|
|
|
(1363) 2019-06-14Po pasėlius laigantys žirgai varo į neviltį
Liepų gatvėje Barzdžių kaime susirinkęs būrelis vietinių gyventojų antradienio popietę svarstė, ką daryti, kad sudrausmintų pašonėje žirgyną turintį Liudą Augaitį: jo palaidi gyvuliai toli gražu ne pirmus metus ištrypia dobilieną, javų laukus, nuėda pasėlius, o kaimynų priekaištai žirgų šeimininkui – kaip nuo žąsies vanduo. Kalbasi ir piktai, ir gražiuoju Dėl nuolat patiriamų skriaudų žmonės sakė ne kartą kreipęsi ir į Imbarės seniūną Antaną Turauskį, bet, pasak barzdiškio Broniaus Stonkaus, iš to naudos jokios – liepė fotografuoti, įsirengti vaizdo kameras, naktimis nemiegoti, filmuoti ir teisybės ieškoti teismuose. „Mano nuomone, Augaitis mus visus čia laiko ant juoko. Aną dieną paskambinau paprašyti, kad sužiūrėtų savo žirgus, nes ir vėl po mūsų teritoriją siaučia, o jis tik pasišaipė: „Nu ką aš padarysiu, Rasa... Ar tu manęs nemyli?“ – apmaudo neslėpė Rasa Stonkuvienė. Visi kaip vienas žmonės tvirtino, kad padarytą žalą L. Augaitis atlygina. Tačiau kaskart to reikia prašyti, o tai – nemalonu. „Jis nuolat abejoja, ar tikrai iš to nuėsto arba nutrypto ploto būtume tiek, kiek skelbiamės, grūdų prikūlę arba bulvių prirovę. O juk, jei ne jo gyvuliai, savo derlių susiskaičiuotume ir tiksliai žinotume, kiek ko turime, žirgyno savininko nekliudytume“, – kalbėjo Daiva Rašinskaitė ir Janina Mačiulienė. Petras Kripas hektaro plote yra pasisodinęs 800 riešutmedžio sodinukų, už kurių vieną mokėjo po 10 eurų. „Tai nemaža investicija. O jei ir juos žirgai kada nubaigs? Pernai sykį riešutyne jau buvo apsilankę. Saugau, kaip tik galiu, šiemet specialiai apsitvėriau tvora. Bet kodėl Augaitis savo žirgų apsitverti negali?“ – retoriškai klausė barzdiškis. Nuo palaidų nevaldomų žirgų ne kartą nukentėti teko ir netoli žirgyno mišriame ūkyje Klausgalvų kaime ūkininkaujančiai, javus auginančiai šeimai. „Mes ir su tuo kaimynu Liudu stengiamės sutarti kuo geriau, nenorime konfliktuoti. Bet tiesa, kad žirgai ir mūsų žiemkenčius niokoja, ėda. Dėl to ne kartą savininkui skambinom. Šis vis prašo pakentėti. Kenčiam daug metų, laukiam, gal, sakom, pagaliau tvora, kaip yra žadėjęs, apsitvers“, – svarstė pašnekovė, kurios pavardė redakcijai žinoma. Iš kviečių – į burokus Pirmadienio vakarą apie pusę devynių atvažiavusi patręšti augalų, arčiausiai žirgyno gyvenančių savo tėvų Valerijos ir Petro Kripų kviečiuose Irena Rimkuvienė išvydo visą bandą žirgų – 19 ar 20 suskaičiavo. „Jie pasigardžiuodami pešė ir pilnais nasrais rijo pasėlius. Ėmiau vaikyti, žinoma, bet, džiaugsmingai sukdami ratus, arkliai nurūko ir, mačiau, įjunko į Birutės Jonušienės runkelius“, – pasakojo ji. Kaimynai vieni kitų klausinėjo, kodėl Augaičio žirgus visas kaimas išmaitinti turi? Svarstė, gal žirgyno savininkas per žiemą pritrūksta pašarų? „Gyvulius daugelis mūsų taip pat auginam. Pasitaiko, kad koks jautis ar karvė kam išsilaužia kartą kitą, bet retenybė. Augaičio žirgai palaidi nuolat, metų metais“, – piktinosi žmonės. „Sėklą perkam, žemės įdirbimas brangiai kainuoja, o ateini – laukai tušti, nors verk“, – apgailestavo D. Rašinskaitė. Kažkuris gyventojų prisiminė, jog vienam ūkininkui L. Augaičio žirgai hektarą braškių buvo nuėdę.
