- Kai buvau jauna, visada pusryčiaudavau. Ir sveika buvau. Dabar rytais mažai ką valgau - sūrio gabaliuką, truputį uogienės. Pagrindinis „maistas“ - vaistai. Rytais jų tenka daug gerti. Juos užsigeriu vandeniu. Todėl net arbatos geriu mažai.

Kažko ypatingo pusryčiams ir nenusipirksi - pensija maža.

- Pusryčiauti reikia. Kitaip, manau, - ir negalima. Pusryčiauju ryte atsikėlęs, maždaug po pusvalandžio. Kadangi dirbu, tai ne tik pusryčiauju, bet laiku pietauju ir vakarieniauju. Jei nevalgysi, tai ir nepadirbsi.

Pusryčiaudamas geriu kavą ar arbatą, kartais valgau kiaušinienę, duoną, košę. Ir jaunas būdamas visada pusryčiaudavau.

- Manau, kad net tokio klausimo neturėtų būti. Nepusryčiausi – susigadinsi skrandį. Būčiau gydytoja, tokius net bausčiau. Dabar žmonės skuba ir nepusryčiauja.

Pusryčiams reikia nors pusę riekės duonos suvalgyti, arbatos puodelį išgerti. Vaikai pusryčiams turėtų suvalgyti nors bandelę. Pati mėgstu pusryčiams valgyti košę. Košė - ne tik skanu, bet ir sveika.

- Pusryčiauti reikia. Nebūtinai tuoj pat išlipus iš lovos. Geriau valgyti po mankštos ar pasportavus. Žmogus turi nors kiek išalkti.

Pusryčių nevalgymas – mūsų laikmečio problema. Dažnai rytais išgeriama tik kavos puodelį. Tačiau kava „ant tuščio skrandžio“ nėra gerai – dirgina skrandį, kelia rūgštingumą.

Kai skrandžio rūgštingumas padidėjęs, negerai nieko nevalgius gerti ir sultis.

Idealu, kai pusryčiai šilti. Pusryčiams labai tinka košės ar dribsniai. Tai suteikia sotumo jausmą, gerina žarnyno veiklą, o taip pat neturi daug kalorijų.

Kalbino Aldona KAREČKAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS

- Viską nulemia žmogaus būdas, požiūris į gyvenimą – ar jis optimistas, ar pesimistas. Jei aš susirgčiau labai sunkia liga ir man būtų labai sunku, negera, norėčiau nesikankinti ir greičiau numirti. Tačiau kitą kartą pagalvoju, kad stengčiausi iš visų jėgų nepasiduoti ligai. Yra labai daug žmonių, kurie iš paskutinių jėgų kabinasi į gyvenimą.

- Mano žmona sirgo vėžiu. Tikėjosi pasveikti, tačiau po sunkios kovos mirė. Nors ir turiu skaudžios patirties, bet manau, kad tikėti savo jėgomis ir gyvenimu yra labai svarbu. Daug ką reiškia ir gydytojų pozicija – kaip jie sugeba įtikinti žmogų, kad nepaisant ligos, jis dar gali gyventi. Ir nereikia pamiršti Dievo bei maldos – tai suteikia jėgų gyvenimui.

- Tai, kad sužinai, jog sergi nepagydoma liga, dar nereiškia, kad mirsi. Juk žmonės su sunkiomis, nepagydomomis ligomis išgyvena daugelį metų. Svarbu - rūpintis savimi, prisižiūrėti ir kovoti už gyvenimą. O stengtis reikia ne tik dėl savęs – ir dėl savo artimųjų.

- Kalbant apie diabeto ligonius, jie nepanikuoja, nes mokslininkai labai daug dirba, ir visi turime vilties, kad diabetas vieną dieną bus išgydomas. Netgi vėžio, kurį žmonės tiesiogiai sieja su mirtimi, nereiktų vertinti kaip nuosprendžio. Yra medikamentai, operacijos, gydymas, ir ligoniai gyvena. Išgirdus nepagydomos ligos diagnozę svarbu yra viskas – ir gydymas, ir psichologų bei dvasininkų pagalba. Visa tai žmonėms padeda gyventi su viltimi, kad nuosprendis jiems dar neparašytas. Didžiulė parama yra tikėjimas ir tai, kad ligoniai gali burtis į bendruomenes. Jose gaunama dvasinė parama, bendravimas, suvokimas, kad nesi vienas, yra neįkainojami lobiai. To, ką žmonės gauna bendraudami su savo likimo draugais, negalima įvertinti jokia pasaulio valiuta. Mūsų klubo nariai, kaip turbūt ir kitų bendruomenių žmonės, tampa ne tik draugais – tampa lyg giminės, kas taip pat padeda suvokti, kad liga – dar ne nuosprendis.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS

Vanduo žmogaus kūnui yra gyvybiškai svarbus. Sunku ir pasirinkti iš gausybės patarimų, kuris teisingas: išgerti du litrus vandens per dieną ar tik malšinti natūralų troškulį, gerti nevalgius ar po valgio, pagardintą, su burbuliukais ar gryną. Tačiau teigiamu vandens poveikiu neabejojama. Pašnekovų klausėme:

- Tikiu. Vienu metu stengdavausi per dieną išgerti du litrus vandens. Būdavo taip lengva, ir jaučiausi lyg ir geriau. Dabar šį gerą įprotį kažkodėl pamiršau. Tačiau paskutiniu metu vėl jaučiu poreikį gerti daugiau vandens – pats organizmas reikalauja.

- Tikiu, kad vanduo gali gydyti. Tačiau geriu jį tik tada, kai troškina, ir nežiūriu, kokį kiekį. Esu įsitikinusi, kad vandens reikia tiek, kiek reikalauja pats organizmas. Labiau mėgstu gurkšnoti arbatas – ypač žaliąją. Ji man suteikia žvalumo.

- Žmogus, jei negauna pakankamai vandens, gali susigadinti sveikatą. Aš žinau, kad vandens per dieną reikia dviejų litrų – tiek ir išgeriu. Žiemą šalto vandens nelabai tesinori, todėl geriu arbatą.

- Atskirai reikia kalbėti apie sveiką ir ligotą, apkūnų ir liekną – kiekvienas žmogus yra individualus. Visiškai normalus ir sveikas žmogus, kokių jau yra labai mažai, apie per dieną išgeriamo vandens kiekį neturėtų galvoti visai – gerti tiek, kiek nori. Jei ligonis turi akmenligę, serga cukralige – vandens per dieną reikia iki dviejų litrų. Storiems rekomenduotina dvi stiklines vandens išgerti prieš valgį, besiskundžiantiems mažu svoriu, atvirkščiai – po valgio. Aš manau, kad sveika gerti arbatos grybo antpilą, praskiestą vandeniu. Jei žmogus turi sveikatos problemų, tačiau nenori vandens, geria jį per prievartą – reikia pasikonsultuoti su gydytoju. Sakoma, kad vartojant pakankamai skysčių, oda ilgiau išlieka elastinga ir lėčiau senstama. Gali būti. Tačiau senti reikia tada, kada reikia senti, ir nesiversti dėl senėjimo per galvą. Juk mūsų išvaizdą lemia ir paveldėjimas. Du litrai vandens per dieną sveikam žmogui tikrai nepakenks, o sergant visuomet reikia konsultuotis su geru gydytoju – kad ir kaip sunku tokį šiais laikais atrasti.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS