|
|
|
(1221) 2018-01-26Remontavo pamatą, bet pakeitė bokštą
Kretingos rajone, Tintelių kaime, stovėjusi vėjo elektrinė sparnus suko daugiau kaip 4 metus, tačiau praėjusį rudenį ji buvo trumpam sustabdyta remontui. Atgimė vėjo jėgainė jau aukštesniu bokštu – bent jau tuo įsitikinę vietiniai gyventojai, nors pats savininkas tai „Pajūrio naujienoms“ kategoriškai neigė, tvirtindamas, kad remontuotas buvo tik bokšto pagrindas. Kaip yra iš tikrųjų, paaiškės netrukus, nes Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nusprendė atlikti patikrinimą. Netoli vėjo jėgainės, esančios Tintelių kaime, gyvenantis Darius Drąsutis teigė kreipęsis į Kretingos rajono savivaldybę, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą, skambinęs anonimine Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos linija, bet nė iš vienos institucijos taip ir nesulaukęs atsakymo, kokie darbai vykdomi, ir ar jiems atlikti būtini kokie nors leidimai. Vyras, matydamas į vietą suvažiavusią techniką, tai, kaip pasak jo, paskubomis naktimis nugriaunamas senasis bokštas ir ruošiamasi statyti naują, šiuos darbus nufotografavo. „Dabar bokštas yra gerokai aukštesnis ir triukšmas, kurį sukelia vėjo jėgainė, yra baisus, ypač – tokiu oru, – „Pajūrio naujienoms“ sakė D. Drąsutis, paaiškinęs, kad jo darytose nuotraukose matyti ant žemės tebegulinti senojo bokšto apatinė dalis. – Senasis bokštas buvo iš 2 šviesių dalių. O dabar atvežė žalią ir dvigubai didesnę apatinę dalį – ant jo ir pakėlė viršutinę senojo bokšto dalį. Pamatai taip pat yra kur kas platesni ir nauji. Aš manau, kad dabar jėgainės atstumas iki gyvenamojo namo tikrai neatitinka reikalavimų.“ D. Drąsučiui kilo abejonių, ar šįkart buvo darytas poveikio aplinkai vertinimas, nes pirmą kartą statant vėjo jėgainę, jo namuose lankėsi specialistai, kurie patalpų viduje išmatavo triukšmo lygį. Savivaldybė duomenų neturi Kretingos rajono savivaldybės administracijos Statybos skyriaus vyriausiasis specialistas Antanas Tamošauskas „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad Savivaldybės administracija neturi duomenų apie jėgainės nugriovimą ir kitos pastatymą. A. Tamošauskas paaiškino, kad dokumentas, leidžiantis statyti mažo galingumo (iki 250 kW) vėjo elektrinę Tintelių k., buvo išduotas 2012 metų gegužės 10 d. po suderinimo su kompetentingomis institucijomis. Paklaustas, ar vėjo jėgainę planuojant nugriauti, Savivaldybės leidimas būtų reikalingas, A. Tamošauskas, remdamasis Statybos įstatymu, paaiškino: „Griaunant ypatingąjį statinį, būtina gauti statybą leidžiantį dokumentą“. Kadangi Savivaldybė nėra gavusi prašymo išduoti naują leidimą vėjo jėgainės statybai Tinteliuose, neatliekamas ir poveikio žmonių sveikatai vertinimas. Tai, ar vėjo elektrinės keliamas triukšmas, šešėliavimas nekenkia arčiausiai gyvenančių žmonių sveikatai, vertina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai.
Ar reikia suteikti privilegijų sugrįžtantiems emigrantams?
