|
|
|
(1335) 2019-03-08Kad Dievas žiūrėtų į Kretingą
Šią savaitę į Kretingą sugrįžo broliai pranciškonai Astijus Kungys ir Gediminas Numgaudis. Brolis Astijus – katalikų parapijos klebonu, brolis Gediminas – Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonu. Nors broliai sako Kretingą atrandantys iš naujo, kretingiškiai nepamiršo jų uždegančios energijos, entuziazmo, todėl daugeliui knieti: kokie nauji vėjai papūs Kretingoje? Su broliais Astijumi ir Gediminu ketvirtadienio rytmetį „Pajūrio naujienų“ redakcijoje kalbėjomės apie jiems tekusius iššūkius, Kretingos parapijos ir miesto viziją, žmonių bendruomeniškumo ugdymą, žmogaus kelią į visavertį gyvenimą. – Šiemet Kretingoje keičiasi ir pasaulinė – Savivaldybės ir bažnytinė valdžia. Einantys į Savivaldybės valdžią prižarstė pažadų, ar galima tikėtis ir kokių pokyčių tiek Kretingoje, tiek bažnyčios gyvenime su jūsų sugrįžimu?
Astijus:– Prieš 30-imt metų 1989-aisiais lapkričio 19 d. trise – Juozapas Pudžemys, Edmundas Atkočiūnas ir aš atvykome į Kretingą. Tai buvo mūsų brolių pranciškonų išėjimas iš pogrindžio ir sugrįžimas į Kretingą po 50-ies metų. Buvau 26-erių, buvo praėjęs vos pusmetis nuo įšventinimo į kunigus. Per tuos tris dešimtmečius čia dirbę broliai ir bendruomenės žmonės padarė daug. Grįžtu atsargiai, kad nesugriaučiau to, kas padaryta ir pagarbiai viso to tęsti, auginti. Yra tokia malda: „Ką Viešpats pradėjo, tegu baigia“. Tęsti to, ką darė abu Antanai – Grabnickas ir Blužas. Niekada neatkartosi to, ką jie darė, bet tą jų suburtų žmonių džiaugsmą, pamaldumą, adoracijas, Gavėnios kryžiaus kelią mieste bandysime tęsti. Pagal Evangeliją, Jėzaus mokymą, mes esame tie palydėtojai, kad žmonės eitų teisingu keliu. Čia yra mūsų užduotis. Tu žinai tą realybę, kad esi toks silpnas, pasenęs, ir ateini į tą tęsinį, ir aplinkybės verčia pripažinti, kad tu turi daug ko mokytis iš naujo. Aš kartais pagalvoju: ar pavešiu tiek. Kai sako „iššūkis“, pirmoji mintis, kad tai šaukia tave atsiliepti. Iššūkiai turi ateiti iš kasdienybės, kad nebūtų mano ar mūsų brolių sugalvoti. Todėl meldžiame: „Kasdieninės duonos duok mums šiandien“. Kai atsiliepi į tos dienos iššūkį, žengi į ateitį. Idėjų su broliais turime daug, ypač su Gediminu. Žinome, kad realybėje įgyvendintume gal 10 proc. to, ką esame sumanę. Bet jeigu nebūtų to entuziazmo, to polėkio, tada jau būtų tragiška. Mano pirmoji mintis yra aplankyti atskiras bendruomenes Kretingos mieste, galbūt ir rajone, kur yra mūsų parapija. Labai norėčiau atkreipti dėmesį į vyrus. Planuojame, kad nuo balandžio mėnesio kiekvieną trečiadienį kviesime vyrus į Šv. Rašto ir maldos grupę. Popiežius mums kalba apie dėmesį jaunajai kartai, jis visada atvykęs susitinka su jaunimu. Per vaikus, jaunimą atsigauna ir jų tėvai, seneliai. Jaunimas turi didelį poveikį keisti pasaulį. Vaikučiai eina prie Pirmos Komunijos, Sutvirtinimo sakramento, ir girdime tėvų pasakojimus, kaip tai keičia ir jų gyvenimą – kasdienybėje atsiranda malda, padėka Dievui už duoną kasdieninę.
Ar pritartumėte, kad Rotušės aikštėje vyktų turgūs?
