|
|
|
(1321) 2019-01-18Kitur turgaus kretingiškiai nenori
Sužinojusi, kad didysis Kretingos turgus iš Laisvės gatvės gali būti perkeltas į atokią Kretingos vietą, dalis visuomenės sunerimo: galbūt Savivaldybė yra pažadėjusi kažkam parduoti dabartinį jo užimamą sklypą bemaž miesto centre? Gandai – nuo seno Tokius svarstymus rajono meras Juozas Mažeika pavadino niekuo nepagrįstomis nuo seno girdimomis šnekomis. Anot jo, kaskart, kai tik Savivaldybėje svarstomos galimybės pagerinti nuostolingai dirbančio turgaus veiklą ir infrastruktūrą, tokie gandai sklinda. „Nieko naujo, bet mes tikrai nesiruošiame to sklypo parduoti“, – patikino meras. Vienas realiausių variantų – turgų perkelti į naująjį miesto rajoną, prie vandentiekio bokšto. Čia Savivaldybė turi jai priklausantį maždaug 3 ha žemės plotą. Prieš kurį laiką, kai dar buvo renkama vieta tarp stadiono ir „Sodros“ baigiamam įrengti Sporto ir sveikatingumo centrui, pasigirdo siūlymų geriau statyti jį ten. Paklaustas, kodėl rajono taryba sklypo prie vandens bokšto tada neatidavė, meras išvardino tris aspektus: nėra komunikacijų, o šilumos ir vandentiekio trasų įrengimas būtų gerokai padidinęs statinio projekto kainą; Savivaldybei reikėtų išlaikyti du stadionus, nors pagal gyventojų skaičių bei investicijas Kretingai tiek nereikia; į dabartinio stadiono vietą, jo atsisakius, kai kam iš politikų proteguojant, jau gviešėsi prekybos centrai. „Mes į kalbas tada nesileidom, pasielgėm kategoriškai ir teisingai“, – teigė J. Mažeika. Apsipirkti nesiveržia Rajono Savivaldybės užsakymu Kretingos turgaus viziją kurianti Vilniaus bendrovė „Nacionalinių projektų rengimas“ jau baigė internete skelbtą viešą anoniminę rajono gyventojų apklausą, kaip jie turgų įsivaizduoja artimiausioje ateityje. „Dirbame įtemptai, analizuojame vietinių žmonių pageidavimus bei idėjas, pasiūlymus ir pastebėjimus, apie kuriuos patys anksčiau galbūt ir nesusimąstėme“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė šios įmonės direktorius Eimantas Galkevičius. Jo teigimu, dar laukiama ir turgaus administracijos praėjusių metų finansinės ataskaitos, kuri parodys, kiek turgaus veikla Savivaldybei naudinga ir ar apsimoka ją tęsti. „Kai kuriuos skaičius jau žinau, mano nuomone, jeigu mokesčiai prekeiviams ir toliau bus panašūs, kokie buvo nuo praėjusiųjų metų vidurio, tai Kretingos turgaus situacija nebus labai bloga“, – prasitarė E. Galkevičius. Parengtą Kretingos turgaus 5-erių metų veiklos programą Savivaldybei jis ketina pateikti maždaug po mėnesio. Kretingos turgaus direktoriaus Nerijaus Tertelio žodžiais, į internete paskelbtos anketos klausimus balsuodami atsakė 374 respondentai, nors jis tikėjęsis kur kas didesnio aktyvumo. „Kita vertus, ne visi, ypač vyresnio amžiaus, žmonės ir naudojasi internetu“, – svarstė direktorius. Didžiausias netikėtumas jam buvo tai, kad daugiausiai iš balsavusiųjų – 143 (arba 38,2 proc.) – turguje apsiperka ne dažniau, kaip vieną kartą per mėnesį; du ar tris kartus – 83 (arba 22,2 proc.). Niekada turguje neperka 77 gyventojai, arba 20,6 proc. Į klausimą, ar apskritai Kretingoje reikia turgaus, 324 (arba 68,6 proc.) atsakė teigiamai, o 50 (arba 13,4 proc.) – neigiamai. Tačiau 20 (arba 5,3 proc.) pareiškusiųjų, jog turgus nereikalingas, toje vietoje vis tiek pageidautų smulkių maisto parduotuvių, 26 (arba 7 proc.) – teikiamų smulkaus verslo paslaugų. Vienuolika respondentų (2,9 proc.) sutiktų, kad dabartinėje turgaus vietoje atsirastų naujų daugiabučių.
