|
|
|
SveikataAr laimingas mirtinai persidirbęs žmogus
“Jeigu žmogus nevartoja vaistų, nesilanko pas gydytojus, tai dar nereiškia, kad jis turi gerą sveikatą, - sako Savivaldybės vyriausioji gydytoja Vanda Verbutienė. – Sveikata yra fizinė, dvasinė, psichinė ir socialinė gerovė“. Ar žmogus bus sveikas, 50 proc. nulemia įpročiai ir elgsena. Todėl svarbu, kad žmogus nuo pat mažens būtų tinkamai ugdomas, kad jam būtų skiepijamos teigiamos nuostatos.
Želmenų sulčių galia
Kviečių želmenų sultys tampa vis populiaresnės. Klaipėdoje, šalia Senosios miesto turgavietės, yra įsikūrusi parduotuvė “Želmenų sultys”. Kaip teigė šios parduotuvės savininkė Vilma Lakavičienė, klientų, norinčių išgerti želmenų sulčių, netrūksta. Tiki želmenų sulčių nauda Pasak ponios Vilmos, dar būdama dvidešimtmetė ji susidomėjo želmenų sultimis. Apie šių sulčių teigiamą poveikį žmogaus organizmui net neabejoja. Sultyse yra daug vitaminų, mineralų bei kitų naudingų medžiagų. Maiste esantys vitaminai yra saugūs ir stiprina organizmą, o sintetiniai vitaminai įsisavinami tik apie 5 – 7 procentus. Parduotuvėje “Želmenų sultys” galima nusipirkti ir želmenų, o namuose - pačiam išsispausti sultis. Ponia Elena, užsukusi į parduotuvę, teigė, jog ji geriau perkanti želmenų sulčių gurkšnį, negu sintetinius vitaminus. Ji mano, jog želmenų sultys - tikras jaunystės eleksyras. - Geriau gerti želmenų sultis, negu alų, - linksmai nusiteikęs sakė ir ponas Edmundas, prisipažindamas, jog tiki teigiamu sulčių poveikiu ir čia lankosi jau visą pusmetį. Anot vyriškio, vaistai išrasti palyginti neseniai, o gamtos natūralius produktus žmonės naudojo jau senovėje. Gaila, jog dabar žmonės nutolo nuo gamtos. O siūlomi maisto papildai - mados reikalas.
Atgauti jėgas padeda gamta
Dailininkės Lidijos Kuklienės kretingiškiams pristatyti nereikia – ją žmonės pažįsta pagal paveikslus.
- Kaip atsipalaiduojate po darbo dienos?- Dienai pradedu ruoštis ryte: bėginėju, apsipilu šaltu vandeniu, medituoju. Vakare atsiranda įvairiausių darbų. Išjungti televizorių – tai geriausia sveikatos formulė. Tada lieka laiko apmąstymams. Mėgstu skaityti, tapyti. Gal kam ir atrodo, jog kurti lengva, tačiau tam reikia dvasinės energijos, įkvėpimo. Nuo studentavimo laikų esu pelėda – vėlai einu miegoti. Žiemą, kai rytais tamsu, sunkiau būna atsikelti. Vasarą – visai kas kita. Tas įprotis kliudo vaikams, kurie turi anksti keltis į mokyklą. Esu Žemės ženklo žmogus, gal todėl ir esu gamtos vaikas. Jaučiu malonumą išvažiuoti į kaimą pas mamą. Vaikystės prisiminimai, graži gamta, mama suteikia gerą saugumo jausmą ir stiprybės. Kaime, kur dvelkia ramybe, net dangus kitoks, o mieste man trūksta gryno oro. Kaime atsipalaiduoju ir pasisemiu jėgų.
Ir po mirties galima išgelbėti kito žmogaus gyvybę
Apie tai, kaip tapti organų donoru, kalbamės su Nacionalinio organų transplantacijos biuro (NOTB) direktoriaus pavaduotoja Julija širokova. - Kur kreiptis žmogui, norinčiam tapti organų ar audinių donoru? - Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas leidžia kiekvienam šalies piliečiui, sulaukusiam pilnametystės, oficialiai pareikšti savo valią dėl donorystės po mirties. Norėdamas gauti donoro kortelę, asmuo gali kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, į bet kokios specialybės gydytoją. Atvykęs, pavyzdžiui, į polikliniką, asmuo yra nukreipiamas pas gydytoją, kuris galėtų jį priimti, ir ten užpildo sutikimo, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai, formą. Gydytojas, kurio akivaizdoje ši forma buvo pasirašyta, perduoda sutikimą įstaigos administracijai, kuri sutikimą registruoja ir išsiunčia Nacionaliniam organų transplantacijos biurui. Tai yra biuras, kuris tvarko Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registrą. Gautas sutikimas registruojamas registre, duomenys sutikrinami su Gyventojų registro tarnybos duomenimis. Jei duomenys pateikti teisingai, asmeniui, kuris pasirašė sutikimą, išsiunčiama plastikinė Donoro kortelė. Svarbu pažymėti, kad kortelė yra tik simbolinė valios išraiška, svarbiausia – duomenys registre. Klastinga liga privertė perkainoti gyvenimą
Per trejus metus įveikusios itin sunkią ligą – kraujo vėžį – palangiškės Ramunės Gecienės istorija – lyg gražiausia giesmė gyvenimui. „Jaučiuosi tikra nugalėtoja. Einu gatve ir galvoju: žmonės, kad jūs žinotumėt, per kokias kančias aš matau jus, galiu šypsotis jums, kalbėtis su jumis. Norėčiau išrėkti visam pasauliui – nepasiduokit sunkumams, vėžys - pagydomas. Reikia tik labai norėti gyventi ir tikėti“, - pro džiaugsmo ašaras kalbėjo trisdešimt šešerių moteris. R.Gecienė tikino, jog kelissyk stovint ant gyvybės ir mirties slenksčio, likimas užgrūdino ne tik ją, bet ir šeimą – vyrą Viktorą bei vaikus, išmokė to, ko galbūt jie nebūtų išmokę per visą gyvenimą: giliai pamilti žmones, perkainoti vertybes.