Įgyvendinant Europos Sąjungos projektą bus atnaujinta Kūlupėnų gyvenvietės viešoji infrastruktūra. Projekto vertė – 853,3 tūkst. eurų, iš Kretingos rajono savivaldybės biudžeto lėšų bus skirta 64,3 tūkst. eurų. „Džiaugiamės, kad vykdysime projektą, nes sutvarkysime pagrindinę Mokyklos gatvę, mokyklos stadioną“, – apie projektą kalbėjo Kūlupėnų seniūnijos seniūnė Rita Lubienė. Projekto vykdymo metu bus sutvarkytas privažiuojamasis kelias su automobilių stovėjimo aikštelėmis nuo Mokyklos g. prie gyvenamųjų pastatų, įrengti pėsčiųjų takai tarp Vyšnių ir Mokyklos g., nuo Liepų g. iki Lino g., nuo Vyšnių iki Beržyno g. ir Ateities g., nuo pagrindinio kelio į Klevų g., Mokyklos g., prie mokyklos stadiono. Taip pat bus įrengtas kelio privažiavimas ir automobilių stovėjimo aikštelė prie mokyklos stadiono, sutvarkytas daugiabučių kiemų apšvietimas ir pėsčiųjų takai, išasfaltuota žvyruotos Mokyklos g. dalis, įrengtas viešasis tualetas, vaikų žaidimo aikštelės, sutvarkyta sporto infrastruktūra. „Būtinai Mokyklos gatvę reikia tvarkyti, nes tokių duobių pagrindinėje gatvėje negali būti“, – problemą įvardijo R. Lubienė. Seniūnė pripažino, kad iš pradžių turėjo kitokių norų: „Pirmiausiai norėjome įrengti gatvių apšvietimą ir jas išasfaltuoti.“ Pagal projekto reikalavimus nebuvo galima daugiau kaip 50 proc. skirti infrastruktūrai, todėl šie norai buvo atmesti. Tai – ne vienintelis sunkumas, su kuriuo teko susidurti rengiant projektą. „Galbūt silpnesnius projektuotojus turėjome, nes iš esmės vos ne patys turėjome viską suskaičiuoti, pateikti, dėl ko užtrukome daug laiko. Vidaus reikalų ministerija atmetinėjo mūsų siūlymus, atrodė, jau suderiname, bet tenka vėl pataisyti. Pateikus projektą Nacionalinei mokėjimo agentūrai, jiems pasirodė, kad viską galėjome padaryti kitaip. Todėl turėjome taisyti viską iš naujo“, – sunkumus vardino R. Lubienė. Tikimasi, kad realūs darbai prasidės pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje. Darbus planuojama baigti iki 2020 m. gruodžio 31 d.
„P. n.“ informacija
Kretingai naujo turgaus nereikia
Kretingiškiai nenori, kad senasis miesto turgus iš Laisvės gatvės būtų perkeltas į teritoriją Savanorių gatvėje, prie vandens bokšto. Kretingos rajono savivaldybės užsakymu, įmonė „Nacionalinis projektų rengimas“ atliko Kretingos turgaus vystymo perspektyvos studiją. Rengiant studiją buvo apklausti 385 respondentai. Sprendžiant iš jų atsakymų, Kretingai turgaus reikia, turgui yra tinkama dabartinė vieta, darbo laikas trečiadieniais ir šeštadieniais kretingiškiams irgi tinka. Pagal apklausą, didžiausia dabartinio turgaus Laisvės gatvėje problema – vietų automobiliams statyti trūkumas. Turgaus lankytojai, prekiautojai taip pat norėtų geresnių vietų prekybai, uždarų patalpų, kaip antai, angaro, matavimosi kabinų. Studijos rengėjai vertino Savivaldybės įmonės „Kretingos turgus“ galimą prijungimą prie kitos Savivaldybės įmonės. Jų išvada buvo, kad iš to apčiuopiamos naudos nebūtų, nes dabartinė turgaus administracija esanti optimali, turi tik būtiniausius etatus. Sujungimas, anot jų, tik perkeltų turgaus problemas tai kitai įmonei. Turgaus privatizavimui irgi nepritarė, abejodami, ar atsiras norinčių jį pirkti, kadangi pagal bendrą Lietuvos turgų situaciją tie, kas užsiima šiuo verslu, „lobių nekasa“. Tęsti turgaus veiklą nedarant nieko rengėjai nepatarė, motyvuodami tuo, kad neremontuojami turgaus statiniai galutinai sugrius, galiausia ir pats turgus nunyks.