Ar užtenka 7 kandidatų į merus?
Ieško dingusio vyro
Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono policijos komisariate sausio 14 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad praėjusių metų gruodžio 20 dieną iš namų Birutės g. 20 Kretingoje išėjo ir iki šiol negrįžo Regimantas Simanauskas, gimęs 1981 m. Dingusysis – vidutinio kūno sudėjimo, apie 1,75–1,85 m ūgio, rudų trumpai kirptų plaukų, ant kairės rankos peties turėjo tatuiruotę (galimai moters tarp rožių krūmų). R. Simanauskas galėjo vilkėti juodos spalvos striukę, džinsines mėlynos spalvos kelnes, avėti 42 dydžio juodos spalvos kedus. Policija prašo ką nors žinančius apie R. Simanausko dingimo aplinkybes ar jo buvimo vietą informuoti tel. 8 700 64206 arba 112.
„P. n.“ informacija
Tautos patriarchą įamžino tarpukariu
Viena seniausių Kretingos miesto Jono Basanavičiaus gatvė, nutiesta palei dešinįjį Akmenos upės krantą, šiuo garbingu vardu buvo pavadinta tarpukariu, sovietmečiu pervadinta į Petro Cvirkos, o po nepriklausomybės atkūrimo vėl atgavusi ankstesnįjį. Šios gatvės istorija itin spalvinga ir turtinga, vedanti prie Kretingos miesto kūrimosi ištakų. Angelas mena pirmąją bažnyčią Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, nepriklausomoje Lietuvoje gatvės masiškai buvo vadinamos Nepriklausomybės akto signataro daktaro Jono Basanavičiaus vardu, o ypač – po jo mirties. Ir Palangoje tuo pat metu, kaip ir Kretingoje, antroji pagal svarbumą gatvė po Tiškevičių bulvaro buvo pavadinta J. Basanavičiaus vardu. Istoriškai Kretingos J. Basanavičiaus gatvė patenka į Kretingos dvaro bei Kretingsodžio kaimo, kuris 1936 m. buvo prijungtas prie miesto, valdas, o svarbiausi aplinkiniai keliai pavadinti Palangos, Klaipėdos, Šventosios gatvėmis. Prieškariu ši gatvė, prasidėjusi nuo dvaro, tesiekė dabartinę Palangos–Šiaulių kelio kryžkelę, už jos miesto link tebuvę kelios mažažemių sodybos. „Dabartinė užstatyta gatvės dalis nuo kryžkelės ligi maro kapinaičių, arba vadinamojo Marijos kalnelio, buvo tuščia. Visa dauba, žemę išdalijus pas Tiškevičius tarnavusių kumečių vaikams, užstatyta pokariu. Dauba nuo kapinaičių ligi vadinamojo žuvinės tilto sovietmečiu buvo paaukštinta, užpylus ją žemėmis“, – kalbėjo J. Kanarskas. Tautodailininko Adolfo Viluckio sukurtas Angelas šiandieną žymi pirmosios Kretingos katalikų bažnyčios vietą, – ją 1602 m. pastatė dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius, o rūpintis patikėjo pasikvietęs pirmuosius pranciškonus. Tačiau vėlesni istorijos posūkiai nulėmė, kad Kretingos miestas pradėjo kurtis kitapus Akmenos, o Kretingsodžio praeitį kretingiškiams šiandien ir primena Angelas ir koplytėlė ant maro kapinių.
