro ir Darbėnų gimnazijos skyriais: Kalniškiuose nebėra mokinių, Piliakalnyje mokosi 15 vaikų, sudarantys I–IV jungtinę klasę, kurioje vieno vaiko išlaikymas per metus kainuoja 4 tūkst. 531 Eur (palyginti – 2018 m. skaičiavimais, rajono Savivaldybės vidurkis – 2 tūkst. 223, šalies – 2 tūkst. 133 Eur). „Visi šie pakeitimai mokyklų laukia kitais mokslo metais – šiais mokslo metais kaip mokėsi vaikai, taip ir mokysis“, – akcentavo rajono meras A. Kalnius.
Atžalyniečiai sukūrė šešėlių teatrą
Kito trečiadienio, lapkričio 27-osios, vakarą Kretingos rajono kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ kviečia kretingiškius į kitokį teatrą – jie seks pačių sukurtas pasakas apie Kretingos miesto istoriją. Ne žodžiais, o kūnų kalba, tiksliau – jų šešėliais ekrane. „Atžalyno“ vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės žodžiais, spektaklį „Kretingos istorija vaikų pasakose“ jie kūrė, pasinaudodami istoriko Juliaus Kanarsko knyga apie Kretingos praeitį: „Užsikabinę“ už istorinių faktų, vaikai patys improvizavo, kaip galėjo atrodyti apylinkės ir jame gyvenę pirmieji žmonės prieš 10 tūkstančių metų, vėliau – kaip kūrėsi ir augo mūsų miestas, ką jame veikė žmonės. Taip gimė vaikų pasakos, kurias sumanėme vaidinti ne šiaip scenoje, o būdami už kadro – savo atspindžiais dideliame ekrane.“ Taip į spektaklį sugulė 8 ir dar keli epizodai pačių atžalyniečių sukurtų pasakų. Žiūrovams bus pateikti faktai – jie gaus tam tikrą informaciją, po to ekrane pagal temas išvys vaikų improvizacijas šešėliais. „Siužetinė linija – intriguojanti, nes norėjosi patiems mesti iššūkį – suvaidinti miesto praeitį. Pagalvojome: fotografijomis nepavyks to perteikti, nes fotografija – palyginti jauna sritis, atsiradusi 19-me amžiuje. Ligi tol buvo tik šešėliai, todėl mes jais ir pasinaudojome. Kūrėme, eksperimentavome ir tai mums patiems buvo labai įdomu. Vaikai neformaliai susipažino su Kretingos miesto praeitimi“, – teigė režisierė. Nors Kretingoje šešėlių teatro spektaklį „Kretingos istorija vaikų pasakose“ aktoriai parodys pirmąkart, tačiau tai – jau penktasis, kaip jie pavadino, – tikrasis, brandusis jų pasirodymas šiemet. Spektaklį praėjusią liepą jie parodė teatrų festivalyje „Baltijos rampa“, po to vaidino jaunimo teatrų sambūryje Estijoj, kur gavo apdovanojimą už puikią režisūrą, o neseniai – Ignalinoj ir Vilniuj. „Visur scenos – skirtingos, aktoriams teko prisitaikyti neįprastose vietose, žiūrėti, kaip krinta šviesos projekcijos. Dabar grįžtame į savo erdvę, ten, kur ir repetavome, kurdami šešėlių teatrą“, – apie novatorišką projektą pasakojo A. Antulienė, minėdama, kad eksperimentuoti šešėliai pabandę jau prieš 2-jus metus. Tai – ne pirmas sėkmingas atžalyniečių kūrybinis projektas: kone dešimtmetį ažalyniečiai, vadovaujami tuometinio vyriausiojo režisieriaus Algimanto Verbuto, stebindavo Lietuvą bei užsienio žiūrovus įspūdingais kojūkininkų pasirodymais.