Šią savaitę Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika kartu su Šv. Antano dienos centro vadove Margarita Lizdenyte buvo išvykę į Vilnių, kur susitiko su Pranciškonų provincijos ministru broliu Algirdu Malakauskiu. Tarpininkaujant Seimo nariui Antanui Vinkui, buvo surengtas vizitas pas socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį ir aptartos Kretingos Šv. Antano dienos centro patalpų remontui reikalingo finansavimo perspektyvos. J. Mažeikos žodžiais, pagal sudarytą darbų sąmatą Šv. Antano dienos centro, įsikūrusio buvusiame Pranciškonų buvusiame gimnazijos sandėlyje, neremontuotoms patalpoms ir jų pritaikymui veikloms dar reikalinga 164 tūkst. eurų. „Kai sveikinome Šv. Antano dienos centrą su veiklos 10-mečiu, dalyvavo ir Seimo narys A. Vinkus. Su centro vadove M. Lizdenyte kalbėjomės apie problemas – sužinojome, kad didžioji dalis patalpų neįrengta, nes trūksta lėšų. Tuomet mums ir kilo mintis pradėti minti kelią nuo viršaus – nuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“, – vizito tikslą apibūdino meras. Jo žodžiais, L. Kukuraitis geranoriškai įsiklausė į išsakytą problemą ir suprato Šv. Antano dienos centro svarbą, teikiant paslaugas šeimoms, auginančioms vaikus ir išgyvenančioms įvairias krizes, bei siekį joms padėti. „Ministras tikino, jog bus ieškoma teisinių ir finansinių galimybių, kaip būtų galima spręsti šių patalpų remonto finansavimo klausimus. Didžiausia kliūtis yra tai, kad Šv. Antano dienos centras nėra biudžetinė, o – viešoji įstaiga, todėl finansavimo iš valstybės biudžeto galimybės yra labai apribotos. Buvo patikėta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kanclerei Danguolei Juozapavičienei išsiaiškinti, kaip tai galima būtų padaryti teisiškai. Ir jeigu ministrui pavyks, pasižadėjome lėšomis prisidėti ir mes, – Savivaldybė galėtų skirti metų pabaigoje socialinėms pašalpoms mokėti sutaupytus pinigus“, – tvirtino meras.
„P. n.“ informacija
„Voveraitės“ neliks, Salantų meno mokyklą kels į gimnaziją
Vakar po aštrių diskusijų Kretingos rajono savivaldybės taryba balsų dauguma nusprendė nuo šių metų rugsėjo 1 d. į Kretingos Simono Daukanto progimnaziją įkelti Kretingos lopšelio-darželio „Voveraitė“ dvi ikimokyklinio ugdymo grupes, esančias Geležinkelio g. 17 patalpose. Kitos dvi šios įstaigos ikimokyklinio ugdymo grupės, esančios Klaipėdos g. 133C patalpose, taps Simono Daukanto progimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriumi. Taryba, nors ir ne vienbalsiai, nutarė užbaigus Salantų gimnazijos renovaciją, į ją įkelti Salantų meno mokyklą. Tą padaryti planuojama 2020 m. rugsėjo 1 d.
Vieninga žemės ūkio politika svarbiau už milijonus
Vyriausybė svarstys galimybę žemės ūkio ir pieno gamybos skatinimui skirti 20 milijonų eurų. Ministras Bronius Markauskas teigė, kad pavasarį bus pradėtos rinkti ūkininkų paraiškos dėl 60 milijonų eurų Europos Sąjungos paramos. Visa tai turėtų paskatinti fermų statybą ir padidinti pieno gamybą. Tačiau daugelis kalbintų žemdirbių įsitikinę: jokie milijonai nepadės, jei šalyje ir toliau nebus vieningos žemės ūkio politikos. Žlugdo žemos kainos Reketės kaimo ūkininkai Regina ir Antanas Vaškiai neabejojo, kad situaciją pieno sektoriuje pakeistų ne vienkartinės paramos, o ateities aiškumas ir padorios supirkimo kainos. „Dabar, kai kas nors manęs paklausia, kaip išgyvename, atsakau taip pat, kaip tas vieno girdėto anekdoto veikėjas žydelis – „iš nuostolio“, – pokštavo žodžio kišenėje neieškantis Antanas. Vaškių šeima fermą perpus dalijasi su Antano pusbrolio Kazio Vaškio šeima. Giminaičiai turi maždaug po 24 karves, o ir pieną parduoda tai pačiai įmonei. „Štai laborantė man atvežė sutartį, kurioje jau iš anksto įrašytos kainos. Sako, parašą padėk. Bet argi čia sutartis? Čia kur kas panašiau į diktatą“, – svarstė pašnekovas. Už litrą pieno (o jo kas dvi dienas parduoda po 600 litrų) Reketės ūkininkas gaus po 20 euro centų. Iš tikrųjų gautų tik po 12,8 euro cento, bet įmonė šiek tiek patrupino papildomai – esą už lojalumą