|
|
|
(1246) 2018-04-20Pavasarinis rūpestis – kur dėti seną stiklą
Kretingiškė Daiva Vaineikienė, pamačiusi, jog stiklo atliekas renkanti šiukšliavežė jos konteinerį aplenkė, šoko vytis, tačiau komunalininkai vis tiek atsisakė paimti jos atliekas, tarp kurių būta lakštinio stiklo duženų. Su tokia situacija susidūrė ir daugiau rajono gyventojų, kurie, atšilus orams, puolė keisti šiltnamio stiklų ar būstų langų – žinia, kad atlikusį stiklą reikia patiems pristatyti į aikštelę Ankštakiuose, daugelį papiktino. D. Vaineikienė pasakojo, kad specialiai rūšiavo stiklą į atskirą konteinerį, paskambinę į „Kretingos komunalininką“, iš anksto susižinojo, kokią dieną stiklo atliekos bus surenkamos. Kadangi į konteinerį, kuris buvo beveik pilnas butelių ir stiklainių, tilpo tik nedidelė dalis seno stiklo nuo rekonstruoto šiltnamio, didesniąją jo dalį suguldė šalia konteinerio. Atvykstant komunalininkų laukė ir D. Vaineikienės kaimynė Bronė Paulauskienė, kurios šeima taip pat dalį plokštuminio stiklo tvarkingai sudėjo prie gatvės. „Kai liko konteineris neiškratytas, pamaniau, kad jo komunalininkai tiesiog nepastebėjo, todėl pagriebiau konteinerį ir puoliau vytis šiukšliavežę – iš Rytų g. nubėgau į Vytauto g. Bet komunalininkai man jau iš tolo mojavo, kad atliekų neims, o kai paklausiau, kodėl – pasakė, jog yra plokštuminio stiklo, o jie surenka tik stiklo pakuotes nuo maisto. Bet mano konteineris buvo beveik pilnas butelių ir stiklainių, tik ant viršaus šiek tiek plokštuminio stiklo šukių – ir vis tiek konteinerio neiškratė“, – piktinosi D. Vaineikienė.
Ar jau norėtumėte žinoti visų kandidatų į merus sąrašą?
Kretingos Simono Daukanto progimnazija siekia 2018–2019 metais turėti du penktų klasių komplektus, o ne vieną, kaip praėjusį mėnesį patvirtino Kretingos savivaldybės taryba.
Viena nefrologinių paslaugų teikimo lyderių pasaulyje „Diaverum“ Kretingoje atidarė modernią hemodializės kliniką. Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) „Diaverum klinikos“ yra tarptautinės „Diaverum“ kompanijos, įkurtos prieš 25-erius metus, dalis. „Diaverum“ yra viena nefrologinių paslaugų teikimo lyderių pasaulyje, teikianti paslaugas 32 tūkst. pacientų 20-yje pasaulio šalių. Lietuvoje bendrovė veiklą vykdo nuo 2006 m., ir šiandien jai priklauso 16 privačių hemodializės klinikų, kuriose dirba per 200 darbuotojų – daugiausia gydytojų ir bendrosios praktikos slaugytojų, gydoma per 400 inkstų ligomis sergančių nuolatinių pacientų. LIL – globali visuomenės sveikatos problema Remiantis Epidemiologinių tyrimų duomenimis, vidutiniškai 5–11 proc. suaugusiųjų populiacijos serga lėtine inkstų liga (LIL), tad LIL tampa globalia visuomenės sveikatos problema. Anot UAB „Diaverum klinikos“ šalies medicinos direktorės Astos Kantoravičienės, kol inkstai netenka iki 70–80 proc. savo funkcijos, žmogus gali nepajausti jokių simptomų. Dėl šios priežasties LIL yra klastinga, tad būtina žinoti rizikos faktorius, kurie didina tikimybę susirgti LIL. Esant rizikos faktoriams, rekomenduojama dažniau atlikti tyrimus. „Kai diagnozuojama lėtinė inkstų liga, pacientams apsiverčia visas pasaulis: jie jaudinasi dėl ateities, dalis pajaučia sunkius klinikinius simptomus, kurie sutrikdo įpročius, mėgstamą veiklą ir normalų gyvenimo ritmą. Šia lėtine liga sergantiems pacientams dažnai pasireiškia nuotaikos svyravimas, nerimas, netikrumas, depresija, liūdesys, nusivylimas ir dirglumas“, – teigė „Diaverum“ gydytoja nefrologė Asta Kantoravičienė. „Šiuolaikinė medicina suteikia galimybes tam tikrų ligų, tarkim, lėtinio inkstų nepakankamumo atvejais, jas gydyti, o inkstams praradus didžiąją savo funkcijos dalį, kuomet jie nepajėgia iš organizmo pašalinti medžiagų apykaitos produktų bei skysčių pertekliaus, gali būti taikoma pakaitinė inkstų terapija – dializė“, – akcentavo ji.
Baltų mitologijos parke – nauja skulptūra
Baltų mitologijos parke, kurį Darbėnų seniūnijos Sausdravo kaime prieš septynerius metus pradėjo kurti broliai Artūras ir Valdemaras Reinikiai, tęsiami darbai: šią savaitę skulptorius Kęstutis Krasauskas iš Pasvalio ir kalvis Saulius Kronis iš Panevėžio pastatė naują skulptūrą „Baltų pasaulio sukūrimas“. Požemis – lyg pasaulio įsčios Šios triaukštės skulptūros idėją jos kūrėjas K. Krasauskas apibūdino taip: „Žemaičiai Telšiuose turi Žemaitijos gaublį, o mes pastatėme kitokį gaublį – gyvybės medį su požemio sfera ir antžeminiu pasauliu, viršum jų karūna – dangus.“ Skulptūros aukštis – 4,8 m, pagrindo plotis – 3,2 m, karūnos plotis – 1,78 m. Ji sukurta iš metalo, akmens ir medžio. Skulptūrą, kainavusią 12 tūkst. eurų, už savo lėšas pastatė vienas parko savininkų A. Reinikis, o dalimis atgabenti ir sumontuoti talkino vėjo jėgaines Lazdininkuose statanti bendrovė „New Entertainment Technology“. Parko lankytojai skulptūrą galės ne tik apžiūrėti, bet ir išbandyti: požemio pasaulį simbolizuoja iš akmens sukurtas amfiteatras, kurio centre tįso prispaustas požemių gyventojas – mitologinis Pinčiukas. „Įlindęs į vidų, pasijauti įsigavęs į ertmę, tarsi pačios žemės įsčias. Požemis visuomet asocijuojasi su pragaru, o Pinčiukas yra blogio personažas, ir kaip kitaip iš jo pasišaipysi, jei ne humoristiškai perteikdamas šį personažą“, – kalbėjo K. Krasauskas. Viršum požemio – kupolas, užsidaranti erdvė, kurios metalo ornamentika vaizduoja chaotiškumą. „Tačiau atkartojant šį chaotiškumą, sukuriama tam tikra tvarka, kuri atsispindi ir lietuvių tautodailėje, ypač – raižytose audėjų verpstėse“, – kompozicijos prasmę aiškino skulptorius.