Skleidę Budriuose mokslo šviesą
Kretingoje gyvenanti gydytoja Emilija Jankauskaitė-Pakutinskienė (gim. 1936 m.) stropiai saugo savo tėvų – mokytojų Sofijos ir Vinco Jankauskų atminimą, jų ir aplinkos fotografijas bei dokumentus. Šių mokytojų darbas, visuomeninė veikla bei jų istorinis palikimas yra tapęs ir Kretingos krašto istorijos dalimi. Sofija Šišniauskaitė (1908–1984) gimė Kretingoje darbininkų šeimoje, kurioje augo ir 1906 m. gimusi vyresnė sesuo Akvelina. Jų medinis namas stovėjo Akmenės gatvės atkarpoje, vedančioje nuo Vilniaus gatvės pėsčiųjų tilto per Akmeną link, sovietmečiu veikusios „žuvinės“ vietoje. Baigusi Kretingoje pradžios mokyklą, ji įstojo į 1920 m. rudenį pradėjusią veikti Kretingos progimnaziją. Šiai mokyklai miesto savivaldybė iš pirklio Geršono Olšvango išsinuomojo kiek apleistą mūrinį raudonų plytų namą, stovėjusį prie Kretingos liuteronų bažnyčios, dabartinės Rotušės a. 10 pastato vietoje. Jo remontu rūpinosi progimnazijos tėvų komitetas, o lėšas mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms skyrė švietimo ministerija. Taip 1920 m. rudenį mokslo metus dviejose klasėse pradėjo 56 vaikai. Pirmasis direktorius buvo Bronislovas Valiušaitis (1898–1981), o nuo 1923 m. kunigas Petras Ruškys (1876–1963). Progimnaziją lankė Kretingos miesto ir apskrities kaimų ir miestelių, o taip pat kaimyninių Gargždų ir Palangos miestų bei jų apylinkių vaikai. Joje buvo mokoma lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų, istorijos, gamtos mokslų, piešimo, dainavimo, geografijos bei tikybos dalykų, dirbo 7 pedagogai. Daug dėmesio buvo skiriama ir užklasinei veiklai. Mokiniai rengė vaidinimus, dalyvaudavo medžių sodinimo talkose. Tarp mergaičių buvo populiarūs gimnastikos pratimai, „gyvieji paveikslai“. Tai XIX–XX a. pradžioje paplitęs scenų su grupe įvairiomis pozomis sustingusių modelių, vaizduojančių kokią nors sceną ar tapybos paveikslą, reiškinys. Berniukai taip pat gimnastikuodavo, populiaru buvo ir spalvotomis vėliavėlėmis „kalbinti“ Morzės abėcėlę, o visi kartu stengdavosi aplankyti ir Palangą, pamatyti jūrą. 1924 m. baigusi progimnaziją Sofija nusprendė savo gyvenimą paskirti pedagoginiam darbui, nes jaunai valstybei mokytojų labai trūko, be to, tapti mokytoju skatino ir būsimas gana aukštas socialinis statusas bei visuomeninis autoritetas. Prie progimnazijos veikė beraščių ir mažaraščių kursai suaugusiesiems, o nuo 1923 m. pradėti rengti ir dvimečiai pedagoginiai kursai, kuriuose galėjo mokytis asmenys, baigę nors 4-ias vidurinės mokyklos klases. Baigusieji kursus po 2 metų praktikos gaudavo jaunesniojo mokytojo vardą ir jų baigimas suteikdavo tas pačias teises, kaip ir baigusių 2 mokytojų seminarijos kursus. Atsikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo spręsti gyventojų raštingumo problemas. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad, 1923 m. šalies gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc. Kretingos apskrities gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 1927 m. sėkmingai baigusi dvimečius kursus, kurių metu ji užmezgė draugystę su taip pat juos baigusiu V. Jankausku, Sofija pradėjo dirbti Kretingos apskrities Skuodo valsčiaus Paluknės liaudies mokyklos jaunesniąja mokytoja.