Ar alkoholio draudimas šventėse sumažina jo vartojimą?
Mokės paramą už sausrą
Žemdirbiams, kurių 2018 metais dėl sausros patirti augalininkystės produkcijos nuostoliai sudarė ne mažiau kaip 30 proc. bendros vidutinės metinės 2015–2017 m. produkcijos vertės pagal visus taisyklėse nurodytus augalus, bus skiriama parama. Vienkartinė išmoka taip pat bus skiriama užsiimantiems gyvulininkyste ar paukštininkyste, laikantiems vieną ir daugiau sutartinių gyvulių. Prognozuojama, kad augalininkystės sektoriuje vidutinė išmoka gali siekti apie 17 Eur/ha, o gyvulininkystės – apie 7 Eur/SGV. „Seniūnijų specialistai yra gavę sąrašus, kuriems ūkininkams kompensacija už 2018-ųjų metų sausrą priklauso, ir juos apie tai informuos. Svarbiausia, kad žmonės suspėtų užpildyti prašymus, kadangi laikas labai trumpas – iki birželio 21 dienos“, – akcentavo Kretingos rajono Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė.
„P. n.“ informacija
„Amerika Palangoje“ – šiuolaikinė „Amerikos pirtyje“ interpretacija. Į Keturakio buitinę komediją pažiūrėjome per šių laikų prizmę, atsižvelgdami į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, interpretuodami pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą“, – kalbėdamas apie po dešimties metų atnaujiną spektaklį akcentavo Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis. Grįžta į sceną Pernai dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktį paminėjęs Palangos kultūros ir jaunimo centro „Grubusis“ teatras, kasmet scenos meną vertinančius palangiškius ir kurorto svečius džiuginantis Tarptautinei teatro dienai skirtomis spektaklių premjeromis, šią vasarą nusprendė atgaivinti prieš dešimt metų statytą vaidinimą „Amerika Palangoje“. Pagal garsiąją Juozo Vilkutaičio Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ sukurtas spektaklis birželio 21–23 dienomis grįžta į kurhauzo sceną minint pirmojo lietuviško vaidinimo 120-ąsiais metines bei komedijos autoriaus 150-tąjį gimtadienį. Režisieriaus Virginijaus Milinio vadovaujamo teatro repertuaras itin platus: nuo klasika tapusių lietuvių, rusų, kitų užsienio šalių dramaturgų pjesių iki itin modernių, šiuolaikinių dramos meistrų kūrinių. Nemažai spektaklių sukurta pagal ne scenai rašiusių autorių kūrinius: „Vaidiname Valančių“, „Pasaka apie angelus“ (pagal Vytauto V. Landsbergio kūrybą), „Ant marių krašto, Palangos miestely“ (pagal kraštotyrininkės Emilijos Adyklienės surinktus padavimus ir legendas), J. Bergmano novelių, J. Glinskio ir V. Katiliaus kūrybos interpretacijos. Visus šiuos kūrinius scenai pritaikęs net tik režisūrą, bet ir lituanistiką studijavęs V. Milinis prieš dešimt metų ėmėsi „Amerikos pirtyje“. „Pasirinkdamas tekstus adaptavimui imu ne scenai pritaikytą medžiagą, tad reikia ją „įsceninti“, reikia pritaikyti teatrui pagal jo taisykles, pagal jo specifiką, dramaturgijos linijas, – paklaustas, kaip ir kodėl rinkosi kūrinius, pradėjo pasakoti V. Milinis. – Manau, kad itin pasisekė į sceną perkelti K. Donelaičio „Metų“ dalį „Žiemos rūpesčiai“ bei Vydūną – tada buvo orientuotasi į šių kūrėjų jubiliejus bei Dainų šventes. Kalbant apie „Ameriką pirtyje“ – postmoderno, postdramos laikais atkurti viską nuo A iki Z būtų archyvinis, muziejinis variantas. Manau, mes galėtume atkurti, tam tikra prasme restauruoti spektaklį, bet ar kas žiūrės? Visų pirma, labai ilgai užsitęstų. Antra – Keturakio, kaip ir Donelaičio, pusė mokiniams mokyklose pateikiamos medžiagos yra leksikos žodynėlis. Dalis žodžių jau užmaršty ir likę tik lietuvių kalbos žodyne, dalis – nevartotinų. Mūsų spektaklyje yra palikta keletas Keturakio teksto intarpų, viena scena – visiškai autentiška. O paskui viskas interpretuojama per šių laikų prizmę, atsižvelgiant į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą. Pabandėme pažiūrėti ir parodyti, kaip po 120 metų teatro ir dramaturgijos prasme galima pasižiūrėti į šią linksmą buitinę komediją.“
KŪRYBOS KRAITĖ
Agronomas ir tapytojas – amžinai
Jeigu Senojoje Įpiltyje gyvenantis buvęs Darbėnų seniūnas tautodailininkas Edvardas Stalmokas ant svarstyklių lėkštutės šiandien padėtų agronomiją ir tapybą, sakė, nenusvertų nė viena, nes abi patinka vienodai. Vasarą – prie ūkio, žiemą – prie molberto „Vasaromis aš nuo seno pripratęs būti laukuose, prie ūkio, o pavasarį ar žiemos vakarais iki išnaktų – dirbtuvėje prie savo paveikslų“, – šypsojosi jis, „Pajūrio naujienų“ pašnekintas. Ankstyvoje vaikystėje, prabėgusioje Šiūparių kaime Klaipėdos rajone, Edvardas piešė kaip daugelis tokio amžiaus vaikų, tik gal šiek tiek ilgiau ir kruopščiau, gal – dažniau. Baigus mokyklą ir atėjus metui pasirinkti specialybę, pakluso tėvams bei vyresniesiems broliams. „Iš dailės duonos nevalgysi, be to, tas potraukis gali praeiti. Stok kur nors rimčiau“, – patarė jie. Ir, menus nustūmęs į šoną, vaikinas pasirinko studijuoti agronomiją. Septyniasdešimtąjį jubiliejų neseniai atšventęs E. Stalmokas teigė dėl to nesigailėjęs nė karto. Tapęs kvalifikuotu agronomu ir pagal specialybę pradėjęs dirbti tuometiniame Piliakalnio kolūkyje, susipažino su pirmininko pavaduotoju, partiniu sekretoriumi 2000-aisiais Anapilin išėjusiu Kurtu Skrobliu, kuris, anot Edvardo, iš tikrųjų nei ten koks idėjinis komunistas buvo, nei ką. Kontoroje šis žmogus turėjo kabinetą, o įdomiausia, kad tame kabinete net darbo valandomis tapydavo paveikslus! „Kartą pamatęs prasitariau, jog ir aš svajonę tapyti turėjau. Skroblys maloniai nustebo: o kas, klausė, dabar to daryti neleidžia? Esą pradėti niekada nėra vėlu“, – padrąsinantį nuoširdų kolegos žodį prisiminė Edvardas. Nuo tada, sakė, tiesiai iš laukų motociklu dažnai atlėkdavęs į kontorą. K. Skroblys užplikydavęs kavos, ir prasidėdavo ilgos kalbos apie meną, dėliodavosi vis naujų peizažų vizijos. Po kurio laiko bendraminčiai, taip pat karteniškis menininkas Jurgis Račkauskas uostamiestyje ėmė lankyti dailės studiją „Guboja“, į kurią rinkdavosi ir daug žinomų Klaipėdos miesto dailininkų. „Mes nuvažiuodavom ten ne kas vakarą ir ne keliskart per savaitę, kaip kiti, o sykį per mėnesį. Atsiveždavom parodyti savo tapybą, bet iš anksto buvom sutarę: ne pagyrimų norim klausytis, o išgirsti kritiką, kad paskui galėtume mokytis iš klaidų“, – prisiminimais dalijosi E. Stalmokas.