Tiumenės „revoliucija“ – kretingiškio žvilgsniu
Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas lapkričio pradžioje jau pajuto gilią Rusijos žiemą, – jis pabuvojo Tiumenėje surengtame Pasauliniame jaunimo teatrų festivalyje „Teatrinė revoliucija“ ir iš ten grįžo kupinas kontraversiškų įspūdžių. Marytės Melnikaitės vardo gatvė Nors 2019-ieji paskelbti Rusijos teatro metais, tačiau kretingiškiui atvykus į Tiumenės festivalį, išsyk krito į akis, kad už Uralo žmonės savotiškai tebegyvena revoliucinės nostalgijos nuotaikomis: apie tai liudijo ir festivalio pavadinimas. Svečius Tiumenės teatralai pasitiko raudonais transparantais su šūksniais „Ura“. „Jie kaip pradėjo revoliuciją 1917-aisiais, taip ir ligi šiol nenurimsta, netgi teatre“, – pastebėjo režisierius. Mieste – pilna sovietinio palikimo. N. Gedminas nustėro išvydęs vieną pagrindinių šio miesto gatvių, pavadintą Marytės Melnikaitės vardu. Ant vieno daugiabučių – lentelė, pasakojanti, kad gatvė pavadinta Tarybų Sąjungos didvyrės vardu. „Net žagtelėjau: sakiau, kad mes nė seniai nebeturime tokių paminklų, o jaunoji karta išvis nieko nežino apie tokius didvyrius“, – įspūdžiais pasidalijo režisierius. Jis sakė lyg laiko mašina būtų grįžęs kelis dešimtmečius atgal: mieste tarp 20-aukščių daugiabučių įlindęs į jų kiemus atsidurdavo praėjusiuose amžiuose – tebestovi mediniai rąstiniai namai su išpjaustytomis langinėmis, vieni suknežę, kiti gražiai atstatyti. Režisierius centre aptiko ir paminklą netoli Tiumenės gimusiam legendiniam carienės favoritui mistikui Grigorijui Rasputinui. Kitur gatvės – europietiškos, modernios, stovi daugiaaukštė stiklinė „Gazpromo“ būstinė. „Tačiau visą šią „raudonąją euforiją“ ir prastą festivalio organizaciją nustelbė begalinis Tiumenės krašto žmonių svetingumas bei nuoširdumas: viskuo pasirūpino, skaniai maitino“, – pasidžiaugė N. Gedminas.
Vieniems – „grabų karai“, kitiems – nesiskaitymas su parapijiečiais
Plungės bendrovės „Žemaitijos Gralis“ tūkstančio eurų auka Salantų bažnyčiai ir juolab paties klebono Audriaus Keršio viešai paskleista žinia, kad nuo šiol žmonėms bėdos atveju laidojimo paslaugas teiks ši įmonė, mieste sukėlė tikrą audrą: kaip tai? Kodėl? Juk parapijos namai atstatyti iš gyventojų aukų, o ir laidojimo paslaugas sėkmingai teikia vietos verslininkai, tad kam reikia svetimų? Prašys įsikišti ir vyskupą Šurmulys sekmadienį kilo pačioje bažnyčioje, dar nesibaigus mišioms, o vėliau aktyvusis parapijietis Antanas Donėla, negailėdamas piktų žodžių, išsiliejo dar ir viešojoje erdvėje. „Aš nenoriu nieko blogo nei tam „Žemaitijos Graliui“, nei klebonui. Nenoriu nieko kiršinti, tik reikia aiškumo ir elementarios kunigiškos teisybės“, – rėžė jis. Salantiškiai turį patys sau ir Lietuvai parodyti, jog yra ne avių banda. Esą vietiniai žmonės moka už parapijos namų išlaikymą, tad kokią teisę turi „nedorėlis klebonu vadinamas žmogus“ parapijos namus ir senas tradicijas atiduoti svetimo rajono „biznieriams“? „Nebemokėkim rinkliavos, nebemeskim sekmadieniais vadinamųjų aukų“, – agitavo jis. Neigiamą salantiškių reakciją iššaukė baimė, kad „Žemaitijos Graliui“ klebonas parapijos ir vietos bendruomenės laidojimo namus arba parduos, arba išnuomos. Sunerimę gyventojai laišku su daugybe parašų, kurie ir šiuo metu renkami, ketina kreiptis į Telšių vyskupą Kęstutį Kėvalą. „Esame kategoriškai prieš, kad už mūsų pinigus ir mūsų rankomis įrengti laidojimo namai būtų perduoti kito rajono verslininkams. Mums labai nepatinka, kad klebonas viską nusprendžia vienas arba „pasitaręs“ su vienu jam artimu parapijos tarybos nariu, o nuo kitų viskas slepiama. Labai prašome apginti mūsų interesus ir neleisti Plungės verslininkams „okupuoti“ mūsų darbu ir aukomis pastatytų laidojimo namų. Tokie dvasininkų poelgiai piktina, netenkame motyvacijos aukomis remti bažnyčios ir kitų jos pastatų remonto išlaidų“, – rašoma laiške. Žmonės teigė nesuprantantys, ir kodėl prireikė keisti laidojimo namų šildymo sistemą: anksčiau šildė malkomis, jų parūpino ir miesto seniūnija, šio kuro sukaupta buvo maždaug trejiems metams. Dabar malkos nežinia, kur, bet vis dingsta... Sumontuoti naują brangią elektrinę šildymo sistemą klebonas nusprendęs su niekuo nepasitaręs. Salės nuoma dėl to pabrango. Bet kantrybės taurę perpildė paskutinis A. Keršio sprendimas – parapijos laidojimo namų administravimą perduoti privačiai Plungės laidojimų paslaugų įmonei „Žemaitijos Gralis“.