ir dar už kažką, ko pašnekovas neįsidėmėjo. Su sąlygomis jis sutiko – o kur dings? Prie kaimo nuo mažens pratęs, čia gimęs, čia augęs, į miestus niekada ir nesidairė – ką ten veiktų? Tarybiniais laikais Imbarės kolūkyje A. Vaškys dirbo vairuotoju, jau tada gyveno ūkiškai, tvarte laikė porą karvių. Žmona Regina Vaškienė – to paties kaimo vaikas. Ūkiškų darbų ir ji nesibaido, nors anksčiau turėjo kitokių svajonių – yra dirbusi Salantų vaikų darželyje, be to, keletą metų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo geografiją. Žemės Vaškiai turi apie 70 hektarų. Tai – netoli vienas kito esantys iš jųdviejų tėvų paveldėti sklypai. Bet vieną, viduryje įsiterpusį svetimą, už pinigus, pasiskolintus iš banko, teko brangiai pirkti. Dar šiek tiek žemės išsinuomojo. Karvėms pašarų pakankamai užsiaugina patys. Žemei įdirbti reikalingą traktorių turi savo, ir ne vieną, jeigu ką iš technikos skolinasi, tai tik kombainą grūdams nukulti. Bet problema, kad, kaip šmaikštavo pašnekovas, kartais su Dievu nepavyksta susitarti dėl oro: šiemet be atvangos lijo, laimei, liūtys pasėlių labai nenudraskė. Reginos ir Antano diena prasideda anksti rytą, o baigiasi tada, kada baigiasi. Melžimo įrangą jie turi, tačiau vien pamelžti ir pašerti karves nepakanka, pilna kitų reikalų. Fermoje triūsia tik jiedu, svetimų nesamdo, o jei ir norėtų, tokių neatsirastų. Bent pavasarį, kai iš laukų reikėjo surinkti akmenis, dar pora rankų būtų buvę gerai, bet, kaip pašnekovas sakė, kviestis į talką nebuvo ką – kaimas ištuštėjęs, pačių sūnus Donatas ir dukra Neringa – studentai. Ar belieka ūkininkams laisvalaikio sielai atsigauti?
Į šaukštus perkeliąs medžio galią
Šaukštus rankomis drožiantis 70-metis Algimontas Žymontas yra garsaus krašto medžio meistro, lėlininko Broniaus Žymonto sūnus, iš tėvo paveldėjęs prieraišumą medžiui bei kaltams ir išsiugdęs ypatingą pagarbą protėvių pasaulėžiūrai bei senosioms tradicijoms.
Žemdirbių metai
Įžengus į naujuosius metus, Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė parengė ataskaitą apie tai, ko turtingi buvo žemdirbiai, kokias problemas jie sprendė pernai, numatė tolesnių darbų gaires: pagrindiniai uždaviniai žemės ūkio, melioracijos, kaimo plėtros srityse lieka tie patys – įgyvendinti valstybės politiką žemės ūkio srityje.
Lietuvos žemdirbiai Europai rengia peticiją
Žemdirbiai ir kiti Lietuvos žemės ūkio sektoriaus ateičiai neabejingi piliečiai kviečiami pasirašyti peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“.
Klausinėjo, ar „Skruzdėlynas“ ne iš kiaulių odos
Šį sekmadienį Berlyne baigsis 83-ąjį kartą surengta tarptautinė žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės paroda „Žalioji savaitė“, kurioje Lietuva dalyvavo 16-ąjį kartą. Parodoje su Lietuvos žurnalistų grupe teko būti jos atidarymo dieną – sausio 19-ąją. Deja, vienos dienos neužtenka pamatyti beveik 12 ha plote išsidėsčiusias 1 tūkst. 614 eksponentų iš 67 šalių ekspozicijas. Ypač, kai rūpi, kaip šiame pasauliniame renginyje sekasi Lietuvai. Apie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro Broniaus Markausko susitikimus su kitų valstybių atstovais rašėme praėjusiame „P. n.“ numeryje. Berlyno „Žalioji savaitė“ sukviečia ne tik valstybių įvairaus rango politikus, žemės ūkio produkcijos augintojus, jos perdirbėjus ir pardavėjus. Parodą aplanko daugybė paprastų berlyniečių, turistų. Visose nacionalinėse šalių ekspozicijose stengiamasi akcentuoti savo šalies ir jos produktų bei patiekalų išskirtinumą, o tai renginį daro itin patrauklų. Lietuvos ekspozicijos lankytojus įmonė „Bernelių užeiga“ kvietė ragauti lęšių troškinio su bebriena, baravykų sriubos, juodos duonos kubilėliuose, ypatingo skonio mėlynių vyno, tradicinių cepelinų. „Vokiečiai ne tik suvalgo grybų sriubą, dažnai ir duoną pasiima į namus. Maisto nemėto“, – pastebėjimais dalijosi „Bernelių užeigos“ atstovė Jolanta Kubolienė. Lietuvos valstybingumo šimtmečio proga iškeptas rekordinio dydžio – svėrė 230 kg – „Skruzdėlynas“ lankytojams buvo tikras siurprizas.
Buvęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokinys 21 metų Robertas Eismontas šiuo metu gyvena Kaune ir Lietuvos sporto universitete (LSU) studijuoja sporto treniravimą. Ir šio jaunuolio gyvenime nuobodulys tikrai neegzistuoja! Jis dirba ne tik Kauno „Žalgirio“ komandoje, kur rengia internetinį puslapį bei fotografuoja, bet ir įvairiuose šalies bei tarptautiniuose čempionatuose. O vienas įspūdingiausių momentų R. Eismonto gyvenime buvo tai, kad į Eurolygos finalinio ketverto rungtynes Stambule jis nuvyko gavęs pasiūlymą iš paties Eurolygos direktoriaus Jordi Bertomeu. – Kas nulėmė susidomėjimą sporto studijomis? – Sportas mane traukė jau nuo vaikystės. Ko gero, pirmoji sporto šaka, kurią lankiau, buvo futbolas. Treniruotes lankiau pas trenerį Algirdą Andriuškevičių, kurio pasišventimą darbui pamenu iki dabar: kaip jis eidavo per mokyklas ir kviesdavo vaikus sportuoti, vesdavosi juos į treniruotes ir palydėdavo namo. Didžiulė pagarba jam už tokį atsidavimą. Išbandžiau ir ledo ritulį, kurį žaidžiau Klaipėdoje apie trejus metus. Vėliau nusprendžiau pereiti į krepšinį – sportavau Kretingos sporto mokykloje pas trenerį Remigijų Malakauską. Vien jo dėka susidomėjau šia sporto šaka. Toje mokykloje praleidau penkerius metus ir jau dešimtoje klasėje svarsčiau apie trenerio specialybę, o tai, aišku, lėmė treneris, nes jo atsidavimas darbui, bendravimas su jaunuoliais ir motyvavimas buvo aukščiausio lygio.
Kokios temos lieka užnugary
Patyčios. Kiekvienas bent kartą gyvenime esame jų patyrę. Priežastys būna labai įvairios – plaukų spalva, ūgis, svoris, apranga. Kartais patyčios palieka labai skaudžią žymę atminty, kuri neišsitrina net užaugus. Retas kada išdrįsta prabilti apie tai, ką jam teko išgirsti iš bendraamžių, nes galbūt gėdijasi ar bijo būti nesuprastas. Tokias problemas atskleidžia serialas „Trylika priežasčių kodėl“. Serialo scenarijus – sukrečianti merginos istorija „Trylika priežasčių kodėl“ – tai amerikiečių serialas, kurio pagrindinė veikėja – Hana Beiker. Paauglė, su tėvais persikrausčiusi į kitą miestą ir pradėjusi lankyti naują mokyklą. Viskas klostosi gerai. Mergina jaučiasi laiminga, kol jos gyvenimas nepavirsta pragaru. Viskas prasideda nuo nekaltos vaikino šypsenos. Pirmiausia yra išsiuntinėjamos nuotraukos, kuriose matosi jos kelnaitės, kai ji čiuožia nuo čiuožyklos, kas pamažu veda ją iki „lengvai pasiekiamos“ merginos statuso. Jai yra labai skaudu, tačiau ji nežino, kad tai – tik baisesnių dalykų pradžia. Atrasti draugai paįvairina jos gyvenimą, tarp jų – ir Klėjus Džensenas, kuris slapta yra įsimylėjęs paauglę, tačiau bijo atskleisti savo jausmus. Pamažu mažas draugų būrelis suskyla, kai visi atranda kitų draugų, o Hana lieka viena. Palūžusi ir viena. Į jos gyvenimą atsibeldžia vis naujų žmonių, kurie vis tiek galiausiai įskaudina Haną ir palieka ją sugniuždytą. Apkalbos, seksualinis priekabiavimas, netikri draugai lydi ją iki minčių apie savižudybę. Negana to, ji dar ir išprievartaujama. Bet mergina suteikia gyvenimui paskutinį šansą. Ji nueina pas mokyklos pavaduotoją. Tačiau šis, nors ir pasiūlydamas jai išsikalbėti, neišgelbsti merginos nuo tragiško likimo.