Spalvinga tapyba, juodai balta fotografija, ažūriniai skulptūriniai objektai – visa tai telpa Palangoje, Antano Mončio muziejuje, eksponuojamoje tarpdisciplininio menininko Algio Griškevičiaus parodoje „Sankirtos“. „Nelabai seniai, prieš trejetą metų, buvau surengęs savo personalinę parodą Klaipėdoje, Kultūrų komunikacijų centre. Tad, gavęs Antano Mončio namų-muziejaus pakvietimą, kiek abejojau: Palanga juk ne taip toli nuo Klaipėdos, laiko praėjo nedaug, ar verta? Gi dabar tikrai džiaugiuosi. Paprastai savo kūrinius eksponuoju skirtingose salėse: vienoje – fotografija, kitoje – tapyba, trečioje – skulptūros. Čia, šiose erdvėse, pabandžiau viską perpinti. Atrodo, pavyko“, – apie ekspoziciją kalbėjo A. Griškevičius. „Dauguma menininkų pasirenka kokią vieną kryptį ir dažniausiai visą gyvenimą dirba būtent tame žanre, – paklaustas, kodėl jis pristatomas tarpdisciplininiu menininku, kalbėjo A. Griškevičius. – Yra tapytojas, yra fotografas, yra skulptorius. O aš pabandžiau įkelti koją ir ten, ir ten, ir ten. – Taip ir tapau tarpdisciplininiu menininku. Kodėl? Todėl, kad man tiesiog nuobodu viename žanre, man norisi skirtingų išraiškos formų ir aš bandau jų ieškoti. Perėjimas iš vieno žanro į kitą, aš manau, praturtina ir mane patį, ir tai ką aš darau – atsiveria platesnis laukas, per kurį aš galiu save išreikšti“. Parodos kuratorius fotomenininkas Gytis Skudžinskas apie parodą „Sankirtos“ sakė: „Algis Griškevičius su savo medinėmis skulptūromis, pereinančiomis į tapybą ir fotografiją, tinka prie Antano Mončio skulptūrų. Nors jos visiškai kitokios, tačiau medžiaga, žaismingumas ir plastika susišaukia su A. Mončio darbais.“ A. Griškevičiaus paroda „Sankirtos“ Antano Mončio namuose-muziejuje veiks iki birželio 24 dienos. Birželio 29 dieną bus atidaryta menininkių Sonatos Lepaitės ir Paulinos Vyšniauskytės skulptūros ir pastelės ekspozicijos bei Tomo Daukšos projektas, pristatysiantis Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos moksleivių kūrybą.
„P. n.“ informacija
Į vasarą įžengė su tapybos darbų retrospektyva
Viename interviu kretingiškis tautodailininkas Alfonsas Sereika buvo prisipažinęs, kad, kai susidraugavo su teptuku ir aliejiniais dažais, sėdo tapyti ir tapė daug. Bet, nutapęs iki 100 darbų, sakė jų nebeskaičiavęs – tiesiog paleidęs į pasaulį, kad jie gyventų savąjį gyvenimą draugų, bičiulių, pažįstamų namuose... A. Sereika buvo žadėjęs neberengti ir savo darbų parodų, bet šito pažado neištesėjo: pernai parodą dedikavęs savo miestui Kretingai, į šią vasarą 85-erių tautodailininkas įžengė su Kretingos rajono kultūros centre surengta tapybos paroda „Retrospektyva“, kurią paskyrė savo mokytojui ir bičiuliui jau mirusiam dailės studijos „Guboja“ įkūrėjui Aleksandrui Ilginiui. „Tapytojo ir pedagogo darbas buvo jo pašaukimas ir gyvenimo prasmė – ant tapybos