Ant vienuolyno sienų atgijo istorija
Praėjusį savaitgalį, švenčiant Lietuvos pranciškonų brolijos įsikūrimo Lietuvoje 550-ąias metines bei sugrįžimo iš pogrindžio į Kretingą 30 metų jubiliejų, po padėkos šv. Mišių parapijos klebonas Astijus Kungys gausiai į Kretingą suvažiavusiems svečiams pažadėjęs staigmeną, pakvietė visus į vidinį vienuolyno kiemelį. Netikėtas reginys, kai ant visų 4 vienuolyno sienų medijų projekcijomis sugrįžo praeitis, žvarboką vakarą nušvietė kiemelio erdvę, o susirinkusiųjų veidus – šypsenomis. Atgijo kažkada nuotraukose užfiksuoti prieškario brolių pranciškonų veidai bei vaizdai iš jų gyvenimo, taip pat kadrai – iš atsikūrusios brolijos švenčių ir kasdienybės. Išdidintais vaizdais žvelgdami patys į save nuo sienų, broliai juokavo, kits kito klausdami – ar pažįstąs, kas čia toks. Vaizdo efektą sustiprino įtaigiai paties brolio Bernardo Belicko skaitomos jo sukurtos ir įrašytos eilės bei jų fone skambanti atlikėjo Kristijono Lučinsko sukurta muzika. Juodai balti vaizdai plaukė viens po kito, kol sienos staiga nušvito spalvotomis freskomis – buvo panaudoti vaizdai iš brolijos įkūrėjo Šv. Pranciškaus katedros Asyžiuje. Šį multimedijų projektą broliams pranciškonams dvigubo jubiliejaus proga dovanojo įmonės „Klaipėdos šventės“ vadovas Romandas Žiubrys su komanda. Buvo panaudotos nuotraukos iš Kretingos pranciškonų vienuolyno archyvo. „Svarbiausia, oras buvo puikus, žmonių nuotaikos – taip pat. Projektas neprailgo, truko 15 min. Buvo labai simboliška, kad atgijo vienuolyno sienos, atrodė, kad pati praeitis pažvelgė mums į akis“, – įspūdžiais po renginio pasidalijo klebonas. Brolis Astijus patikino, jog kaip šventinė staigmena pristatytas projektas nebūsiąs vienadienis, – jį parapijiečiams ir svečiams ketinama rodyti penktadieniais ir šeštadieniais po vakaro šv. Mišių 19 val. ligi pat Kalėdų, o užbaigtas per Naujųjų Metų sutiktuves. Artimiausi multimedijų projekto pristatymai įvyks šįvakar ir rytoj.
Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmai Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvykusiame verslo atstovams skirtame renginyje pristatė savo veiklą, akcentavo bendradarbiavimo galimybes ir suteikė informacijos apie tarptautinę teisę. Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų veiklą ir jos naudą verslui pristatė generalinio direktoriaus pavaduotoja Vida Kažuro. Paaiškino, kaip jų organizacija skatina smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą, prisideda kuriant tarptautinius bendradarbiavimo santykius su užsienio valstybėmis, tiek esančiomis Europos Sąjungoje, tiek už jos ribų. „Organizuojame renginius verslui, įvairius seminarus, mokymus, konferencijas. Jose įmonės pasidalija savo gerąja patirtimi, naujovėmis ir panašiai“, – kalbėjo V. Kažuro. Rūmai taip pat aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, programose. „Manome, kad žmonės, turintys verslą, kuriantys darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems, taip pat yra vertas pagarbos“, – sakė V. Kažuro. Europos įmonių tinklą ir apie galimybes verslą plėtoti ir užsienio valstybėse pasakojo projektų vadovė Simona Pocytė. Tai yra didžiausias Europoje, vieno langelio principu veikiantis, verslo paramos tinklas, kuris vienija beveik 600 organizacijų daugiau negu 50 šalių. „Per 10 metų atstovaujant Europos įmonių tinklui Lietuvoje, esame sudarę per 300 verslo partnerystės sutarčių“, – įvardijo S. Pocytė, apibūdinusi kelias verslo įmonių sėkmės istorijas. Daug diskusijų sulaukė advokatės Reginos Derkinytės-Kaupienės parengtas pranešimas apie