Neretas žmogus mėgsta įvardyti save suaugusiu, pasiekus aštuoniolika metų – atsiveriantys didžiuliai vartai į pasaulį duoda visas galimybes žmogui augti ir save ugdyti, o tavo paties norai tampa svarbesni bei svaresni. Tačiau nedažnas pamąsto, kad atsakomybė ir žmogiškumas yra tikrieji subrendimo požymiai. Galima būtų teigti, kad bręstame tiek, kiek atsakomybės savyje prisiimame. Samprotaudamas apie atsakomybę, prancūzų rašytojas Antoine de Saint-Exupery, pasakos „Mažasis Princas“ autorius, pasakė: „Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam“. Remdamasi savo kultūrine patirtimi, galiu teigti, kad Antoine žodžiai yra teisingi. Ugdydami savo atsakomybę, mes bręstame kaip asmenybės, turime daugiau patirties. Mokyklos mokinių savivaldos pirmininkės atsakomybė mane skatina bręsti ir suprasti daug daugiau, negu paprastai suprasčiau. Dalyvaudama mokyklos socialinėje bendruomenėje, aš nešu didžiulę atsakomybę tinkamai bei adekvačiai reaguoti i mokinių norus ir mokyklos mikroklimatą. Šie procesai man vėliau nebebus nauji, ir aš galėsiu lengviau susitvarkyti su didesne atsakomybe ir našta. Mokinių savivalda mane moko būti humaniška – reagavimas į patyčias bei pašlijusius santykius yra ir mano pareiga, ir garbės reikalas. O pačios atsakomybės ir humaniškumo numetimas į šalį neretai mus verčia degraduoti, mes tampame uždari bei riboti. Taigi iš savo patirties žinau, kad žmogus visada privalo save ugdyti ne vien fiziškai ar protiškai. Mes turime brandinti savo atsakomybę, turime būti humaniški.
„P. n.“ akademijos narė
Šiuo metu abiturientams tenka laikyti bandomuosius egzaminus ir tai yra gana gąsdinantis dalykas. Bet ar verta jų bijoti? Ar bandomųjų egzaminų rezultatai parodo, koks bus ir valstybinio egzamino rezultatas? Apie tai savo mintimis pasidalijo Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos pedagogai.
TV projektas įkvėpė drąsos pristatyti savo kūrybą
Nors muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“ 17 metų palangiškei Paulinai Skrabytei ir nepavyko pasiekti pergalės, kuri, rodės, buvo jau ranka pasiekiama, tačiau mergina sakė, kad jaučiasi laimėjusi daugiau negu pagrindinį prizą: pažintį su prodiuseriu bei muzikos kūrėju Leonu Somovu bei kitais atlikėjais, nuostabų laiką dirbant su TV projekto komanda, vertingą patirtį bei draugystę. O artimiausiu metu, padrąsinta mokytojo L. Somovo, P. Skrabytė pristatys ir pirmąją savo kūrybos dainą. P. Skrabytė neslėpė, kad stebėdama „Lietuvos balso“ finalą, išgyveno ir liūdesį, kad šis TV projektas baigėsi, ir džiaugsmą bei pasididžiavimą visais likusiais dalyviais, su kuriais ji per ilgą laiką susibičiuliavo. P. Skrabytė „Lietuvos balso“ projektą paliko per pusfinalį, kuris įvyko Klaipėdos „Švyturio“ arenoje ir buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją. „Šis projektas – žaidimas. Žinoma, liūdesio buvo. Atrodo, trūko tiek nedaug iki finišo linijos, bet mes visi žinojome, kad ateis laikas, kai kuris nors iš mūsų „balso šeimos“ kris. Aš nuėjau didelį kelią šiame konkurse, dėl ko labai ir džiaugiuosi“, – paklausta, ar lengvai susitaikė su iškritimu, sakė P. Skrabytė. Atrado savo muzikinį stilių P. Skrabytė ant scenos – nuo vaikystės, ji sėkmingai pasirodė daugelyje šalies ir užsienio konkursų, o 2011 metais netgi atstovavo Lietuvai „Vaikų Eurovizijos“ konkurse, kuris tais metais vyko Armėnijoje. Tad P. Skrabytė sakė, kad šįkart dalyvauti didžiulio populiarumo