aukuro jis padėjo pats save“, – A. Sereika prisipažino, kad būtent šis žmogus uždegė kūrybos ugnį jo širdyje, beje, tebedegančią iki šiol. A. Sereikai labai įstrigo A. Ilginio pasakyti žodžiai, kad tapyba – tai autoportretas, kūrėjo sielos išpažintis, ir kad tapyboje nieko nenuslėpsi – čia viskas kaip ant delno. Ant to delno A. Sereika dėjo jūros, miestų, gamtos vaizdus, natiurmortus, taip kurdamas savąjį stilių, kurį tautodailininkas pavadino primityvo ir profesionalaus braižo mišiniu. „Mokytojas Aleksandras, anuomet parveždavęs iš Maskvos vakarietiškų dailės albumų, žurnalų, kitokių spalvotų leidinių, juos mums rodydavęs ir visuomet akcentuodavęs spalvos reikšmę, – kalbėjo A. Sereika, apgailestavęs, kad iš tapybos mokytojo ne viską spėjęs įsisavinti, suprasti. – Aleksandras Ilginis mokė mus profesionalios tapybos, mokė amatą paversti menu.“ Tapytojas prisipažino, kad jam labai norėdavosi teptuku brūkštelėti vieną kitą agresyvesnį brūkšnį, bet ne – negalėjęs, nes sėdėjo tautodailininkų vežime, vadinasi, tapyti privalėjo be jokio agresyvumo. „Didžiausias mano rūpestis buvo, kaip pajausti spalvą, o stilius susiformavo savaime. Įkvėpimo nepripažįstu – mintis ateina galvojant ir bedirbant“, – paprastus, bet svarbius dalykus įvardino tautodailininkas, parodos atidarymo dieną savo mokytojui A. Ilginiui paskyręs ir vieną savo sukurtų eilėraščių.
Apmaudus pralaimėjimas
LFF I lygos pirmenybėse žaidžianti Kretingos „Minija“ išvykoje, Vilniuje, sužaidė XI turo susitikimą su FK „Vilnius“ ir po įtemptos kovos pralaimėjo 4:5. Įvarčių autoriai – Donatas Surblys, Antonas Solovjovas, Jusufas Traore, Donatas Navikas. Kretingos „Minija“: Robertas Kazbaris, Paulius Juška, Ainis Vilavičius, Karolis Inta, Edgaras Drąsutis, Antonas Solovjovas, Jusufas Traore, Donatas Navikas, Edvinas Andrijauskas, Asilbekas Seitkalijevas, Donatas Surblys. Po keitimo: Mindaugas Grušauskas, Vakaris Jeruševičius. Rungtynes stebėjo 150 žiūrovų.
„P. n.“ informacijaBažnyčioje – širdis gelbstintis prietaisas
Neįprasta ceremonija antradienio vakarą įvyko Kretingos bažnyčioje – klebonas Astijus Kungys ir Plungės „Rotary“ klubo prezidentas Algimantas Budrys pasirašė žmonių širdis gelbstinčio 2 tūkst. eurų vertės įrenginio – defibriliatoriaus – perdavimo aktą. Pasekė klaipėdiečių pėdom Defibriliatorius yra per 40 narių vienijančio Plungės „Rotary“ klubo, kurio veikloje dalyvauja ir kretingiškiai verslininkai bendrovių „Terekas“, „Bruneros“ bei „Geralda“ vadovai Juozas Maksvytis, Irmantas Norkus ir Gintautas Igaris, dovana Kretingai. Tris tokius įrenginius tas pats klubas prieš tai yra padovanojęs Plungei. Kretingos bažnyčioje prietaisą nuspręsta laikyti neatsitiktinai: į mišias susirenka daug žmonių, be to, arti vietinių gyventojų bei turistų gausiai lankomas miesto centras, tad, ištikus bėdai, skubios pagalbos galėtų