|
|
|
SveikataVaikai tėvų konfliktų sūkuryje
Skyrybos – vienas skaudžiausių patyrimų žmogaus gyvenime. Tai – krizė, kurios metu, ypač pradžioje, daug kas vadovaujasi vien neigiamomis emocijomis, pykčiu, kaltinimais, nuoskaudomis, dėl kurių padaroma nemažai žalingų sprendimų. Skyrybų konfliktų sūkuryje dažnai nukenčia vaikai, ypač sprendžiant, pas kurį iš tėvų jis turėtų gyventi. Koks klausimas – tinkamas Per skyrybas skausmo kamuojamas žmogus dažniausiai mąsto apie savo tragediją, pasekmių tuo metu neįvertina. „Neretai tėvų skyrybų įkarštyje vaikai išgyvena tikrą košmarą, kuris pasireiškia skirtingomis formomis. Vieni tėvai nuo vaikų atsitveria tylos siena ir su jais ta tema beveik nebendrauja, manydami, kad juos mažiau skaudina. Vaikams nežinia kelią didžiulį stresą, juk jie mato, kad vyksta blogi dalykai, bet artimiausi žmonės juos atstumia, nesikalba, nepaaiškina, kas vyksta“, – kalbėjo Lietuvos psichologų sąjungos narė psichologė Sonata Vizgaudienė. Kitose situacijose vaikai atsiduria tėvų „mūšio ugnyje“: kiekvienas tėvų žeria kaltinimus ir nepasitenkinimą apie vienas kitą, bando patraukti vaiką į savo pusę, galbūt net grasina ekonominėmis ir kitokiomis sankcijomis visai šeimai. „Seneliai tuo metu taip pat gali būti ne pati geriausia paguoda, nes kiekvieni palaiko savo vaikus, įplieskia dar daugiau ugnies“, – teigė psichologė. Skaudžioje situacijoje, specialistų teigimu, būtų gerai, jei sutuoktiniai santykius aiškintųsi nedalyvaujant vaikams. „Vis dar tenka girdėti, jog tėvai mano, kad vaikai turi pamatyti, koks iš tikrųjų yra tėvas ar mama. Tai labai savanaudiška nuostata. Vaikai neturi būti skaudinami ir juo labiau įveliami į suaugusiųjų konfliktus“, – akcentavo S. Vizgaudienė.
Žmonės mylėjo už nuoširdų darbą
Praėjęs pirmadienis Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) gydytojai Aidytai Rumbutienei buvo paskutinė darbo diena – vaikų ir šeimos gydytoja iš viso ji dirbo 45-erius metus. Rankose laikydama glėbius gėlių ir pacientės Dovilės bei jos vaikų Anabelės ir Ilano parašytą jausmingą padėkos laišką, 70-metė A. Rumbutienė prisipažino: „Niekad nesu sulaukusi tiek šilumos, – nežinojau, kad žmonėms esu svarbi. Visuomet atrodė, kad dirbu kaip visi.“ Į priėmimus – ir sunkvežimiu Medikė sakė jaučianti dvejopą jausmą: oficialiai paskutinė jos darbo diena – spalio 29-oji, nes dabar atostogauja: „Kažko trūksta, nes spalį niekad neatostogavau. Kita vertus, nebeliks kasdienės įtampos, džiaugsiuosi kiekviena diena, nes tų dienų – vis mažyn.“ Kretingos bei Salantų apylinkių šeimoms gydytoja atidavė 45-erius savo darbo metus, pastarasis dešimtmetis – tarsi viršvalandžiai. Gydytoja Aidyta sakė esanti tikra žemaitė – kilusi iš Židikų, o vardas toks keistas todėl, kad turėjusi būti Edita, tik to meto raštininkai iš „didelio rašto išėjo iš krašto“. Kauno medicinos institute 1973-aisiais Gydomosios medicinos fakultetą baigusi A. Rumbutienė buvo paskirta dirbti į Salantus. Tuomet ji tebuvo vienintelė pediatrė, o rūpintis teko viso Salantų krašto – Kūlupėnų, Grūšlaukės, Imbarės, Tuzų ir kitų kaimų – vaikais. Dirbo Salantų poliklinikoj, ligoninėj, felčeriniuose punktuose, darželiuose, mokyklose. „Atidirbus kitur, vien punktuose perdien tekdavo priimti po 30–40 vaikų. Šeimos tuomet buvo gausios, – žmonės gimdydavo daugiau vaikų. Sykį per mėnesį tekdavo apvažiuoti kaimus: skambindavau kolūkio pirmininkui ir prašydavau, kad nuvežtų – jei pats negalėdavo, atsiųsdavo sunkvežimį. Svarbu buvo nusigauti į darbo vietą, – anksčiau nebuvome tokie išlepę, kaip dabar“, – šypsodamasi prisiminė ilgametė medikė.