tai, kaip sudaryti sutartis su partneriais užsienyje, kad, iškilus kokiems nors ginčams, pavyktų lengviau teisiškai juos išspręsti. Renginyje dalyvavus individualią veiklą vykdanti ir apie verslo plėtrą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje svarstanti palangiškė Rūta Vaišvilienė tvirtino, kad tokie mokymai jai yra naudingi. „Pradedančiam verslą viskas yra įdomu, nes reikia rinkti informaciją, sužinoti kaip įmanoma daugiau. Žinant apie situacijas, su kuriomis galima susidurti, išvengiama klaidų arba jų padaroma mažiau“, – teigė ji. Kad tokie renginiai verslui yra reikalingi, pritarė ir Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys Dovydas Bajoras: „Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmai patys nesitikėjo tokio verslininkų aktyvumo: susirinko daug verslo atstovų, išsivystė diskusiją apie tarptautinę teisę, partnerystę. Rūmai pasvarstė ir apie galimybę organizuoti dar vieną renginį, būtų smagu, kad taip ir atsitiktų. Būtų gerai, jeigu Kretingoje atsirastų Rūmų atstovybė, tačiau tam reikia, kad jiems priklausytų 7 rajono įmonės, kol kas jų yra 4, tad trūksta nedaug.“ Pastaruoju metu mieste vyksta nemažai verslo atstovams skirtų seminarų, renginių. „Norint, kad verslas susirinktų, jis jau prieš ateidamas turi matyti naudą, kad galėtų tam skirti laiko ir atsitraukti nuo darbų“, – atkreipė dėmesį D. Bajoras. Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmai vienija daugiau negu 230 narių. Organizacija atstovauja Klaipėdos ir Tauragės regionų verslininkų interesams.
„P. n.“ informacija
Prieš 60 metų suburtą klasę vienija bendrystė
Per 50 metų darbo patirties turinti buvusi pedagogė ir šiuo metu Kretingoje gyvenanti Marytė Stankuvienė savo 80 metų jubiliejų sutiko kartu su pirmaisiais auklėtiniais. „Manau, kad reikia besąlygiškai mylėti vaikus“, – apie santykio su mokiniais kūrimo esmę kalbėjo ji. Žinojo, kad taps mokytoja M. Stankuvienė yra gimusi Skuodo rajone, mokyklą baigė Mosėdyje. Mokytojos profesija moterį lydėjo nuo vaikystės. „Tame pačiame pastate, kuriame buvo įsikūrusi mokykla, gyveno ir mano šeima. Jau nuo kokių penkerių metų kiekvieną dieną keldavausi ir bėgdavau į pamokas, visos mokytojos mane pažinojo, todėl leisdavo pasilikti“, – prisiminimais dalijosi pedagogė. Vaikystėje M. Stankuvienė buvo išdykusi: kai jau pradėjo lankyti mokyklą, ji kiekvieną rytą bėgdavo pas mokytojas, kurios taip pat gyveno tame pačiame name, ir paprašydavo, kad į plaukus jai įrištų kaspiną, – kitaip neidavo į pamokas. „Dar turiu vieną nuotrauką, kurioje sėdžiu palenkus galvą, kad joje matytųsi kaspinas“, – sakė moteris. Tuo metu buvusioje Kašučių pradinėje mokykloje M. Stankuvienė dirbti pradėjo 1959 metais. Pirmoje jos auklėtinių klasėje mokėsi 10 mokinių. „Tai buvo nuostabūs vaikai, su jais užsimezgė bendrystė, galbūt todėl šiandien dar taip gražiai bendraujame“, – sakė ji. Šį rugsėjį suėjo 60 metų, kai Marytė tapo savo pirmosios klasės auklėtoja, su kuria šią savaitę paminėjo savo 80 jubiliejų. Tuomet ji buvo pradinių klasių mokytoja, tik kiek vėliau perėjo į dalykinę sistemą. „Kai viena mano buvusių mokinių grįžo į Kašučius, atsirado vieta, kur galime susiburti. Tada bendrauti pradėjome intensyviau“, – teigė M. Stankuvienė. Kašučių pradinėje mokykloje ji dirbo 15 metų. Su savo pirmaisiais auklėtiniais mokytoja yra patyrusi daug nuotykių, turi gražių prisiminimų. „Mokiniai savaitgaliais mane kviesdavo vėžiauti į Kašučių ežerą, žiemą vesdavosi slidinėti, esame turėję daug linksmų nutikimų, niekada neatsisakydavau laiko leisti kartu“, – tikino ji.