Nauja vadovė siekia aktyvinti veiklą
Kretingos rajono neįgaliųjų draugijai vadovauja naujai išrinkta pirmininkė Adelė Petrutienė. Ji pakeitė vienerius metus draugijai vadovavusią Valentiną Mikalauskienę, kuri iš vadovės pareigų atsistatydino nesibaigus kadencijai. Pirmininkai renkami ketveriems metams. Rajono Neįgaliųjų draugija jungia 272 narius. Dauguma jų yra netekę 60-70 proc. darbingumo. Nario mokestis diferencijuojamas pagal darbingumo netekimo procentą. Asmenys, kurie neteko 75-100 proc. darbingumo, nario mokesčio nemoka. Tokių žmonių yra 35. kiti moka po litą kas mėnesį. Draugija tebėra įsikūrusi Savivaldybei priklausančiose patalpose, rajono valdžia apmoka ir telefono sąskaitas. Nors neįgalieji norėtų turėti atskirą numerį, bet šiuo metu yra dėkingi ir už tai, kad gali vienu numeriu dalytis su archyvu.
Kurčnebyliais gimę vaikai po operacijos nenoriai skiriasi su tylos pasauliu
Apsisprendė operacijoms ieškoti pinigų „Kad Nojus negirdi, pastebėjau praėjus trims mėnesiams po gimdymo. Kitų moterų vaikai reaguodavo, sulojus šuniui, o maniškis – nieko. Tačiau jo negalia įsitikinau, kai sūnui sukako aštuoni mėnesiai. Gydytojos iš pradžių iš manęs pasišaipydavo, girdi, aš prisigalvojanti problemų“, - pasakojo E.Valiukienė. Giminėje nebuvo panašių prigimtinių negalios atvejų, be to, vaikai nesirgo meningitu. Tačiau įtarimai nedavė ramybės tėvams, ir šie kreipėsi į Klaipėdos bei Kauno medikus. Buvo nustatyta, kad vaikas iš tiesų negirdi. Gydytojai paaiškino, jog galima atlikti operaciją, kurios metu įstatomi labai brangūs implantai. Nieko nelaimėsit, net jei turėsit milijoną, A.Valiuko žodžiais, į tokią medikų abejingumo sieną jie atsimušė iš pradžių. Kai paaiškėjo, kad ir antrasis kūdikis – duktė Luka – gimė su tokia pat klausos negalia, tėvai ėmėsi ryžtingų žingsnių. Viena Kauno gydytoja juos paskatino ieškoti lėšų, nes pasiūlė išeitį – operuoti vaikus Kauno universitetinėse klinikose. „Valstybė kompensavo didžiąją dalį išlaidų – 35 tūkst.Lt. Tačiau ir patys turėjome surinkti 14 tūkst. Lt. Mums tai buvo didžiuliai pinigai, todėl iš pradžių galvojome operuoti tik Nojų. Po to įvykiai išsirutuliojo taip, kad operavo abu vaikus“, - pasakojo E. ir A.Valiukai. Pinigus tėvai turėjo surinkti per du mėnesius iki paskirtos operacijų datos. Tėvai pasakojo, kad prasidėjus pinigų paieškoms, nuo ryto iki vakaro važinėjo po įvairias bendroves, įstaigas: „Pirmą mėnesį važiuodavome lyg į darbą. Tačiau daugiau pravažinėjome, negu turėjome naudos. Tuomet apsisprendėme bendrauti su žiniasklaida: po publikacijos respublikiniame leidinyje ir televizijos laidos žmonės ėmė skambinti, teirautis apie mūsų bėdą ir į sąskaitą pervedinėti pinigus“. Bendrovė „VP Market“ išsyk skyrė po 14 tūkst. Lt abiejų vaikų operacijoms, Palangos savivaldybė parėmė 5 tūkst.Lt. Vienas Tarybos narys iš savo piniginės ištraukė tūkstantį litų. Tačiau ligi šiol nepamiršome paties šilčiausio atvejo, kai dvi močiutės atnešė ir padovanojo iš pensijų sutaupytus 600 Lt“, - žmonių parama ir išgyventa atjauta ligi šiol tebesidžiaugia E.ir A.Valiukai. Vaikai girdi tik su „dėžutėmis“ Lukai ir Nojui per operaciją palei ausį buvo atvertas kaukolės kaulas ir įvesti platininiai implantai, kurie sujungti su klausos nervais. Operacija truko apie tris valandas. Žaizdos užgijo per mėnesį. Laimei, nebuvo komplikacijų, neįvyko atmetimo reakcija.