Miške aptiko sprogmenų
Metalo ieškiklių naudotojų klubo „Mink“ narys 58-erių Petras Michniovas iš Kalgraužių kaimo, netoli Šventosios, šią savaitę išbandydamas naują ieškiklio kompiuterinę programą, miške už Būtingės evangelikų liuteronų kapinių aptiko sprogmenų: 10 granatų, iš jų 1 – prieštankinę, bei daugybę šovinių. Vyras nedelsdamas apie žemėje gulintį radinį, kurį užfiksavo jo prietaisas, informavo išminuotojus iš Klaipėdos, kurie atvykę nustatė, jog tai – Antrojo pasaulinio karo sovietų karių palikimas. „Keturios granatos gulėjo kone paviršiuje, o kitos – maždaug pusmetrio gylyje. Šovinių išbarstyta per kelias vietas“, – kalbėjo istorija besidomintis ieškotojas, turintis miško savininko sutikimą bei leidimą ieškikliu ieškoti metalo radinių. Jis sakė, jog „Mink“ klubo nariai bendradarbiauja su archeologais, istorikais, o taip pat – ir išminuotojais. Šie su moderniais kariniais ieškikliais ir nustato konkrečias sprogmenų radimvietes. Pernai P. Michniovas sakė miške tarp Palangos ir Šventosios aptikęs prieštankinę miną, kurią taip pat neutralizavę iš Klaipėdos atvykę išminuotojai. Į grasinančią žinutę reagavo žaibiškai
Vakar Pranciškonų gimnazijos mokinių tėvai iš namo grįžusių savo vaikų išgirdo nerimą keliančius pasakojimus apie tai, kad vienas abiturientas pateko į policiją, nes socialiniame tinklapyje „Facebook“ paskelbė, jog kitą, t.y. balandžio 20 dieną, mokykloje bus šaudoma.
KRETINGOS r. DARBĖNŲ mstl. Skuodo g. Balandžio 17 dieną apie 17 val. sustabdytas automobilis „Audi A4“, kurį vairavo 1992 m. gimęs vyras. Vairuotojui nustatytas 1,99 promilės girtumas.
„P. n.“ informacija
Baigėsi Kretingos rajono krepšinio taurės varžybos, kuriose paaiškėjo nugalėtojai ir prizininkai, o taip pat ir Paguodos taurės laimėtojai. Didžiajame finale įvyko praėjusių metų finalo pakartojimas – susitiko nė karto iki finalo pralaimėjimo kartėlio nepatyrusios „Jokūbavo“ ir SM-2000 komandos. Didįjį finalą sėkmingiau pradėjo „Jokūbavas“, kuris jau po I kėlinio susikrovė 8 taškų persvarą (23:15), o po II kėlinių komandas skyrė dviženklis skirtumas – 47:34. Situacija aikštėje nesikeitė ir po didžiosios pertraukos: „Jokūbavo“ komanda palaipsniui didino skirtumą ir rezultatu 91:74 pranoko jaunuosius varžovus. „Malonu, kad pavyko pasiekti revanšą už praėjusiais metais patirtą pralaimėjimą Sporto mokyklos komandai. Savo sąlygas diktavome per visas varžybas, bet žinojome, kad prieš jaunus ir ambicingus varžovus atsipalaiduoti negalime. Šiemet nebekartojome praėjusių metų finalo klaidų, nes praėjusiais metais patys pergalę išleidome iš rankų“, – pasibaigus finaliniam susitikimui džiaugsmo neslėpė „Jokūbavo“ komandos vadovas Kęstutis Valiukas, kurio vadovaujama komanda pastaraisiais metais nuolat kovoja dėl rajono krepšinio pirmenybių medalių. „Kretingos rajono krepšinio taurės varžybų sezonas buvo ganėtinai lengvas iki pusfinalio dvikovų, o finale antrą kartą susitikome su komanda, už kurią pats laisvalaikiu žaidžiau. Finale nežaidžiau, vadovavau jaunimui. Šiemet finale nesustabdėme Alvydo Grikpėdžio, kuris demonstruoja puikią formą, bei nepataikėme tolimų metimų, kurie yra mūsų pagrindinis ginklas puolime. Tikrai smagu su Sporto mokyklos komanda patekti į Didžiosios taurės finalą, daug metų Sporto mokyklos komandos nekovodavo dėl medalių, bet mes esame konkurencinga komanda. Vaikinai, žaidę finale, dar nebaigė Sporto mokyklos, taigi sieksime laimėti kitais metais“, – krepšinio taurės sezoną apžvelgė Kretingos sporto mokyklos komandos treneris Arimantas Mikaločius, kurio vadovaujama komanda antrus metus iš eilės po finalo pasipuošė aukso bei sidabro medaliais.
Naktį iš antradienio į trečiadienį gaisras įsiplieskė sename mediniame gyvenamajame name Darbėnų sen., Vaineikių k. – ugniagesiai pranešimą apie jį gavo 2.22 val. Gaisrą pastebėjo pats šeimininkas (gim. 1943 m.), kuris išgirdo pokšint stogo šiferį ir pajuto degant stogą. Vienas name gyvenęs vyras spėjo pasičiupti dokumentus, kai kuriuos daiktus, tačiau beveik visas jo turtas žuvo liepsnose. Kadangi šeimininkas telefono neturėjo, jo kaimynai iškvietė ugniagesius. Šiems atvykus į vietą, namas jau degė atvira liepsna, o stogas buvo sukritęs. Įvykio vietoje darbavosi dvi ugniagesių komandos – iš Darbėnų ir Kartenos, po vieną autocisterną buvo atvykusios iš Kretingos bei Palangos priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų. Manoma, kad gaisras įsiplieskė pastogėje, tikėtina – dėl dūmtraukio gedimo.
„P. n.“ informacija
Praėjusią savaitę užfiksuotas didžiausias gaisras atviroje teritorijoje mūsų rajone šiais metais – Žalgirio seniūnijoje Kluonalių k. balandžio 13-osios vėlų vakarą išdegė 7 ha senos žolės. Gaisrai atvirose teritorijose yra ypač pavojingi, todėl ugniagesiai pasidalijo patarimais, kaip elgtis, kad būtų išvengta jų grėsmės.
ISTORIJOS POTĖPIAI: VAKAR IR ŠIANDIEN
Išgelbėtieji Imbarėje: Rapolas Veržbolauskas
Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties). Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti? R. Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.
Budriškiai nusilenks broliams Mongirdams
Budrių kaimo bendruomenė gegužės 5 dieną Mišučių kaimo prieigose atidengs paminklą iš čia kilusiems bajorams, lietuvių tautinio atgimimo veikėjams broliams Mongirdams: gydytojui, Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui Vladui ir teisininkui Sibiro kankiniui Vytautui. Ieško bajorų šeimos palikuonių Budrių bendruomenės pirmininkė Janina Lukauskienė sakė, jog paminklui lėšų skyrė Kretingos rajono savivaldybė, Lietuvos valstybės 100-mečio proga siekdama įamžinti jos kūrėjų kraštiečių atminimą. Akmenį paminklui iš savo laukų skyrė ūkininkas Audrius Lukauskas, o paminklą iškalė budriškis skulptorius Juozas Paulauskas. „Norėtume pasikviesti Mongirdų giminaičių, – ieškome jų kontaktų. Buvusiame Mongirdų giminės Mišučių dvaro ūkiniame pastate dar gyveno Jadvyga Kuprelienė, bet senieji statiniai jau nugriauti, nebeliko ir Mongirdų tėviškės pėdsakų. Niekas iš senųjų bendruomenės žmonių nebeprisimena bajorų Mongirdų palikuonių, nes vedęs Vladas Mongirdas apsigyveno Aukštadvaryje ir jo ryšys su tėviške susilpnėjo, o Vytautą 1941 m. birželio 14-ąją suėmė Lukauskių dvare prie Budrių ir ištrėmė į lagerį, kur mirė išsekintas bado ir ligų“, – kalbėjo J. Lukauskienė. Kretingos muziejaus istorikė Jolanta Klietkutė „Pajūrio naujienoms“ pateikė žinių, jog Aukštadvaryje gyvena Vlado Mongirdo proanūkis Viktoras su žmona Gražina. „Gražina Mongirdienė labai noriai atsiliepia į kvietimus, susijusius su giminės atminimo įamžinimu“, – patikino muziejininkė. Jos žiniomis, brolių Mongirdų giminaičių taip pat esama ir Panevėžyje.