Laukžemės bendruomenė – tarptautiniame projekte
Rytoj, lapkričio 23-ąją, 18 val. Laukžemėje startuoja menininkų asociacijos „Žuvies akis“ inicijuotas tarptautinis teatrų projektas SPARSE, kurio metu profesionalūs Lietuvos bei užsienio teatrų kolektyvai atveš spektaklius bendruomenėms. Pirmasis į Laukžemę atvyksta teatro legendos režisieriaus Valentino Masalskio teatras, parodysiantis spektaklį „Persirengimo kambarys“. Pasak vieno projekto SPARSE sumanytojų menininkų grupės „Žuvies akis“ koordinatoriaus režisieriaus Nerijaus Gedmino, ligi šiol Kretingos rajone nėra buvę tokio didelio masto projekto. Šis Europos Sąjungos remiamas projektas truks trejus metus. Jame dalyvauja teatrų kolektyvai iš Lietuvos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Rumunijos ir Estijos bei partneriai iš Švedijos ir Norvegijos, kurie per tą laiką į nedidelius miestelius bei kaimus atveš savo spektaklius. Projekto tikslas – kad teatras labiau priartėtų prie žiūrovo ir kad žmonės labiau pamėgtų teatrą. Projektui buvo atrinktos 5 šalies bendruomenės: Nidos, Švėkšnos, Rietavo, Drevernos, iš Kretingos rajono – Laukžemės. „Bendruomenių dalyvavimas buvo būtinas. Jos pačios gali pasirinkti jų salėms tinkančius ir pagal temą bei žanrą patinkančius spektaklius. Pirmieji spektakliai žiūrovams bus rodomi nemokamai, tačiau mūsų kolegos iš Didžiosios Britanijos laikosi nuomonės, jog už renginius reikėtų mokėti nors simboliškai, antraip žmogus nevertins to, ką gauna už dyką“, – tikino N. Gedminas. Jis sakė, jog projektui pasirinkę Laukžemės bendruomenę dėl to, kad ji aktyvi, žmonės mėgstantys ir norintys teatro. „Dauguma atokių kaimų žmonių neturi galimybės nuvykti į didžiųjų miestų teatrus, kur bilietų kainos – didžiulės, atstumai – taip pat nemenki. Todėl, manau, kad laukžemiškiai turėtų išnaudoti retą galimybę, kai pats teatras ateina pas juos“, – įsitikinęs Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius N. Gedminas. Jis sakė žinąs renginių pasiilgstančius Laukžemės žmones, nes yra tradicinės Žolinės šventės vedėjas. Laukžemės bendruomenės vadovė Aida Mikutienė teigė, kad žmonės džiugiai sutiko žinią, jog pakaitomis pas juos atvyks skirtingų šalių teatras: be V. Masalskio grupės, dar bus parodyti 2 lietuvių režisierių spektakliai, o po to pradės gastroliuoti užsienio trupės. „Svečius priimsime savo kultūros skyriaus salėje, talpinančioje iki 70 žiūrovų. Mus, bendruomenių vadovus, projekto sumanytojai buvo pakvietę atsirinkti spektaklius, – žiūrėjome, kad pastatymams tiktų scena, o kūriniai patiktų žmonėms. Esame labai laimingi, kad tarp didžiųjų bendruomenių patekome ir mes“, – būsimu projektu džiaugėsi A. Mikutienė. --- Asociacijos „Žuvies akis“ laimėtas SPARSE – „Supporting and Promoting Arts in Rural Settlements of Europe“ projektas vykdomas pagal ES „Kūrybiškos Europos“ programą. Jis orientuotas pristatyti šiuolaikinius meno projektus regionuose.