„Po operacijų vaikai nesuprato, kad reikia klausytis. Ypač Nojui patiko gyventi tyloje. Jis, pasirodo, buvo operuotas pavėluotai – trejų metų, kai tokios operacijos atliekamos kelių mėnesių kūdikiams. Kai operavo Luką, jai buvo dveji metai. Mergaitė šneka, kartais nukanda galūnes, o Nojus kalba sunkiai, aiškiai ištaria tik žodžius „ačiū, taip, ne“. Po operacijos visą pusmetį kas penktadienį važinėjome į Kauną, į pamokas. Vėliau – kas tris mėnesius“, - pasakojo Eglė. Vaikai dabar lanko įprastą darželį Šventojoje, dukart per savaitę pas juos ateina logopedė. „Jie – gudrūs „piliečiai“: daržely yra paslaugūs ir pasiduoda mokymui, o namie – niekaip. Tarpusavy turi savo bendravimo sistemą, viską girdi, bet Nojus tingi kalbėti, o Luka perima jo gudrybes“, - tikino Algimantas. Tėvų žodžiais, klausos negalia fiziniam vaikų vystymuisi jokios įtakos neturi. Intelektu jie nesiskiria nuo kitų vaikų, o Nojų darželio auklėtoja laiko protingiausiu tarp grupės berniukų. Luka greičiausiai galės lankyti paprastą mokyklą, o Nojų teks vežti į Klaipėdos kurčnebylių mokyklą. Mažieji namų „binladenai“ 32-jų Algimantas dirba žvejybos įmonėje, 26–erių Eglė – sezoninius darbus kurorte. „Eglei tenka pats didžiausias krūvis: mūsų vaikų priežiūra prilygsta kokiems trims normaliems moterų darbams. Juokas ima, kai kiti tėvai sako: mūsų vaikas – sunkus. Jų – angelėliai, lyginant su mūsiškiais, hiperaktyviais vaikais. Močiutė juos vadina „binladenais“. Nojus cypia, rėkia, kol rytą jį sugauni aprengti. Rytai ir vakarai mūsų namuose – „žiauriausias metas“. Gali vaikams pripirkti kokių nori žaislų, - geriausiu atveju jie tetveria savaitę: tuoj išardomi, perdaromi. Nupirkom būgną, nes reikėjo lavinti klausą, - per dešimt minučių vaikai jį išardė ir... pasidarė karūną. Nuvažiavom į svečius pas pusseserę, vaikai susirado raktą ir išardė giminaičių dviratį, - apie vaikų išdaigas pasakojo Eglė ir Algimantas. – Sykį ryte ilgiau pamiegojom, ir atradom aukštyn kojom apverstą virtuvę: aliejus ištaškytas, kruopos ir makaronai išversti. Teko viską sušluoti į šešis šiukšlių maišus“. Valiukų šeima gyvena viename kambaryje Algimanto motinos bute. Šeimai labai reikėtų nuosavo kampo, vienok, pagal dabartinius atlyginimus bei išlaidas, susijusias su vaikų negalia, jiems tai lieka sunkiai įgyvendinama svajone. Išlaidų, tėvų žodžiais, būna visai nenumatytų: tarkim, vaikai nutraukia klausos aparatų laidus, kurių kiekvienas kainuoja nuo 50 iki 200 Lt. Eglė ir Algimantas džiaugiasi, kad jų Nojus ir Luka žingsnis po žingsnio įveikia savo negalią. „Kai pagalvoji, kad kiti tėvai kovoja dėl vaikų gyvybės, tam aukoja save, mūsų bėdos yra visai nedidelės“, - įsitikinusi Eglė. Valiukų šeima neabejinga ir kitų nelaimei – jie atidavė didžiąją dalį pinigų, kuriuos jų vaikų operacijoms paaukojo šventojiškiai, kitai – Dagilių – šeimai, kai Briuselyje pustrečių metų Motiejui Dagiliui buvo persodintos motinos Jolitos kepenys. „Parduotuvės savininkas Rimas Budginas mums paaukojo pinigų ir parduotuvėje pastatė aukų dėžutę. Žmonės suaukojo per 400 Lt, tačiau mums pinigų operacijai jau nebereikėjo. Iš aukos pasilikome pinigų tik vitaminams, o kitus atidavėme J.Dagilienei. Juk tai buvo ne mūsų, o Šventosios žmonių parama“, - tikino A.Valiukas. |
|
