|
|
|
SveikataDramų neišgyvena, nes kitokio gyvenimo nepažįsta
Kretingiškė Daiva Stakanskytė neišgyvena tragedijos dėl to, kad serga cerebriniu paralyžiumi. Nors sako žinanti, kad nepasveiks. Ji labiau užjaučia tuos, kurie iki negalės buvo sveiki. Nes jie žino, ką prarado. O Daiva su savo negale gyvena nuo pat kūdikystės – jau 38-erius metus. Jauna moteris juokauja, kad gyvena su šarvais – jai, vaikštančiai su ramentais, nebaugu svetimos nedraugiškos akies, įžeidžiančio žodžio. „Nors tokių ir nepatyriau. O gal dėl to, kad gyvenu su šarvu, to nei mačiau, nei girdėjau“, - pasakojo nuoširdžiai šypsodamasi Daiva.
Svarbu įdiegti, kad vaikas gali keistis pats
Kai vaikas turi problemų – psichologinių ar kitokių, - dažniausiai problemų turi visa šeima“, - sakė Psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Ingrida Karmazaitė, primindama, kad pas specialistą kartu su vaiku turi ateiti ir tėvai. Tačiau tėvai, ypač paauglių, nelabai nori dalyvauti susitikimuose su psichologais. I.Karmazaitė spėja, jog tai gali būti baiminantis, kad aikštėn neiškiltų šeimos problemos.
Karšti orai kelia pavojų
Smarkiai atšilus orams, atsiranda pavojų, apie kuriuos kitu metų laiku net nepagalvojame. Vienas iš dažniausių rūpesčių – tai perkaitimas saulėje. Be to, būnant gamtoje, atsiranda alerginių susirgimų pavojus, erkių bei gyvačių įkandimo atvejai. Apie tai, kaip elgtis ištikus nelaimei – pokalbis su Kretingos „Šeimos medicinos centro“ bendrosios praktikos gydytoja Silvija Zamulskiene.
Tik medikas žino, ko reikia medikui
Rudenį bus penkeri metai, kai gydytoja Irena Narmontaitė vadovauja Kretingos pirminiam sveikatos priežiūros centrui (PSPC).Rudenį baigiasi jos, kaip centro vadovės, kadencija. Nors iki kadencijos pabaigos liko labai nedaug, I.Narmontaitė dar negali tvirtai pasakyti – nori likti tik gydytoja ar gydytoja ir vadove. Prieš tapdama centro vadove, I.Narmontaitė jau buvo žinoma ir pripažinta gydytoja. Todėl ne vienas stebėjosi, kad gydytoja imasi administracinio darbo. Pati I.Narmontaitė savo apsisprendimą aiškina noru padaryti geriau.
Didžiausia bausmė būtų likti našta artimiesiems
Henriką Druskinį rajone pažįsta daugelis. Užtenka paminėti buvusį Kretingos sodininkystės ūkį ir Dupulčiuose šiandieną dar išlikusius, nors jau baigiamus naikinti sodus, vaismedžių medelynus. Po praktikos 1964 metais jis čia grįžo dirbti 1966 metais. Tuomet sodų buvo vos 24 hektarai, o atgavus Nepriklausomybę sodai plytėjo apie 400 hektarų plote.
Chirurgo skalpelis išvadavo nuo grėsusių kompleksų
Šešiametis Vytukas iš Gargždų šiemet į paruošiamąją klasę ateis nebijodamas, kad jį kas nors pavadins atlėpausiu. Prieš porą savaičių Kretingoje, „Northway medicinos centre“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas medicinos mokslų daktaras Vytautas Jankūnas jam atliko ausų koregavimo operaciją.