Motinos pienas – ne dovana, o būtinybė
Šiuolaikiniame pasaulyje įvairūs pasiekimai leidžia atrasti alternatyvų kone bet kam, tačiau mokslininkai vienu klausimu sutaria vieningai – net ir pačiu sveikiausiu bei geriausiu laikomas kūdikio dirbtinis mišinėlis niekuomet neprilygs natūraliam motinos pienui. Kodėl šis unikalus maistas yra būtinas kūdikiui, kokia yra žindymo nauda pačiai mamai ir kada palankiausias metas pradėti mokytis šios technikos, pasakoja „Vilniaus gimdymo namų“ akušerė, Lietuvos laktacijos ir žindymo konsultacijos asociacijos narė bei laktacijos konsultantė Ieva Girdvainienė. Vertingesnio maisto kūdikiui nėra ir niekuomet nebus Nesuskaičiuojamas kiekis medicinos tyrimų įvairiose pasaulio šalyse įrodė, kad žindymas – vienintelis teisingas kūdikių maitinimo būdas, nuo kurio priklauso normalus jų augimas bei vystymasis. Motinos pienas ne tik patenkina visus kūdikio maisto medžiagų ir vandens poreikius pirmuosius pusę metų, bet ir skatina fizinį augimą bei protinę brandą, aprūpina organizmą imuninėmis medžiagomis, mažina staigios mirties riziką, ypač aktualią pirmaisiais naujagimio mėnesiais. Taip pat žindymas reguliuoja kūdikio virškinimo trakto bei žarnyno veiklą, daro didelę įtaką taisyklingam žandikaulio ir burnos raumenų vystymuisi, kūno masės indeksui. Įrodyta, kad vyresniame amžiuje dažniau nutukę būna tie vaikai, kurie anksčiau buvo maitinami mišinėliais, o ne žindomi. Taip pat pastariesiems dažniau nustatomos alergijos ar tokios lėtinės ligos, kaip, pavyzdžiui, cukrinis diabetas ar kraujotakos sistemos sutrikimai. Žindymas yra itin reikšmingas sukuriant glaudesnius mamos ir kūdikio tarpusavio ryšius, jie greičiau ir sąmoningiau supranta vienas kitą.
Kuo nustebintume mokslininkus E. Jennerį ir L. Pasterą?
Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis, kiekvienais metais dėl vakcinacijos yra išsaugoma nuo 2 iki 3 milijonų gyvybių, tačiau šia tema atsiranda nemažai kritikų, kurie viešina moksliškai nepagrįstus faktus ir kelia spekuliacijas visuomenėje. Apie tai, kodėl rizika nesiskiepyti yra daug didesnė nei rizika pasiskiepijus ir kokie populiariausi vakcinacijos mitai klaidina visuomenę, pasakoja šeimos gydytoja iš Vilniaus Elena Šopytė. Nauja medicinos era, išgelbėjusi milijonus gyvybių Visais laikais buvo stengiamasi išvengti nepageidaujamų ligų: jau prieš tūkstančius metų žmonės įvairiausiais metodais bandė apsaugoti save nuo raupų ir kitų ligų, o tai palaipsniui atvedė pasaulį į šiuolaikinę vakcinaciją. 1796 m. E. Jenneris atliko eksperimentą, kai paimti pūliniai iš karvių raupais sergančio žmogaus buvo įskiepyti aštuonmečiam berniukui. Po pusantro mėnesio ta pati procedūra buvo pakartota naudojant žmonių raupais sergančiojo pūlius, ir nuo tos akimirkos, kai šis būdas pasitvirtino, prasidėjo nauja medicinos era. Tuomet prie E. Jennerio prisidėjo L. Pasteras, sukūręs vakciną nuo pasiutligės, ir vakcinacijos pasiekimai įsibėgėjo. Pasaulis po vakcinų sukūrimo pasikeitė negrįžtamai: daug gyvybių nusinešusios užkrečiamos ligos likviduotos, sumažėjo sergamumas difterija, stablige, virusiniu hepatitu B ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis, buvo išnaikinti raupai.
Apie svajonę turėti daržą ir lemtingą laišką
Kretingiškė Irena Lukševičienė įrodė, kaip svajonė gali virsti realybe. Jos daržo istorija primena kino filmo siužetą.
Rugsėjo dovanos – sveikatai ir grožiui
Vaistažoles auginančios, augalų pasaulį pažįstančios kretingiškės Katerinos Labanauskienės žodžiais, rugsėįį augalai turi ypatingų savybių: kai kurie būtent tuo metu brandina uogas, kitų šaknys per vasarą būna prikaupusios aktyvių komponentų ir vitaminų, treti, ruošdamiesi žiemai, vis dar kaupia maistingąsias medžiagas, kurios naudingos ir žmonėms.
Priklausomybėms pasitelks metadoną
Kretingos Psichikos sveikatos centre – naujovė: bus įrengtas pakaitinio gydymo metadonu kabinetas, kuriame pagalbą galės gauti visi, turintys priklausomybę nuo opioidų, tokių, kaip heroinas, aguonų nuoviras. Paslaugą planuojama pradėti teikti nuo kitų metų.