Pasaulio lietuvių centrui vadovauja salantiškis
Didžiausio pasaulyje lietuvių išeivijos centro, įsikūrusio Čikagos priemiestyje Lemonte, administracijai jau 12 metų vadovauja iš Salantų kilęs Artūras Žilys. Šiais metais klestintis Pasaulio lietuvių centras (PLC) minėjo gyvavimo 30-metį, kai prieš dešimtmetį dėl prastos PLC finansinės būklės, prigesusios veiklos, šios pasaulio lietuvių salos perspektyva buvo niūroka. Buvo arti bankroto ribos ŠĮ PLC Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet aplanko per 200 tūkstančių žmonių, jo išlaikymas kainuoja apie 1 mln. dolerių per metus. A. Žilys prisiminė, kad prieš 10 metų PLC banko sąskaitose bebuvo 60 tūkst. dolerių, centrą slėgė 1 mln. 100 tūkst. dolerių paskolų bankams našta. Centro renginių tvarkaraštyje tuomet per 4 mėnesius buvo 3 renginiai, kai šiandieną kiekvieną savaitę jų vyksta po 4–5. Per dešimtmetį buvo investuota apie 1,4 mln. dolerių į centro atnaujinimą, naujos sporto salės statybą. Šiandieną centras bankuose turi apie 400 tūkst. dolerių nuosavų lėšų ir jo vadovams nebesopa galvos, kaip prieš dešimtmetį, – ar užteks pinigų darbuotojų atlyginimams. Centro administracijoje su A. Žiliu dirba 8 žmonės. Keturi iš jų valo, prižiūri pastatus, kiti keturi atlieka administracinį darbą, vienas – tik puse etato. Šį lapkritį, viešėdamas gimtinėje, A. Žilys susitiko ir su Kretingos rajono savivaldybės meru Antanu Kalniumi. „A. Kalnius už galvos susiėmė, kai papasakojau apie centro veiklos mastą ir darbuotojų skaičių, kurių Savivaldybė turi per porą šimtų“, – sakė A. Žilys. Prieš dešimtmetį ne tik centro finansinė situacija buvo prasta, skubiai reikėjo remontuoti apleistus statinius. PLC jokios paramos neteikia nei JAV, nei Lietuvos valstybės. Centras 70 proc. įplaukų gauna iš nuolatinės patalpų ir salių įvairiems renginiams nuomos, apie 20 proc. – iš tikslinio lėšų telkimo konkretiems projektams. Likusi centro metinio biudžeto dalis yra geranoriškos asmenų aukos. „Pradėjome nuo nedidelės paskolos – kreipėmės į PLC narius, prašydami paskolinti be procentų. Tą praktiką ir dabar taikome, o paskolinusieji gali nurašyti 10 proc. paskolos nuo savo metinių mokesčių. Žmonės tuomet suskolino centrui apie 60 tūkst. dolerių, už kuriuos galėjome pradėti būtiniausius remontus. Ant stalo pasitiesę PLC planą ieškojome galimybių, kaip išnaudoti kiekvieną centro kambarėlį, kampelį“, – sakė A. Žilys apie tai, kaip centras lipo iš finansinės duobės. PLC yra pelno nesiekianti organizacija, valdoma panašiai kaip akcinė bendrovė. „Esame normali JAV korporacija, tik pelno negalime išsimokėti, jį investuojame į centro plėtrą“, – sakė A. Žilys. PLC centro nariu tampama sumokėjus vienkartinį mokestį: sumokėjęs 200 dolerių gauni vieną balsą, 400 dolerių – du balsus. Nariai renka centro tarybą ir valdybą, valdyba paskiria administraciją ir jos vykdomąjį direktorių. Taryba rengia centro strategiją, veiklos kryptis. PLC turi apie 7 tūkst. narių, iš jų aktyvių – apie 915.
Kunigas, atstatęs sudegusią Darbėnų bažnyčią
Ugnis, būdama žmonijos šviesos ir šilumos simboliu, atneša ir daug nelaimių, neaplenkdama ir Dievo namų – bažnyčių. Reta Lietuvos bažnyčia per savo istoriją išvengė ugnies – dauguma jų patyrė vienokį ar kitokį gaisrą, apgadinusį ar visai sunaikinusį šventovių pastatus ir seniau, ir dabartiniais mokslo ir technikos išsivystymo laikais. Apie Darbėnų bažnyčios gaisrą 1935 m. lapkričio 3 d. rašė Telšiuose leistas savaitraštis „Žemaičių prietelius“ straipsnyje „Sudegė Darbėnų bažnyčia“: „Spalį iš 24 į 25-osios naktį, po 1 valandos, Darbėnų bažnyčios bokšte, apie 20 metrų nuo žemės aukštumoje prasidėjo gaisras. Pirmutiniai gaisrą pastebėjo žmonės, kurie per Darbėnus vyko į Kretingą. Ugnis pasirodė bažnyčios bokšte aukščiau varpų ir apėmusią bokšto smailumą. Mačiusieji pasakoja baimingą reginį, kuris sukėlė miestelyje ir apylinkėse paniką tarp gyventojų... Degant bažnyčios bokštui visame miestelyje buvo šviesu kaip dieną. Visų tikybų gyventojai skubėjo bažnyčios turtą gelbėti. Net žydai nešė iš bažnyčios stacijų atvaizdus ir kitus daiktus bei bažnyčios įtaisymus, kuriuos tik buvo galima paimti ir gelbėti... ...kai užsidegė bažnyčios vargonai, iš bažnyčios jau beveik visas turtas buvo išneštas. Nors atvyko iš Palangos ugniagesiai, bet joks gesinimo darbas nebuvo galimas. Tokiu būdu visas bažnyčios medžio įrengimas sudegė ir paliko tik akmens mūro sienos... Pagal klebono kun. Bardausko skaičiavimą, gaisras nuostolių padaręs apie 200 000 litų.