Kavos aromatas Vytauto Ročio nevilioja
Vytautas Ročys – Autobusų parko direktorius. Jis niekada nebuvo sanatorijoje, tačiau mano, kad kažkur išvykti ir puikiai pailsėti – geras dalykas. - Kaip atsipalaiduojate po įtemptos darbo dienos? - Atsipalaiduoti padeda sportas. Sportuodamas viską pamirštu, nors ir atsiranda fizinis nuovargis. Du kartus per savaitę lankau stalo teniso treniruotes. Turiu visuomeninių užsiėmimų. Namuose taip pat atsiranda visokių darbų, todėl nėra laiko kada sėdėti ar gulėti. - Kas, Jūsų manymu, padeda mažiau sirgti ir ilgai išlikti sveikam ir energingam? - Manau, jog sveikatai įtakos turi maistas ir valgymo įpročiai. Vakare po 20 val. nieko nebevalgau. Reikia judėti, sportuoti, nors manau, kad persistengti nereikia. Dažnai miegu tik 6 val. Man tai – mažoka. Dietų nesilaikau. Nemėgstu labai aštraus ir sūraus maisto. Stengiuosi valgyti daugiau daržovių, kurias sode pats ir užsiauginu. Salotas, ridikėlius, morkas, saldžiuosius pipirus bei kitas daržoves auginu natūraliai, be cheminių trąšų. Prieš 15 – 20 metų į tai nekreipiau dėmesio. Iki šiolei turiu ir šviežių savo obuolių. Mėsos nesu atsisakęs, tačiau ją valgau nedideliais kiekiais. Nors du kartus per savaitę stengiuosi valgyti žuvį. Geriu nemažai skysčių. Mėgstu juodą, vaisių arbatą. Kavos negeriu, nes nejaučiu jokio šio gėrimo poveikio. Geriu žiedadulkes. Į stiklinę vandens dedu šaukštą žiedadulkių. Užsipilu jas iš vakaro. Jaučiu gerą jų poveikį. Manau, kad jas geriau vartoti nuo lapkričio iki balandžio mėnesio, kai organizmui labiausiai trūksta vitaminų. Nerūkau. Kartą, būdamas dvylikos metų, pabandžiau užsirūkyti, tačiau nepatiko. Net armijoje tarnaudamas nerūkiau, nors šalia visi draugai rūkė. Alkoholio nesu visiškai atsisakęs – tokios jau mūsų lietuviškos tradicijos, kad kartais be jo sunku apsieiti. Pamenu, jog tėvas sakydavo: reikia jausti saiką ir žinoti, kada ir kiek galima išgerti. Jau vienuolika metų, kai su didesnėmis problemomis neteko lankytis pas gydytojus. Nors manau, kad profilaktiškai retsykiais reiktų apsilankyti pas daktarus. Reikia įsitikinti, ar tikrai sveikas esi. Suskaudus galvai, ar pajutęs kitokį skausmą, neskubu gerti vaistų. Dažnai kiek palaukus ir pakentėjus skausmas praeina. Geriant daug vaistų gali nukentėti skrandis. - Kaip mama gydydavo, kai sunegaluodavote vaikystėje? Gal pamenate kokį mamos receptą? - Gyvenome kaime. Augome septyni vaikai, be manęs dar buvo trys broliai ir trys seserys. Pamenu, kad mama sunkdavo aviečių sultis ir jas uždarydavo į stiklainius, todėl susirgus gripu ar sloga liepdavo gerti daug arbatos su aviečių sultimis. Jei skaudėdavo gerklę – duodavo tetraciklino. O jei kuriam žaidžiant nukentėdavo koja ar alkūnė - be jokių vaistų patys skudurėliu užsirišdavome. Abu tėvai dirbo ir neturėjo laiko su mumis žaisti. Mama stengdavosi nors du tris kartus per savaitę išvirti sriubos. Gyvendami kaime valgėme natūralų maistą: kiaušinius, sūrį, rūkytą kumpį. Buvau šilto pieno mėgėjas. Skanu buvo ir kaimiška grietinė su duona ar batonu.
Misija Afganistane – didžiulė gyvenimo ir darbo patirtis
Klaipėdos karo prievolės centro karinės medicinos komisijos pirmininkė, bendrosios praktikos gydytoja, kapitonė Loreta Gudjonytė - ISAF misijos Afganistane dalyvė. Už dalyvavimą misijoje ji apdovanota NATO medaliu.