Tarp įdomiausių eksponatų – ir grafaitės pasirašytas atvirukas
Palangos kurorto muziejui paskelbus įdomiausio eksponato konkursą „Palanga: istorijos atspindžiai“, tarp jų pateko ir autentiškas palangiškio fotografo Igno Stropaus 1927 m. išleistas atvirukas, kurio antrojoje pusėje – lenkų kalba grafaitės Marijos Tiškevičiūtės rašytas tekstas ir parašas. Šį eksponatą muziejui pateikė kretingiškė fotografė atvirukų kolekcionierė Rita Nagienė. Muziejus, įvertinęs krašto praeitimi besidominčių žmonių pastangas praturtinti Palangos kurorto muziejaus erdves, už Marijos Tiškevičiūtės atviruką R. Nagienei skyrė trečią vietą. Palangiškės Jolantos Liutikienės batsiuvio įrankių kolekcija įvertinta antrąja vieta, pirmąja – vilniečio Dainiaus Raupelio išsaugotas Palangoje dirbusios pirmosios Lietuvoje moters fotografės Paulinos Mongirdaitės pirmasis Palangos vaizdų albumas. Kad atvirukas su Palangos bažnyčios vaizdu yra tikrai pasirašytas grafaitės Marijos Tiškevičiūtės, įvertino Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, o muziejaus Archeologijos-istorijos skyriaus vedėja Jolanta Klietkutė išvertė grafaitės poniai Edmanovai rašytą laiškelį, kuriame išreiškiamas rūpestis ponios sveikata ir tuo, kad grafaitės nepasiekia iš jos jokia žinia. Dalies teksto įskaityti nepavyko. R. Nagienė atvirukus, senas fotografijas kolekcionuoja nuo 2006 m. ir turi jų sukaupusi apie 3 tūkst. Tačiau pomėgis kolekcionuoti atėjęs iš seniau – dar iš paauglystės, kai su drauge tėvų skirtus pinigus pietums išleisdavo Kretingos pašte – į automatą sumetus kapeikų, buvo galima gauti naujų atvirukų. „Nesvarbu, kad jų niekam neparašydavome. Tiesiog buvo malonu liesti, turėti naują atviruką“, – prisiminė pašnekovė. Kolekcijoje – atvirukai nuo praėjusio amžiaus 2-ojo dešimtmečio, I pasaulinio karo, tarpukario, II pasaulinio karo, pokario, nedidelė dalis – sovietinio laikotarpio atvirukai, išleisti įvairiomis progomis. „Sovietinio laikotarpio atvirukai turi mažesnę išliekamąją vertę, kadangi jų būdavo leidžiami dideli tiražai. Bet kadangi žmonės juos masiškai meta lauk, degina tuos atvirukus, ką gali žinoti, gal ateis laikas, ir jie įgis kitą vertę“, – pasvarstė R. Nagienė.
Lenkijos prezidentų šaknys – Žemaitijoje
Susipažinęs su Kretingos katalikų bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo didiko Jono Karolio Chodkevičiaus gyvenimu Lenkijoje ir Ukrainoje, kretingiškis Juozas Pelionis taip pat atsekė daugybę lietuvių ir kaimyninių tautų istorijos sąsajų. Jį itin sudomino ir tai, kad dviejų garsių Lenkijos prezidentų Gabrieliaus Narutavičiaus ir Bronislavo Komorovskio kilmės šaknys siekia Žemaitiją. Du broliai – didžiavyriai J. Pelionio teigimu, Alsėdžiuose, Plungės r., gimė pirmasis atgimusios Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius ir jo brolis Stanislovas, kuris buvo 1918-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, o, kai kurių istorikų manymu, – ir šio dokumento teksto autorius. „Aplankiau Stanislovo Narutavičiaus kapą Alsėdžiuose: jis – itin kuklus, niekuo neišsiskiriantis. Pagal specialybę teisininkas, 1932 m. jis nusišovė Kaune. O inžinierius Gabrielius Narutavičius 1922-ųjų gruodį krito nuo žudiko kulkos, išbuvęs Lenkijos prezidentu vos kelias dienas, ir buvo garbingai palaidotas Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje“, – apie garsius brolius žemaičius bajorus ir jų likimus pasakojo J. Pelionis. Abu broliai Narutavičiai augo Brėvikių ir Renavo dvare, prie Mažeikių. Jų mokytojas buvo garsus švietėjas Laurynas Ivinskis, tad jiedu anksti susidomėjo lietuvių tautosaka, platino lietuviškas knygas, dalyvavo visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Išvažiavęs gydytis į Šveicariją, G. Narutavičius baigė Ciuricho valstybinį institutą ir tapo žymiausiu šios šalies hidroelektrinių statybų vadovu, Šveicarijos elektrifikacijos pradininku ir jos ekspertu Europoje. Užmezgęs ryšius su lenkų atgimimo judėjimo atstovais, persiėmė maršalo Juzefo Pilsudskio idėjomis. G. Narutavičių ir J. Pilsudskį siejo ne vien draugystė, bet ir giminingas ryšys: manoma, kad Stanislovo Narutavičiaus žmona buvo J. Pilsudskio pusseserė. Beje, J. Pilsudskio šaknys – taip pat Žemaitijoje: 3 iš 4 jo senelių kilę iš Žemaitijos, motina Marija Pilsudska-Bilevičiūtė užaugo Adomavo dvare, Šilalės r., o tėvas, taip pat Juzefas, Repšių dvare, Mažeikių r.