“ Kas tas tuometinis Darbėnų klebonas, kuriam teko toks sunkus likimo išbandymas? Anupras Bardauskas gimė 1881 m. rugpjūčio 14 d. Viduklės valsčiuje Raseinių apskrityje, Barboros ir Antano Bardauskų šeimoje. Tėvų dėka įgijęs išsilavinimą ir svajodamas apie kunigo misionieriaus veiklą, 1889 m. įstojo į Petrapilio (Sankt Peterburgo) dvasinę seminariją, kurią baigęs 1905 m. spalio 20 d. buvo įšventintas kunigu. Kaip baigęs kunigų seminariją Mogiliovo arkivyskupijoje, kuri apėmė Latviją ir visos carinės Rusijos gubernijas iki pat Vladivostoko, buvo paskirtas vikaru Krasnojarske. Po poros metų darbo jis buvo paskirtas klebonu į Spasko miestelį Tomsko gubernijoje, dabartinėje Kemerovo srityje. Jo apylinkėse gyveno nemažai lietuvių: 1863 m. sukilimo dalyviai tremtiniai, pasilikę Sibire bei čia iš Lietuvos atvykę ir žemes gavę kolonistai, taip pat katalikai lenkai, latviai ir baltarusiai. Čia įsikūrę lietuviai net savo kaimus vadino lietuviškai – Šeduva, Baisogala. Gyvendamas Spaske A. Bardauskas rūpinosi sielovada, iš savo parapijos išskyrė 3 naujas parapijas, jose pastatė medinę bažnyčią, joms parūpino naujus kunigus. Pačiame Spasko mieste jis užbaigė savo pirmtako pradėtą statyti mūrinę bažnyčią, nupirko ir įrengė pastatą klebonijai. A. Bardauskas tarp savo tikinčiųjų pastoracinį darbą vedė keliomis kalbomis, buvo jų mylimas ir gerbiamas.
Švyturiai užvaldė palangiškio gyvenimą
Palangiškio dailininko kolekcionieriaus mokslininko-farologo 53-jų Aido Jurkšto gyvenimo aistra – švyturiai: jis juos piešia, kolekcionuoja modelius ir suvenyrus, kaupia literatūrą, rašo ir leidžia knygas, keliauja po pasaulį ir juos tyrinėja. Galop, ir žinomiausio šalyje farologo namų Palangoje nesupainiosi su kitais – savo rankomis jis pasistatė švyturį, o kieme trinkelėmis išklojo vėjų rožę. Šiuo metu A. Jurkštas ėmėsi įgyvendinti drąsų sumanymą – prikelti Šventosios švyturį ir įkurdinti jame Lietuvos švyturių muziejų. Pakvietęs į savo darbo vietą – bokštą namų švyturyje ir aprodydamas turtingas kolekcijas bei savo tapytus paveikslus, įkurdintus per tris aukštus, A. Jurkštas viso to nesureikšmina: per tris dešimtmečius, nuo tada, kai pradėjo domėtis, modelių, suvenyrų, monetų, pašto ženklų, atvirukų jau surinkęs kelis tūkstančius. Dabar kolekciją papildo tik išskirtiniais daiktais. Kolekcininkas atviravo – šiandien jam svarbiausia, kad jo rinkiniai taptų pirmaisiais būsimo Švyturių muziejaus, dėl kurio 10-metį mynė įvairių institucijų slenksčius, eksponatais. „Dabar tuo degu ir tam atiduodu visas jėgas“, – atviravo farologas. Ilgametis A. Jurkšto triūsas, kad Lietuvos teritorijoje esantys švyturiai, priklausę Saugios laivybos administracijai prie Susisiekimo ministerijos, o šią reorganizavus, būtų perduoti savivaldybėms, pagaliau davė rezultatą – prieš mėnesį Šventosios švyturys sugrąžintas Palangos miesto savivaldybei. „Tikiu, kad etapais išvien su Palangos savivaldybe pavyks sukurti modernų inovatyvų Švyturių muziejų Šventojoje, kuris taps unikaliu visame Baltijos regione. Mano vizija tokia: pirmiausiai atkurti ir sutvarkyti Šventosios švyturį, perdaryti laiptus ir įrengti liftą, kad ir neįgalūs ar senyvo amžiaus žmonės galėtų pakilti į 40 m aukštį ir pamatyti jūrą. Vaizdas – nepakartojamas. Viduje turėtų būti įkurdinta interaktyvi ir stacionari ekspozicija – viskas, kas susiję su švyturiais, jų istorija. Padovanočiau savo kolekciją. O apačioje, šalia švyturio, atsirastų miniatiūrų parkas: stovėtų maketai Lietuvos, vėliau ir kitų Baltijos šalių švyturių, taip pat ir tų, kurių jau nebėra“, – būsimo muziejaus viziją piešė farologas.