sulaukti kiekvienas. Pasak A. Budrio, projektas „Žadink širdį“, kuriame aktyviai dalyvauja Plungės „Rotary“ klubo nariai, startavo Klaipėdoje. Projektu siekiama įrengti kuo daugiau tokių gyvybes gelbstinčių aparatų, tikintis, kad ne tik bus palengvintas medikų darbas, bet kad bus išgelbėta ne viena gyvybė. Ne paslaptis, kad pastaruoju metu padaugėjo mirčių dėl širdies ligų, bet ne kiekvienas šalia sunegalavusiojo esantis žmogaus arba gatvės praeivis sugeba teisingai atlikti dirbtinį kvėpavimą arba širdies masažą. Naujasis prietaisas tai palengvina. Jis sukurtas taip, kad pasinaudoti sugebėtų net ir asmuo, neišklausęs pirmosios medicinos pagalbos kursų, mat visi nurodymai, ką po ko daryti, įgarsinti lietuvių kalba. Bus prasminga auka Prietaiso pranašumas – kad mobilus, patogu jį pasiimti ir, į nelaimės vietą nusinešus, ligoniui defibriliaciją galima atlikti pirmosiomis kritinėmis minutėmis, kol atvyks iškviesta greitoji medicinos pagalba. Įrenginys veikia automatiškai, elektros šokas suteikiamas tik tuomet, kai tikrai reikalingas. Kaip nelaimės atveju defibriliatorių naudoti, į perdavimo ceremoniją bažnyčioje susirinkusiesiems pademonstravo Kretingos Greitosios medicinos pagalbos specialistės Zina Viskontaitė ir Zita Gaudutienė. Ceremonijai baigiantis, brolis Astijus priminė, kad artėja tradiciniai šv. Antano atlaidai, ir kad šį šeštadienį vakare bus meldžiamasi už žemdirbius, verslininkus, kitas Kretingos bendruomenes, kurios kiekviena į bažnyčią atneš savo auką. Gyvybę gelbstintis prietaisas ir bus prasminga verslininkų auka. Už šią dovaną Plungės „Rotary“ klubui padėkojęs Kretingos rajono meras A. Kalnius vis dėlto vylėsi, kad ją panaudoti teks kuo rečiau.
Kretinga ruošiasi žydėti
Ne vienerius metus dėl prastai atrodančių gėlynų burnoję, apžėlusiomis ganyklomis juos pravardžiavę kretingiškiai šiemet galės pasidžiaugti: šią vasarą miestas turėtų pasitikti daug spalvingesnis. Miesto centre šiemet pasodinta apie 5 tūkstančius baltų, violetinių bei rožinių verbenų, 500 dekoratyvinio tabako bei 1tūkst. meksikinio žydrūno daigų, 650 nemezijų, į daugiamečius gėlynus įkomponuota ir po 50 patagoninių verbenų bei veronikų „Pink glow“, o Žemaitės alėjos žiede stiebsis 20 japoninių lanksvų, 46 žemaūgės pušys. Pasak miesto seniūnės Gintarės Liobikienės, gėlynai apsodinti iš miesto tvarkymo lėšų, išleista apie 5 tūkst. Eur. Gėlės pirktos iš trijų šaltinių: Klaipėdos bendrovės „Frezijų puokštė“, Plungės ūkininko Alfredo Bagdono ir Šilutės rajone esančio Ritos Tamošauskienės dekoratyvinių augalų ūkio. „Dar nėra tikrojo vaizdo, jis pasimatys maždaug po mėnesio, vidurvasary, kai augalai tarsi susilies į vieną įspūdingą kilimą“, – sakė ji. Parenkant ir komponuojant gėles, talkino kretingiškė apželdinimo specialistė Katerina Labanauskienė. Ji Kretingos gėlynus prižiūrės ir toliau.