Baltas chalatas tapo gyvenimo būdu
Vilius Matulionis yra ir gydytojas, ir Kretingos ligoninės vadovas, taigi žmogus, dirbantis su dviguba atsakomybe. Medikų susibūrimas yra bene vienintelis, kuriame medikai nėra priversti klausytis skundų dėl sveikatos. Bet tokių pokalbių, pastebi Kretingos vyriausiasis gydytojas Vilius Matulionis, medikams nepavyksta išvengti privačiuose susiėjimuose. Gydytojas sakė prie to pripratęs, kaip ir prie balto chalato, kuris augte priaugęs ir seniai tapęs nebe darbu, o gyvenimo būdu. Seniai tapęs atsakomybe už savo paties ir visos ligoninės darbuotojų veiksmus, jų pasekmes. Geriausiose pasaulio klinikose, kaip rodo statistika, 10 - 16 proc. padaroma žalos pacientams, o pas mus, dirbant prastesnėmis sąlygomis, klaidų tikimybė, gydytojo nuomone, didesnė. Kretingos ligoninė atsidūrė milžiniško ieškinio akivaizdoje. Kūdikio netekę sutuoktiniai Rumšos iš Gargždų Kretingos ligoninei pareiškė iki šiol Lietuvoje negirdėtą 10 mln. Lt ieškinį. Atsakomybė, kaip sako V.Matulionis, tampa kupra, sunkia našta, kai ant administratoriaus, kokiu yra ligoninės vadovas, stalo gula kolegų klaidos. „Padarei viską, bet gali sudaužyti daugybės žmonių likimus, - sako V.Matulionis. – O nesėkmių yra ir bus“. Tapęs ligoninės vadovu, V.Matulionis dirba ir gydytoju. Kaip pats sako, ne iš gero gyvenimo, nes atėjo metas, kai Kretingoje, kaip ir visoje Lietuvoje, pradėjo stigti gydytojų. Atlyginimą V.Matulionis gauna kaip ligoninės vadovas, o kaip gydytojas keturias valandas per dieną dirba neatlygintinai. Tokiu būdu jis išlaiko gydytojo įgūdžius. „Todėl savo kolegoms sakau – jeigu nori būti geras gydytojas, aukščiau skyriaus vedėjo nepretenduok“, - sakė V.Matulionis. Atlygio ligoninės vadovas neima dėl to, kad gydytoju dirba savo, kaip vyriausiojo ligoninės gydytojo, darbo laiku. Tai yra ne tik noras išsaugoti įgūdžius. Jeigu V.Matulionis atsisakytų gydytojo darbo, gali būti, jog tektų uždaryti terapijos skyrių, nes neužtektų gydytojų. Praktikuodamas kaip gydytojas, ligoninės vadovas jaučiasi tvirtesnis tuomet, kai reikia vertinti savo pavaldinių darbą. „Visuomet mokėjau apsikrauti darbais“, - sakė V.Matulionis. Kitokių pomėgių ligoninės vadovas sakė neturįs. Tik darbas. Nuo studijų metų iki šešiasdešimtojo gimtadienio V.Matulionis sportavo. Jis žaidė krepšinį ir lauko tenisą iki tol, kol sveikata neprivertė sustoti. V.Matulionis yra iš tų žmonių, kurie linkę laukti, pirma gerai pamąstyti ir pasvarstyti, kurti planus ir programas, o tik tuomet realizuoti idėją. Ilgai brandintas sumanymas, tapęs tikrove, yra stimulas dirbti toliau, jis teikia pasitenkinimą savo darbu. Vadovo darbe svarbu gebėti numatyti ateitį, atspėti, kas bus svarbu po 2–3 metų. Ligoninės vadovas džiaugiasi, kad pavyko suburti gerą komandą, branduolį. „Medikai į branduolį, šeimą turi burtis ne tam, kad dangstytų vienas kitą, o kad suprastų vienas kitą ir padėtų, - įsitikinęs V.Matulionis. – Svarbiausia – taip organizuoti darbą, kad žmogui būtų suteikta tinkama pagalba“.
Paramą neturtingiesiems dalija savanoriai
Baigiama dalinti pirmoji maisto produktų siunta nepasiturintiems rajono gyventojams. Tai yra Europos Sąjungos parama. Ši siunta, skirta per 600 rajono gyventojų, t.y. 202 šeimoms, į Kretingos rajoną atkeliavo balandžio pabaigoje, o produktai išdalinti už du mėnesius. Vienam žmogui skirta po kilogramą makaronų, ryžių ir po du kilogramus miltų. Ant kiekvienos pakuotės yra įspaudai, ant kurių nurodyta, kad produktai dalijami pagal Maisto tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims 2006 m. programą. Užrašai taip pat skelbia, kad šie produktai neskirti pardavinėti.
|
|