Ilgaamžiui architektui jubiliejai – nė motais
„Jeigu laukiat pono Mardoso, tai jo staliukas – ten, – vietą prie lango parodė Palangoje, tame pačiame pastate, kur ir biblioteka, įsikūrusios „Mūzos“ kavinės barmenė Rasa. Moteris teigė per 12-a darbo metų santūrų, galantišką buvusį miesto vyriausiąjį architektą spėjusi gerai įsidėmėti. „Jie, tie senieji Palangos inteligentai, pas mus čia dažnai ateina, užsisako espreso kavos, šnekučiuojasi, ką nors linksmo prisimena iš praeities“, – šypsojosi barmenė. Susibūrė į klubą Bet Leonas Laimutis Mardosas teigė turintis ir dar vieną mėgstamą „Mūzą“ – tų pačių savininkų, tik atokiau atidarytą kavinę. Kiekvieną antradienį 10 valandą būrelį bendraminčių, tarp kurių – buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Dainius Puodžius, iš Juknaičių į kurortą gyventi persikėlęs Zigmas Dokšas, architektės Rusnė Vaineikytė, Audronė Žukauskaitė, menininkė Palangos garbės pilietė Gražina Oškinytė ir daugelis kitų, susibūrusių į Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubą, susirenka ten. „Iš viso mūsų yra 18-a. Pirmininkas Dainius Puodžius siūlo, kad kiekvienas parašytume po savo minčių puslapį – tada išleistume knygą“, – juokėsi L. L. Mardosas. Jei tą savaitę išpuola kurio gimtadienis, klubo nariai sukaktuvininką būtinai pasveikina, palinki gero. Pats L. L. Mardosas neseniai atšventė 90-ies metų sukaktį, bet apie tai kalbėti nepageidavo. „Na, ir kas tas jubiliejus? Tai juk – ne mano nuopelnas“, – žodžių kišenėje neieškojo jis. Sekė pirmtakais Gimęs ir augęs Kaune, vaikystės dalį praleidęs motinos gimtinėje Zarasuose ir ten lankęs gimnaziją, dėl to, kad Geležinkelio valdyboje buhalteriu dirbęs tėvas už akių buvo nuteistas 8-eriems metams kalėti kaip politinis kalinys, sunkiai teko skintis kelią į aukštuosius mokslus. „Po gimnazijos trejus metus mokytojavau kaime, gavau gerą charakteristiką ir įstojau į Dailės institutą“, – pasakojo L. L. Mardosas. Pirmieji užsakymai, baigus institutą, kaip mokytojo duoną ragavusiam, buvo projektuoti mokyklas. Daug jų – 10 – suprojektavo, pirmąją – Elektrėnuose. Paklaustas, kokie vėjai prieš 43-us metus atnešė į Palangą, L. L. Mardosas nusišypsojo: protas turbūt buvo pasimaišęs. Žmogumi, kūrusiu Palangą, Leonas Laimutis nedvejodamas laiko ypač kūrybingą asmenybę architektą Alfredą Paulauską. Būtent jam kilusi mintis siauras miesto gatves išvaduoti nuo tvorų, atverti erdves, nudažyti nuspalvinti namus, suoliukus, elektros stulpus. Šio, kad ir neilgai, apie 6-erius metus, čia dirbusio architekto vizijoje Palanga turėjo būti miestas-parkas, su kuo daugiau žalumos. „Tos pačios pozicijos laikėsi ir Alfredą Paulauską pareigose pakeitęs Albinas Čepys, ir po jo atėjęs aš“, – sakė pašnekovas. Anot jo, Palangai pasisekė, ir kad Vykdomojo komiteto pirmininku dirbo D. Puodžius – Politechnikos institutą baigęs inžinierius-kelininkas, pirmasis taip rūpestingai ėmęsis tvarkyti vandentiekį ir kanalizaciją. „Iki tol gatvės kad buvo paasfaltuotos, bet inžineriniai tinklai – nepakloti“, – prisiminimais dalijosi L. L Mardosas.
|
|