sulaukusiame projekte „Lietuvos balsas“ ji nutarė todėl, kad jau norėjo iš „vaikų lygos“ pereiti į suaugusiųjų muzikinį pasaulį. „Ir tai tikrai buvo pirmasis žingsnis mano, kaip suaugusios, karjeros link. Džiaugiuosi kiekviena akimirka „Lietuvos balse“, kurią patyriau: buvusias jautrias pykčio ar nusivylimo akimirkas nusverdavo didelio triūso salėse atnešti vaisiai, žmonių simpatijos, artimųjų bei aplinkinių palaikymas, mokytojų įvertinimai. Išbandžiau daug įvairių muzikinių stilių ir supratau, kokią muziką kurti aš noriu pati, kokią save kaip atlikėją įsivaizduoju, – pasakojo P. Skrabytė, labai vertinanti pažintį su projekto mokytoju L. Somovu. – Įkvėpta jo paskatinimų, tikėjimo manimi, išdrįsau perteikti savo pačios mintis muzikoje. Tad greitu metu ruošiuosi išleisti savo kūrybos dainą.“
Valentinas. Daugelis, išgirdę šį žodį, mintyse susikuria vaizdinį apie meilę, tvyrančią ore, romantišką vakarienę žvakių šviesoje ir dovanas nuo mylimo žmogaus. Argi tai nemiela? Kažin ar žinome, kad viso labo ši gražios šventės istorija buvo paženklinta nekalto kankinio krauju, kuris teturėjo paprastą norą – kad meilė nebūtų draudžiama.
Pakalbinome Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorę Astą Burbienę apie tai, kaip jai sekėsi tada, kai ji buvo mokinė. GERIAUSI PAŽYMIAI. Tokius gaudavau iš gamtos mokslų. Labai patiko matematika, fizika, buvo įdomios astronomijos pamokos. PRASČIAUSI PAŽYMIAI. Nebuvo pamokų, kurios sekėsi prastai, tačiau buvo tų, kurios nepatiko. Labai nepatiko visuomenės mokslas, nes mokytoja visada reikalaudavo „sausai iškalti“ žinias. Taip pat nepatikdavo piešti, nes niekada neišeidavo taip, kaip norėdavau. PAŽYMIŲ KNYGELĖJE – DAUGIAU PAGYRIMŲ AR PASTABŲ? Gaudavau pagyrimus už mokslą, visuomeninę veiklą, nes buvau aktyvi mokinė, organizuodavau renginius. O pastabą esu gavusi kartu su bendraklasiais už bėgimą iš pamokų. PAŽYMIŲ „TAISYMAS“. Būdavo, kad slėpdavau pažymių knygelę ir nenorėdavau rodyti jos tėvams, bet niekada neteko pačiai „taisyti“ pažymių. Net nebuvo kilusi tokia mintis. ĮSIMINTINIAUSIAS ĮVYKIS. Labiausiai įsiminė klasės filmas, kurį filmavome su bendraklasiais, o tada dar tai nebuvo taip įprasta kaip dabar. Dar vienas iš labiausiai įsimintinų nuotykių mokykliniais laikais buvo klasės kelionės, kurias organizuodavo mūsų klasės auklėtojas. Šios kelionės trukdavo kelias dienas, keliaudavome po Lietuvą su nakvynėmis palapinėse.
Užrašė Inga VAIŠVILAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
Kėdainių sporto arenoje įvykusioje Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (MKL) šventėje „Taip krepšinį žaisti verta“, kuri dar vadinama lygos „Žvaigždžių diena“, atskirų krepšinio rungčių varžybose – „Karavano“ konkurse tarp daugiau kaip 50 dalyvių II v. iškovojo Vydmantų gimnazijos dešimtokė Karolina Narvilaitė, o Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokinė Kornelija Laukytė pateko į finalą. “Bauduko” konkurse į finalą taip pat pateko Pranciškonų gimnazijos penktokė Dominyka Martinkutė. Visus šventės dalyvius ir žiūrovus lydėjo puiki nuotaika, džiugino dalyvių dovanos. „Krepšinio šventė sportininkes nuteikė dar atkakliau treniruotis ir siekti užsibrėžtų tikslų“, – teigė merginas į šventę lydėjusi Palangos sporto centro krepšinio trenerė Daiva Mažionienė. MKL „Žvaigždžių dienoje“ savo sugebėjimus demonstravo per 300 jaunųjų šalies krepšininkų vaikinų ir merginų.
„P. n.“ informacija
|
|