„P. n.“ informacija
Malda, susikaupimas, dar nežinomi šventojo Antano gyvenimo faktai ir atgimstančios Kretingos grafų Tiškevičių dvaro istorijos bei legendos susipynė į turtingą ir spalvingą pynę, kurioje kiekvienas, dalyvavęs bent viename nuo pirmadienio besitęsiančios šv. Antano atlaidų ir Kretingos miesto šventės renginyje, galėjo rasti savo širdžiai ir sielai priimtiniausią giją. Pirmadienį šv. Mišių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje metu buvo melstasi už Kretingos rajono policijos darbuotojus, Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės bei Valstybės sienos apsaugos tarnybų darbuotojus, Krašto apsaugos savanorių pajėgų karius savanorius ir Lietuvos šaulių sąjungos narius. Dievo palaimos ir išmintingų sprendimų antradienį linkėta maldoje už Kretingos savivaldybės darbuotojus ir politikus, kurių vardu Kretingos rajono meras Antanas Kalnius paaukojo kepalą naminės duonos. Besidomintieji Kretingos globėjo gyvenimu rinkosi į kunigo dr. Simo Maksvyčio parengtos knygos „Šventojo Antano gyvenimas“ pristatymą bei parodos „Antanas iš Paduvos – žmonių šventasis“ atidarymą Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje. Grafų Tiškevičių dvaro istorijos ir legendos atgimė Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Trečiadienio pavakare čia surengti kraštiečio Juozo Pociaus nebaigtos dokumentinės pjesės dvaro teatro spektakliui „Oranžerijos stiklo paveikslėliai“ dramaturgijos teksto skaitymai. Ištraukos iš pjesės papildytos fragmentų iš Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės „Kelionių dienoraščio“, kuriame ji dalinasi jaunystės kelionių su tėvais po Europą asmeniškais įspūdžiais ir emocijomis apie aplankytus miestus ir šalis, skaitymais. Aktorių Algimanto Verbuto ir Virginijos Kochanskytės inscenizaciją inkrustavo Dainoros Pazdrazdienės (fleita) ir Ritos Pukelytės-Retkienės (klavinova) muzikavimas. Vakare lelijomis kvepiančioje bažnyčioje melstasi už Kretingos miesto ir rajono švietimo ir mokslo darbuotojus, nevyriausybines organizacijas. Šv. Mišias aukojęs pranciškonas brolis Tomas pašventino mažųjų tikinčiųjų rankose laikomas pačių įvairiausių spalvų lelijas – šis skaistumo simbolis yra vienas iš ikonografijoje vaizduojamo šv. Antano atributų. Spalvingosios lelijos kartu su vaikų suneštomis aukomis – nuo saldainių iki vynuogių – bei nevyriausybinių organizacijų vardu paaukotu pyragu buvo padėtos altoriaus papėdėje.
„P. n.“ informacija
Birželio tryliktąją, dieną, kai visose Lietuvos bažnyčiose meldžiamasi šv. Antanui, Kretingos miesto šventės ir Šv. Antano atlaidų renginiai tradiciškai pakvietė susikaupti maldai, pasigrožėti turtingoje Kretingos dvaro parko kolekcijoje pražydusiais bijūnais ir iš jų žiedų sukomponuotomis puokštėmis, spalvų vaivorykšte nušvitusiomis drobėmis. Ir – paprašyti Kretingos globėjo pagalbos, užtarimo bei aukomis prisidėti prie šv. Antano duonos. Kvapniažiedžių bijūnų įvairovė Balti, rausvi, raudoni, pilnaviduriai ir tuščiaviduriai – net septyniolikos rūšių Kretingos dvaro parke augančių ir ant 184 kelmų žiedus kraunančių bijūnų žiedai skleidėsi trijose dešimtyse parodai „Bijūnų žiedais vasara pražydo“ sukomponuotų puokščių. Pristatydama vakar, ketvirtadienį, atidarytą jau vienuoliktąją tradicinę parodą Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė sakė, jog bijūnų žiedus, visu grožiu prasiskleidžiančius birželio viduryje, kai Kretingoje vyksta švento Antano atlaidai, muziejus skiria mūsų miesto globėjui. O po vieną žiedą ji įteikė parodos organizatorei Gamtos skyriaus vedėjai Jurgitai Tertelienei, broliams pranciškonams Astijui ir Gediminui, Marijono Daujoto progimnazijos muzikos mokytojai Mildai Trušauskaitei, kurios ugdytinių dainos atidarė parodą, varduvininkui Antanui Puidokui. Atskiros padėkos sulaukė ketvirtus metus puokštes komponuojanti muziejaus darbuotoja Birutė Drungilienė. „Šiemet į puokštes stengiausi dėti kuo mažiau kitų gėlių – norėjau atskleisti pačių bijūnų grožį ir įvairovę, – sakė floristė, prasitarusi, kad tokiame karštyje puokštes buvo itin sunku kurti, nes žiedai vyto, kaip sakoma, ant akių. – Su bijūnais komponavau gėles, kurios auga mano darželyje – sinavadas, irisus, šiurpinius gvazdikus, raskilas, darželio rugiagėles, dekoratyvinius česnakus, panaudojau ir jau nužydėjusias aguonas.“
|
|