Menininko ikonos iškeliavo į Vatikaną
Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis 61-erių dailininkas Borisas Jokubauskis kretingiškiams yra žinomas kaip nuolatinių Viliaus Orvido atminimui jo sodyboje Gargždelės kaime rengiamų plenerų organizatorius. Tačiau B. Jokubauskio vardas plačiai nuskambėjo, kai per palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją dvi jo ikonos buvo padovanotos kardinolui Angelo Amatui ir iškeliavo į Vatikaną. Netikėta pačiam autoriui Kai pernai vasarą per T. Matulionio beatifikaciją į Lietuvą atvyko už šį procesą atsakingas kardinolas A. Amato, vieną klaipėdiečio nutapytą ikoną „Neišsenkama taurė“ jam iškilmingai įteikė Kaišiadorių miesto meras Vytenis Tomkus, o kitą „Esse Homo“ Vilniaus Katedros aikštėje per patį beatifikacijos procesą – Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Tačiau tai, kad šios B. Jokubauskio tapytos ikonos buvo įteiktos aukštam dvasininkui iš popiežiaus Pranciškaus aplinkos, kuris jas išsivežė į Vatikano rūmus, buvo netikėta pačiam jų autoriui. Apie tai jis sužinojęs iš Kaišiadoryse gyvenančio parapijiečio giminaičio Daliaus Šatrausko. Nes šios ikonos buvusios nutapytos anksčiau. 2013 metais Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“, bizantiškųjų ikonų gerbėjos ir parodos sumanytojos Simonos Makselienės paskatintas, surengė pirmąją savo ikonų parodą. „Tapau ir taip pat atiduodu ikonas į krikščioniškus knygynus, gal iš jų pastarosios dvi ir buvo nupirktos. Ne be reikalo sakoma – Viešpaties keliai nežinomi: taip, kaip Jis vedžioja ikoną tapančio žmogaus ranką, taip per Jį ikona suranda jai skirtąją vietą“, – apie galimus savo ikonų kelius samprotavo B. Jokubauskis.
Kapitulai – filmo apie Augustiną Dirvelę premjera
„Pažadėjau viską padaryti, kad tik filmo apie Augustiną Dirvelę premjera įvyktų per pranciškonų kapitulą Kretingoje. Ir man tai pavyko – juosta buvo sukurta vos per pusmetį“, – antradienio vakarą Šv. Antano rūmuose, kuriuos pats A. Dirvelė pastatė ir kuriuose buvo kalinamas, pristatydamas kino juostą „Mažesnysis brolis Augustinas Dirvelė“ kalbėjo filmo režisierius Justinas Lingys. Įspaudė ryškų pėdsaką Kretingoje Į valandos trukmės filmo, kuriame atskleista dramatiška A. Dirvelės istorija, pristatymą atvyko jo scenarijaus autorė Monika Midverytė, vaizdo operatorius Gintautas Alekna, taip pat kone visi į kapitulą Kretingoje suvažiavę broliai pranciškonai, gausiai susirinko kretingiškių. Sukurti šią kino juostą paskatino praėjusią vasarą Lietuvos pranciškonų brolijos vadovo provincijolo Algirdo Malakauskio inicijuota ekspedicija į Komiją, kur garsus prieškario Kretingos žmogus provincijolas Augustinas Dirvelė kalėjo lageryje ir žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. „Tėvo Dirvelės veikla tarpukariu stipriai pakeitė Kretingos veidą – buvo pastatyta Pranciškonų gimnazija, Šv. Antano rūmai, įrengta lurdo grota, atidaryta spaustuvė. Užėjus sovietų okupacijai, A. Dirvelė buvo suimtas ir tapo tikėjimo kankiniu, nesutikęs kolaboruoti su valdžia ir iki galo likęs ištikimas Dievui ir tėvynei“, – apie sumanymą įamžinti A. Dirvelės atminimą kalbėjo A. Malakauskis. Jo žodžiais, filmo idėją inspiravo pernai minėtos svarios sukaktys – tėvo A. Dirvelės 115-osios gimimo metinės, Pranciškonų gimnazijos 85-metis ir brolių sugrįžimo į Lietuvą 30-metis.
|
|