Neblaivūs, bet leistinos normos neviršijo
„Žino, kad lenkai negeria“, – šmaikštavo traktoriaus „Fendt“ vairuotojas, paklaustas, ar viršininkas jo blaivumo netikrina, prieš leisdamas sėsti prie vairo. Visgi šis vyras, nors ir lenkas, bet išvakarėse taurelę buvo išlenkęs, o geros nuotaikos neprarado tik todėl, kad per policijos reidą į alkoholio matuoklį „pripūtė“ 0,15 promilės, kas neviršija leistinos normos. Vairuotojas pasakojo, kad 200 g degtinės išgėrė prie vakarienės – virškinimui pagerinti, o iš ryto nesijautė apsvaigęs, tad drąsiai sėdo prie traktoriaus vairo, kad įvykdytų viršininko nurodymą parvežti trąšų į Raguviškius. Per trečiadienį policijos surengtą reidą įkliuvo ir dar du vairuotojai, kurie buvo neblaivūs, tačiau leistinos normos neviršijo. Automobilį „Škoda Octavia“ vairavusi moteris pasakojo, kad išvakarėse su vyru išgėrė butelį šampano, o tada – dar ir alaus. „Tikrai negalvojau, kad „pripūsiu“, o turėjau būtinai važiuoti pas mamą, yra rūpesčių“, – kalbėjo iš streso susijaudinusi vairuotoja, kuriai 10 val. ryto nustatytas 0,16 promilės girtumas. Dar vienam vairuotojui alkoholio matuoklis parodė 0,24 promiles alkoholio.
Ateities vizija – į veiklą įtraukti ir tą jaunimą, kuris jau baigė mokyklą
Kretingos rajono jaunimo nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ nariai juokauja pagaliau sulaukę pilnametystės – praėjusią savaitę bendraminčių būryje asociacija atšventė 18 metų gimtadienį. Nuo įsikūrimo pradžios „Apskritasis stalas“ išgyveno daug permainų, o dar daugiau iššūkių jos laukia – siekiama į savo veiklą įtraukti daugiau neformalių grupių bei tą jaunimą, kuris jau baigė mokyklą. Šiuo metu asociacija „Apskritasis stalas“ vienija penkias Kretingos mieste aktyviai veikiančias jaunimo organizacijas. Viena jų – Kretingos pranciškoniškoji jaunimo tarnyba, kuri ir buvo viena asociacijos steigėjų, šiandien tebėra organizacijos gretose. „Svarstydami apie organizacijos ateitį, pastebime, kad jaunimas tampa individualesnis ir vis sunkiau jungiasi į jaunimo gretas, todėl mūsų vienas siekių – atkreipti dėmesį ir į įvairių neformalių grupių poziciją“, – kalbėjo „Apskritojo stalo“ prezidentė Brigita Barkauskaitė-Tamašauskė, paaiškinusi, kad organizacijos tikraisiais nariais gali tapti tik jaunimo arba su jaunimu dirbančios nevyriausybinės organizacijos, tačiau nariais-stebėtojais gali būti ir įvairios neformalios grupės.
|
|