KŪRYBOS KRAITĖ
Paroda – lyg amžinybės ilgesys
Kretingos muziejuje, pakeliui iš rudens į pavasario lygiadienį, labai trumpam stabtelėjo kūrėjų poros šviesaus atminimo Linos Winter ir Sigito Juknevičiaus tapybos paroda „Priminimas apie save – gurkšnis iš šaltinio“. Kontrastiškai spalvinga ir užburianti, tarsi atvira kodų ir simbolių sistema, kurios centre – žmogaus vidus. Prie kiekvieno paveikslo – netrumpas aprašas, įvilktas į filosofinį apmąstymą. Nuo juodai balto grafiško prisistatymo autoriai nuosekliai veda į spalvų – geltonos, žalios, mėlynos, raudonos – pasaulį, kurio centre dėmesį prikausto drobė „Angelas liečiasi prie tavęs“. Aliejumi taškine technika nutapytas paveikslas tarsi išcentruoja, išsuka mintis iš išorinio į mistinį pasaulį, kurio pradžia – vidinė gelmė lyg saugios motinos įsčios, o pabaiga – visatos begalybė. „Viskas prasideda nuo mažo taškelio, kuris auga, vystosi. Ir jeigu mūsų nebelieka šiame pasaulyje, mes niekur nedingstame – visi „taškeliai“ kada nors susitiks“, – darbais žavėjosi Kretingos muziejaus etnografė Aušrinė Kasperavičiūtė. „Paveikslas pats tarsi „pasišnekėjo“ su manimi – pajutau jo gyvastį. Per rudens lygiadienio šventę į Dreverną buvo atvežta ši paroda, tačiau tarp linksmybių ir šokių paveikslai neskambėjo. Tik staiga pajutau „Angelą“ – ir atsisėdau ant grindų, nebegalėdama nuo jo atitraukti akių. Taip užgimė pažintis su S. Juknevičiumi ir ši paroda pasiekė Kretingą“, – kalbėjo parodos iniciatorė A. Kasperavičiūtė. Deja, paroda čia neužsibus: vakar įvyko jos atidarymas–uždarymas, dalyvaujant pačiam autoriui dailininkui iš Kaišiadorių S. Juknevičiui. Jis sakė parodą iš čia išgabensiąs į pernai amžinybėn iškeliavusios Linos tėviškę – Kudirkos Naumiestį. Autorius neslėpė, jog paveikslus jiedu tapė kartu, tik jis juos dar įvilkęs į žodį. --- Vėlų lapkričio vakarą, kai lauke buvo tamsu ir šalta, o ant laiptų gulėjo kreivai išsišiepęs moliūgas – namai buvo pilni žvakių šviesos ir jaukaus Linos kvapo. Sigitas užėjo ir liko. Po trejų metų, vieną vėlų kovo vakarą Lina išėjo. Palikusi viską, net tai, kas arčiausiai – kūną, mintis, pojūčius. Išėjo, kaip dainos žodžiai palieka burną. Pasklido kaip kvapas ką tik iškeptos duonos. Ir jos neliko. Trys metai – įžanga, dėstymas, epilogas. Jie susipažino, atliko tai, kas buvo jiems skirta, ir išsiskyrė taip pat netikėtai staiga – visam laikui. Linos ugnis – gyvenimo aistra – išjudino Sigito orą – mintis ir jo vandenį – jausmus. Linos žemė – jos praktiškumas nukreipė kūrybos vaga. Gimė dešimt paveikslų.