Sielos žaizdas gydė Dievo meile
Beveik 25-erius metus iki šį pavasario Pakutuvėnų Šv. Antano parapijoje, kurią žmonės vadina paprastai – Pakūta, priklausomybės ligomis sergantiems žmonėms padėjęs kretingiškis brolis pranciškonas buvęs ilgametis klebonas Gediminas Numgaudis atviravo, kad į jį kreipdavosi įvairūs žmonės, tačiau visiems padėti neturėjo fizinių galimybių. „Jie patys eidavo prašyti pagalbos, o man reikėjo kažką daryti“, – pradžią prisiminė jis.
Dideliame pasaulyje – didelės rizikos
Prieš dešimtmetį visoje Europoje buvo kalbama, jog tymai yra suvaldyti, tačiau didžiulis šios infekcinės ligos protrūkis sudrebino mūsų šalį dar šių metų pradžioje, o vienintelė to priežastis – nepakankamos skiepijimosi apimtys. Virusas pričiupo ir žinomą grupės „Rondo“ lyderį Aleksandrą Ivanauską-Farą, kuris dalijasi savo patirtimi, o apie šios klastingos ligos ypatybes bei galimas pasekmes pasakoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė.
Kiekvienai žolei – sava misija
Kretingoje gyvenanti pagal individualios veiklos pažymą aplinkiniuose miestuose dirbanti 34-erių kraštovaizdžio apželdinimo specialistė Katerina Labanauskienė ne tik mėgaujasi savo profesine veikla, bet domisi fitoterapija, kaime esančioje savo šeimos sodyboje pati augina galybę vaistinių augalų.
Teisingai surinkti, teisingai džiovinti Įsisiūbavus vasarai – pats metasb gydomųjų savybių turinčių, organizmą ir imuninę sistemą stiprinančių augalų pasiruošti žiemai. Anot Katerinos, tas, kas šiuo tikslu nukeliauti į pamiškes ar palaukes randa laiko, patyrė, kaip smagu valandą kitą praleisti spalvingoje gamtoje, pasidžiaugti augmenija ir namo sugrįžti su ne tik gražia, kvepiančia, o dar ir sveikatai naudinga puokšte. Gydymas vaistažolėmis – seniai pripažinta viena medicinos sričių. Tačiau vaistažoles reikia mokėti ir teisingai surinkti, ir teisingai džiovinti. Pirmiausia – augalai renkami iš atokiau nuo miestų, paplenčių, kelių esančių vietų, nes chemikalais, automobilių išmetamosiomis medžiagomis, sunkiaisiais metalais užterštos vaistažolės žmogaus sveikatai ne tik laukiamo efekto neduos, bet gali ir pakenkti. Vaistinei žaliavai gali būti naudojamos šaknys, lapai, uogos, žievė, pumpurai, žiedai. Renkant augalų lapus ar stiebus, taip pat uogas, patogu naudotis žirklėmis arba sodo žnyplėmis, kerpant, kaip sakė Katerina, reikia palikti 1/3 augalo dalies. Vaistažoles geriausia rinkti iki 12 valandos saulėtą dieną, mat šlapi augalai gali pūti, pelyti. Vaistažolės džiovinamos (pvz., mėtos, medetkos, melisos), distiliuojamos (gaminamas gėlių vanduo arba hidroliatai, kurie ypač naudingi veido odos priežiūrai), augalo lapus, žiedlapius ar stiebus užpilant šalto spaudimo aliejumi arba glicerinu ir po kurio laiko nusunkiant gaminami fitoliai, taip pat – tinktūros, fermentuojamos arbatos. Pasak K. Labanauskienės, lengviausias vaistažolių ruošimo būdas – jas džiovinti. Džiovinama pavėsyje, ne didesnėje kaip 40 laipsnių temperatūroje, žaliavos sluoksnis turi būti 5–7 cm, kasdien reikia vartyti. Džiovinti tinka ir orkaitė ar molinė krosnis, o jei džiovinami stiebai, visą puokštę galima pakabinti palėpėje arba kitoje vietoje, kur nepatenka saulės spinduliai. Pastaruoju metu populiarėja ir elektrinės džiovyklės. K. Labanauskienės teigimu, jos irgi tinka, tačiau būtina paisyti instrukcijos. Vaistažolės smulkinamos jau išdžiūvusios – tik tada jos išsaugos vertingąsias medžiagas. Sausas vaistažoles geriausia laikyti stikliniuose indeliuose, bet tinka ir popieriniai maišeliai. Augalų galiojimo laikas – apie 2–3 metus. K. Labanauskienė patarė, ir kokių vaistingųjų augalų galime prisirinkti šiuo metu: ežiuolių, kraujažolių, pelynų, asiūklių, jonažolių, kiaulpienių šaknų, arkliauogių, gysločių, varnalėšų, medetkų, melisų, viržių, anyžių, kmynų.
|
|