Su pasakomis atkeliavo pavasaris
Kretingos muziejaus Žiemos sode prasidėjo visą kovą besitęsiantis renginių ciklas „Sekmadienio rytmečiai su pasaka“, skirtas mažiesiems kretingiškiams bei jų tėvams. Pasakas skaito ir susitikimus su pasakų herojais – teatro lėlėmis rengia buvęs ilgametis Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ režisierius Algimantas Verbutas. „Pradžia – įkvepianti: pavasaris pirmiausiai atkeliavo į Žiemos sodą, o tik po to – už mūsų namų langų bei sienų. Kovas yra teatro mėnuo, todėl išvien su Kretingos muziejaus vadove Vida Kanapkiene sumanėme, kad Žiemos sodą, kur visu grožiu žiedus skleidžia egzotiški augalai, tvenkiny nardo ryškiaspalviai karpiai, klykauja papūgos, apgaubtų pasakų dvasia. Taip gimė sekmadieniniai pasakų rytmečiai mažiesiems kretingiškiams, jų tėveliams bei seneliams“, – kalbėjo A. Verbutas. Pirmąjį pasakų rytmetį, į kurį susirinko per 30 mažųjų kretingiškių bei jų tėvų, A. Verbutas išraiškingai paskaitė lengvai pradinukams suprantamas pasakaites apie pasiklydusį paršelį ir kiškienę, išleidusią kiškį pasikopūstėliauti. Pasakų herojų nuotykius jis paryškino vaidindamas teatro lėlėmis, kurias pagamino Birštone gyvenantis lėlininkas Rimantas Jacunskas. „Apie mūsų sumanymą populiarinti pasakas ir lėlių teatrą sužinojęs garsus šalies lėlininkas teatro legenda Vitalijus Mazuras taip pat pažadėjo dovanoti mums keletą savo sukurtų lėlių“, – teigė projekto autorius. Per antrąjį pasakų skaitymo rytmetį šį sekmadienį, kovo 10-ąją, A. Verbutas sakė ketinąs skaityti nuotaikingas britų autoriaus Donaldo Biseto pasakas apie žąsiną ir paršelį, kurias taip pat pagyvins lėlių teatru. O trečiąjį ir ketvirtąjį sekmadienius A. Verbutas pakvietė pačių pasirinktas pasakas savo mažyliams skaityti tėvus bei senelius. „Jau pasisiūlė keli tėveliai ir močiutės. Smagu, kad jie dalyvauja, o po to su vaikais vaikštinėdami po Žiemos sodą, gėrėdamiesi aplinka, aptarinėja pasakų herojus, aiškinasi poelgius, kodėl šie pasielgė vienaip, o ne kitaip ir kaip būtų buvę geriau“, – savo pastebėjimais pasidalijo režisierius. O paskutinįjį, kovo 31-osios, sekmadienį bus skaitomos pačių vaikų sukurtos pasakaitės. „Generuodami bendrą idėją ir ragindami vaikus dalyvauti projekte, skatiname jų kūrybiškumą, meilę knygai ir pasitikėjimą savimi“, – įsitikinęs A. Verbutas. Kovą startavęs pasakų skaitymo projektas, manoma, po pertraukos Žiemos sode bus tęsiamas ir vėliau.
Piešdamas protestavo prieš suvaržymus
Laisvasis menininkas 60-metis kretingiškis Vytautas Ruzgaila, kurio pomėgis – piešti, o darbas – drožti iš medžio, gaminti baldus ir juos restauruoti, tikino esąs laimingas, gyvendamas Kretingoje, kur prabėgo jo jaunystė su laisvės siekiu, noru gyventi nevaržomam. Menininkas neslėpė, jog praeitis ypač atgijo po to, kai anapilin neseniai iškeliavo jo tėvas pedagogas ir žinomas šalies krepšinio treneris Stasys Ruzgaila. Studijas baigė be diplomo V. Ruzgailos drožti darbai – koplytstulpis Lietuvos 1000-mečio ąžuolyne, sūpynės „Meška“ bei „Žuvys“ – papuošė Nasrėnų Motiejaus Valančiaus gimtinės sodybą, o ąžuoliniai vartai, vaizduojantys populiarius žemaičių gyvūnus – žalčius, suopį ir apuoką – Kartenos girininkiją. O paties menininko sodybą Padvariuose, palei senąjį Akmenos tiltą, iš kitų išskiria vėlgi drožti žemaitiški akcentai – meška, lydeka ir dvi pelėdos. V. Ruzgaila pasidžiaugė, jog likimas, iš Kretingos kone dviem dešimtmečiams nubloškęs jį į Vilnių, vėl sugrąžino į gimtinę, kur šiandien jis galįs kurti niekieno nevaržomas, įsipareigodamas tik sau ir užsakovams. Skirtingai negu buvo jo jaunystėje. Vyras su pašaipia gaida prisipažino, jog jis esąs profesionalus menininkas, bet be diplomo. 1986-aisiais, prieš pat Atgimimą, jis baigė studijas Vilniaus dailės institute, į kurį įstojo tik iš trečio karto. Tačiau diplomo neėmęs dėl to, kad protestavęs prieš mokslinio komunizmo discipliną ir baigiamąjį egzaminą, kurie, griūvant sovietų sistemai, jam atrodė absurdiški. „Dėstytojos klausdavau, ar ji pati tiki tuo, ką pasakoja. Išvarė iš egzamino. Baigiau interjero dizainą, bet diplomo neturiu. Sakiau – nenoriu raudono, imsiu, kai duosit žalią arba trispalvį“, – neslėpė vyras.
Skaitymo maratonu paminėjo Žemaitijos metus
Skaitymo maratonu „Rēk žmuogou žmuogaus, rēk dūšē dūšės artėmuos“ paminėtos 800-osios Žemaitijos metinės ir Lietuvių kalbos dienos. „Mūsų kultūros dirva yra labai derlinga. Turime daug simbolių, tik reikia juos pamatyti, prakalbinti ir jų neužmiršti“, – atidarant šventę apie žemaičių gilias tradicijas, istoriją, kultūrą kalbėjo Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Dalyvių – per 100 Skaitymo maratone dalyvavo tie lietuviško žodžio mylėtojai, kuriems svarbu puoselėti gimtąją kalbą, didinti jos prestižą ir stiprinti Žemaitijos regiono identitetą: Kretingos rajono savivaldybės tarybos nariai, administracijos specialistai, Kretingos rajono kultūros centro darbuotojai, ikimokyklinio, bendrojo ugdymo įstaigų mokiniai bei mokytojai, br. Bernardas Belickas. „Šiemet turime prisiminti Žemaitijos istoriją, tradicijas, taip pat saugoti ir puoselėti mūsų protėvių gražią gimtąją kalbą“, – teigė mero pavaduotoja Danutė Skruibienė. Taip pat lietuviško žodžio puoselėtojus sveikino ir Savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas. „Mintis organizuoti tokį renginį gimė, kai LR Seimas priėmė nutarimą 2019-uosius paskelbti Žemaitijos metais. Ketvirtus metus minimos Lietuvių kalbos dienos taip pat tiko šio renginio koncepcijai“, – idėjos pradžią prisiminė skaitymo maratono iniciatorė Savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Rita Kasparavičiūtė.
Kartenoje nuvirto koplytstulpis
Užgavėnių išvakarėse Kartenoje vėjas nuvertė šalia kultūros skyriaus esantį tautodailininko Arvydo Klovo pastatytą koplytstulpį. Kol kas jo atstatyti nepavyks, nes tam reikalingos lėšos. Koplytstulpiai pastatyti prieš penkiolika metų. „Visas jėgas atiduosime kitų, šalia esančių, koplytstulpių įtvirtinimui, nes jie bet kada gali virsti, taip keldami pavojų žmonių gyvybėms“, – artimiausius planus įvardijo Kartenos seniūnijos specialistas ūkio reikalams Petras Drakšas. Nuvirtusį koplytstulpį ketinama restauruoti, tačiau kol kas nežinoma, kada. „Kol neturime seniūno, sunku ką nors spręsti, nes restauravimui reikia lėšų. Dabar bandysime viską sutvarkyti, kiek įmanoma, savo jėgomis, galbūt ieškosime paramos“, – kalbėjo P. Drakšas.
„P. n.“ informacija
Išvijo Morėse paslėptas blogybes
„Jeigu Užgavėnių nešvęsi – nuo nelaimių neatsiginsi“, – taip švęsti Užgavėnių buvo kviečiami Kartenos miestelio gyventojai. Pasigaminę kaukes, prikimšę ir aprengę Mores, žiemą vyti iš kiemo susirinko Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro bendruomenės, Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus atstovai ir kiti smalsuoliai. Per Užgavėnes išvaroma žiema, o po jų sulaukiama Gavėnios. Rinko įspūdingiausias Užgavėnių tradicijų puoselėjimas Kretingos rajone nėra užmirštas. „Daug metų puoselėjame šias tradicijas, skiepijame jas vaikams. Man tos tradicijos yra labai mielos, todėl stengiuosi įtraukti kuo daugiau žmonių“, – kalbėjo šventės „Žėima, žėima, biek iš kėima“ iniciatorė Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus vedėja meno vadovė Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro šokių mokytoja Janina Vaičekauskienė. Per Užgavėnes žiema varoma lauk ir laukiama ateinančio pavasario. „Visas blogybes varėme lauk“, – Užgavėnių esmę įvardijo šventės iniciatorė. Prie šventės organizavimo prisidėjo Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro bendruomenė. Kiekviena klasė darė po Morę, tada buvo išrinktos trys įspūdingiausios, kuriomis tapo dešimtokų, devintokų ir antrokų Morės. Vis dėlto apdovanojo visas klases. „Sunku buvo išsirinkti, nes visos Morės labai įdomios“, – sakė pavaduotoja ugdymui Aušra Gedgaudienė.
|
|
